Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-25 · Administracinė byla Nr. I-1286-394/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-03-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-25
Bylos Nr.
I-1286-394/2019
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02622-2018-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1286-394/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02622-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 55.1.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 25 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017-02-15 iki 2018-05-10 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 30, 64, 68, 22, 97, 90 ir 92, kuriose buvo pažeistos minimalios gyvenamojo ploto normos. Teko gyventi nepatogioje aplinkoje ne tik dėl per didelio asmenų skaičiaus, bet ir dėl papildomų baldų įrengimo, kurie ištvirtinti į betonines grindis ir atima minimalų gyvenamąjį plotą, sumažina erdvę, sudaro daug nepatogumų, sukelia psichologinę įtampą. Kamerose Nr. 90 ir 92 drėgna, ant sienų ir lubų pelėsis. Kamerose sklinda nemalonus kvapas, nes tualetas nėra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Kamerose šalta, kadangi langų rėmai mediniai, seni, praleidžia šaltį, žiemos metu tenka būti nuolatinėje kančioje. Kamerose daug tarakonų. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė nepatogumus, išgyvenimus, psichologinę įtampą.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė (4-5, 100, 103 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (100 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (91-98 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2017-02-15 iki 2018-05-10 skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,72 iki 23,4 kv. m., kas leidžia daryti išvadą, kad visas pareiškėjo kalinimo dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kas užtikrina kamerose kalinčių asmenų privatumą. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sienelės aukštis buvo nuo 1,82 iki 2,32 m, akivaizdu, kad nei kameroje laikomi asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens.

Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 9 punkte nurodytas kamerų inventorius, kur numatyta, kad sanitariniame mazge klozetas gali būti ir tupimas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriam pastato rekonstrukcijos darbams, kurie dėl pastato statuso yra negalimi, todėl nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus, kameros remontuojamos periodiškai, tačiau remontas dažniausiai būna trumpalaikis dėl pačių kamerose kalinčių asmenų, kurie nepalaiko ne tik švaros kamerose, bet ir gadina jų inventorių.

Atsakovas nurodo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpinti švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo grąžinamos atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui įstaiga organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, deratizaciją, dezinsekciją).

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas A. J. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2017-02-15 iki 2018-05-10, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui, higienos normos ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2018-11-20 pažymos Nr. 60/09-41440 (14-23 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. J. ginčo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2017-02-15 iki 2018-05-10, viso 424 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr. 61, 30, 22, 60, 41, 62, 70, 64, 5, 77, 83, 82, 97, 90 ir 92, vienas arba su dar 1-5 asmenimis, ir jam teko nuo 3,72 iki 23,37 kv. m. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą (nuo 6,56 iki 23,37 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 6), teismas nustatė, kad visas 424 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (14-23 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (24-25 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1-6), nustatė, kad kamerose Nr. 30, 64, 83, 82, 97, 90 ir 92, kai jose buvo laikomi daugiausia 5-6 asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinių mazgų plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šiose kamerose buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kamerose Nr. 61, 22, 60, 41, 62, 70, 5, 77 ir 22, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą (26-29 b. l.), darytina išvada, kad kamerose Nr. 22, 92 ir 97 laikomi pertekliniai gultai, nes šiose kamerose gali būti laikomi daugiausia 5 asmenys, o kameroje Nr. 22 sumontuoti 5 dviaukščiai gultai, nors pakaktų trijų, kamerose Nr. 92 ir 97 – po keturis dviaukščius gultus, nors pakaktų po tris. Perteklinių baldų laikymas sumažina laisvą kameros plotą ir varžo asmenų galimybę judėti tarp baldų, tačiau įvertinus baldų užimamą plotą šiose kamerose (kameroje Nr. 22 baldai užima 7,37 kv. m., o kameros plotas 20,29 kv. m., kameroje Nr. 92 – 6,31 kv. m., o kameros plotas - 18,95 kv. m., kameroje Nr. 97 – 6,01 kv. m., o kameros plotas – 19,01 kv. m.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose Nr. 90 ir 92 drėgna, ant sienų ir lubų pelėsis. Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (38-72 b. l.), iš kurių matosi, kad kameros Nr. 90 ir 92 buvo patikrintos 2017 m. vasario 13 d., 2017 m. balandžio 25 d., 2017 m. gruodžio 14 d. ir 2018 m. balandžio 10 d. 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo akte Nr. A.6-37 užfiksuota, kad dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra kameroje Nr. 90 atitiko reikalavimus, tačiau santykinė drėgmė nustatyta žemesnė, nei reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktas, ant šios kameros lubų ir sienų yra vizualiai matomų pelėsių, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta (38-41 b. l.). 2017 m. balandžio 25 d. patikrinimo metu nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė drėgmė kameroje Nr. 90 atitiko reikalavimus (47-50 b. l.). Kamera Nr. 90 patikrinta ir 2017 m. gruodžio 14 d., užfiksuota, kad kameroje yra vizualiai matomų pelėsių (57-59 b. l.). 2018 m. balandžio 10 d. patikrinta kamera Nr. 92, santykinės oro drėgmės ir oro temperatūros rodikliai atitiko higienos normos reikalavimus, ant sienų ir lubų nustatytas vizualiai matomas pelėsis (60-62 b. l.). 2018 m. liepos 17 d. rašte Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentui Šiaulių TI nurodė, kad kameroje Nr. 92 buvo atlikti remonto darbai (63-64 b. l.). Iš byloje esančių Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymų apie 2016 – 2017 metais atliktus remonto darbus matosi, kad kamera Nr. 90 buvo remontuojama 2016 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. (pelėsio valymas, nuvalytų plotų dažymas) ir 2017 m. kovo mėn. (nuvalytos ir perdažytos lubos, užtepta hidroizoliacija, perdažyti nutrupėję sienų plotai (34-36 b. l.). Pareiškėjas kameroje Nr. 90 buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. kovo 14 d., santykinės oro drėgmės pažeidimas šioje kameroje buvo užfiksuotas 2017 m. vasario mėn., 2017 m. balandžio mėn. vykusio patikrinimo metu nustatyta, kad santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, todėl nėra pagrindo laikyti, kad šis pažeidimas buvo pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Pelėsis kameroje Nr. 90 nustatytas 2017 m. vasario ir gruodžio mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad pelėsis buvo pašalintas iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą 2018 m. sausio 11 d., todėl laikytina, kad šis higienos normos pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Pelėsis kameroje Nr. 92 užfiksuotas 2018 m. balandžio 10 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. kovo – gegužės mėn., taigi pažeidimas buvo būtent pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu; santykinė oro drėgmė šioje kameroje patikrinimo metu atitiko reikalavimus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose žiemos metu buvo šalta, tačiau konkrečiai nenurodo, kokiose. Iš 2018-11-20 pažymos (14-23 b. l.) matosi, kad pareiškėjas šaltuoju metų laiku (lapkričio – balandžio mėn.) buvo laikomas kamerose Nr. 61, 30, 82, 97, 90 ir 92. Kamerų Nr. 90 ir 92 patikrinimų rezultatai ir nustatyti oro temperatūros parametrai aptarti aukščiau, pažeidimų nenustatyta, o iš pateiktų patikrinimo aktų matosi, kad buvo patikrinta tik pareiškėjo laikymo kamera Nr. 97. 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad oro temperatūros parametrai šioje kameroje nebuvo vertinti dėl pravertų langų (38-41 b. l.), o 2017 m. gruodžio 14 d. patikrinimo metu oro temperatūra kameroje Nr. 97 nebuvo matuojama (57-59 b. l.). Taigi atsakovas nepateikė duomenų apie pareiškėjo laikymo kamerų Nr. 61, 30, 82 ir 97 oro temperatūros žiemos metu atitikimą higienos normos reikalavimams, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 90 ir 92 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, taip pat kamerose Nr. 61, 30, 82 ir 97, pažeidžiant higienos normos 16 punkto, reglamentuojančio oro temperatūrą, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose sklinda nemalonus kvapas, nes tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja jau minėtos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (24-25 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės ar plastikinių dailylenčių, sienelių aukštis – nuo 1,82 iki 2,32 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai ir nepažeidžia jose laikomų asmenų privatumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.). Šiuo atveju, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laikytina, jog esant tokiam sanitarinių mazgų įrengimui Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, kai nuo gyvenamosios kameros erdvės tualetai atskirti tik pertvaromis ir užuolaidomis ir nėra atskiros oro šalinimo sistemos, visose kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo daug tarakonų. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017 m. vasario 13 d., 2017 m. balandžio 25 d. ir 2017 m. gruodžio 14 d. atliktų patikrinimų metu nustatė, kad Šiaulių TI nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą kartą į ketvirtį atlieka šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, atlikti darbai fiksuojami kenkėjų kontrolės stebėjimų bei darbų atlikimo žurnale (38-41, 47-50, 57-59 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad įstaigos administracija imasi priemonių parazitų naikinimui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jo prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų (276 dienos), iš sanitarinio mazgo nuolat sklindantis nemalonus kvapas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė (37 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1514-552/2018, 2018-10-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2352-662/2018, 2018-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2613-552/2018, 2019-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-659-502/2019 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 500 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur (penkis šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė