Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-06-23 · Administracinė byla Nr. A-502-1051-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-06-23
Bylos Nr.
A-502-1051-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Edvardas Sinkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
E. J., J. Č.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 11.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 43.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A5 – 1051/2006Procesinio sprendimo kategorija 11.6.1.4; 43.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjo) ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininko),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant pareiškėjai E. J. ,pareiškėjų atstovams Rasai Bimbirienei, Rimantui Liakui,atsakovo atstovei Gabrielei Vazniokaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. Č. , E. J. ir J. Č. , atstovaujamos įstatyminės atstovės R. B., skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl atsisakymo atlikti veiksmus pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo juos atlikti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjos skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymą vykdyti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. kovo 14 d. raštu Nr. 31/04/17-869 prašomus veiksmus dėl žemės sklypų ribų, plotų ir naudojimo sąlygų nustatymo, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijų numeriais 1 ir 2, J. P. turėtos žemės vietoje suformuoti pareiškėjoms natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Pareiškėjos nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pripažįsta joms teisę atkurti nuosavybės teisę į 9,2678 ha J. P. turėtos žemės buv. (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniaus mieste, dėl šio fakto ginčo nėra. Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 5 d. rašto matyti, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. kovo 18 d. raštu įstatymų nustatyta tvarka išsiuntė grąžinamo sklypo brėžinį ir kitą dokumentaciją Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl grąžintinų natūra žemės sklypų ribų, plotų ir naudojimo sąlygų nustatymo, tačiau iš Vilniaus miesto savivaldybės 2005 m. kovo 17 d. gautame atsakyme teigiama, kad J. P. iki nacionalizacijos turėta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjos su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymu rengti grąžinamų joms natūra žemės sklypų planus nesutiko. Pareiškėjų teigimu, pagal turėto žemės sklypo kartografinę medžiagą turėtame žemės sklype yra dvi teritorijos, kuriose gali būti suformuoti grąžinimui natūra apie 0,4 ha bendro ploto du žemės sklypai. Tai Nr. 1 pažymėta apie 0,32 ha ploto teritorija ties (duomenys neskelbtini) g. 184 ir Nr. 2 pažymėta apie 0,08 ha ploto teritorija prie (duomenys neskelbtini) gatvės. Nacionalinė žemės tarnyba 2005 m. spalio 4 d. raštu pareiškėjoms išaiškino įstatymus dėl žemės grąžinimo ir nurodė, kad savivaldybės veiksmus jos gali ginčyti teisme, ką jos ir padarė.

Atsiliepimas

Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija atliko prašomus veiksmus ir Vilniaus miesto apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriui pateikė atsakymą. Vilniaus miesto savivaldybės mero 2005 m. kovo 17 d. rašte nurodyta, kad vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, L. P. iki nacionalizacijos turėta žemė (duomenys neskelbtini) g. (buv. (duomenys neskelbtini)) priskirta valstybės išperkamai žemei, nes yra užimta privačios namų valdos sklypais, užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais, visuomeniniais, komerciniais bei kitos paskirties sklypais. Atsiliepime nurodyta, kad pagal Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1979 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. 243 „Dėl sklypų skyrimo įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms“ 12 punktą Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Reikalų valdybai skirtas apie 0,6 ha sklypas 9 aukštų 108 butų gyvenamajam namui mažašeimiams statyti. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 127 „Dėl sklypų skyrimo įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms“ 11 punktu Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Reikalų valdybai skirtas apie 0,26 ha sklypas 9 aukštų 108 butų gyvenamajam namui mažašeimiams statyti. Kaip matyti iš Vilniaus miesto plano ištraukos, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse esančio sklypo, skirto pagal Vykdomojo komiteto 1979 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 243 ir Vykdomojo komiteto 1983 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 127, plotas yra 10 806 kv.m. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Atsiliepime nurodyta, kad iš pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjų nurodyta žemė nėra laisva, o užstatyta daugiaaukščiais namais ir yra reikalinga šių namų eksploatavimui. Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą pareiškėjų nurodytos teritorijos patenka į daugiaaukščių statinių teritoriją. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą ir 10 straipsnio 5 dalies l punktą valstybinė žemė išnuomojama arba parduodama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais. Asmenys naudojamus namų valdų žemės sklypus gali įsigyti vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, patvirtintomis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260. Todėl į pareiškėjų prašomą teritoriją patenkančių statinių savininkai arba nuomininkai turi teisę pirkti arba nuomoti pastatams priskirtus žemės sklypus.

Vilniaus apskrities viršininko administracija pareiškėjų skundą prašė išspręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodyta, kad pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus suformuotos nuosavybės teisių atkūrimo bylos nr. 5578 duomenis, buvęs savininkas J. P. nuosavybės teisėmis valdė 7,7000 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g. (buv. (duomenys neskelbtini) 54)/ (duomenys neskelbtini) g. (buv. (duomenys neskelbtini) 31), Vilniuje. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. vasario 24 d. atliko buvusio iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos savininko J. P. turėtos žemėtvarkos kartografiją, kurią patikslino 2004 m. birželio 1 d. ir surašė sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą Nr. 31/04/15-273. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte nustatyta, kad apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. kovo 18 d. raštu Nr. 31/04/17-869, patikslintu 2004 m. liepos 7 d. raštu Nr. 31/04/17-2148, teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu nustatyti žemės sklypo ribas, plotą ir naudojimo sąlygas. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2005 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-193-(3.6-TPD-6) informavo, kad J. P. iki nacionalizacijos turėta žemė (duomenys neskelbtini) g. (buv. (duomenys neskelbtini)) priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačios namų valdos žemės sklypais, užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais, visuomeniniais, komerciniais bei kitos paskirties. Atsiliepime pažymima, kad, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 9 punktu, teritorijų planavimas yra savivaldybės priskirtoji funkcija. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui nepatvirtinus žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų buvusios J. P. žemėvaldos teritorijoje, Vilniaus apskrities viršininkas negalės vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo žemę grąžinant natūra turėtoje vietoje. Vilniaus apskrities viršininko administracija atliko visus jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymą vykdyti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. kovo 14 d. raštu Nr. 31/04/17-869 prašomus veiksmus dėl žemės sklypų ribų, plotų ir naudojimo sąlygų nustatymo pripažino nepagrįstu ir neteisėtu, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta 1 ir 2 J. P. turėtos žemės vietoje suformuoti pareiškėjoms natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Teismas nustatė, kad pareiškėjos turi teisę atkurti nuosavybės teises į J. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g. (buv. (duomenys neskelbtini) 54)/ Daugėliškio g. (buv. (duomenys neskelbtini) g. 31), Vilniuje. Tai pripažįsta tiek atsakovas, tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija, ir dėl šio fakto ginčo tarp šalių nėra. Teismas konstatavo, kad ginčas kyla tik dėl to, ar dalis žemės sklypo, į kurio grąžinimą natūra pretenduoja pareiškėjos, priskiriama valstybės išperkamai žemei, ar ji grąžintina pareiškėjoms natūra įstatymo nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad dalis žemės sklypo, dėl kurio grąžinimo natūra pretenduoja pareiškėjos, priskiriama valstybės išperkamai žemei. Teismas nurodė, kad nustatant, kuri žemė yra valstybės išperkama, o kuri grąžintina natūra, būtina vadovautis ne LTSR Vykdomojo komiteto sprendimais, o Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių piliečių, kurių turtas pagal TSRS ir LTSR įstatymus buvo neteisėtai nacionalizuotas, nuosavybės teisių atkūrimo normomis. Pateiktų vykdomojo komiteto sprendimų negalima laikyti teisiniu pagrindu pripažinti, kad ginčo teritorijos yra nelaisvos. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad žemė išperkama valstybės, jeigu ji „iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad „žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte“ (Administracinių teismų praktika 5, p. 151). Teismas konstatavo, kad šioje byloje atsakovas nenurodė, kad atliekamos ar bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros ginčo nesuplanuotoms teritorijoms, todėl padarė išvadą, kad ginčo teritorijų žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra. Teismas nurodė, kad tai, jog pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą ginčo teritorijos patenka į daugiaaukščių statinių teritoriją, negali būti teisiniu pagrindu ginčo teritorijas priskirti valstybės išperkamoms. Pagal Žemės įstatymą valstybinė žemė išnuomojama arba parduodama be aukciono, jei ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Asmenys naudojamus namų valdų žemės sklypus gali įsigyti vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, patvirtintomis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260. Tačiau teismas akcentavo, kad atsakovas nepateikė duomenų, kad asmenys, turintys nuosavybės teise butus gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini) 118 ir 118A, pageidautų nuomoti arba pirkti bent jų naudojamą žemę po gyvenamaisiais namais ir tų namų eksploatacijai reikalingą žemę. Teismas pažymėjo, kad įstatyme nustatyta, jog žemės sklypai parduodami ir išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams eksploatuoti pagal nekilojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį. Teismo vertinimu, nesant nustatyta tvarka parengto teritorijų planavimo dokumento, kuriame būtų nustatytas pastatams eksploatuoti reikalingas žemės dydis, ginčo teritorija laikytina nesuplanuota teritorija.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliantas nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatsisakė vykdyti jos kompetencijai priklausiančius veiksmus, nes atliko Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus prašomus veiksmus, buvo pateiktas atsakymas. Apelianto teigimu, šiuo atveju pareiškėjai galėjo kelti Vilniaus miesto savivaldybės mero 2005 m. kovo 17 d. rašto Nr. A51-193-(3.6-TPD-6) teisingumo ir pagrįstumo klausimą, bet ne atsisakymo atlikti veiksmus klausimą.

Apeliantas nurodo, kad minėtame mero rašte nurodyta, jog L. P. iki nacionalizacijos turėta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, nes yra užimta privačios namų valdos sklypais, užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais, visuomeniniais, komerciniais bei kitos paskirties statiniais. Pareiškėjų pažymėtos teritorijos Nr. 1 ir 2 yra miesto urbanizuotoje teritorijoje, tarp daugiabučių gyvenamųjų namų ir yra šiems daugiabučiams eksploatuoti reikalinguose žemės plotuose.

Apeliantas nurodo, kad tai, jog pareiškėjų pažymėtos teritorijos yra susijusios su daugiabučiais gyvenamaisiais namais, patvirtina pateikti žemės sklypų skyrimo daugiabučių namų statybai dokumentai. Daugiabučių gyvenamųjų namų statybai skirtuose sklypuose yra namai (duomenys neskelbtini) g. 188 ir 188A, teismo sprendimas turės įtakos šių namų savininkams arba naudotojams, todėl šie asmenys turėjo būti patraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Atsakovo vertinimu, teismas pasisakė dėl gyventojų teisės pirkti arba išsinuomoti minėtus sklypus, taigi nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Apelianto teigimu, teismas faktiškai sumažino namams (duomenys neskelbtini) 188 ir 188A skirtą sklypą teritorijų Nr. 1 ir 2 dydžiu. Apelianto manymu, teismui nesuteikti įgaliojimai vienašališkai spręsti dėl minėtų sklypų sumažinimo. Apeliantas pažymi, kad teismas net nenagrinėjo, koks žemės plotas daugiabučių namų yra faktiškai naudojamas, nenustatė, kokio dydžio sklypas reikalingas minėtiems namams eksploatuoti. Apeliantas daro išvadą, kad kadangi į bylą kitų dokumentų nebuvo pateikta, nėra pagrindo nesivadovauti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos į bylą pateiktais dokumentais.

Apeliantas daro išvadą, kad tai, jog daugiabučiams namams eksploatuoti reikalingas žemės dydis nėra nurodytas teritorijų planavimo dokumentuose, nėra pagrindas pripažinti, kad teritorijos Nr. 1 ir 2 nėra reikalingos šiems pastatams eksploatuoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-276-2004, kuria rėmėsi teismas, nustatyta, kad detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta). Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš detaliojo teritorijų planavimo uždavinių yra suformuoti žemės sklypus statinių statybai, sudarant sąlygas investicijoms ir ūkinei veiklai plėtoti. Apelianto teigimu, tai, kad sklypai buvo skirti namų statybai, buvo patvirtintas sklypo planas, namai (duomenys neskelbtini) 188 ir 188A jau yra pastatyti, rodo, kad faktiškai yra pasiekti tie tikslai, kurie keliami detaliajam planavimui. Vykdomojo komiteto sprendimai nėra panaikinti, todėl nėra teisinio pagrindo jais nesivadovauti. Apeliantas pažymi, kad šiuo metu galiojantis aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nustato minimalią sklypo struktūrą ir daugiabučio gyvenamojo pastato sklypo privalomo minimalaus ploto nustatymo formulę, tačiau jis taikomas tik naujai projektuojamiems pastatams. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 16 d. apžvalgoje Nr. 2 nurodyta, kad po 2004 m. gegužės 1 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose esančią žemę gali būti priimtas, jeigu yra pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintas tos teritorijos detalusis planas arba kitas Vyriausybės nustatyta tvarka parengtas to žemės sklypo planas. Apeliantas nurodo, kad, vadovaujantis šia nuostata, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę negali būti priimtas.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nurodo, kad teritorijų Nr. 1 ir 2 brėžiniai gali būti naudojami tik kaip informacija, tačiau ne kaip dokumentas, kurio pagrindu daroma išvada, kad žemė yra laisva (neužstatyta), formuojami žemės sklypai, atliekami kadastriniai matavimai. Apelianto teigimu, pareiškėjai, neginčydami Vilniaus miesto savivaldybės mero 2005 m. kovo 17 d. rašto Nr. A51-193-(3.6-TPD-6), ėmėsi savivaldybės kompetencijai priskirtų sprendimų priėmimo, dubliuodami ir pakeisdami jau priimtus sprendimus. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas negali būti įvykdytas, nes į pareiškėjų nubrėžtas teritorijas patenka kiemo keliukai, šaligatviai, gatvių raudonosios linijos.

Atsiliepimas

Pareiškėjos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistu, o apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjos pirmiausia nurodo, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatsisakė vykdyti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas nepagrįstai mano, kad šiuo atveju pareiškėjai galėjo kelti Vilniaus miesto savivaldybės mero 2005 m. kovo 17 d. rašto teisingumo ir pagrįstumo klausimą. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 20 pastraipoje nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, savo įsakymu paskiria atsakingus savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų riboms formuoti. Pareiškėjos nurodo, kad toks įsakymas nebuvo išleistas, iš šio fakto ir iš kitos byloje esančios medžiagos darytina išvada, kad atsakovas Vilniaus miesto žemėtvarkos prašomus veiksmus atsisakė atlikti nepagrįstai ir neteisėtai. Pareiškėjų teigimu, visa turėta žemė priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai be jokios analizės, nekompetentingai, neatsakingai ir iš akies. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Vyriausybės nutarimu patvirtintoje įstatymo įgyvendinimo tvarkoje įtvirtinta, kad grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Pareiškėjos nurodo, kad jeigu administracijos direktoriui pavesta organizuoti žemės sklypų formavimą, administracijos direktorius sprendžia ir sklypų neformavimo klausimus. Be to, pareiškėjos nurodo, kad miesto mero raštas adresuotas ne joms, o Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, ir jos apie rašto buvimą sužinojo tik iš apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 5 d. rašto, kuriame nurodyta, kad savivaldybė atsisako formuoti grąžintinus natūra žemės sklypus.

Pareiškėjų manymu, atsakovo pateikti dokumentai negali būti laikomi pakankamais įrodymais nustatant, kad ginčo teritorijos priskirtinos prie esamų namų eksploatavimui reikalingų žemių. Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad Vykdomojo komiteto sprendimais Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Reikalų valdybai dviems gyvenamiesiems namams statyti skirta 1,0806 ha ploto žemės sklypas. Pareiškėjų vertinimu, 1,0806 ha ploto žemės sklypas dviems namams eksploatuoti tokioje urbanizuotoje teritorijoje yra per didelis, nes dviejų namų užstatytas plotas neviršija 0,12 ha. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte aiškiai nurodyta, kad žemė išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Prie Vykdomojo komiteto sprendimų pridėtos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Reikalų valdybai išskirtų pastatams statyti sklypų schemos negali būti sutapatinamos su nustatyta tvarka patvirtintais detaliaisiais planais. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Pareiškėjos pažymi, kad savivaldybės administracija, teikdama informaciją apskrities viršininko administracijai, nenurodė, kad atliekamos ar bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros ginčo nesuplanuotoms teritorijoms, todėl, vadovaujantis administracinių teismų praktika, ginčo teritorijų žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra.

Šalies argumentai

Pareiškėjų manymu, atsakovas nepagrįstai mano, kad daugiabučių gyvenamųjų namų statybai 1979 m. skirtuose sklypuose esančių dviejų namų savininkus teismas turėjo patraukti trečiaisiais asmenimis. Pagal galiojančią tvarką daugiabučio namo buto savininkas neturi teisės prašyti pirkti ar nuomoti dalį žemės po daugiabučiu namu ar prie jo, šią teisę turi tik daugiabučio namo savininkų bendrija. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tik daugiabučio namo savininkų bendrija įgyvendina šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu.

Pareiškėjos nesutinka, kad teismas, įpareigodamas formuoti sklypus jų pažymėtose teritorijose, pasielgė neteisėtai, nes nenustatė, koks žemės plotas reikalingas minėtiems namams eksploatuoti. Pareiškėjos akcentuoja, kad atsakovas nepateikė įrodymų ar skaičiuočių, įrodančių koks žemės plotas reikalingas. Pats apeliantas pripažįsta, kad prie namų esantis žemės plotas pagal galiojančias normas yra per didelis. Pareiškėjos sutinka, kad jų nubrėžtos teritorijos Nr. 1 ir 2, nėra dokumentas nustatyti, kad žemė yra laisva (neužstatyta). Pareiškėjų nuomone, teritorijų Nr. 1 ir 2 ribas galima būtų laikyti informacija, pagal kurią galima formuoti didesnius ar mažesnius sklypus grąžinimui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovė apeliacinį skundą palaikė, prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, paaiškino, kad pareiškėjos nepateikė įrodymų, kad jų sklypai yra laisvi. Pareiškėja ir pareiškėjų atstovai apeliacinį skundą prašė atmesti, sprendimą palikti nepakeistą, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjos, būdamos pretendentėmis į nuosavybės teisių atkūrimą į miesto žemę natūra, nagrinėjamoje byloje kelia ginčą dėl savivaldybės institucijos atsisakymo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, pagrįstumo ir teisėtumo. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjos skundžia būtent Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2005 m. kovo 17 d. rašte Nr. A51-193-(3.6-TPD-6) išreikštą atsisakymą atlikti žemės sklypų ribų, plotų ir naudojimo sąlygų nustatymo veiksmus. Laisvos (neužstatytos) žemės sklypo suformavimas ir savivaldybės administracijos direktoriaus atliekamas sklypo plano patvirtinimas numatytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte kaip būtina sąlyga nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimui natūra. Minėtame Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2005 m. kovo 17 d. rašte nurodoma, kad L. P. iki nacionalizacijos turėta žemė (duomenys neskelbtini) g. priskirta valstybės išperkamai ir kad nuosavybės teisių atkūrimo ir grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais, taigi atsisakoma atlikti žemėtvarkos skyriaus prašomus atlikti žemės sklypo formavimo veiksmus. Todėl apelianto teiginys, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatsisakė vykdyti jos kompetencijai priklausiančius veiksmus, nes buvo pateiktas atsakymas, nepagrįstas.

Byloje kyla ginčas dėl to, ar dalis žemės sklypo, į kurio grąžinimą natūra pretenduoja pareiškėjos, priskiriama valstybės išperkamai žemei, ar ji grąžintina pareiškėjoms natūra įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi atsakovas atsisakymą atlikti laisvos (neužstatytos) žemės sklypo formavimo darbus, numatytus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte, grindė aplinkybėmis, jog visa turėta žemė priskirtina valstybės išperkamai, būtent jis, t. y. atsakovas, ir turėtų konkrečiomis, įstatymo reikalaujamomis, aplinkybėmis šią savo poziciją pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad nustatant, kuri žemė yra valstybės išperkama, o kuri grąžintina natūra, būtina vadovautis ne Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimais, o Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių piliečių, kurių turtas pagal TSRS ir LTSR įstatymus buvo neteisėtai nacionalizuotas, nuosavybės teisių atkūrimo normomis. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas, reglamentuojantis, kokius požymius atitinkanti miesto žemė yra valstybės išperkama, nurodo, kad išperkama žemė, kuri pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų <...>. Nors atsakovas, grįsdamas savo poziciją ginče, nurodo, kad žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjos, reikalinga daugiabučiams gyvenamiesiems namams eksploatuoti, ir tą faktą patvirtina minėti Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimai, pagal aptartąją teisės normą faktą, kad žemė reikalinga pastatams eksploatuoti, turi pagrįsti ne Vykdomojo komiteto sprendimai, bet pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtinti detalieji planai.

