- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-14
- Bylos Nr.
- I-2678-644/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 35 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. balandžio 26 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namų 3 būryje netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad gyvenamosios patalpos, kurioje jis buvo laikomas, plotas 50 kv. m., joje įrengta 16 gultų ir visos vietos buvo užimtos, todėl patalpa buvo perpildyta, joje buvo nuolatinis triukšmas, nes kaliniai trankė durimis, trypė kojomis, buvo įjungti televizoriai (10 vnt.). Gultai buvo sustumti prie langų, o gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (kito vėdinimo nėra), dėl ko pareiškėjui kilo grėsmė susirgti. Sanitariniame mazge pisuarų ir klozetų skaičius neatitiko nustatytų reikalavimų, būrio nuteistiesiems teko tik po tris įrenginius, kojų prausykla viena. Tualetas įrengtas netinkamai, kadangi patalpa maža, dušo kabina viena, tiekiamas tik šaltas vanduo, klozetus skiria vos 1 metro aukščio pertvaros, priešais klozetus įrengtos praustuvės, tokios sąlygos žemino orumą, pažeidė privatumą. Pataisos namuose nebuvo rūkymo patalpos, drabužių ir avalynės džiovyklos, kambario muzikiniams instrumentams ir fotolaboratorijai. Taip pat pataisos namuose nėra gesintuvų ar kitų įrenginių apsaugai nuo gaisro, avarinio išėjimo, telefono pagalbai išsikviesti, radijo taško, televizoriaus, muzikinio grotuvo, muzikos ir fotolaboratorijos instrumentų. Koridoriuje nėra langų, vėdinimo ir šildymo sistemos. Prausykloje nėra langų, šildymo, dėl ko patalpoje šalta. Pasivaikščiojimų kiemelis mažas, nėra erdvės sportuoti, o į sporto aikštyną išleidžia tik du kartus per savaitę. Teigė, kad pataisos namų pareigūnai netinkamai elgėsi – draskė užuolaidas nuo gultų, vertė gulėti dvigulėje lovoje, čiupinėjo kūno dalis, draudė pornografinius leidinius ir pan. Mano, kad Marijampolės pataisos namai netinkamai organizuoja darbą, kadangi nėra pastato, skirto apgyvendinti nuteistuosius, kuriems atliekamos kratos, todėl kratų metu nuteistieji laikomi valgykloje, dėl ko nebuvo galimybės gauti maisto laiku. Pataisos namai iki šiol ignoruoja pareiškėją nesuteikdami maitinimo pagal jo religinius įsitikinimus. Nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus su žmona. Pažymėjo, kad minėtos sąlygos žemino pareiškėjo orumą, pažeidė privatumą, sukėlė nepatogumus. Patirtą žalą vertina 35 000 000 Eur, prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 12-17) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų 3 būrį buvo paskirtas nuo 2015 m. gruodžio 9 d. Pareiškėjui skirta 2 gyvenamoji patalpa, kurioje įrengta 15 miegamųjų vietų, patalpos plotas 50,81 kv. m. Būrys susideda iš eilės patalpų ir 350 kv. m. erdvaus kiemo, kur nuteistieji turi teisę vaikščioti gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laiką. Patalpų atitikimas higienos normų reikalavimams yra periodiškai tikrinamas valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Marijampolės pataisos namuose bausmę atliekančių nuteistųjų gyvenimo sąlygas sistemingai tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai. Paaiškino, kad gyvenamosios patalpos pataisos namuose yra vėdinamos per atvirus langus. Sanitariniai mazgai yra įrengti kiekvienam būriui atskirose patalpose. Teisės aktai nenumato sanitarinių mazgų plotų ir konstrukcinių ypatumų, nėra reikalavimo karštą vandenį tiekti į kiekvieną būrį atskirai. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, juose įrengtos džiovyklos drabužių džiovinimui. Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizuoja, nenurodo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjui ilgalaikis pasimatymas paskutinį kartą buvo suteiktas 2015 m. rugsėjo 28 d. su tėvu, motina, broliu. Su savo sutuoktine paskutinį kartą pareiškėjas matėsi 2013 m. kovo 23 d. Nuteistiesiems draudžiama gauti, įsigyti, laikyti prenumeruoti arba platinti pornografinius leidinius. Pataisos namai neturi duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pataisos namų duomenimis, pareiškėjas į kompetentingas institucijas dėl higienos ir sanitarinių sąlygų neatitikties nesikreipė. Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos ryšium su laikymo sąlygų pažeidimais į Psichologinę tarnybą pareiškėjas taip pat nesikreipė. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad įkalinimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo perpildytose gyvenamosiose patalpose 3 būryje.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų 3 būrį buvo paskirtas nuo 2015 m. gruodžio 9 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-511. V. K. buvo skirta 2 patalpa, kurios plotas 50,81 kv. m., patalpoje įrengta 15 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,39 kv. m. (50,81/15) ploto. Nuo 2016 m. kovo 3 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 5 patalpą, kurios plotas 33,69 kv. m. įrengta 10 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,37 kv. m. (33,69/10) ploto. (b. l. 18, 52).
Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo įrengta ne 15 miegamųjų vietų, kaip nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime, tačiau - 16. Šią aplinkybę patvirtina Marijampolės pataisos namų 2016 m. sausio 19 d. raštas Nr. 20/07-75 (b. l. 7). Teismas pažymi, kad byloje duomenys apie miegamųjų vietų skaičių 3 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje yra prieštaringi. Esant minėtoms aplinkybėms, teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, jog gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo įrengta 16 miegamųjų vietų ir šios aplinkybės byloje laikytinos nustatytomis. Tačiau, net ir konstatavus, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, nėra pagrindo teigti, jog minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista, kadangi pareiškėjui teko 3,18 kv. m. (50,81/16) ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui kalint 3 būryje vertinamuoju laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas taip pat nurodė ir kitas aplinkybes, kurios, jo manymu, pažeidė jo teisę į kalinimą teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. perpildytoje patalpoje buvo nuolatinis triukšmas. Teismo vertinimu, į minėtas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes turi būti atsižvelgiama kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui gyvenamosiose patalpose teko daugiau nei 3,1 kv. m. ploto, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
V. K. neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad gyvenamoji patalpa buvo vėdinama per atvirus langus, nebuvo jokio kito vėdinimo. Teismas pažymi, kad toks gyvenamųjų patalpų vėdinimas (per atveriamus langus) atitinka nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat sieja su netinkamomis sąlygomis 3 būrio sanitarinėse patalpose. Nurodė, kad sanitariniame mazge pisuarų ir klozetų skaičius neatitiko nustatytų reikalavimų.
Atsakovo atstovas atsiliepime nenurodė, kiek konkrečiai pisuarų ir klozetų yra įrengta 3 būrio sanitariniame mazge. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų foto nuotraukų sprendžiama, kad sanitariniame mazge yra trys klozetai, atskirti pertvaromis, trys pisuarai, penkios praustuvės, dušo kabina (b. l. 24-28). Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. I ketvirtyje 3 būryje buvo laikomi 62 nuteistieji, sprendžiama, kad sanitarinių įrenginių (praustuvių, klozetų, pisuarų) skaičius, atsižvelgiant į būryje esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“).
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat sieja su privatumo pažeidimu sanitariniame mazge. Nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpa ankšta, klozetai atskirti pertvaromis, priešais klozetus įrengtos praustuvės, dėl ko pareiškėjas neturėjo privatumo, jautėsi žeminamas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose įrengimui. Higienos norma HN 134:2015 taip pat nereglamentuoja sanitarinių mazgų kontrukcijų ypatumų. Tačiau pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklų 16.5 punktą, reglamentuojantį kamerų tipo patalpų įrengimą, nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovo atstovas nepateikė jokių paaiškinimų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš atsakovo pateiktų 3 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų (b. l. 24, 25), tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m, todėl vertintina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas, todėl konstatuotinas jo teisės į privatumą pažeidimas, panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016).
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad dušo kabinoje (būryje) tiekiamas šaltas vanduo, tačiau teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti šiltu vandeniu nenustatyta.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemelio teritorija nedidelė, nėra erdvės sportuoti, o į sporto aikštyną leidžiama tik du kartus per savaitę. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 3 būrio pasivaikščiojimo kiemelio plotas 350 kv. m., nuteistieji jame gali sportuoti, pasivaikščioti gryname ore ar kitaip leisti laisvalaikį. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad pataisos namuose yra futbolo stadionas, krepšinio aikštelė, treniruoklių salė, o sporto užsiėmimai vyksta pagal patvirtintą grafiką (b. l. 43). Minėtais duomenimis nustatyta, kad 3 būrio nuteistieji aikštyne sportuoja šeštadieniais ir sekmadieniais jiems skirtu laiku, taip pat pažymima, kad jei nuteistieji nori sužaisti rungtynes kitu nei grafike jiems nustatytu laiku, turi iš anksto kreiptis į būrio viršininką. Prašyme nurodoma koks žaidimas bus žaidžiamas, žaidimo data, laikas, žaidėjų sąrašas. Taigi, nuteistiesiems yra suteikiama galimybė sportuoti papildomai, t.y. dažniau nei nustatyta grafike. Iš bylos duomenų (b. l. 7) matyti, kad pareiškėjas yra kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl laiko sportavimui prailginimo, tačiau pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, kadangi pareiškėjo nurodytu laiku sportuoja kitų būrių nuteistieji. Teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę sportuoti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl netinkamo patalpų įrengimo. Nurodo, kad neįrengtos drabužių ir avalynės džiovyklos, kambariai muzikiniams instrumentams, fotolaboratorija, koridoriuje nėra langų, vėdinimo ir šildymo sistemos. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos: nuteistųjų gyvenamieji kambariai (5.1 p.); stacionaraus priežiūros posto patalpa gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose nuteistieji užrakinami nakčiai (5.2 p.); socialinių darbuotojų kabinetai (5.3 p.); įrengiant naujus arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamus gyvenamuosius korpusus, nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas (5.4 p.); tualetas personalui (5.5 p.); valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui) (5.6 p.); sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui) (5.7 p.); laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui) (5.8 p.); drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui) (5.9 p.); kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui) (5.10 p.); esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui) (5.11 p.). Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad džiovyklos įrengtos pasivaikščiojimo kieme. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Teisės aktai nenustato kambario muzikiniams instrumentams, fotolaboratorijos, taip pat vėdinimo, šildymo sistemų bei langų įrengimo koridoriuose, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šioje dalyje negali būti konstatuoti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nebuvo atskiros rūkymo patalpos, dėl ko nuteistieji rūkė ir pareiškėjas buvo nuodijamas.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namuose rūkantiems asmenims yra įrengtos rūkymo vietos. Minėtą aplinkybę patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad pataisos namų kiemelyje yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“ (b. l. 22-23). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl patalpų rūkymui neįrengimo atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje gultai (lovos) buvo sustumti prie lango, padarytos dvigulės lovos. Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimų kamerų lovų konstrukcijoms ir inventoriaus patalpose išdėstymui. Tačiau iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų foto nuotraukų (b. l. 32-33) matyti, kad gyvenamosiose patalpose lovos nėra sustumtos prie langų, o išdėstytos lygiagrečiai po visą gyvenamąją patalpą.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad nebuvo televizoriaus, radijo imtuvo, muzikos grotuvo, muzikos instrumentų, fotolaboratorijos instrumentų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas pats sau prieštarauja nurodydamas, kad gyvenamojoje patalpoje yra 10 televizorių, dėl ko kyla didelis triukšmas, tačiau kartu skunde nurodo, kad nėra televizoriaus, muzikinio grotuvo, radijo taško ir pan. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normą, bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė, stalas, sieninis laikrodis, kambarinis termometras, užuolaidėlės, šiukšlių dėžė ir valymo inventorius. Pažymėtina, kad televizoriaus, radijo imtuvo, muzikos grotuvo, muzikos ir fotolaboratorijos instrumentų bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje teisės aktai nenumato. Televizorius turi būti įrengtas laisvalaikio patalpoje. Tačiau, jei pareiškėjas pageidavo turėti asmeninį televizorių, radijo imtuvą, muzikos instrumentą ir pan., jis galėjo naudotis artimųjų perduotais daiktais, kaip numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija iki 2016-04-01) 173 punkte. Kita vertus, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).
Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad pareigūnai atlikdami kratas čiupinėjo jo kūno dalis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems daromos kratos. Kratų atlikimą nuteistiesiems reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 , kurios 151 punkte nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamo kratų atlikimo. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kratų atlikimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia daugiau pretenzijų dėl pareigūnų netinkamo elgesio - draskė užuolaidas nuo gultų, vertė nuteistuosius gulėti dvigulėje lovoje ir pan., tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t.y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o, kaip jau buvo minėta, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad pataisos namuose draudžiami pornografiniai žurnalai, tačiau, teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnio 3 dalį, nuteistiesiems draudžiama gauti, įsigyti, laikyti, platinti arba prenumeruoti smurtą ar žiaurumą propaguojančius leidinius, taip pat pornografinius leidinius.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad pataisos namai atsisakė jį maitinti atsižvelgiant į pareiškėjo religinius įsitikinimus.
Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurių 5 ir 6 punktuose numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi valgiaraščiai: Valgiaraštis dirbantiems vyrams, Valgiaraštis nedirbantiems vyrams, Valgiaraštis dirbančioms moterims, Valgiaraštis nedirbančioms moterims, Valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams) ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Minėtų taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.
Iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. vasario 29 d. rašto V. K. (b. l. 8-9) matyti, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją su prašymu skirti vegetarinį maitinimą ir pareiškėjo prašymas buvo patenkintas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų maitinamas netinkamai. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl atsisakymo teikti pareiškėjui maitinimą atsižvelgiant į religinius įsitikinimus atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad pataisos namai netinkamai organizavo savo darbą, nebuvo įrengtas patalpos nuteistiesiems, kuriems yra atliekamos kratos, nėra avarinio išėjimo, gaisro gesinimo sistemos, telefono paskambinti pareigūnams ir pan. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas skunde nurodydamas, jo manymu, atsakovo padarytus pažeidimus tik deklaratyviai nurodė, kad taip atsakovas pažeidė nuteistųjų teises, tačiau jis neįvardijo jokių konkrečių aplinkybių, kaip visa tai įtakojo bei kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su žmona ir vaikais.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 3 dalį (akto redakcija iki 2016-04-01), Ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Bylos duomenimis, pareiškėjas su savo sutuoktine paskutinį kartą matėsi 2013 m. kovo 23 d. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat paaiškino, kad su sutuoktine yra išsiskyręs. Teismas pažymi, kad konkrečiu atveju, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo buvusia žmona. To, kad būtų kokiu nors būdu išreiškęs valią dėl ilgalaikių pasimatymų, savo skunde konkrečiai ir vienareikšmiškai nenurodė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, o laisvės atėmimo įstaiga neprivalo organizuoti šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, vertintina, kad negalėjo kilti ir neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti (CK 6.271 straipsnis).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad atsakovas visą ginčo laikotarpį, t.y. nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. neužtikrino pareiškėjui minimalus būtino privatumo sanitariniame mazge, taip pat sanitarinių įrenginių skaičius ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, todėl konstatuotina, kad Marijampolės pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė 35 000 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė orumo pažeminimu, nepatogumais. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjo sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 str. 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Nagrinėjamu atveju įvertinus pažeidimo mastą, trukmę ir pareiškėjo patirtus nepatogumus, nenustačius, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjui būtų kilę ypatingai neigiamos pasekmės - išgyvenimai, sukrėtimai, sveikatos sužalojimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą, įvertinus tai, kad nenustatyta, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ir nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl 35 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista V. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas.
Pareiškėjo Vitalijaus reikalavimą dėl 35 000 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.