Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Kristina Baškienė Baudž. byla Nr. 1A-878-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00145-2013-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.8.2.; 1.1.5.1.; 1.1.7.4.; (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. gruodžio 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Nijolės Žemaitytės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso – (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį nutraukta, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas ir smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, būtent: 2013 m. sausio 27 d., apie 03.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su dukra I. D. metu, I. D. paėmus peilį ir jam dūrus, jis ne mažiau kaip vieną kartą delnu sudavė jai per ranką, kurioje buvo peilis, I. D. dūrus dar kartą, jis ne mažiau kaip vieną kartą delnu ir ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu sudavė jai į įvairias kūno vietas, sugriebęs už gerklės smaugė bei sugriebęs jai už plaukų pargriovė ant grindų ir ne mažiau kaip dešimt kartų kumščiu sudavė jai į įvairias kūno vietas, po to suėmęs už plaukų nutempė ją į kambarį ir I. D. išėjus iš kambario į koridorių, sugriebė jai už plaukų bei ją pagriovė, tokiais veiksmais sukeldamas I. D. fizinį skausmą, padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas kairio dilbio priekiniame bei užpakaliniuose paviršiuose, abiejų kelių priekiniuose paviršiuose ir taip nežymiai sužalodamas I. D..

Be to, prokurorės teigimu, teismas 2013 m. liepos 5 d. nutartyje neįvertino V. D. kaltinime nurodytų veiksmų, t. y. I. D., suėmus už plaukų, nutempimo iš virtuvės į jos kambarį bei tuoj po to buto koridoriuje, sugriebus už plaukų, jos pargriovimo. Tai, kad tokius veiksmus atliko kaltinamasis, parodė nukentėjusioji I. D.. Liudytoja K. P. patvirtino, kad ji matė, kaip kaltimasis, suėmęs už plaukų I. D., atitempė ją į kambarį. Tokių veiksmų atlikimą nurodė ir pats V. D.. Teismo posėdžio metu jis patvirtino, kad dukrą tempė už plaukų pro duris apie vieną metrą. Todėl nėra aišku, kodėl šie kaltinamojo veiksmai teismo nutartyje nėra pripažinti įrodytais. Iš to išeina, kad teismas tokius kaltinamojo V. D. smurtinius veiksmus laiko kaip savaime suprantamus, nereikalaujančius vertinimo.

Taigi, apeliantės įsitikinimu, kaltinamojo V. D. veiksmų visuma, intensyvumas ir kryptingumas rodo, kad ne visi kaltinamojo veiksmai buvo gynybai būtini ir kad jis būtent ir norėjo sukelti fizinį skausmą bei sužaloti jam nepaklūstančią dukrą I. D..

Esant išdėstytoms aplinkybėms 2013m. liepos 5 d. teismo nutartis nutraukti bylą V. D., pripažinus jo veiksmuose esant būtinosios ginties situaciją, prokurorės teigimu, turi būti panaikinta ir priimtinas naujas sprendimas. Nustačius, kad V. D., nepraėjus metams po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytu pagrindu, padarė naują nusikalstamą veiką, jam skirtina bausmė ir už 2011-06-22 įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendžiu.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta – V. D. ir jo gynėja – prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog V. D., kaltintas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu, veikė esant būtinajai ginčiai.

Būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai yra nustatoma, kad asmuo formaliai padarė veiką, kuri atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau šie veiksmai buvo padaryti ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio instituto taikymas priklauso nuo bylos aplinkybių visumos, kuri leidžia daryti išvadas apie būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, t. y. kėsinimąsi ir gynybą.

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2013 m. sausio 27, apie 3.30 val., tarp V. D. ir jo dukters I. D. jų namuose kilo konfliktas, kurio metu I. D., pasak jos, įsižeidusi dėl girto tėvo V. D. jai išsakytų priekaištų, pagriebė virtuvinį peilį ir juo keletą kartų dūrė jam į krūtinę ir kitas kūno vietas. V. D. paaiškino, jog gindamasis nuo dukters I. D. puolimo, užlaužė jos ranką ir kelis kartus delnu sudavė per ranką, laikančią peilį. Nepavykus išmušti peilio iš I. D. rankos, V. D. pargriovė ją ant žemės. Nukentėjusiosios rankoje turėtas peilis išreiškė grėsmę, o jo panaudojimas, keletą kartų duriant V. D. į krūtinę ir kitas kūno vietas, buvo realus kėsinimasis į V. D.. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad V. D. turėjo realų pagrindą manyti, jog jam iškyla poreikis gintis, todėl jo veiksmai, kai jis smurtinių veiksmų prieš jį metu keletą kartų delnu sudavė I. D. per ranką, laikančią peilį, o nepavykus išmušti peilio, pargriovė ant žemės, kuri prieš jį jau buvo pradėjusi ir tęsė puolamuosius veiksmus panaudodama peilį, teisingai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip adekvati gynybos priemonė nuo agresyviai į jo sveikatą besikėsinančios I. D.. Kaip minėta, gynybą nulemia kėsinimosi pobūdis ir ji turi atitikti tam tikrus požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, atremiant pavojingą kėsinimąsi, padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų. Šioje byloje nustatytos aplinkybės visiškai atitinka šiuos požymius.

Priešingai nei teigiama prokurorės skunde, aplinkybės, kad V. D. yra fiziškai pranašesnis už dukrą I. D., kuri, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, yra priklausoma nuo tėvo, su kuriuo santykiai yra konfliktiški, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad V. D. nebuvo poreikio gintis nuo agresyviai nusiteikusios dukros, kuri puolė tėvą su peiliu, durdama jam keletą kartų į krūtinę ir kitas kūno vietas, tuo padarydama jam Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2013 m. vasario 13 d. specialisto išvadoje Nr. G 324/13(03) konstatuotus šiuos sužalojimus: tris pjautines paviršines žaizdas krūtinės kairėje, kairiame žaste ir dilbyje bei GMP darbuotojų užfiksuotus paviršinius odos nudrėskimus (nenurodant tikslios jų lokalizacijos), dėl to V. D. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kita vertus, kaip minėta, teisę į būtinąją gintį galima įgyvendinti neatsižvelgiant į tai, ar asmuo galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis (BK 28 straipsnio 1 dalis).

Prokurorės apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino nukentėjusiosios I. D. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme duotų parodymų apie tai, kad V. D., sugriebęs ją už plaukų, pargriovė ją ir išmetęs peilį sugriebė jai už gerklės bei smaugė ir ne mažiau kaip 10 kartų sudavė jai į įvairias kūno vietas. Tačiau visų pirma pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymai dėl V. D. jai suduotų smūgių skaičiaus ir jų eiliškumo bei jos pačios veiksmų konflikto metu yra prieštaringi, tai apeliaciniame skunde pripažįsta ir pati prokurorė.

Ikiteisminio tyrimo metu 2011-09-12 apklausiama kaip liudytoja I. D. nurodė, kad konflikto metu tėvas jai sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą, pargriovė ant lovos, o ji gindamasi sudavė jam ne mažiau kaip 3–4 smūgius diržu į galvą, pagriebęs diržą jis vėl sudavė jai ne mažiau kaip 2–3 smūgius į galvą, jai atsistojus V. D. sudavė kumščiu į nosį, nuo smūgio pasipylė kraujas, po to vėl pargriovė ant lovos ir smūgiavo ne mažiau kaip tris kartus į galvą. Konfliktas vyko buto kambaryje (t. 1, b. l. 28–30). 2013-01-30 apklausos kaip liudytojos metu I. D. jau teigė, kad konfliktas įvyko buto virtuvėje, nurodė, kad tėvas pradėjo jai priekaištauti, po to sugriebęs už plaukų ir tempdamas pargriovė ją kairiu šonu ant žemės, ji muistydamasi ir bandydama ištrūkti, pamatė ant žemės krentantį peilį, jam nukritus, dešine ranka pagriebė jį nuo žemės. Jai paėmus peilį tėvas ne mažiau kaip 10 kartų kumščiu sudavė jai į įvairias kūno vietas – ne mažiau kaip 5 kartus į pilvą ir dešinį šoną ir ne mažiau kaip 5 kartus į galvą. Tėvui suduodant smūgius ji muistėsi, dėl to su peiliu galėjo tėvui įdurti ar supjaustyti, pati su peiliu specialiai tėvui niekur nedūrė. Besimuistydama pamatė ant žemės kraują, tada tėvas pradėjo ją spardyti, spyrė ne mažiau kaip 5 kartus į pilvą. Vėliau sugriebęs ją už kaklo pradėjo smaugti, užspausdamas gerklės priekį dviem pirštais. Motinai pareikalavus liautis, ji nuėjo į savo kambarį. Jai nuėjus į vonią nusiprausti, tėvas vėl sugriebė jai už plaukų, pargriovė ant žemės, bet smūgių nebesudavė (t. 1, b. l. 7–8). 2013-03-28 apklausos metu I. D. nurodė, kad 2013-01-27, apie 03.00–04.00 val., jai su drauge Kornelija grįžus namo, jai būnant virtuvėje, atėjęs tėvas pradėjo konfliktą, jie apsistumdė, kuris pirmas pastūmė, neatsimena, tada ji supykusi dėl tėvo priekaištų, pagriebė virtuvinį peilį medine rankena (iš kur pagriebė, neatsimena) ir dūrė juo tėvui, kiek kartų dūrė ir į kurias kūno vietas, neatsimena. Jai dūrus su peiliu tėvui, jis pagriebė ją už plaukų, parvertė ant žemės ir pradėjo mušti kumščiais, suduodamas ne mažiau kaip 5 kartus į įvairias kūno vietas, po to nemažiau kaip 5 kartus spyrė jai gulinčiai ant žemės į pilvą. Kažkuriuo momentu tėvas, pagriebęs dviem pirštais už gerklės, smaugė ją, taip pat parvertęs ant žemės, kai jai iš rankos iškrito peilis, sugriebęs ją gulinčią už plaukų nutempė į jos kambarį. Tiksliai neatsimena, ar tėvas pirmą ją smaugė, ar nutempė už plaukų į kambarį, atsimena, kad tėvas ją buvo pargriovęs du kartus, antrą kartą koridoriuje, tuo metu smūgių jai nesudavė. Po to ji su drauge nuėjo į vonią, ten ji persirengė. Po to ji su drauge iššoko pro langą ir išvažiavo pas draugę (t. 1, b. l. 9–10). 2013-04-08 apklausiama kaip liudytoja I. D. jau nurodė, kad 2013-01-27 būnant namuose, virtuvėje, tarp jos ir tėvo kilus konfliktui, jai dūrus tėvui su peiliu į krūtinę, jis sudavė jai per rankas, tada ji ne mažiau kaip 3 kartus dūrė jam į ranką. Nurodė, kad su peiliu tėvui pataikė ne vieną kartą, tačiau nežino, kiek tiksliai kartų ir į kurias kūno vietas pataikė. Nurodė, kad gali būti, jog tėvas smūgius sudavė jai stovint, bet kiek smūgių sudavė ir į kurias kūno vietas, neatsimena. Jai pargriuvus ant žemės tėvas sudavė jai ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, iš jų ne mažiau kaip 5 smūgiai buvo suduoti kumščiu, su kuo buvo suduoti kiti smūgiai, nežino, nes nematė, tik juto. Kuriuo metu tėvas ją smaugė, neatsimena (t. 1, b. l. 11–12). Apklausiama teisme I. D. parodė, kad 2013-01-27, apie 03.00–04.00 val., ji su drauge K. P. sugrįžo į namus. Draugė nuėjo į kambarį, o ji į virtuvę. Po kelių minučių į virtuvę atėjo girtas tėvas V. D. ir pradėjo jai priekaištauti, pavadino ją girta, neadekvačia, ji labai dėl to įsižeidė ir pagriebusi peilį puolė tėvą ir dūrė peiliu jam į krūtinę. Neatsimena, kiek kartų dūrė tėvui peiliu. Tėvas jai sudavė į galvą ir į pilvą, pargriovė ant grindų, tąsė ją už plaukų griaudamas ant žemės. Už plaukų ją patempė apie vieną metrą. Pastebėjo, kad tėvas kruvinas ir ant grindų kraujas. Kai tėvas tempė ją už plaukų, peilis jau buvo iškritęs iš jos rankos. Ant jos kaklo jokių sužalojimų nebuvo (t. 2, b. l. 88). Taigi iš paminėtų I. D. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotų parodymų akivaizdu, kad jie yra labai prieštaringi, pirminių apklausų metu ji nenurodė, kad puolė tėvą su peiliu ir dūrė jam keletą kartų, vėliau jau to neneigė, iš esmės skiriasi ir jos nurodomos aplinkybės dėl konflikto vietos, t. y. iš pradžių ji aiškino, kad konfliktas vyko buto kambaryje, vėliau jau teigė, kad virtuvėje, esmingai skiriasi jos parodymai dėl tėvo V. D. jai suduotų smūgių skaičiaus, sužalojimų atsiradimo sistemiškumo, jos pačios veiksmų konflikto metu. Tokių esminių I. D. parodymų prieštaravimų, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, negalima pateisinti jos išgąsčiu, sumišimu bei tuo, kad kaltinamasis yra jos tėvas, nuo kurio ji yra materialiai priklausoma.

Be to, pažymėtina, kad I. D. parodymų apie tai, kad V. D., sugriebęs ją už plaukų, pargriovė ją ir išmetęs peilį sugriebė jai už gerklės bei smaugė ir ne mažiau kaip 10 kartų sudavė jai į įvairias kūno vietas, nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2013 m. sausio 31 d. specialisto išvadoje Nr. G 238/13(03) I. D. konstatuoti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairės rankos dilbio priekiniame ir užpakaliniame paviršiuose, ant abiejų kojų kelių. Taigi minėta specialisto išvada patvirtina, kad sužalojimai I. D. buvo padaryti tik ant kairės rankos dilbio priekinio ir užpakalinio paviršių bei ant abiejų kojų kelių. Jokių kitų sužalojimų, patvirtinančių I. D. nurodytas jos žalojimo vietas, nerasta. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas šią išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas R. P. Pečkus paaiškino, jog sužalojimų I. D. galvoje, pilve, šonuose, nugaroje ir kakle jis nerado, taip pat nerado ir smaugimo žymių jos kakle ar plaukų rovimo žymių galvoje. Taigi, priešingai apeliantės tvirtinimui, teismas skundžiamoje nutartyje įvertino minėtus nukentėjusiosios I. D. parodymus dėl V. D. jai suduotų smūgių skaičiaus, jų eiliškumo, ir, atsižvelgdamas į minėtą 2013 m. sausio 31 d. specialisto išvadą Nr. G 238/13(03), kurioje, skirtingai nei nurodė pati I. D., jokie kiti sužalojimai, išskyrus sužalojimus kairės rankos dilbio priekiniame ir užpakaliniame paviršiuose ir abiejų kojų kelių paviršiuose, jai nebuvo nustatyti, taip pat atsižvelgdamas į šią išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto R. P. Pečkaus paaiškinimus teisme, jog sužalojimų I. D. galvoje, pilve, šonuose, nugaroje ir kakle jis nerado, taip pat nerado ir smaugimo žymių jos kakle ar plaukų rovimo žymių galvoje, kartu įvertinęs tą aplinkybę, kad pačios nukentėjusiosios I. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, yra prieštaringi, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai, jog tėvas V. D. po to, kai ji pametė peilį, pargriovė ją ant žemės, rovė plaukus, smaugė suėmęs už kaklo, ne mažiau kaip 10 kartų sudavė kumščiais į įvairias kūno vietas, ne mažiau kaip 5 kartus spyrė jai gulinčiai į pilvą, vertinant sistemiškai su kitais bylos duomenimis, neatitinka I. D. konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Paminėtos aplinkybės paneigia ir prokurorės apeliacinio skundo argumentus, jog teismas neįvertino V. D. kaltinime nurodytų veiksmų, t. y. I. D., suėmus už plaukų, nutempimo iš virtuvės į jos kambarį bei tuoj po to buto koridoriuje, sugriebus už plaukų, jos pargriovimo, nes, kaip minėta, teismas atsižvelgė tiek į 2013 m. sausio 31 d. specialisto išvadą Nr. G 238/13(03), tiek į šią išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto R. P. Pečkaus paaiškinimus teisme, jog jokie kiti sužalojimai I. D., išskyrus specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus jos kairės rankos dilbyje ir abiejuose keliuose, nebuvo nustatyti. Apklausiamas teisme ekspertas R. P. Pečkus, be kita ko, nurodė, kad jokių plaukų rovimo žymių I. D. galvoje jis nerado, be to, pažymėjo, kad sužalojimai I. D. negalėjo būti padaryti tempiant, kartu nurodė, kad kelius I. D. galėjo susimušti šokdama pro langą (pati nukentėjusioji I. D. nurodė, kad po konflikto su tėvu ji iššoko pro buto langą ir pabėgo). Be to, kaip minėta, pačios nukentėjusiosios parodymai dėl V. D. prieš ją atliktų veiksmų yra labai prieštaringi, todėl teismas pagrįstai juos vertino kritiškai ir vadovavosi jais tiek, kiek jie atitinka nustatytas faktines aplinkybes bylos įrodymų visumos kontekste.