Kaip pažymima administracinių teismų praktikoje, <...žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; <...>jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-263-2003, Administracinių teismų praktika 4, 278 pusl.). Detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), į kurią nuosavybės teisės atkuriamos natūra. <...>aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t. y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-276-2004, Administracinių teismų praktika 5, 151 pusl.).

Nagrinėjamu atveju ginčo teritorija detaliuoju planu nepriskirta atsakovo nurodomiems daugiabučiams gyvenamiesiems namams eksploatuoti ir Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2005 m. kovo 17 d. rašte ar kituose dokumentuose nenurodoma, kad per protingą laiką planuojama tai padaryti. Nagrinėjamu atveju visuomenės poreikis ginčo teritorijai iš bendrojo plano fragmento (b. l. 38) taip pat neįžvelgtinas, nes tai, kad pagal bendrąjį planą numatyta žemės paskirtis – daugiaaukščių statinių teritorija, neapibūdina ginčo teritorijos poreikio jau pastatytiems daugiaaukščiams statiniams eksploatuoti. Tokia paskirtimi gali būti naudojami ir pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą grąžinti žemės sklypai. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo teritorija yra nelaisva, nes yra užstatyta statiniais.

Apelianto teiginiai, kad Vykdomojo komiteto sprendimai, kuriais sklypai skirti namų statybai, gali būti prilyginti detaliajam planui, nepagrįsti, nes detalusis planas yra kitokią teisinę reikšmę turintis dokumentas. Detaliojo plano esmė išsamiai apibūdinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-63-2003 (Administracinių teismų praktika 4, 350 pusl.). Detaliojo plano reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese pabrėžiama būtent dėl detaliojo plano kaip teritorijų planavimo dokumento specifiškumo, nes būtent juo numatomas konkretus teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas artimiausioje ateityje ir būtent juo savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius išreiškia tam tikrus vietos bendruomenės poreikius, teritorijos tvarkymo prioritetus ir pan. Pažymėtina ir tai, kad Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punkte tiesiogiai numatyta, kad, formuojant žemės sklypus prie jau naudojamų statinių, rengiami būtent detalieji planai.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad teritorijų Nr. 1 ir 2 brėžinys, kurį pateikė pareiškėjos (b. l. 10) gali būti naudojamas tik kaip informacija formuojant žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Atsakovas, atsižvelgdamas į šią informaciją ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus, keliamus žemės sklypų formavimui, galėtų formuoti didesnius ar mažesnius sklypus grąžinimui.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus pagrįstumą ir teisėtumą, pagrįstai įpareigojo atsakovą atlikti laisvos (neužstatytos) žemės sklypų formavimo darbus, numatytus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte. Atsakovas šiame ginče įstatymo reikalaujamomis aplinkybėmis nepagrindė, kad visa buvusios savininko turėta žemė priskirtina valstybės išperkamai.

Dėl apelianto argumentų, kad buvo padarytas proceso teisės normų pažeidimas, į procesą neįtraukus šalia esančių daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų, pasakytina, kad trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į procesą įtraukiami asmenys, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalis). Tokia įtaka turi būti pakankamai apibrėžta ir konkreti. Nagrinėjami atveju teismo sprendime išreikštas atsakovo įpareigojimas suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra nereiškia, kad pasisakyta dėl šalia esančių daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų teisės pirkti ar nuomoti dalį žemės po daugiabučiais namais ar prie jų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepateikė duomenų, kad asmenys, turintys nuosavybės teise butus gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini) 118 ir 118A, pageidautų nuomoti arba pirkti jų naudojamą žemę po gyvenamaisiais namais ir tų namų eksploatacijai reikalingą žemę, be to, nesant nustatyta tvarka parengto teritorijų planavimo dokumento, kuriame būtų nustatytas pastatams eksploatuoti reikalingas žemės dydis, ginčo teritorija laikytina nesuplanuota teritorija.

Apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasEdvardas Sinkevičius