Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-06 · Administracinė byla Nr. I-1042-790/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-06
Bylos Nr.
I-1042-790/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04002-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Pareiškėjas
J. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1042-790/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04002-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. P. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 1, 9), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2014 m. – 2016 m. buvo gydomas LAVL kamerų tipo patalpose. Kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo netvarkinga, sanitarinis mazgas ir praustuvė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameroje buvo laikoma apie 10 žmonių ir pareiškėjui teko ypatingai nedidelis gyvenamųjų patalpų plotas. Pareiškėjo vertinimu, asmenų laikymas tokiomis netinkamomis sąlygomis yra prilyginamas kankinimui.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17 – 21). Nurodė, kad LAVL nėra vedama statistika, kiek konkrečiu metu yra gydoma asmenų konkrečioje palatoje, tačiau paprastai toje pačioje palatoje nėra užimtos visos lovos, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra didesnis, negu vidutiniškai turintis tekti plotas. LAVL kamerų tipo patalpose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nuostatomis ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Patalpų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau nuteistieji neretai niokoja valstybės turtą, todėl mano, kad visi galimi pažeidimai ir neatitikimai atsirado dėl nuteistųjų ir suimtųjų veiksmų ir šie pažeidimai buvo šalinami per kuo trumpiausius terminus. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo kalinamas, atitikimo teisės aktų reikalavimams, nesikreipė į Visuomenės sveikatos centro specialistus, o dėl sanitarinio mazgo ir praustuvės netinkamo įrengimo – į LAVL administraciją. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė tik 2017 m. lapkričio 24 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo žalos atsiradimo momento, todėl prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios neužtikrinus jam tinkamų gyvenimo sąlygų LAVL.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės dėl to, kad jis buvo netinkamomis sąlygomis gydomas LAVL. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, todėl prašė pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). CK 1.126 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, todėl teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva, o CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, ir praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas LAVL 2014 m. rugpjūčio 13 d. – 2014 m. rugpjūčio 22 d., 2015 m. rugpjūčio 11 d. – 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2016 m. sausio 12 d. – 2016 m. sausio 19 d. ir 2016 m. balandžio 19 d. – 2016 m. balandžio 26 d., o skundą teismui pateikė 2017 m. lapkričio 27 d., todėl prašo teismo ieškovės reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą. Savo ruožtu pareiškėjas prašo teismo netaikyti senaties termino, tačiau nenurodo jokių aplinkybių (pvz., pagrįstų motyvų, kad pareiškėjui apie jo teisių pažeidimą tapo žinoma vėliau), sąlygojančių galimybę kaip ieškinio senaties pradžią vertinti ne pažeidimų atsiradimo dieną, bet kitą, galimai vėlesnį, laikotarpį, be to, pareiškėjas nenurodo ir aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti jo praleistą senaties terminą. Todėl teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjas apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo nuo šių pažeidimų atsiradimo dienos ir praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 27 d., taigi, toliau byloje bus sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. balandžio 26 d.

Pareiškėjas pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad LAVL kamerose pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, vienoje kameroje buvo laikoma net 10 asmenų. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. buvo laikomas LAVL Vidaus ligų skyriaus patalpoje Nr. 1 (22,84 kv. m, įrengtos 7 vieno aukšto lovos), nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 19 d. – LAVL Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30 (15,45 kv. m, įrengtos 4 dviejų aukštų lovos), nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. – LAVL Chirurginio (bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30 (15,45 kv. m, įrengtos 3 vieno aukšto lovos). Atsakovės atstovė taip pat pažymėjo, kad LAVL nesistemina informacijos, kiek konkrečiomis dienomis buvo laikoma asmenų kiekvienoje palatoje, todėl nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikoma minėtose patalpose kartu su pareiškėju, tačiau, anot atsakovės atstovės, dažniausiai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos, todėl palatoje laikomiems asmenims tenka didesnis gyvenamosios patalpos plotas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visos abejones vertintinos pareiškėjo naudai ir konkretus jam tekęs palatos plotas nustatytinas pagal patalpose buvusių lovų skaičių.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Įvertinus byloje pateiktus duomenis, nustatyta, kad 2016 m. sausio 12 d. – 2016 m. sausio 19 d. LAVL Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30 pareiškėjui tekęs patalpos plotas sudarė vidutiniškai 1,93 kv. m., taigi, 8 paras pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikomasi Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto (3 kv. m). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, kurios nepaneigė atsakovės atstovė, nenurodžiusi faktorių, galėjusių adekvačiai kompensuoti pareiškėjui tekusią mažą asmeninę erdvę.

Savo ruožtu vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Pažymėtina, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. – 2015 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas buvo gydomas LAVL Vidaus ligų skyriaus patalpoje Nr. 1, kurioje pareiškėjui tekęs plotas sudarė vidutiniškai 3,26 kv. m., todėl konstatuotina, kad dar 8 paras pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti nacionalinės teisės aktų reikalavimai dėl gyvenamosios patalpos ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Be to, kaip minėta, 2016 m. balandžio 19 d. – 2016 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL Chirurginio (bendro) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 kv. m ir kurioje yra įrengtos 3 vieno aukšto lovos, taigi, šioje patalpoje pareiškėjui teko vidutiniškai 5,15 kv. m gyvenamosios patalpos plotas ir teisės aktų reikalavimai dėl vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Skunde nurodoma, kad LAVL patalpose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas – vietoje klozeto jame buvo įrengtas unitazas. Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taigi, vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, LAVL administracijai nėra numatytas įpareigojimas sanitarinio mazgo patalpose įrengti klozetą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad LAVL sanitariniai mazgai yra įrengti netinkamai, ir pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tiek palata, kurioje jis buvo gydomas, tiek ir sanitarinis mazgas bei prausykla, buvo itin prastos būklės, tačiau nepateikė jokių šiuos teiginius detalizuojančių aplinkybių, apsiribodamas tik deklaratyvių teiginių išdėstymu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), tuo tarpu atsakovui tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus, pagrindžiančius, kad yra įgyvendinami reikalavimai dėl sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Kitaip tariant, nors pareiškėjo galimybė teikti įrodymus ir yra ribota, vis dėlto, įrodinėjimo paskirstymo taisyklės numato pareiškėjui pareigą aiškiai apibūdinti kalinimo sąlygas bloginusias aplinkybes, priešingu atveju (pareiškėjui aiškiai neapibūdinus minėtų aplinkybių), atsakovei iš esmės yra užkertama galimybė tinkamai reaguoti į pareiškėjo nurodytus reikalavimus. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė absoliučiai jokių LAVL palatų, sanitarinio mazgo ir prausyklos neatitikimų teisės aktų reikalavimams, suponuojančių išvadą, kad šios patalpos buvo itin prastos būklės, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra tiek abstrakčios ir nepagrįstos, kad per se (pačios savaime), jų neindividualizavus ir nepagrindus konkrečiais duomenimis, negali sudaryti pagrindo pripažinti, kad dėl jų egzistavimo buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu neteikė LAVL administracijai prašymų ir skundų dėl netvarkingų patalpų, sanitarinio mazgo ir prausyklos (b. l. 25), be to, iš LAVL 2015 m. kovo 18 d. darbų priėmimo akto Nr. BO-474 (b. l. 24 – 25) nustatyta, kad 2015 m. buvo atliktas Vidaus ligų skyriaus palatų, inter alia (be kita ko) ir palatos Nr. 1, kurioje pareiškėjas buvo gydomas 2015 m. rugpjūčio 11 d. – 2015 m. rugpjūčio 18 d., remontas, todėl šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad patalpos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, atitiko teisės aktų reikalavimus.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad 8 paras pareiškėjui tekęs LAVL gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko Konvencijos reikalavimų ir dar 8 paras pareiškėjui tekęs LAVL palatų plotas neatitiko nacionalinės teisės aktuose įtvirtintos minimalios vienam asmeniui turinčios teikti patalpų ploto normos, todėl konstatuotina, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo LAVL sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis LAVL patalpose buvo laikomas epizodiškai ir sąlyginai trumpą laikotarpį (16 parų), be to, teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo LAVL elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 15 000 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 272 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu

nusprendžia:

Pareiškėjo J. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 272 Eur (dviejų šimtų septyniasdešimt dviejų eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras