- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-13
- Bylos Nr.
- 1A-33-300/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nukentėjusysis
- Z. J., V. J.
- Nuteistasis
- R. A. D.
- Advokatai
- Ramūnas Dobrovolskis, Vytautas Blažaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 35 MGL (vieno tūkstančio trijų šimtų aštuoniolikos) eurų dydžio bauda.
Priteista iš „S. I. AS” Lietuvos filialo nukentėjusiajam V. J. 3000 Eur (trys tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Priteista iš R. A. D. nukentėjusiajam V. J. 644,81 Eur (šeši šimtai keturiasdešimt keturis eurai 81 ct) proceso išlaidų, susijusių su advokato pagalbos suteikimu.
Priteista iš „S. I. AS” Lietuvos filialo Šiaulių teritorinei ligonių kasai 1528, 78 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai dvidešimt aštuoni eurai 78 ct) turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
R. A. D. nuteistas už tai, kad pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, o būtent: 2014 m. rugpjūčio 6 dieną, apie 11.50 val., (duomenys neskelbtini), šviesoforu reguliuojamoje (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį „VW Passat“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 161 punktų reikalavimus, tai yra, degant geltonam šviesoforo signalui įvažiuodamas į sankryžą (duomenys neskelbtini) gatve ir sukdamas sankryžoje į kairę – į (duomenys neskelbtini) gatvę, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, nedavė kelio lygiareikšmių keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. J., bei su juo susidūrė, ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, dėl to buvo sužalotas lengvojo automobilio „Audi A3“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. J., jam padaryti kūno sužalojimai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes galvos smegenų sumušimas be ryškių židininių neurologinių požymių sutrikdo sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui, automobilio „VW Passat“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) keleiviai A. J., jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl muštinės žaizdos ir nubrozdinimo kaktos kairėje pusėje, kraujosruvos kairės akies apatiniame voke, dešinėje alkūnėje, dešinio kelio išoriniame paviršiuje ir kairėje blauzdoje, Z. J., jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl kraujosruvos kairėje krūtyje, krūtinės dešinėje pusėje, pilvo srityje, dešinėje šlaunyje, K. J., jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl padarytos kraujosruvos krūtinės kairėje pusėje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. A. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skunde nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį visapusiškai neištyręs visų svarbių bylos aplinkybių, atmetė jo prašymus atlikti papildomą aplinkybių tyrimą, ir eismo įvykį vertino šališkai. Grįsdamas skundo reikalavimą nurodo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė, kad eismo įvykio metu sustojo už pėsčiųjų perėjos. Į (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą įvažiavo mirksint žaliam šviesoforo signalui, o prieš jį buvo du automobiliai, kurie taip pat suko į kairę, t. y. (duomenys neskelbtini) gatvę. Prieš jam atliekant manevrą į kairę, užsidegė geltonas šviesoforo signalas. Sukdamas kairėn apeliantas matė, kad iš priekio atvažiuoja automobilis, tačiau pastarasis buvo toli nuo sankryžos, ir jis, įvertinęs situaciją, priėmė sprendimą judėti kairėn į (duomenys neskelbtini) gatvę, nes buvo užtikrintas, kad spės padaryti kairiojo posūkio manevrą iki iš priekio atvažiuojantis automobilis įvažiuos į sankryžą, arba sustos prie „STOP“ linijos. Nuteistojo teigimu, jam priimant sprendimą dėl judėjimo kairėn, priešpriešiais atvažiuojantis automobilis nebuvo privažiavęs gatvių sankryžos susikirtimo apie 20–30 metrų. Pasak apelianto, jis, vertindamas eismo situaciją, nevertino ir neprivalėjo vertinti tos aplinkybės, kad (kaip buvo nustatyta eksperto) priešais važiuojančio V. J. valdomo automobilio greitis buvo 71 km per valandą, t. y. 21 km per valandą didesnis, nei leidžiamas. Tai, kad automobilis buvo dar toli iki sankryžos, stipriai viršijo greitį, teisminio nagrinėjimo metu patvirtino su apeliantu automobilyje važiavę keleiviai A. J. ir Z. J.. Taip pat nurodo, kad ir specialisto išvadoje yra nurodyta, kad kontakto metu jo vairuojamo automobilio greitis buvo 20 km per valandą, o V. J. vairuojamo automobilio greitis buvo 71 km per valandą. Taip pat nuteistasis iš nukentėjusiojo V. J. parodymų mato, kad nukentėjusysis pripažino stabdęs automobilį, ir remdamasis tuo teigia, kad iki sankryžos V. J. vairuojamo automobilio greitis galėjo būti dar didesnis, tačiau tai nustatyta nebuvo. Apeliantas, nesutikdamas su specialisto išvadoje padaryta išvada dėl eismo įvykio priežasties, kur nurodyta, kad pagrindinė priežastis kilti įvykiui buvo jo veiksmai, t. y. manevras kairėn, nepraleidus iš priekio tiesiai važiuojančios transporto priemonės, pažymi, kad specialisto išvadoje pateiktas tik vienpusis aplinkybių vertinimas. Nuteistojo įsitikinimu, išvadoje pateikti apskaičiavimai ir nustatinėjamos aplinkybės, kurios liečia tik jo veiksmus (posūkį kairėn, neįsitikinus saugumu), o to, kokią įtaką turėjo greičio viršijimas eismo įvykiui, nei specialistas, nei teismas nenustatinėjo, ir buvo nustatyta tik techninė galimybė sustoti iki kontakto vietos. Nuteistojo teigimu, nebuvo ištirta ir paskaičiuota aplinkybė – jei V. J. būtu važiavęs 50 km per valandą greičiu ir visiškai nestabdęs automobilio, kurioje vietoje būtų įvykęs kontaktas. Apelianto apskaičiavimais, esant tokioms sąlygoms, remiantis nustatytais visais specialisto išvadoje pateiktais dydžiais (atstumais, abiejų automobilių judėjimo greičiais), V. J. važiuojant leistinu greičiu, jo vairuojamas automobilis būtų baigęs manevrą, ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas daro išvadą, kad pagrindinė priežastis kilti eismo įvykiui buvo V. J. vairuojamo automobilio viršytas greitis, todėl mano, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu priėmė neteisėtai ir neteisingai. Nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo du kartus buvo prašoma teismo skirti papildomą eksperto tyrimą, kad šis atlikęs skaičiavimus nustatytų greičio viršijimo įtaką eismo įvykiui, tačiau teismas abu kartus prašymus atmetė, motyvuodamas tuo, kad eksperto išvadoje pakanka duomenų eismo įvykio priežasčiai nustatyti, kad teismo išvada išsami ir papildomas tyrimas nereikalingas. Pasak apelianto, teismo atsisakymas atlikti jo pagrįstus pašymus pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas, kurios įpareigoja teismą leisti kaltinamajam gintis, BPK 22 straipsnio 3 dalį, kuri numato kaltinamojo teises, ir šioje byloje teismas buvo šališkas. Be to, nurodo ir tai, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas jį neteisėtai kaltindamas iškreipia faktinius duomenis, aprašomojoje nuosprendžio dalyje sumažindamas V. J. vairuojamo automobilio nustatytą greitį, nurodydamas, kad greitis buvo viršytas 70 km per valandą, nors tokio greičio viršijimo niekas nenustatė, o specialisto išvadoje nurodytas „Audi A3“ greitis susidūrimo metu 71 km per valandą.
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį visapusiškai neištyrė visų svarbių bylos aplinkybių, atmetė jo prašymus atlikti papildomą aplinkybių tyrimą, ir autoįvykį vertino šališkai. Taigi nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės keliamas išimtinai įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimai.
Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė.
BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal šią normą būtina nustatyti pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), padarinius, priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių ir kaltę.
Pagrindinis nuteistojo R. A. D. apeliacinio skundo argumentas – tai priežastinio ryšio tarp jo padarytų KET pažeidimų ir eismo įvykio kilimo bei dėl jo atsiradusių padarinių nebuvimas. Apelianto tvirtinimu, pagrindinė priežastis kilti eismo įvykiui buvo V. J. viršytas greitis.
Vis dėlto teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, su tokiais nuteistojo R. A. D. apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais nesutinka, ir juos, kaip neatitinkančius byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų duomenų viseto, atmeta.
Teismų praktikoje priežastinis ryšys eismo saugumo pažeidimų bylose suprantamas kaip ryšys tarp kaltininko padaryto KET pažeidimo ir BK 281 straipsnyje numatytų padarinių. Tai yra vienas iš objektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių. Tinkamai nustatytas priežastinis ryšys sujungia nusikalstamą veiką ir padarinius į vieningą visumą, kuri leidžia tiksliai parinkti ją atitinkančią baudžiamojo įstatymo normą. Taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008). Teismas turi įvertinti ne tik kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus, bet ir kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padariniams atsirasti, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis. Nustačius, kad kaltininkas, net ir nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, sprendžiama, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, tais atvejais, kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.
Faktiniais bylos duomenimis – paties nuteistojo R. A. D. (2 t., 137–138 b. l.), nukentėjusiojo V. J. (2 t., 108–109 b. l.), nukentėjusiųjų Z. J. (2 t., 109–110 b. l.), A. J. (2 t., 110 b. l.), eksperto E. Grigelio parodymais (2 t., 124–125 b. l.), apylinkės teismo teisiamajame posėdyje peržiūrėtu vaizdu įrašu, daiktų apžiūros protokolu (1 t., 152–154 b. l.), 2014-11-28 specialisto išvada Nr. 11Š-212 (14) (1 t. 162–170 b. l.) – nustatyta, to apeliantas ir neneigia, kad jis, degant geltonam šviesoforo signalui įvažiuodamas į sankryžą (duomenys neskelbtini) gatve ir sukdamas sankryžoje į kairę – į (duomenys neskelbtini) gatvę, nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, kurį vairavo nukentėjusysis, bei su juo susidūrė. Taigi nuteistasis to, kad jis tokiais anksčiau nurodytais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 9 ir 161 punktų reikalavimus, kuriuose numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai (KET 9 punktas); sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę (KET 161 punktas), neneigia. Tačiau teigia, kad nukentėjusiajam V. J. važiuojant leistinu greičiu, jo vairuojamas automobilis būtų baigęs manevrą ir eismo įvykis nebūtų kilęs.
Iš tiesų, 2014-11-28 specialisto išvada Nr. 11Š-212 (14) nustatyta, kad nukentėjusysis V. J. važiavo didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje 50 km per valandą greičiu (modeliavimo metu nustatytu 71 km per valandą greičiu), tačiau kartu buvo nustatyta ir tai, kad nukentėjusiojo viršytas leistinas greitis techniniu požiūriu neturėjo priežastinio ryšio su šio eismo įvykio kilimu, bei padaryta išvada, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo automobilio „VW Passat“ vairuotojo R. A. D. veiksmai, kai jis sankryžoje sukdamas į kairę, nedavė kelio lygiareikšmių keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“ bei su juo susidūrė (1 t. 162–170 b. l.).
Taigi nors R. A. D. ir nurodo, kad V. J. važiuojant leistinu greičiu, jo (R. A. D.) vairuojamas automobilis būtų baigęs manevrą ir eismo įvykis nebūtų kilęs, vis dėlto, pirmiausia, jei nuteistojo vairuojamas automobilis nebūtų įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) gatvės priepriešinio eismo juostą, kuria važiavo nukentėjusysis, o tai šioje situacijoje ir sukėlė tiesioginę grėsmę eismo saugumui, eismo įvykis ir jo metu kilę padariniai – nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymai – net nebūtų kilę. Tokią išvadą pagrindžia ir jau minėta specialisto išvada, kurioje nurodyta ir tai, kad iškilus tiesioginei grėsmei eismo saugumui (automobiliui „VW Passat“ įvažiavus į (duomenys neskelbtini) g. priešpriešinio eismo juostą), automobilio „Audi A3“ vairuotojas V. J., važiuodamas modeliavimo metu nustatytu 71 km per valandą greičiu, taip pat ir 50 km per valandą greičiu, neturėjo techninės galimybės, laiku stabdydamas vairuojamą automobilį, išvengti susidūrimo su automobiliu „VW Passat“, bei eksperto E. Grigelio parodymai, duoti apylinkės teismo posėdžio metu, kai jis parodė, kad automobilio „VW Passat“ vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo duodamas kelią tiesiai, lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi važiavusiam automobiliui, o V. J. viršytas greitis techniniu požiūriu neturėjo priežastinio ryšio su šio eismo įvykio kilimu (2 t., 124–125 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Tai reiškia, kad vien dėl nukentėjusiojo V. J. padaryto KET pažeidimo – viršyto greičio, eismo įvykis nebūtų kilęs. Be to, pats nuteistasis apylinkės teismo posėdžio metu prisipažino sukdamas į kairę matęs, kad iš priekio atvažiuoja automobilis (2 t., 137–138 b. l.), o ikiteisminio tyrimo metu parodė ir tai, kad sukdamas į kairę visą dėmesį buvo sukoncentravęs į automobilį, važiuojantį priekyje, kad jam stabdant į jį neatsitrenktų, nes buvo priartėjęs prie jo galo nedideliu atstumu, ir net matydamas, kad priešais atvažiuoja kitas automobilis, pagalvojo, kad suspės pravažiuoti (2 t., 5–6 b. l.), o tai atitinka ir byloje esantį ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas eismo įvykis, bei daiktų apžiūros protokolą (1 t., 152–154 b. l.), iš kurių matyti, kad „VW Passat“ automobilis, kurį vairavo R. A. D., posūkio manevrą pradeda už pėsčiųjų perėjos, net neįvažiavęs į sankryžą ir nekirtęs ašinės sankryžos linijos, o apeliantui pradėjus posūkio manevrą nukentėjusiojo automobilis „Audi A3“ jau buvo sankryžos viduryje.
