- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-16
- Bylos Nr.
- e2S-2309-921/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03491-2025-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Sujetienė
- Atsakovas
- E. T.
- Ieškovas
- R. G.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. T. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-11099-1105/2025 pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovui E. T. dėl bendros jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi įgyto turto pripažinimo bendra daline nuosavybe, šio turto atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės, skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Panevėžio apylinkės teisme priimtas nagrinėti ieškovės ieškinys, kuriuo ieškovė R. G. (toliau – ir ieškovė) prašo pripažinti, kad bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu ieškovė ir atsakovas E. T. (toliau – ir atsakovas) lygiomis dalimis t. y. po ½ dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą: 0,0600 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 9 790 Eur rinkos vertės, pastatą-sodo namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 19 500 Eur rinkos vertės, pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1 100 Eur rinkos vertės, pastatą-šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 643 Eur rinkos vertės, kitus inžinierinius statinius-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), viso turto vertė 31 033 Eur; atidalinti ieškovės ½ dalį nekilnojamojo turto iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovui priteisti visą išvardintą nekilnojamąjį turtą, o ieškovei iš atsakovo priteisti 15 516,50 Eur kompensaciją, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki pilno kompensacijos sumos sumokėjimo; priteisti ieškovei iš atsakovo 3 350 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki pilno skolos sumos sumokėjimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė taip pat prašė ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovui į nekilnojamąjį turtą: 0,0600 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - sodo namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinierinius statinius - kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
3. Prašymą grinė tuo, kad ieškinio reikalavimai grindžiami rašytiniais įrodymais, todėl ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Ieškovės nuomone, atsakovas gali siekti išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, ieškinio nepripažįsta, atsiskaityti su ieškove neketina. Atsakovas gali sąmoningai sumažinti savo turtą ar atlikti bet kokius kitus nesąžiningus veiksmus, kurių pagrindu teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų negalimas. Kita vertus, ieškovei išlieka teisė reikalauti turto natūra ieškovei tenkančios dalies, tuomet, kai teismas pripažins, kad ginčo turtas yra įgytas bendrosios jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina tokie veiksmai kaip atsisakymas pasidalinti bendrai pagerintą turtą, nors toks susitarimas buvo priimtas dar 2011 metais ir įgyvendinamas ne vienerius metus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismas 2025 m. liepos 24 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovo vardu registruotam nekilnojamajam turtui: 0,0600 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui-sodo nameliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui-ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui-šiltnamiui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitiems inžinieriniams statiniams-kiemo statiniams, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini).
5. Teismas nustatė, kad ieškovės reikalavimas iš esmės yra turtinio pobūdžio, reikalaujama priteisti iš atsakovo piniginė kompensacija preliminariai laikytina didele. Teismui nėra žinoma atsakovo pozicija dėl ieškovės keliamo reikalavimo esmės, taip pat jo turtinė (finansinė) padėtis, ginčo nekilnojamasis turtas yra registruotas tik atsakovo vardu, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
6. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo yra pakankama priemonė ieškovės galimai pagrįstų reikalavimų užtikrinimui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:
7.1. Teismas nenurodė konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas ketina perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, todėl nėra pagrindo manyti, kad sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
7.2. Ieškinio suma ir turto vertė savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei nėra įrodymų apie nesąžiningus atsakovo veiksmus ar ketinimus apsunkinti turto.
