Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės teisių ir pareigų perėmėjas), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės teisių ir pareigų perėmėjas), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas E. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų priteisti neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.Pareiškėjas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jam mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisę – gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjo teigimu, darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, todėl jam turėtų būti išmokėtas darbo užmokesčio skirtumas. Atsakovai atsiliepime į skundą akcentavo, jog institucija neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Atsakovų manymu, klausimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo turės teisę spręsti tik tada, kai bus priimtas įstatymas, reglamentuojantis kompensavimo mechanizmą. Atsakovai pažymėjo, kad reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas trejų metų senaties terminas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas pabrėžė, kad šioje byloje aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, taip pat 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, rėmėsi Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatomis ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

III.

Pareiškėjas E. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, atkreipia dėmesį į Grąžinimo įstatymo aiškinamąjį raštą ir daro išvadą, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas formulę ir patirtų praradimų kompensavimo dydį, iš esmės vadovavosi prielaidomis, atsitiktinai pasirinktu dydžiu, o ne objektyviais, aiškiais kriterijais. Pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą kompensacijų dydžių požiūriu. Pareiškėjas pažymi, kad valstybės tarnautojų praradimai buvo nevienodi de facto, tačiau įstatymų leidėjas praradimų kompensavimą nustatė ne įvertindamas atskirų darbo užmokesčio dalių sumažinimo neproporcingumą, bet įteisindamas viso darbo užmokesčio mažinimą pagal vieną dydį (2 ir 4,5 proc.). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, sumažinus pareiginę algą, valstybės tarnautojams skaičiuojamos kitos darbo užmokesčio dalys taip pat atitinkamai sumažėjo, tačiau įstatymų leidėjas šių neteisėtai sumažintų pajamų nekompensuoja. Pareiškėjas teigia, kad atsakovai, įgyvendindami Grąžinimo įstatymo nuostatas, nemokės jam jokios kompensacijos. Pareiškėjas tvirtina manęs, jog jo prašymas atidėti teismo posėdį bus patenkintas, todėl teismui to nepadarius prarado teisę tinkamai atstovauti savo teisėtus interesus. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir daro išvadą, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjui kompensacija nepriklauso.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui E. P. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovų.Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus, pažymėjo, kad praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kilusio ginčo esmę, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, iš esmės atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, pareiškėjas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiginės algos koeficientai neproporcingai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu).Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1584-552/2017). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioms institucijoms Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Apelianto pozicija, jog jam turi būti grąžinta visa dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, nes, kaip jau minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Apelianto patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioms institucijoms Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui 2016 m. rugpjūčio 24 d. buvo išsiųstas teismo šaukimas atvykti 2016 m. spalio 27 d. į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Šis šaukimas pareiškėjo žmonai buvo įteiktas 2016 m. rugpjūčio 26 d. (b. l. 58, 60). 2016 m. spalio 19 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (b. l. 59). Pareiškėjas nurodė, kad ruošėsi pateikti patikslintą skundą, tačiau nespės to padaryti iki 2016 m. spalio 27 d. teismo posėdžio. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjui buvo pranešta apie administracinės bylos nagrinėjimą 2016 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme likus dviem mėnesiams iki paskirto teismo posėdžio. Pareiškėjas 2016 m. spalio 19 d. prašyme nenurodė jokių priežasčių, kodėl negalės pateikti patikslinto skundo per šį laiką, taip pat neatvyko į pirmosios instancijos teismo posėdį 2016 m. spalio 27 d., be to, apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, sudarančių pagrindą kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.