Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. gynėjo advokato Zenono Jono Januškos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 5 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš R. L. priteista nukentėjusiosios įstatyminei atstovei R. D. 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad 2006 metų birželio-rugsėjo mėn. laikotarpiu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) grūdų sandėlio poilsio kambaryje bei T.D. ūkiniame pastate, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, ne mažiau kaip 2 kartus, pasinaudodamas mažametės M. D., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, kuri dėl amžiaus nesuprato lytinių santykių esmės ir negalėjo dėl to tinkamai išreikšti valios, lytiškai su ja santykiavo ir tokiu būdu ją išžagino.

- iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio pašalinti teiginį, kad R. L. su M. D. lytiškai santykiavo „ne mažiau kaip du kartus“ ir nurodyti, kad R. L. su M. D. „santykiavo du kartus“, taip pat pašalinti teiginį, kad ,,M. D. dėl amžiaus nesuprato lytinių santykių esmės ir negalėjo dėl to tinkamai išreikšti valios“;

- R. L. taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskirti jam BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytą laisvės apribojimą 2 metams, nustatant jam atitinkamus įpareigojimus bei įpareigojant jį per 12 mėnesių atlyginti priteistą neturtinę žalą.

Apelianto manymu, kai kurios teismo nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių ir R.L. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Mano, kad yra pagrindas R. L. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas.

Apelianto manymu, teismo išvados, kad R. L. mažametę M. D. išžagino ne mažiau kaip du kartus bei kad M. D. dėl amžiaus nesuprato lytinių santykių esmės ir negalėjo dėl to tinkamai išreikšti valios, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

M. D. parodymai apie tai, kiek kartų ji R. L. buvo išžaginta, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. M. D., 2007-08-07 apklausta kaip liudytoja, teigė, kad ji su R. L. mylėjosi daug kartų; 2007-10-29 duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui ji teigė, kad su R. L. mylėdavosi kartą per savaitę. Tačiau R. L. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios vienodai ir nuosekliai teigė, kad jis su M. D. lytiškai santykiavo du kartus. Nagrinėjant bylą teisme R. L. taip pat prisipažino su M. D. turėjęs lytinius santykius du kartus. Teisme R. L. parodymus patvirtino ir M. D., paaiškinusi, kad lytiškai santykiavo su R. L. du kartus, o anksčiau sakydama, kad su juo santykiavo kas savaitę, R. L. apkalbėjo iš pavydo, nes jis pradėjo draugauti su kita moterimi. Apelianto manymu, esant tokioms aplinkybėms, iš nuosprendžio turėtų būtų pašalintas teismo teiginys, kad R. L. lytiškai santykiavo su M. D. ne mažiau kaip du kartus.

R. L. prisipažino nusikaltęs ir dėl objektyviosios nusikaltimo padarymo pusės davė išsamius parodymus. Teismas šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors pats R. L. policijai apie savo veiksmus nepranešė, tačiau jų neslėpė, dėl jų nesigynė. Jis apie turėtus lytinius santykius su M. D. prisipažino jos motinai R. D., dėl savo elgesio gailėjosi ir atsiprašė. R. L. savo elgesiu manė sukėlęs moralinių-etinių problemų, o ne padaręs nusikaltimą. Nusikaltimu to nelaikė ir R. D., kuri nemanė turinti apie tai pranešti policijai ar kitoms instancijoms. R. L. supratęs, kad jo veiksmai nusikalstami, nuoširdžiai dėl jų gailėjosi, davė išsamius ir nuoseklius parodymus atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant bylą teisme. Būtent R. L. parodymai padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Savo veiksmais R. L. nepadarė turtinės žalos, todėl ši aplinkybė negalėtų trukdyti teismui taikyti jam BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų. R. L. suprato padaręs M. D. neturtinę žalą ir sutiko ją atlyginti. Apelianto manymu, nuteistajam paskyrus bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, jis galėtų dirbti ir atlyginti iš jo priteistą neturtinę žalą.

Be to, apeliantas pažymi, kad R. L. turi psichinės sveikatos problemų, dėl kurių buvo tirtas (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje ir buvo atleistas nuo karinės prievolės atlikimo. Nors ikiteisminio tyrimo metu ekspertai, atlikę R. L. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, davė išvadą, kad jis praktiškai psichiškai sveikas, tačiau jų rašytinė išvada duoda pagrindą manyti, jog R. L. turi psichologinių problemų. Todėl R. L. savo veiksmus - lytinius santykius su mažamete - galėjo laikyti prieštaraujančius moralei, tačiau nesuprasti, jog tai yra nusikaltimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas – nuteistojo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės neginčija nuteistojo R. L. kaltės ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų ir esminis apelianto prašymas yra susijęs su nuteistajam R. L. paskirta bausme. Apeliantas prašo R. L. taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę, nesusijusią su laisvės atėmimu, bausmę. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Nors apeliantas mano, kad R. L. yra galimybė taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, kurios leistų R. L. taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, nenustatė.

BK 62 straipsnyje numatytos išimtys iš bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kai nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė.

BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) nuoširdžiai gailisi ir (ar) padeda ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygina arba pašalina padarytą turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną R. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - kad jis dėl objektyviosios nusikaltimo pusės davė išsamius parodymus ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Ši aplinkybė yra ir viena iš sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau BK 62 straipsnio 1 dalis iš asmens reikalauja ne tik prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, bet ir savo noru atvykti arba pranešti apie ją. Asmens atvykimas ir prisipažinimas apie nusikalstamos veikos padarymą laikomas savanorišku, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Pats apeliantas skunde pripažįsta, kad R. L. policijai apie savo nusikalstamus veiksmus nepranešė. Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad R. L. apie turėtus lytinius santykius su M. D. prisipažino jos motinai, negali būti prilyginama kalto asmens prisipažinimui apie nusikalstamos veikos padarymą, nes įstatymas reikalauja, kad kaltas asmuo savo noru atvyktų arba praneštų apie nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus l. e. vedėjos pranešimą. O nuteistasis prisipažino kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos po to, kai jis buvo apklaustas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 65–66). Tokiu būdu byloje nėra vienos iš BK 62 straipsniui taikyti būtinos sąlygos - nusikalstamas veikas padariusio asmens savanoriško atvykimo ar pranešimo apie jo padarytą nusikalstamą veiką. Nesant šios sąlygos nėra įstatyminio pagrindo nuteistajam R. L. taikyti ir BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. L. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė tinkamą bausmę.

Apygardos teismas, skirdamas R. L. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie reikalauja, kad teismas skirtų bausmę neperžengdamas baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų bei atsižvelgdamas į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nepažeidė.

Teismas, skirdamas nuteistajam R. L. bausmę, atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį. R. L. padarė labai sunkų nusikaltimą mažamečiui asmeniui. Nukentėjusioji nusikaltimo darymo metu buvo(duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Iš charakterizuojamosios medžiagos matyti, kad R. L. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, darbovietėje ir seniūnijoje charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b. l. 110, 111, 112). Teismas atsižvelgė ir į nukentėjusiosios elgesį, kurį nuteistasis klaidingai vertino norėjimu su juo lytiškai santykiauti, taip pat į tai, kad nuteistasis prieš nukentėjusiąją nevartojo smurto.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas minėtas aplinkybes, apeliantui už jo padarytą nusikaltimą paskyrė minimalią sankcijoje numatytą bausmę.

Kaip jau buvo aptarta šioje nutartyje anksčiau, taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas nuteistajam nėra įstatyminio pagrindo. Apeliantas kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti R. L. paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl nuteistojo gynėjo prašymas – švelninti nuteistajam paskirtą bausmę - atmetamas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. L. turi psichinės sveikatos problemų, todėl jis savo veiksmus - lytinius santykius su mažamete - galėjo laikyti prieštaraujančius moralei, tačiau nesuprasti, jog taip elgdamasis jis daro nusikaltimą. Šis apelianto skundo teiginys yra paneigtas teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis, iš kurių matyti, kad R. L. yra praktiškai psichiškai sveikas. Nusikaltimo padarymo metu jis psichikos sutrikimu nesirgo ir buvo praktiškai psichiškai sveikas, dabartiniu metu jis psichikos sutrikimu ar psichinės veiklos sutrikimu neserga, gydymas jam nereikalingas (t. 1, b. l. 97-98). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu R. L. buvo (duomenys neskelbtini) metai, jis buvo subrendęs ir gyvenimiškos patirties turintis vyras, todėl puikiai suprato, jog jo elgesys (lytiniai santykiai su (duomenys neskelbtini) mergaite) yra ne tik prieštaraujantis moralės normoms, bet ir draudžiamas įstatymu.

Be to, kad apeliantas prašo sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, jis dar prašo iš skundžiamo nuosprendžio pašalinti kai kuriuos teismo teiginius.

Apeliantas prašo pašalinti teismo teiginį, kad R. L. su M. D. lytiškai santykiavo „ne mažiau kaip du kartus“, ir nurodyti, kad R. L. su M. D. „santykiavo du kartus“. Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Ikiteisminio tyrimo metu R. L. buvo kaltinamas tuo, kad nukentėjusiąją žagino ne mažiau kaip 40 kartų. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisme R. L. parodė, kad lytiškai su M. D. santykiavo du kartus. Nukentėjusioji teisme taip pat parodė, kad R. L. su ja lytiškai santykiavo du kartus, ir paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodydama, jog su juo lytiškai santykiavo keletą kartų, maždaug kartą per savaitę, ji R. L. apkalbėjo, nes buvo užpykusi. Esant tokiems duomenims, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nenuginčijamų įrodymų, jog R. L. pagal pateiktą kaltinimą M.D. išžagino ne mažiau kaip 40 kartų, ir pripažino jį kaltu žaginus mažametę M. D. ne mažiau kaip du kartus. Teismas, padarydamas tokią išvadą, iš esmės konstatavo, kad byloje yra visiškai įrodyti du mažametės nukentėjusiosios žaginimo epizodai. Kitiems gi kaltinime nurodytiems M. D. žaginimo epizodams įrodymų nepakako dėl iš dalies pakeistų nukentėjusiosios parodymų. Dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. L. su M. D. lytiškai santykiavo „ne mažiau kaip du kartus“. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. L. yra nuteistas už vieną tęstinį nusikaltimą.