7.3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neproporcingai suvaržo atsakovo teises. Įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo riboja atsakovo galimybę disponuoti turtu, nors nėra įrodymų apie nesąžiningus jo veiksmus ar ketinimus išvengti galimo teismo sprendimo vykdymo. Juo labiau, kad esant bendram turtui, be ieškovės sutikimo, atsakovas niekaip ir negalėtų perleisti savo turto dalies. Pažymi, kad būtent ieškovė užėmusi butą jau kurį laiką, pakeitusi spynas, atsakovas jau daugiau kaip metai negali patekti į savo nuosavybę, dėl ko ketina teismui teikti priešieškinį dėl kompensacijos už turtą priteisimo.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:
8.1. Ieškovė pažymi, kad ieškinio reikalavimas iš esmės yra turtinio pobūdžio, ginčo objektas – nekilnojamasis turtas. Ginčo turtas nėra bendras šalių turtas, jis registruotas tik atsakovo vardu, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kita vertus ieškovė gali keisti ieškinio dalyką ir reikalauti turto dalies natūra, įvertinusi bylai reikšmingas aplinkybes bei atsakovo atsikirtimus, tačiau nesant laikinųjų apsaugos priemonių ši procesinė teisė negalėtų būti realizuota, atsakovui atlikus disponavimo veiksmus su ginčo turtu. Tuo tarpu atskirojo skundo argumentas, kad įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo neproporcingai suvaržo atsakovo teises bei galimybę disponuoti turtu tik patvirtina apie tokios galimybės (disponavimo) egzistavimą. Be to, atsakovas naudojasi bendros jungtinės veiklos metu sukurtu turtu, gyvena gyvenamajame name, todėl jam nėra jokio apsunkinimo ar būtinybės šį turtą realizuoti iki proceso civilinėje byloje pabaigos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ((toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
10. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ginčo esmės
11. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiem šioms sąlygoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017). Be to, teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.
12. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavęs, kad ieškovės reikalavimas iš esmės yra turtinio pobūdžio, reikalaujama priteisti iš atsakovo piniginė kompensacija preliminariai laikytina didele. Teismui nėra žinoma atsakovo pozicija dėl ieškovės keliamo reikalavimo esmės, taip pat jo turtinė (finansinė) padėtis, ginčo nekilnojamasis turtas yra registruotas tik atsakovo vardu, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepasisakė dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Iš pareikšto ieškinio turinio nustatyta, kad ieškovė suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, ieškovės manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar, kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas. Atskiruoju skundu apeliantas nekvestionuoja šios aplinkybės, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.
14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimo, t. y. ar netaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.
15. Atskirąjį skundą atsakovas grindžia tuo, kad nagrinėjamu atveju neįrodytas atsakovo nesąžiningumas, t. y. kad atsakovas ketina perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, todėl nėra pagrindo manyti, kad sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, kartu nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos pirmuonių byloje, kuriuos neproporcingai suvaržo atsakovo teises. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esamos padėties) išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
17. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovu, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovo nesąžiningumą, galbūt vengiant būsimo teismo sprendimo įvykdymo arba imantis veiksmų jo įvykdymui apsunkinti, turi įrodyti asmuo, kuris prašo taikyti atitinkamas priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-464/2017; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-268-516/2019). Kita vertus, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) tam tikrais atvejais nulemia ne tik poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti nepakitusią ginčo objekto faktinę, teisinę padėtį. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė, kaip disponavimo ginčo objektu uždraudimas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikoma prevencine priemone, užtikrinančia ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-565-464/2016; 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-89-464/2020). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo ir neperspektyvumo, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015; 2023 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-486-467/2023).
18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta konkrečių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą daryti vienareikšmišką išvadą, kad atsakovas sieks išvengti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, ginčo turtą perleidžiant tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinant, tačiau nagrinėjamu atveju byloje pareikšti reikalavimai yra susiję su nekilnojamuoju turtu ir jo teisiniu statusu, todėl savaime egzistuoja didesnė sprendimo neįvykdymo rizika ir atitinkamai didesnis poreikis laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
19. Laikinosios apsaugos priemonės taikymas – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į ginčo nekilnojamąjį turtą, iš esmės yra grindžiamas ne atsakovo nesąžiningumu, tačiau poreikiu išlaikyti ginčo nekilnojamojo turto statusą bylos nagrinėjimo teisme metu, taip siekiant išvengti galimos teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, jei ginčo objekto statusas bylos nagrinėjimo metu būtų pakeistas. Taigi, nustačius paminėtas aplinkybes, yra būtinybė siekti išsaugoti status quo ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepriklausomai nuo galimo atsakovo nesąžiningumo.
20. Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nei vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien tik deklaratyvūs atsakovo teiginiai, nepateikus į bylą jokių įrodymų, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės realiai sukelia jam kokius nors nuostolius, nesudaro pagrindo spręsti, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo, proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principus. Pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, įvertinus esamą situaciją, yra mažiausiai varžanti atsakovo teises bei netrukdanti jam naudotis ir rūpintis ginčo turtu.
22. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl bylos baigties
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.