Taigi, priešingai prokurorės tvirtinimui, V. D. veiksmai prieš agresyviai nusiteikusią ir su peiliu jį puolusią I. D., užlaužiant pastarosios ranką ir kelis kartus delnu suduodant per ranką, laikančią peilį, o nepavykus išmušti peilio, pargriaunant ją ant žemės, buvo siekis atremti pastarosios smurtinį puolimą. I. D., puldama V. D. su peiliu bei durdama jam keletą kartų į krūtinę ir kitas kūno vietas, sukėlė realų pavojų jo sveikatai ir jam atsirado teisė į būtinąją gintį nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Kėsinimosi pavojingumą, realumą ir akivaizdumą rodo tai, kad agresyviai nusiteikusi I. D. pirma su peiliu rankoje puolė V. D., durdama jam keletą kartų, nors šis tuo metu jokių smurtinių veiksmų prieš ją neatliko ir sudavė smūgius pastarajai tik tada, kai pavojingas kėsinimasis dar nebuvo pasibaigęs ir norėdamas atremti realų ir pavojingą kėsinimąsi į jo sveikatą. Tai, kad konflikto metu V. D. buvo sužalotas peiliu, patvirtina byloje pateikta specialisto išvada, kurioje konstatuotas V. D. padarytas sveikatos sutrikdymas, to neneigia ir pati nukentėjusioji. Netrukus po konflikto V. D. iškvietė policijos pareigūnus ir medicinos pagalbą, tuo tarpu nukentėjusioji I. D., sužinojusi, kad tėvas iškvietė policiją, pabėgo, iššokdama pro buto, esančio pirmame namo aukšte, langą, o pareiškimą policijai parašė tik kitą dieną, t. y. 2013-01-27 vėlai vakare.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus teisingai nustatė pavojingo kėsinimosi ir gynimosi pradžią bei pagrįstai konstatavo ginties atsiradimą. Pagal BK 28 straipsnį būtinosios ginties situacija susidaro tuomet, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams (šiuo atveju – nukentėjusiosios sveikatai) žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, teises ar visuomenės, valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti taip pat ir akivaizdus bei realus. Akivaizdus kėsinimasis pripažįstamas toks, kai žala jau daroma arba yra aiški jos grėsmė asmens teisėms ar interesams. Realiu laikomas objektyviai egzistuojantis kėsinimasis. Taigi pagal nustatytas aplinkybes teismas pagrįstai nurodė, kad V. D. agresyvų nukentėjusiosios I. D. elgesį, pasireiškusį puolamaisiais veiksmais, panaudojant peilį, ne be pagrindo įvertino kaip realų ir akivaizdžiai prasidėjusį pavojingą jo sveikatai kėsinimąsi. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teismas pakankamai įvertino abiejų konfliktuojančių pusių jėgų santykį bei pagrįstai ir motyvuotai nustatė, kad V. D. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiosios I. D. ir jos tėvo V. D. kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties V. D. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiosios I. D., liudytojos K. P. parodymus bei rašytinius bylos įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog V. D. padarė I. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, gindamasis nuo pastarosios pavojingo kėsinimosi, t. y. jis sudavė smūgius nukentėjusiajai I. D. (užlaužė pastarosios ranką bei kelis kartus delnu sudavė per ranką, laikančią peilį, o nepavykus išmušti peilio, pargriovė ją ant žemės), dar nepasibaigus pavojingam kėsinimuisi, veikdamas būtinosios ginties situacijoje. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai, nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje V. D. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas. Todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, kad V. D. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai V. D. baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukė, esant nustatytai jo baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai BK 28 straipsnio 2 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Nijolės Žemaitytės apeliacinį skundą atmesti.