Apelianto manymu, taip pat iš skundžiamo nuosprendžio turėtų būti pašalintas teismo teiginys, kad M. D. dėl savo amžiaus nesuprato lytinių santykių esmės ir negalėjo dėl to tinkamai išreikšti valios. Šis apelianto skundo teiginys yra paneigtas objektyvia bylos medžiaga.

Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, kad M. D. jai daromo nusikaltimo metu negalėjo suvokti su ja atliekamų veiksmų esmės. M. D. jai daromo nusikaltimo metu turėjo psichologinių savybių (duomenys neskelbtini), kurios sumažina jos sugebėjimą teisingai suvokti įvykius, ji gali duoti teisingus parodymus tik apie išorinę (formaliąją) įvykių pusę. Taip pat tiriamojoje ekspertizės dalyje nurodyta, kad M. D. žinios apie lytinių santykių sferą labai menkos, ji nebuvo girdėjusi apie seksualinę prievartą. Pirmą kartą nuteistajam pasiūlius pasimylėti ji visai nesuprato, ką tai reiškia, ką jis darys (t. 1. b. l. 47-48). Taigi, apelianto ginčijama aplinkybė, kad M.D. dėl savo amžiaus nesuprato lytinių santykių esmės ir negalėjo dėl to tinkamai išreikšti valios, byloje visiškai įrodyta. Apelianto skundo teiginiai, kad neva nukentėjusioji žino, kuo skiriasi vyras nuo moters ir kas yra lytiniai santykiai ir ji pati norėjo su R. L. pasimylėti, nepaneigia teismo išvadų.

Iš to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą ir padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes. Teismas pagrįstai pripažino R. L. kaltu dėl mažametės išžaginimo ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį bei paskyrė jam tinkamą bausmę. Tenkinti nuteistojo R. L. gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Tačiau skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo civilinio ieškinio klausimo išsprendimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Šioje byloje neginčijamai įrodyta, kad R. L. savo nusikalstamais veiksmais sukėlė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją mažametei M. D. To neneigia ir pats nuteistasis ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis sutinka nukentėjusiajai atlyginti padarytą neturtinę žalą.

Tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas priteisė iš nuteistojo neturtinės žalos atlyginimą ne tam asmeniui, kuriam ta žala buvo padaryta ir konstatuota. Neturtinė žala šioje byloje buvo padaryta mažametei M. D. Iš bylos medžiagos matyti, kad mažametė M. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta nukentėjusiąja (t. 1, b. l. 22). Jos motina R. D. šioje byloje buvo pripažinta savo mažametės dukros atstove pagal įstatymą, taip pat ir nukentėjusiąja (t. 1, b. l. 15, 16). Iš byloje esančio mažametės nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą R. D. prašymo matyti, kad ji ikiteisminio tyrimo metu prašė priteisti atlyginti dėl mažametės dukros išžaginimo padarytą neturtinę žalą – 30 000 Lt, kadangi po nusikaltimo sutriko dukters sveikata (t. 1, b. l. 17). Vėliau nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą atsisakė byloje pareikšto 30 000 Lt civilinio ieškinio ir prašė prokuroro ginti mažametės nukentėjusiosios interesus ir pateikti 50 000 Lt ieškinį dėl jos dukrai M. D. nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 3). Iš šio prašymo turinio matyti, kad R. D., būdama nukentėjusiosios atstove pagal įstatymą, prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą būtent jos dukrai, o ne jai. Prokuroras, gindamas mažametės M. D. interesus, šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo M. D. Teismas, spręsdamas šio ieškinio patenkinimo klausimą, nuosprendyje nurodė, kad ieškinys dėl neturtinės žalos priteistinas R. D. Tokia teismo išvada nepagrįsta. Iš bylos duomenų matyti, kad mažametė nukentėjusioji su savo motina kartu negyveno, pastaroji ja nepakankamai rūpinosi, ir teismas nuosprendyje šią aplinkybę konstatavo. Kaip jau buvo minėta, neturtinė žala buvo padaryta M. D. Prokuroras, pareikšdamas civilinį ieškinį teisme, gynė nepilnametės nukentėjusiosios M. D., neturinčios civilinio procesinio veiksnumo, teises ir įstatymo saugomus interesus. Todėl tenkinant prokuroro ieškinį neturtinė žala turi būti priteista pačiai mažametei nukentėjusiajai, o ne jos atstovei pagal įstatymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo pakeisti:

nuosprendžio dalį, kuria iš R. L. priteista nukentėjusiosios įstatyminei atstovei R. D. 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikinti.

Iš nuteistojo R. L. išieškoti 30 000 (trisdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai M. D. .

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. L. gynėjo advokato Zenono Jono Januškos apeliacinį skundą atmesti.