- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-28
- Bylos Nr.
- 2-2618/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02651-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- D. S.
- Atsakovas
- J. B., V. B., Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinė Prokuratūra Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos If Pc Insurance AS
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-4050-450/2013 pagal ieškovo D. S. patikslintą ieškinį atsakovams J. B., V. B., Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos Policijos departamento, Draudimo bendrovei If P&C Insurance AS filialui dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, žalos atlyginimo, draudimo išmokos priteisimo ir kita.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašo išreikalauti iš atsakovų J. B., V. B. bei trečiųjų asmenų svetimo neteisėto valdymo jam priklausantį turtą natūra, bendroje sumoje 321 690 Lt; atsakovams J. B. ir V. B. negalint grąžinti daiktų natūra, iš atsakovų solidariai priteisti piniginę kompensaciją 321 690 Lt sumai ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos, nuo 2009 m. spalio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; šiai teismo sprendimo daliai užtikrinti atsakovų J. B. ir V. B. turto hipoteką; priteisti iš J. B. ir V. B. solidariai už laikotarpį nuo 2009 metų rugsėjo mėn. iki 2012 m. spalio 15 d. negautas ieškovo darbines pajamas, viso 118 400 Lt ir 5 procentų metines palūkanas; bei solidariai priteisti iš atsakovų J. B. ir V. B. 115 200 Lt turtinės žalos dėl negautų pajamų ir 5 procentų metines palūkanas; jei atsakovai J. B. ir V. B. negalėtų atlyginti žalos ir padarytų nuostolių, šią sumą priteisti subsidiariai iš atsakovo Lietuvos valstybės. Ieškovo turto pasisavinimą ir sunaikinimą pripažinti draudiminiu įvykiu; atnaujinti terminą šiai ieškinio daliai pareikšti (jei toks terminas būtų praleistas); įpareigoti draudimo kompaniją If P&C Insurance AS filialą išmokėti draudimo išmoką 91 000 Lt sumai; jei šią sumą negalima priteisti iš draudimo kompanijos, ją solidariai priteisti iš Lietuvos valstybės; iš atsakovų J. ir V. B. priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos; iš Lietuvos valstybės priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovų J. B. ir V. B. turtą 655 290 Lt sumoje; uždrausti atsakovams J. B. ir V. B. naudotis ieškovui priklausančiu asmeniniu turtu ir daiktais: dokumentais; knygų rinkiniais; mokslo dokumentais; vardiniais daiktais; apdovanojimais; šeimos vertybėmis; rūbais ir avalyne, buitine technika, indais, rankšluosčiais, uždrausti juos perleisti, bloginti jų būklę. Paskirti atsakovus šio turto saugotojais ir įpareigoti juos saugoti iki atskiro patvarkymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovai J. ir V. B. vengia geruoju atiduoti jam priklausantį turtą (asmeninius daiktus), kurio vertė didelė, į raštiškus ir žodinius prašymus nereaguoja. Atsižvelgiant į tai, kad toks turtas negrąžinamas ilgą laiką, bei atsakovai vengia atlyginti padarytą žalą, ieškovas mano, kad jie ir ateityje vengs vykdyti teismo sprendimą. Nurodė, kad atsakovė J. B. turi kitų kreditorinių įsipareigojimų didelei sumai. Ieškovas neturi informacijos, kad atsakovai valdytų didelės vertės turtą, kuriuo galėtų atlyginti jam padarytus nuostolius. Nurodė, kad atsakovas V. B. yra deklaravęs, kad mažai būna Lietuvoje, dirba Norvegijoje. Ieškovo teigimu, ieškinio suma atsakovams kaip fiziniams asmenims yra itin didelė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 2 d. nutartimi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. Nurodė, kad ieškovui tikėtinai nepagrindus pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti atsakovams J. B. ir V. B. priklausantį turtą 655 290 Lt sumoje bei uždrausti atsakovams naudoti ieškovo asmeninį turtą ir skirti atsakovus šio turto saugotojais. Prašymas uždrausti atsakovams naudotis ieškovui priklausančiu turtu nekonkretus, neaišku, kokiu konkrečiai turtu atsakovai naudojasi ir kokiam ieškovui priklausančiam turtui turi būti paskirti turto saugotojai. Neaišku, kokiu pagrindu taikant prašomas laikinas apsaugos priemones, būtų pasiekti šių priemonių taikymo tikslai. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jam priklausantis turtas yra bloginamas ar juo iš viso naudojamasi. Neaišku, kuo remiantis ieškovas nustatė neteisėtai valdomo turto vertę, taip pat tikėtinai nepagrindžiamas prašomų priteisti nuostolių dydis, jo negautų darbinių pajamų forma bei neturtinė žala. Vien didelė ieškinio kaina pati savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad ieškinio suma atsakovams didelė ir esant palankiam ieškovo atžvilgiu teismo sprendimui, atsakovai nebus pajėgūs jį įvykdyti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas D. S. (toliau – apeliantas) prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį panaikinti ir priimti naują procesinį sprendimą - taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones (t. 2, b. l. 231-233). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto reikalaujamo grąžinti iš svetimo neteisėto valdymo turto suma ir reikalaujama priteisti žala yra itin didelė. Teismas ex officio ne tik turi, bet ir privalo išsiaiškinti fizinių asmenų J. ir V. B. turtinę padėtį.
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra būtinas, siekiant sustabdyti apeliantui padarytos žalos didėjimą ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
3. Dalis šios bylos yra susijusi su viešuoju interesu, nes atsakovams J. B. ir V. B. negalint patiems atlyginti žalos, dalį jos gali tekti atlyginti valstybei ir valstybinėms institucijoms.
4. Atsakovai J. B. ir V. B. kelinti metai vengia geruoju spręsti turtinius klausimus, įskaitant apeliantui padarytos žalos ir jo patirtų nuostolių kompensavimą. Todėl yra pagrįsta rizika, kad ir ateityje jie gali vengti vykdyti teismo sprendimą ir/ar atlyginti teismo priteistą turtinę žalą.
5. J. B. ir šiai dienai turi šešiaženklių įsipareigojimų kredito įstaigoms. Be to, V. B. yra deklaravęs, kad jis mažai būna Lietuvoje, dirba Norvegijoje ir ten gauna pinigines pajamas.
7. Ieškinio priėmimo ir pasirengimo metu ieškinio vertinimas ir kvestionavimas neatliekamas. Teismas nutartyje vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus nepagrįstai įžengė į civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės proceso stadiją.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Policijos departamento, atsiliepimais į atskirąjį skundą prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti, paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį. Atsikirtimai grindžia pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis (t. 3, b. l .2-3; 4-5). Nurodoma, kad teismų praktikoje prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinami, kai nustatoma, kad preliminariais duomenimis ieškinys negali būti patenkinamas.
Atsakovai J. B. ir V. B. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 8-13). Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:
1. Nėra jokių grėsmių, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdyti nebūtų įmanoma. Atsakovės J. B. turto apimtis nesikeitė nuo 2009 m., žemės sklypas yra įkeistas bankui, todėl šio turto atsakovė negali perleisti.
2. Laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržys atsakovės teises, suteikiant prioritetą apelianto abejotino pagrįstumo reikalavimams. Apribojus disponavimą piniginėmis lėšomis, atsakovė negalės vykdyti įsipareigojimų bankui, ko pasekoje gali būti išieškoma iš įkeisto turto. Atsakovė gali negalėti aprūpinti savo šeimos ir tenkinti nepilnametės dukters poreikių, kuri išlaiko iš savo pajamų ir turto.
4. Pareikštas ieškinys nėra pakankamai pagrįstas, kad jam užtikrinti būtų būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Teismų praktikoje pripažįstama, kad didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-109/2013). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010). Tuo tarpu jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovų atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kaip minėta, jos taikomos tada, kai 1) prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą; 2) kai yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga konstatuoti abiejų sąlygų egzistavimą. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą inter alia ir apelianto prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, sprendžia, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.
Visų pirma, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai prima facie įvertina pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Apeliantas nurodo, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, nepagrįstai įžengė į civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės proceso stadiją, nes ieškinio priėmimo ir pasirengimo metu jo vertinimas neatliekamas. Sutiktina su apeliantu, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, negali pareikštų reikalavimų nagrinėti iš esmės, tačiau jau minėta, kad sprendžiant šį klausimą preliminariai prima facie įvertinti pareikštus reikalavimus ieškinio pagrįstumo tikėtinumo aspektu privalomai įpareigoja teismą CPK 144 straipsnio 1 dalis, o kaip minėta, esant pagrįstų abejonių dėl apeliantui palankus teismo sprendimo priėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareikšto ieškinio pagrįstumą, sprendė, kad apeliantas tikėtinai jo nepagrindė. Skundžiamoje nutartyje teismas pateikė tik preliminarų pareikšto ieškinio įvertinimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, išnagrinėjo apelianto reiškiamų reikalavimų (ne)pagrįstumą iš esmės. Pažymėtina, kad teismas vertino ne tik ieškinyje, bet ir atsiliepime į jį išdėstytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, t.y. savo išvadoms turėjo platesnę informaciją, kurios visumos vertinimas teismui sukėlė abejones dėl apeliantui palankaus teismo sprendimo priėmimo. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad proceso stadijoje preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas užkerta kelią teismui bylos nagrinėjimo iš esmės metu bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip nei tai padaryta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.
Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad ieškinio tikėtino pagrįstumo klausimas faktiškai beveik visais atvejais tiek teismų, tiek juo labiau šalių gali būti vertinamas skirtingai. Todėl, sprendžiant taikyti ar ne laikinąsias apsaugos priemones, itin reikšmingas yra antrosios sąlygos - teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų - įvertinimas.
Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą nutartį, taip pat teigia, kad yra pagrįsta rizika, jog atsakovai J. ir V. B. gali vengti vykdyti teismo sprendimą ir/ar atlyginti apelianto patirtą žalą. Iš tikrųjų laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas, apelianto prašymas uždrausti atsakovams naudotis jam priklausančiu turtu yra nekonkretus, t.y. nėra aišku, kokiu konkrečiai turtu atsakovai naudojasi ir kokiam konkrečiai turtui turi būti paskirti turto saugotojai, taigi, prašymo tenkinimo atveju neaiškus tokios nutarties vykdymo realus mechanizmas. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad apeliantui priklausančiu turtu yra naudojamasi ar, juo labiau, kad jis būtų bloginamas (CPK 12 str., 178 str.). Dar daugiau, atsakovai – fiziniai asmenys atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog apelianto reikalaujamo turto apskritai neturi. Todėl esant tokiems duomenims galėtų būti reikšmingesnis ne naudojimosi apelianto nurodomu uždraudimo klausimas, o piniginių reikalavimų užtikrinimo klausimas. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantas neaišku kuo remiantis nustatė neteisėtai valdomo turto vertę, kaip ir tikėtinai nepagrindžiamas priteistinas nuostolių dydis, jo negautų darbinių pajamų forma bei turtinė žala. Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas bent jau šioje proceso stadijoje ieškinyje nurodytos ieškinio sumos nepagrindė įrodymais, jos faktiškai tik deklaruojamos. Be to, atsakovai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog turimo turto apimtis nesikeitė nuo 2009 metų atsakovei J. B. priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas bankui, taigi, jai priklausančio nekilnojamojo turto ji perleisti negali, o kito nekilnojamojo turto neturi. Pastarąją aplinkybę ieškinyje nurodė ir pats apeliantas. Aukščiau iš dalies jau minėta, jog teismas laikinąsias apsaugos priemones turi parinkti vadovaudamasis ekonomiškumo, proporcingumo principais ir neriboti kitos šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau nei tai būtina laikinųjų apsaugos priemonių tikslui - tinkamam sprendimo įvykdymui pasiekti (CPK 145 str. 2 d.). Atsakovė turi įsipareigojimų bankui, todėl piniginių lėšų areštas galėtų sukelti itin neigiamas ir, gal būt, negrįžtamas pasekmes jau šiuo metu, be to, ji išlaiko nepilnametį vaiką. Dėl to tokio pobūdžio apribojimai nebūtų proporcingi, juo labiau, nesant garantijų, kad ieškinys bus tenkintas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad bet kuriuo atveju, t.y. ir tuo, jei ieškinys piniginių reikalavimų dalyje būtų tenkintas, o atsakovai - fiziniai asmenys negalėtų jų įvykdyti, apelianto teisės galutiniame rezultate iš esmės nebūtų pažeistos, nes apeliantas šias sumas priteisti tokiu atveju reikalauja subsidiariai iš Lietuvos valstybės, kuri neabejotinai tokią finansinę galimybę, tenkinus apelianto reikalalvimą, turėtų ir tokiu atveju apelianto interesų apgynimas būtų užtikrintas.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.