Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjų G. S. ir R. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai G. S. ir R. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Mokesčių administratorius) 2021 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-31864 „Pripažinti netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų)“ ir sprendimą Nr. (23.31-08) 467-31996 „Pripažinti netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų)“ (toliau – ir ginčijami sprendimai, 2021 m. liepos 19 d. sprendimai) (b. l. 1–6).

Pareiškėjai paaiškina, kad VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimais pripažino netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukė pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitų; pripažino netekusiu galios 2021 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8088 (mokesčio mokėtojas G. S.) ir 2021 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8796 (mokesčių mokėtoja R. S.).

Teigia, kad iš atsakovės 2021 m. liepos 19 d. sprendimų nėra aišku, dėl kokių priežasčių mokesčių administratorius pripažino netekusiais galios savo ankstesnius 2021 m. kovo 22 d. nurodymus, todėl nėra aiškūs 2021 m. liepos 19 d. sprendimų priėmimo teisiniai pagrindai. Tokie VMI veiksmai yra pertekliniai, o piniginių lėšų priverstinis išieškojimas per antstolį mokesčių mokėtojams sukels papildomas vykdymo išlaidas, kas dar labiau apsunkins mokesčių mokėtojų materialinę padėtį. Todėl mano, kad mokesčių administratorius ėmėsi perteklinių priverstinio piniginių lėšų nurašymo priemonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 106 straipsnio nuostatas nėra privalomos. Priverstinio piniginių lėšų nurašymo priemonės, kurios buvo naudojamos VMI 2021 m. kovo 22 d. nurodymuose buvo pakankamos ir veiksmingos, todėl, pareiškėjų nuomone, ginčijami sprendimai naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti, o piniginių lėšų išieškojimo iš mokesčių mokėtojų perdavimas antstoliui pripažintini pertekliniais VMI veiksmais mokesčių mokėtojų atžvilgiu.

Pažymi, kad VMI priimdama 2021 m. liepos 19 d. sprendimus nepagrindė jų teisės aktais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), todėl atsakovė kaip viešojo administravimo subjektas savo veikloje privalėjo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais. VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio reglamentavimą, objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Pagal VAĮ 8 straipsnio reglamentavimą, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą. Pareiškėjų vertinimu, iš atsakovės ginčijamų sprendimų turinio nėra galimybės suprasti, kokiu pagrindu ir motyvais priimti būtent tokie administraciniai aktai.

Mano, kad atsakovė pažeidė VAĮ 3 straipsnio numatytus viešojo administravimo principus – objektyvumo principą, reiškiantį, jog sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, teisėtumo principą, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, taip pat principą, kad valdžia tarnauja žmogui bei teisėtų lūkesčių principą ir pasitikėjimo viešojo administravimo institucijomis principą.

Atsakovė VMI atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą (b. l. 14–16).

Nurodo, jog MAĮ 95 straipsnis nuostato mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus: delspinigiai, turto areštas, nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), hipoteka ar įkeitimas, laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Ši teisės norma nusako mokesčių administratoriaus diskreciją dėl mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės parinkimo. Todėl, vadovaujantis MAĮ 40 straipsnio 1 punkto nuostatomis, mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Nesumokėjus mokestinių prievolių jos yra priverstinai išieškomos MAĮ nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėjai nesumokėjo mokestinės nepriemokos bei nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, todėl vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą, 2021 m. kovo 22 d. buvo priimtas nurodymas Nr. (23.31-08) 467-8088 išieškoti 37 093,37 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. banko sąskaitų, o 2021 m. kovo 29 d. priimtas nurodymas Nr. (23.31-08) 467-8796 (toliau – ir Nurodymai) išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. banko sąskaitų ir per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą Nurodymai pateikti kredito įstaigoms vykdyti.

Pažymi, kad nustačius, jog išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad Nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo Nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti (iš G. S. sąskaitų Nurodymu nurašyta 130,17 Eur, iš R. S. sąskaitų lėšų nurašyta nebuvo), VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, priėmė sprendimus išieškoti 36 963,20 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. turto Nr. (23.31-08) 467-15579 (sprendimas įkeltas G. S. susipažinti Mano VMI 2021 m. gegužės 4 d.) ir 2021 m. birželio 1 d. – išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. turto Nr. (23.31-08) 467-22095 (sprendimas įkeltas R. S. susipažinti Mano VMI 2021 m. birželio 1 d.). Kadangi pareiškėjai sprendimuose nurodytos mokestinės nepriemokos per nurodytą 30 dienų terminą nesumokėjo bei nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, šie sprendimai buvo perduoti vykdyti antstolei Astai R. Ž. (G. S. perduotas 2021 m. birželio 8 d., o R. S. – 2021 m. liepos 2 d.) ir, vadovaujantis MAĮ 106 straipsniu, Nurodymai 2021 m. liepos 19 d. sprendimais G. S. ir R. S. buvo panaikinti.

Atsakovė mano, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, šie sprendimai pasirašyti tinkamai įgalioto asmens.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-31864 ir sprendimo Nr. (23.31-08) 467-31996 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad iš mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašo (balanso) matyti, jog pareiškėjų bendras įsiskolinimas Lietuvos valstybės biudžetui sudaro 71 559,24 Eur. (G. S. - 36 963,20 Eur, R. S. - 34 596,04 Eur) (b. l. 17–19).

Pareiškėjams nesumokėjus mokestinių prievolių, mokesčių administratorius ėmėsi priverstinių priemonių skolai išieškoti, t. y. vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2021 m. kovo 22 d. nurodymu Nr. (23.31-08) 467-8088 nutarė išieškoti 37 093,37 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. banko sąskaitų, o 2021 m. kovo 29 d. nurodymu Nr. (23.31-08) 467-8796 nutarė išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. banko sąskaitų ir per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą Nurodymus pateikė kredito įstaigoms vykdyti (b. l. 22–25).

Mokesčių administratorius nustatė, kad išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad Nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo Nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti, nes iš G. S. sąskaitų nurašyta 130,17 Eur, o iš R. S. sąskaitų lėšų nurašyta apskritai nebuvo.

Todėl VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-15579 nusprendė išieškoti 36 963,20 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. turto, šis sprendimas įkeltas susipažinti pareiškėjui Mano VMI ir 2021 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-22095 nusprendė išieškoti 34596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. turto, šis sprendimas taip pat įkeltas R. S. susipažinti Mano VMI (b. l. 26–31).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai sprendimuose nurodytos mokestinės nepriemokos per nurodytą 30 dienų terminą nesumokėjo, nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, todėl VMI šiuos sprendimus perdavė vykdyti antstolei Astai R. Ž. (G. S. perduotas 2021 m. birželio 8 d., o R. S. – 2021 m. liepos 2 d.) (b. l. 32–33).

Taip pat Mokesčių administratorius 2021 m. liepos 19 d. sprendimais Nr. (23.31-08) 467-31864 ir Nr. (23.31-08) 467-31996 pripažino netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukė pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitų, pripažino netekusiu galios 2021 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8088 (mokesčio mokėtojas G. S.) ir 2021 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8796 (mokesčių mokėtoja R. S.) (b. l. 7–8).

Pareiškėjų teigimu, iš atsakovės 2021 m. liepos 19 d. sprendimų nėra aišku, dėl kokių priežasčių mokesčių administratorius pripažino netekusiais galios savo ankstesnius 2021 m. kovo 22 d. nurodymus, nėra aiškūs 2021 m. liepos 19 d. sprendimų priėmimo teisiniai pagrindai, tokie VMI veiksmai yra pertekliniai, piniginių lėšų priverstinis išieškojimas per antstolį mokesčių mokėtojams sukels papildomas vykdymo išlaidas, o tai dar labiau apsunkins mokesčių mokėtojų materialinę padėtį, ginčijami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų.

Atsakovė su pareiškėjų teiginiais nesutinka, argumentuodama, kad nustačius, jog išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad Nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti (iš G. S. sąskaitų Nurodymu nurašyta 130,17 Eur, iš R. S. sąskaitų lėšų nurašyta nebuvo), VMI pagrįstai nutarė pareiškėjų skolą biudžetui išieškoti iš turto, o ginčijamais sprendimais panaikinti prieš tai priimtus sprendimus. Mano, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, Sprendimai yra pasirašyti tinkamai įgalioto asmens.

Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas.

Pagal MAĮ 40 straipsnio 1 punkto nuostatas mokesčių mokėtojas privalo: laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę; bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių; teisės aktų nustatyta tvarka įsiregistruoti mokesčių mokėtoju, laiku pranešti apie pasikeitusius mokesčių mokėtojų registre esančius duomenis; teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais; laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus; teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus ir kt.

MAĮ 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

MAĮ 95 straipsnis nustato mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus: delspinigiai, turto areštas, nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), hipoteka ar įkeitimas, laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Ši teisės norma aiškiai nustato mokesčių administratoriaus diskreciją dėl mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės parinkimo.

Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; arba mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; arba mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų

Remiantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų).

Pagal MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Įvertinus šias teisės normas, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokestinių prievolių, jos yra priverstinai išieškomos MAĮ nustatyta tvarka. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos.

Bylos medžiaga patvirtina, jog G. S. ir R. S. (pareiškėjai) nesumokėjo mokestinės nepriemokos bei nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, todėl vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą 2021 m. kovo 22 d. buvo priimtas nurodymas Nr. (23.31-08) 467-8088 išieškoti 37 093,37 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. banko sąskaitų ir 2021 m. kovo 29 d. priimtas nurodymas Nr. (23.31-08) 467-8796 išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. banko sąskaitų ir per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą Nurodymai pateikti kredito įstaigoms vykdyti.

Teismas pažymi, jog pagal MAĮ 8 straipsnio 1 dalį, kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Kadangi pareiškėjai mokesčių nemokėjo, todėl lūkestis, kad tam tikri apribojimai jų atžvilgiu nebus taikomi ateityje, negali būti laikomi pagrįstais. Kaip matyti, mokesčių administratoriui nustačius, kad išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad Nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti (iš G. S. sąskaitų Nurodymu nurašyta 130,17 Eur, iš R. S. sąskaitų lėšų nurašyta nebuvo), VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pagrįstai 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-15579 nusprendė išieškoti 36 963,20 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. turto, šis sprendimas įkeltas susipažinti pareiškėjui Mano VMI ir 2021 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-22095 nusprendė išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. turto, šis sprendimas taip pat įkeltas R. S. susipažinti Mano VMI.

Pagal MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą, priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto, yra kaip vienas iš mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai ieškoti pareiškėjų mokestinę nepriemoką po teismų sprendimų dėl mokestinio ginčo, sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjų turto priimti 2021 m. gegužės 4 d. ir 2021 m. birželio 1 d., t. y. nepraleidus MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nurodyto 5 metų termino, vadinasi, mokesčių administratorius turėjo teisę užbaigti pareiškėjų nesumokėtų GPM bei su jais susijusių sumų (tame tarpe ir delspinigių) priverstinio išieškojimo procedūrą, nepaisant to, kad jų vykdymo metu suėjo priverstinio išieškojimo senatis.

Bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad pareiškėjai sprendimuose nurodytos mokestinės nepriemokos per nurodytą 30 dienų terminą nesumokėjo, nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, todėl VMI turėjo teisėtą pagrindą priimti sprendimus išieškoti mokestines prievoles iš turto ir pagrįstai šiuos sprendimus perdavė vykdyti antstolei A. R. Ž.. Atsižvelgus į šias aplinkybes, mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 106 straipsniu, turėjo teisėtą pagrindą 2021 m. liepos 19 d. sprendimais panaikinti prieš tai priimtus 2021 m. kovo 22 d. ir 2021 m. kovo 29 d. nurodymus išieškoti mokestines nepriemokas iš pareiškėjų banko sąskaitų, nes pareiškėjai geruoju mokestinių prievolių nevykdė, piniginių lėšų padengti mokestines prievoles banko sąskaitose pakankamai neturėjo.

Pareiškėjų teigimu, ginčijami 2021 m. liepos 19 d. sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiems teisės aktams keliamų reikalavimų. Pareiškėjų vertinimu, iš atsakovės ginčijamų 2021 m. liepos 19 d. sprendimų turinio nėra galimybės suprasti, kokiu pagrindu ir motyvais priimti būtent tokie administraciniai aktai.

VAĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente, o papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (žr. 2009 m. balandžio 6 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A575 651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A442 1411/2011).

MAĮ 34 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas) atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje sprendimų turinį ir formą reglamentuoja VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. V-11 (2015 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. VA-51 redakcija).

Teismo įsitikinimu, ginčijami VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimai atitinka Įsakymu nustatytą sprendimų turinį ir formą, taip pat jie atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, nes juose pateikiamas teisinis pagrindas (MAĮ 106 straipsnis), kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinius aktus, nurodyta sprendimų data, sprendimai pasirašyti įgalioto pareigūno, be kita ko, sprendimuose nurodyta, jog VMI nusprendė pripažinti netekusiais galios Nurodymus (2021 m. kovo 22 d. buvo priimtas nurodymas Nr. (23.31-08) 467-8088 išieškoti 37 093,37 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. banko sąskaitų ir 2021 m. kovo 29 d. priimtas nurodymas Nr. (23.31-08) 467-8796 išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. banko sąskaitų) nurašyti mokestinę nepriemoką, nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitų. Kaip jau buvo minėta, mokesčių administratoriui nustačius, kad išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti, mokesčių administratorius pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį įgijo teisę išieškoti mokestinę nepriemoką priverstinai ir pasirinko vieną iš MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų – priverstinį išieškojimą iš mokesčių mokėtojų turto, t. y. 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-15579 ir 2021 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-22095 nusprendė išieškoti mokestines nepriemokas iš pareiškėjų turto. Teismas vertina, jog tai yra tęstinis mokesčių administratoriaus veiksmas, siekiant priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl šiuo atveju atmestini pareiškėjų argumentai, jog iš ginčijamų 2021 m. liepos 19 d. sprendimų turinio nėra galimybės suprasti, kokiu pagrindu ir motyvais jie priimti. Tuo pačiu paminėtina, kad patys pareiškėjai skunde aiškiai pažymėjo, kad VMI veiksmai yra pertekliniai, piniginių lėšų priverstinis išieškojimas per antstolį mokesčių mokėtojams sukels papildomas vykdymo išlaidas, tai dar labiau apsunkins mokesčių mokėtojų materialinę padėtį, tačiau pareiškėjai apskritai nekalba apie mokestinių prievolių įvykdymą, nors apie nesumokėtus mokesčius valstybei jiems yra žinoma pakankamai ilgą laikotarpį. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai, kaip mokesčių mokėtojai, žinojo apie mokestines prievoles, apie Nurodymus dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš jų bakų sąskaitų, apie tai, kad jų bankų sąskaitose lėšų padengti mokestinei nepriemokai nepakanka, taip pat žinojo apie tai, kad mokesčių administratorius priėmė sprendimus išieškoti 36 963,20 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. turto Nr. (23.31-08) 467-15579 (sprendimas įkeltas G. S. susipažinti Mano VMI 2021 m. gegužės 4 d.) ir 2021 m. birželio 1 d. – išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. turto Nr. (23.31-08) 467-22095 (sprendimas įkeltas R. S. susipažinti Mano VMI 2021 m. birželio 1 d.), todėl iš mokesčių administratoriaus veiksmų visumos suvokė (privalėjo suvokti), kodėl mokesčių administratorius 2021 m. liepos 19 d. sprendimais nusprendė pripažinti netekusiais galios Nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukė pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitų. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai žinodami apie savo mokestines prievoles, privalėjo imtis priemonių geruoju sumokėti būtinus mokesčius į valstybės biudžetą ir operatyviai bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, kaip tai numato MAĮ, tačiau to nedarė.

Tuo pačiu teismas pažymi, jog dėl prieš tai nurodytų priežasčių nėra pagrindo sutikti su pareiškėjais, kad jiems buvo apribota teisė į teisinę gynybą – pareiškėjams žinomi ginčijamų sprendimų priėmimo motyvai bei pagrindai ir pareiškėjai turėjo teisę teikti įrodymus bei pagrįsti savo nesutikimo su ginčijamais sprendimais argumentus, tačiau tokie įrodymai teismui nebuvo pateikti, o pareiškėjų argumentai, kuriais siekiama panaikinti ginčijamus sprendimus, vertinami ne kaip siekis apginti savo teises, o tik kaip siekis išvengti jiems kylančių pasekmių.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nagrinėjamu atveju teisines pasekmes pareiškėjams sukelia būtent 2021 m. gegužės 4 d. Nr. (23.31-08) 467-15579 ir 2021 m. birželio 1 d. Nr. (23.31-08) 467-22095 sprendimai, kuriais VMI nusprendė išieškoti mokestines nepriemokas iš pareiškėjų turto. Todėl pareiškėjai, siekdami įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, turėjo skųsti VMI 2021 m. gegužės 4 d. Nr. (23.31-08) 467-15579 ir 2021 m. birželio 1 d. Nr. (23.31-08) 467-22095 sprendimus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjų ginčijami Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 467-31864 „Pripažinti netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų)“ ir 2021 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 467-31996 „Pripažinti netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų)“ priimti tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti teismas neturi pagrindo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalis).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų G. S. ir R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.