Kauno apygardos teismo nutartis

2013-11-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-526-327-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-11-08Kauno apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2014-06-03Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-08
Bylos Nr.
1A-526-327-2013
Teisminio proceso Nr.
1-66-1-00786-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas, Giedrius Endriukaitis, Viktoras Preikšas, Vilma Marčiukaitytė
Nukentėjusysis
I. Ž., V. A., J. A.
Civilinis ieškovas
VSDFV Kauno skyriaus
Ieškovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo
Advokatai
Antanas Jarašius
Kategorijos

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-526-327-2013

Teisėjas Vitalijus Kondratjevas Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00786-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.4.6.; 2.1.14.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Giedriaus Endriukaičio ir Valdo Vitunsko, sekre­to­riau­jant Auš­rinei Kudžmienei ir Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nu­teis­tajai D. L., jos gynėjui advokatui Antanui Jarašiui, nukentėjusiajai I. Ž., jos ir nukentėjusiųjų V. A. bei J. A. atstovui advokatui Gilbertui Kin­de­re­vičiui, civilinio ieškovo VSDFV Kauno skyriaus atstovėms L. V., S. M., civilinio atsakovo AB (duomenys neskelbtini) atstovui G. T., viešame teis­mo po­­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal nuteis­tosios D. L. ir civilinio atsakovo AB (duomenys neskelbtini) apeliacinius skun­dus dėl Kėdainių ra­jo­no apy­lin­kės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pri­pa­žin­ta kalta pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 281 str. 6 d. (2012-07-27 Kelių eismo tai­syklių pažeidimai sukėlę žmogaus žūtį bei sunkų sveikatos sutrikdymą) ir nuteista laisvės atėmimu trejiems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d. 2 d. 5 p. ir 8 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. L. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją mokytis ar pradėti dirbti (registruotis darbo biržoje), neiš­vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios insti­tu­ci­jos lei­dimo. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2012-07-28 iki 2012-07-29. Pri­taikius BK 67 str. 3 d. ir 68 str., D. L. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones trejų metų laikotarpiui.

Iš D. L. priteista nukentėjusiojo V. A. naudai – 15000 Lt (pen­kio­lika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiosios J. A. nau­dai – 15000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiosios I. Ž. naudai – 10000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš atsakovo AB (duomenys neskelbtini) ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo val­dy­bos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV Kauno skyriaus) naudai priteista 148800 Lt (vienas šimtas keturiasdešimt aštuoni tūkstančiai aštuoni šimtai litų) žalos atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi proceso dalyvių nuomonių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. L. nuteista už tai, kad ji 2012 m. liepos 27 d., apie 22 val. 55 min., (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje, kelio (duomenys neskelbtini) 16 kilometre, vairuodama R. L. priklausantį automobilį Ford Fiesta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 125, 133, 139, 142 punktuose nurodytus reikalavimus, tai yra, būdama apsvaigusi nuo alkoholio – nustatytas 1,46 promilių girtumas, ir tuo pažeisdama KET 14 p., nuro­dan­tį, jog draudžiama vairuoti transporto priemonę /.../ neblaiviems /.../, būdama eismo dalyve ir pri­valėdama laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių sau­gu­mui (KET 9 p.), privalėdama važiuoti kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto (KET 125 p.), neviršyti leistino greičio ir atsižvelgdama į važiavimo sąlygas pasirinkti tokį va­žia­vimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 133 p.), neturėdama 2 metų vairavimo stažo kelyje su asfalto danga privalėdama važiuoti ne didesniu kaip 70 km/h greičiu (KET 139 p.), priekyje važiuojančiam vairuotojui rodant kairįjį po­sū­kio signalą ir persirikiavus posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuodama paskui privalėdama apva­žiuo­ti sukančią trans­porto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą (KET 142 p.), viršijo leistiną važiavimo greitį apie 20 km/h, neturėdama 2 metų vairavimo sta­žo važiuodama asfaltu apie 90 km/h greičiu, neatsižvelgusi į važiavimo greitį nesilaikė saugaus atstumo iki ta pačia kryptimi važiavusio, rodžiusio kairįjį posūkį ir persirikiavusio posūkiui į kairę neregistruoto mopedo AWE, vairuojamo G. D., nesugebėjo sulėtinti grei­čio ar savo vai­ruo­jamo automobilio visiškai sustabdyti ar apvažiuoti mopedą iš dešinės, ir atsitrenkė į mopedą, dėl ko, dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mopedą vairavusiam G. D. buvo sunkiai su­trik­dyta sveikata, o mopedo keleivė V. Z. nuo eismo įvykio metu pa­tirtų sužalojimų 2012 m. rugpjūčio 8 d. 12 val. 45 min. mirė.

Šalies argumentai

Nuteistoji D. L. apeliaciniu skundu prašo Kėdainių ra­jo­no apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendį pakeisti civilinio ieškinio dalyje. Apeliantė nurodo, kad teismas nepa­kan­ka­mai atsižvelgė tiek į jos, tiek į nukentėjusiųjų turtinę padėtį. Nukentėjusysis V. A. parodė, kad jo dukra (žuvusioji) gaudavo minimalų atlyginimą, todėl jokios kalbos, kad materialiai galėtų padėti tėvams, nebuvo ir negalėjo būti. Taip pat skunde apeliantė nurodo, kad teisme pats G. D. pripažino savo didelę kaltę. Labai neatsargi buvo ir žuvusioji – ji sutiko važiuoti be šalmo su girtu asmeniu, taip prisiimdama ir atitinkamą atsakomybę, riziką už galimas pasekmes. D. Z. mirė būtent nuo galvos traumos – šalmas be abejonės būtų sušvelninęs pasekmes ar net išgel­bėjęs gyvybę. Tai, kad mopedas buvo beveik naujas, dar nereiškia, kad buvo techniškai tvar­kingas, transporto priemonė nebuvo praėjusi techninės apžiūros. Mopedą aplenkę asmenys tvir­ti­na, kad G. D. važiavo be šviesų. Nukentėjusiojo teiginys, jog rodė posūkį, o atvažiuojančio ape­liantės au­to­mobilio nematė, neteisingas, nes ji važiavo su šviesomis ir jį apšvietė, tačiau vai­ruo­to­jas į tai nere­a­gavo. Esant tokioms aplinkybėms, priteistos sumos yra neproporcingai didelės. Ape­liantė nurodo, kad mokosi gimnazijoje, jos charakteristika labai gera, šeimoje dirba tik mama, tėvas – bedarbis, kiek išgalėdami nukentėjusiesiems padėjo pinigais (sumokėjo 2000 litų), atsiprašė, pareiškė užuo­jautą, savo jokių pajamų neturi. Nukentėjusiesiems didžiules sumas išmokėjo drau­di­mo kompanija. Kadangi byloje dalyvauja trys nukentėjusieji, tai yra tam tikra sąlyga ir motyvas pra­šy­ti didesnės sumos. Nukentėjusioji I. Ž. atsisakė teismui nurodyti savo pajamas, todėl lai­ky­tina, kad jos turtinė padėtis yra labai gera. Mano, kad teismas, priteisdamas po 15000 Lt nu­ken­tė­ju­siosios tėvams ir 10000 Lt seseriai, pažeidė proporcingumo principą ir nubaudė apeliantę labai griež­tai, neat­si­žvel­gė, kad ji lėšų neturi, yra jauna, neturi patyrimo, kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gai­lisi, nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, nuobaudų neturi. Priverstinis žalos atlyginimas taip pat yra bauda, kurią būtina sumokėti. Pažymi, kad nėra visuomenei pavojinga, šis įvykis – didžiulė pamoka visam gyve­ni­mui. Todėl pri­teistos sumos yra aiškiai neproporcingos nei jos asmenybei, nei nusikaltimo faktinėms aplinkybėms, nemano, kad ir labai sunkiai dirbdama, galės jas atlyginti.

Civilinis atsakovas AB (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendį dalyje dėl 148800 Lt priteisimo ieškovo VSDFV Kauno skyriaus naudai iš atsakovo AB (duomenys neskelbtini) ir VSDFV Kauno skyriaus ieškinį atmesti. Nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi šioje dalyje neteisingai pri­taikytos ma­terialinės teisės normos ir nukrypta nuo teismų praktikos bei Lietuvos Respublikos Kons­titucinio Teismo nutarimo. Apeliantas skundu nesutinka su tokia argumentacija, kad V. Z. tėvams išmokėta vienkartinė išmoka turi būti vertinama kaip tinkamai apskaičiuota tur­ti­nė žala, t. y. negau­tos pajamos, kurias jie būtų gavę jų dukrai esant gyvai. VSDFV Kauno skyrius pateikė tik pas­ky­ri­mo pagrindus bei vienkartinės išmokos apskaičiavimo faktus, tačiau nepateikė ir neįrodinėjo to, kokią realią turtinę žalą patyrė V. Z. tėvai. Negautos pajamos gali būti pripažįstamos žala, tačiau jos negali būti pre­ziu­muo­jamos, o jų apskaičiavimui taikomos konkrečios materialinės teisės nuostatos. Fizinio asmens mirties atveju teisę į turtinės žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Asmenims, tu­rin­tiems teisę į žalos atlyginimą, nete­kus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam (Lie­tu­vos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.284 str. 1, 2 dalys). Duomenų apie tai, kad V. Z. tėvai būtų buvę jos išlaikomi, VSDFV Kauno skyrius nepateikė, priešingai, V. Z. tėvas pareiškė, kad dukra jų neiš­lai­kė ir faktiškai negalėjo jų išlaikyti, nes gaudavo nedidelį uždarbį, kurio jai pačiai vos užteko pra­gy­ve­nimui. Kasacinio teis­mo praktikoje suformuotos taisyklės, kad negautų pajamų faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas; negau­tos pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2007). VSDFV Kauno skyrius privalėjo įrodyti, kad V. Z. tėvai buvo jos išlai­ky­tiniai ir įrodyti jų prarastų pajamų dydį. Be to, vienkartinės išmokos apdraustajam žuvus (Lie­tu­vos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str.) apskaičiavimo pagrindu yra imama ne žuvusiojo pajamos, o žūties metu Lie­tu­vos Respublikos ūky­je buvusios patvirtintos einamųjų metų draudžiamosios pajamos, t. y. minėta išmoka visai nepri­klau­so nuo žuvusiojo pajamų. Todėl VSDFV Kauno skyriaus išmokėta vienkartinė išmoka nėra žalos atlyginimas, o įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuota socialinė išmoka.

Apeliantas taip pat nurodo, kad Lie­tu­vos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-04-18 nutarimu yra pasi­sa­kęs dėl VSDFV atgręžtinio reikalavimo (subrogacijos) teisės apimties ir nu­ro­dęs, kad “draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja reikalavimo tei­sę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos na­riams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nu­ken­tė­ju­siam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi rei­kalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstai­ga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala“. Todėl VSDFV Kauno skyrius turi atgręžtinio reikalavimo teisę į D. L. (ir tuo pačiu į jos civilinės atsakomy­bės draudiką AB (duomenys neskelbtini)) tik dėl tos išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. VSDFV Kauno skyriaus išmokėta išmoka tikrai neatlygina V. Z. laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų, nes šias išlaidas atskirai atlygino AB (duomenys neskelbtini), taip pat neatlygina V. Z. tėvų negautų pajamų, nes ji savo tėvų neišlaikė, o pačios išmokos dydis niekaip nėra susijęs su V. Z. gautų pajamų dy­džiu. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, VSDFV Kauno skyriaus išmokėta išmoka neatlygina jokios (net mažiausios da­lies) turtinės žalos, todėl VSDFV Kauno skyrius neturi atgręžtinio reikalavimo teisės į D. L. (ir tuo pačiu į jos civilinės atsakomybės draudiką AB (duomenys neskelbtini)).

Skunde taip pat pažymima, kad, jei net būtų pripažinta priešingai, tai iš AB (duomenys neskelbtini) priteistą sumą negalima būtų laikyti teisėta ir teisinga, nes skundžiamame nuosprendyje pir­mosios instancijos teismas konstatavo žuvusiosios V. Z. didelį neatsargumą (CK 6.282 str.) ir dėl to mažino priteistinos neturtinės žalos dydį. Teismas turėjo būti nuoseklus ir atitinkamai mažinti visas priteistinas civilinių ieškinių sumas, tačiau iš AB (duomenys neskelbtini) priteistos su­mos teismas nemažino. Manytina, kad tai prieš­ta­rau­ja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kri­te­ri­jams (CK 1.5 str.) bei pažeidžia asmenų lygybės prieš teismą ir įstatymą principą.

Žemesnės instancijos teismas

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pateiktame atsikirtime į civilinio atsakovo AB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą nurodoma, kad jokio teisinio pagrin­do naikinti Kėdainių ra­jo­no apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalies, kuria buvo visiškai patenkintas VSDFV Kauno skyriaus ieškinys, nėra, todėl prašoma apeliacinį skundą atmesti ir Kėdainių ra­jo­no apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Nukentėjusiosios I. Ž. atsikirtime į nuteistosios D. L. apeliacinį skundą nu­ro­doma, kad skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, nes į visas aplinkybes teismas atsižvelgė tiek motyvuodamas bausmę, tiek priteisdamas ieškinį dėl neturtinės žalos. Atsikirtime nuken­tė­ju­sio­ji sutinka su teismo nuosprendžio išvadomis ir prašo D. L. apeliacinį skundą atmesti, o Kė­dai­nių ra­jo­no apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą jame nurodytais mo­ty­vais.

Civilinio atsakovo atstovas prašė tenkinti civilinio atsakovo apeliacinį skundą.

Civilinio ieškovo atstovė prašė atmesti civilinio atsakovo apeliacinį skundą.

Nukentėjusioji I. Ž., jos ir kitų nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, o dėl civilinio atsakovo skundo nuosprendžio dalį panaikinti ir ginčą perduoti spręsti civiline tvarka.

Nuteistosios D. L. ir civilinio atsakovo AB (duomenys neskelbtini) ape­liaciniai skun­dai atmetami.

Šalies argumentai

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina bau­džia­mąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo pro­ce­so kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Nuteistosios D. L. ir civilinio atsakovo AB (duomenys neskelbtini) apeliaciniais skun­dais neginčijama nuteistosios kaltė, nusikalstamos veikos kva­li­fikavimas, tačiau ginčijamas priteistų civilinių ieškinių pa­grįs­tu­mas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką, paskyrė D. L. bausmę, laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, taip pat tinkamai įvertino visas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nustatymui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai priteisė civilinius ieškinius, nepažeidžiant nei BPK, nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų.

CK 6.250 str. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgy­ve­ni­mai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gy­vy­bės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 str. 2 d.), atsižvelgdamas į kon­kre­čioje byloje teismo nustatytas ir reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Įsta­ty­mų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį netur­ti­nės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukš­čiau­siojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nus­ta­ty­tas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo sau­goma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir nuosprendžio turinio, nustatydamas neturtinės žalos, pa­da­rytos nukentėjusiesiems, dydį, teismas vadovavosi minėtomis CK nuostatomis ir ver­tino visas ap­linkybes (ir nurodytas apeliaciniame nuteistosios skunde), reikšmingas šio klausimo išspren­di­mui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klau­si­mą, teisingai konstatavo, kad nukentėjusieji V. A., J. A. ir I. Ž. dėl duk­ros (sesers) žūties autoįvykio metu neteko artimo žmogaus, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, tačiau atsižvelgė ir į tai, kad padarytas nusikaltimas yra priskirtinas neatsargių nusikaltimų kate­go­ri­jai, į tai, jog dėl kilusių pasekmių dalis kaltės tenka ir mopedą vairavusiam G. D., į didelį pačios nukentėjusiosios V. Z. neatsargumą, taip pat į jauno amžiaus, savo turto ir pa­ja­mų neturinčios, Josvainių gimnazijoje besimokinančios nuteistosios D. L. realias galimybes atlyginti neturtinės žalos atlyginimą (įvertinant ir VSDFV 148800 Lt ieškinį AB (duomenys neskelbtini) su atgręžtinio reikalavimo galimybe į nuteistąją). Vertinant neturtinės žalos atlyginimą teis­mas atsižvelgė ir į tą aplinkybę, jog dėl V. Z. mirties didesnius išgyvenimus patyrė jos tėvai, kurių kaimynystėje ji gyveno bei teikė jiems kasdieninę pagalbą, todėl apylinkės teismas pagrįstai V. A. ir J. A. priteisė po 15000 Lt, o I. Ž. – 10000 Lt netur­ti­nės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas dėl neturtinės žalos dydžio nuosprendyje pasisakė pakankamai išsamiai ir motyvuotai. Todėl ape­liacinio skundo argumentai, kad nusta­ty­da­mas neturtinės žalos dydį teis­mas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, tinkamai nevertino jos ir nukentėjusiųjų turtinės padėties bei G. D. ir pačios žuvusiosios neatsargaus elgesio ir priteisė neproporcingo dydžio civilinius ieškinius, yra visiškai nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad kiek­vie­no­je byloje priklausomai nuo konkrečių aplinkybių žalos dydis nusta­to­mas individualiai, nes kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios ap­lin­ky­bės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nus­ta­tydamas nukentėjusiajam tokį atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilintų į faktines bylos ap­linkybes ar neteisingai pritaikytų CK 6.250 str. nuostatas, ar nesivadovautų teismų praktika. Apy­lin­kės teismas tinkamai motyvavo, kodėl nustatė mažesnius žalos dydžius nei reikalavo priteisti nu­ken­tėjusieji. Taigi keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir daryti kitokias išvadas nustatant neturtinės žalos dydį teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Civilinio atsakovo AB (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuos­pren­dis nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo iš atsakovo AB (duomenys neskelbtini) ieškovo VSDFV Kauno skyriaus naudai buvo neteisingai pritaikytos mate­ria­linės teisės normos ir nukrypta nuo teismų praktikos bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teis­mo 2012-04-18 nutarimo nuostatų. Atsakovas AB (duomenys neskelbtini) ginčija priteistą civilinį ieš­kinį, nurodydamas, jog savo įsipareigojimus pagal draudimo sutartį įvykdė pilnumoje ir atlygino nukentėjusiųjų patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Teisėjų kolegija nesutinka su civilinio atsakovo skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino VSDFV Kauno skyriaus civi­li­nį ieškinį atsakovui AB (duomenys neskelbtini) dėl 148800 Lt žalos atlyginimo priteisimo.

CK 6.290 str. 3 d. numatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įs­tai­gos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nuken­tė­jusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos nelai­min­gų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, kurio 31 str. nustatyta, kad jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl tre­čiojo asmens kaltės, tai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius at­gręž­tinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka.

CK 6.254 str. 1 d. numato, kad įstatymo ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsa­ko­my­bė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Esant tokiai sutarčiai drau­dimo kompanija atlygina žalą, kurią padarė civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo. Be to, Lie­tuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės pri­valomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 d. aiškiai nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio drau­dimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o kai tokio drau­diko nėra – į kaltą asmenį. Taigi valstybinė socialinio draudimo institucija turi teisę regreso (at­gręžtinio reikalavimo) tvarka iš­ieš­koti išmokėtas sumas iš žalą padariusio asmens, šiuo atveju iš nu­teistosios civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo kompanijos, todėl pirmosios instancijos teis­mo sprendimas priteisti minėtą turtinę žalą iš AB (duomenys neskelbtini) yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, neprieštarauja teismų praktikai, pagal kurią, išmokų sumos, įskaitytinos į atlygintinos žalos, mo­ka­mos pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės pri­va­lo­mo­jo draudimo įstatymą, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja drau­dimo kompanijos (LAT nutartis Nr. 2K-322/2009).

Pagal bendrą taisyklę, draudikas, nagrinėjamu atveju civilinis atsakovas AB (duomenys neskelbtini), privalo atlyginti žalą neperžengdamas sutartyje nustatytos draudimo sumos ribų. Jeigu pa­darytos žalos nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui visiškai nepadengia išmokėta draudimo iš­mo­ka, likusią žalos dalį atlygina ją padaręs asmuo. Šioje byloje iš draudimo bendrovės pagal pateiktus ci­vilinius ieškinius priteista turtinė žala Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir val­dy­tojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, galiojusio nusikaltimo padarymo me­tu, 11 str. 3 p. numatytos maksimalios atlygintinos sumos (100 000 eurų) neviršija.

Apeliantas skundu taip pat nesutinka, kad V. Z. tėvams išmokėta vienkartinė iš­moka būtų vertinama kaip tinkamai apskaičiuota turtinė žala, t. y. negautos pajamos, kurias jie būtų gavę, jų dukrai esant gyvai, kadangi CK 6.284 str. 1 ir 2 dalyse numatyta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į turtinės žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Duomenų apie tai, kad V. Z. tėvai būtų buvę jos išlaikomi VSDFV Kauno skyrius nepateikė, netgi priešingai, apklausiamas V. Z. tėvas pareiškė, kad dukra jų neišlaikė ir netgi faktiškai negalėjo jų išlaikyti, nes ji gaudavo nedi­de­lį uždarbį, kurio jai pačiai vos užteko pragyvenimui. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.284 str., numatančio atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą, 4 d. nurodyta, kad šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsi­ti­ki­mų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi žuvusioji V. Z. buvo drausta nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, pirmosios instancijos teismas nesi­rė­mė CK 6.284 str. normomis, o pagrįstai vadovavosi CK 6.290 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad so­cia­li­nio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskai­to­mos į atlygintinos žalos dydį.

Remiantis teismų praktika, socialinio draudimo išmokos yra dėl draudiminio įvykio negau­tų pajamų kompensacija apdraustiesiems, o negautos pajamos laikomos turtine žala (LAT nutartis Nr. 2K-343/2011). Pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so­cia­li­nio draudimo įstatymo 2 str., nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nus­ta­ty­tais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais - jų šeimos nariams. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 13 d., valstybinis socialinis draudimas visiškai ar iš dalies kom­pen­suoja apdraustųjų asmenų ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimos narių dėl draudiminių įvykių prarastas pajamas.

Civilinis atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog civilinis ieškovas turi įro­dy­ti nukentėjusiųjų negautų pajamų faktą ir dydį. Pažymėtina, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so­cia­linio draudimo įstatymo nuostatas skiriama neatsižvelgiant į tai, ar mirusiojo artimajam rei­ka­lin­ga finansinė parama (t. y., ar jie buvo išlaikytiniai).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad minėta išmoka visai net nepriklauso nuo žu­vu­siojo pajamų, nes vienkartinės išmokos apdraustajam žuvus (Lietuvos Respublikos nelaimingų at­sitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str.) apskaičiavimo pagrindu yra imama ne žuvusiojo pajamos, kaip tai yra daroma nustatant žalos (negautų pajamų) dydį netekus mai­tintojo, o žūties metu Lietuvos Respublikos ūkyje buvusios patvirtintos einamųjų metų drau­džia­mosios pajamos. Tačiau pažymėtina, kad teismai iš draudimo bendrovių priteisia valstybinio so­cialinio draudimo įstaigoms jų išmokėtas vienkartines draudimo išmokas apdraustajam mirus, nors jos ir apskaičiuojamos pagal einamųjų metų draudžiamąsias pajamas, tvirtinamas Lietuvos Res­publikos Vyriausybės nutarimu. Teismai laiko jas ne pašalpa mirusiojo šeimai, tačiau negautų pajamų dėl nukentėjusiojo žūties kompensavimu. Vien pačios draudimo išmokos apskaičiavimo būdas, numatytas įstatyme, pats savaime nereiškia, kad nukentėjusysis ar jo šeima dėl nu­ken­tė­ju­sio­jo mirties nepatyrė tokio dydžio žalos (LAT nutartis Nr. 3K-7-496/2008).

Teisėjų kolegija nesutinka ir su civilinio atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog skun­džia­mu nuosprendžiu apylinkės teismas, konstatavęs žuvusiosios V. Z. didelį neat­sar­gu­mą ir dėl to sumažinęs priteistinos neturtinės žalos dydį, atitinkamai turėjo mažinti ir VSDFV Kau­no skyriaus civiliniu ieškiniu prašomą priteisti žalos dydį. Pažymėtina, kad CK 6.280 str. 1 d. yra nu­matyta, jog atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo, turi į žalos padariusį asmenį regreso (at­gręž­tinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad asmuo, atlyginęs žalą, turi teisę reikalauti regreso tvarka tokio pat dydžio sumos, kokia išmokėjo nukentėjusiajam. Todėl civi­li­nio atsakovo nurodomas žalos mažinimas atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltę esant netiesioginės civilinės atsakomybės ar subrogacijos (regreso) teisiniams santykiams netaikomas.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistosios kaltės, baus­mės rūšies, jos dy­džio ir civilinių ieškinių priteisimo pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas mo­ty­vavo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso da­ly­vių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, todėl nu­teis­to­sios D. L. ir civilinio atsakovo AB (duomenys neskelbtini) apeliaciniai skundai atme­tami.

Baudžiamojoje byloje nukentėjusioji I. Ž. pateikė prašymą atlyginti turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kartu su prašymu pateikdama pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį 1000 Lt sumokėjimą atstovui advokatui G. Kinderevičiui.

Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teis­mas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistosios D. L. ir civilinio atsakovo AB (duomenys neskelbtini) apelia­ci­nius skun­dus, kuriame buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiųjų interesus byloje, todėl jie buvo priversti kreiptis į advokatą teisinės pagalbos. Šios išlaidos turi būti atlygintos. Nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas, todėl nuteistoji privalo atlyginti nukentėjusiųjų turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 106 str. 2 d.,

nutaria:

Nuteistosios D. L. ir civilinio atsakovo AB (duomenys neskelbtini) apelia­ci­nius skun­dus atmesti.

Priteisti iš nuteistosios D. L. nukentėjusiajai I. Ž. 1000 Lt turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Viktoras PreikšasGiedrius EndriukaitisValdas Vitunskas