Vadinasi, jei nuteistasis būtų laikęsis kelių transporto eismo saugumo taisyklių ir būtų davęs kelią lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam nukentėjusiojo automobiliui, kuris važiavo nors ir didesniu nei leistina greičiu, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, būtų neįvykęs. Dėl to pagrįstai konstatuota, kad eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiajam V. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o nukentėjusiesiems A. J., Z. J. ir K. J. nežymūs sveikatos sutrikdymai, įvyko dėl R. A. D. padarytų KET pažeidimų (jie buvo tiesioginė eismo įvykio priežastis), kurie yra būtinuoju priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais padariniais – nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymu.
Nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad teismas, atsisakydamas tenkinti jo prašymus – skirti papildomą eksperto tyrimą, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas, kurios įpareigoja teismą leisti kaltinamajam gintis, BPK 22 straipsnio 3 dalį, kuri numato kaltinamojo teises, ir šioje byloje buvo šališkas, atmestini kaip nepagrįsti. Pirmiausia, byloje esanti medžiaga tvirtina tai, kad visus nukentėjusiojo prašymus teismas sprendė teisiamajame posėdyje ir dėl šių prašymų priėmė motyvuotus sprendimus (2 t., 126, 135–136 b. l.). Antra, vertindamas įrodymus, bylą nagrinėjantis teismas taip pat nusprendžia, ar byloje esančių duomenų jam pakanka nustatyti įrodinėtinoms aplinkybėms, pašalinti kilusioms abejonėms, daryti pagrįstoms išvadoms dėl veikos sudėties buvimo, kaltinamo asmens kaltumo (nekaltumo) ir kt. Nagrinėjamo atveju tokių duomenų pakanka, nuosprendyje jie aprašyti ir ištirti, pateiktas išsamus ir aiškus jų vertinimas bei argumentai dėl priimto sprendimo. Antra vertus, tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo atlikti apelianto nurodyti veiksmai, savaime neleidžia daryti išvados, jog byla buvo išnagrinėta neišsamiai. Ir galiausiai pažymima tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Todėl tai, kad teismas netenkino visų apelianto prašymų, nereiškia, kad teismas padarė kokius tai procesinius pažeidimus. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantas skunde nenurodė, tokių aplinkybių buvimo nepatvirtina ir bylos medžiaga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo šališkumo neįžvelgė ir pats nuteistasis rašydamas apeliacinį skundą, nes juo neprašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą apeliantas įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. Vis dėlto to akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas ar padarė kitus nuteistojo skunde nurodytus pažeidimus.
Teisus apeliantas teigdamas, kad apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė netikslų V. J. vairuojamo automobilio nustatytą greitį, nurodydamas, kad V. J. vairuojamo automobilio greitis buvo 70 km per valandą, nors specialisto išvada nustatytas orientacinis „Audi A3“ greitis – 71 km per valandą. Visgi šis netikslumas laikytinas rašymo apsirikimu, kuris nekeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmės, ir tai nereiškia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veiką pirmosios instancijos teismas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir bylą nutraukti, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kaip to yra prašoma nuteistojo apeliaciniu skundu, nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas – atmestinas kaip nepagrįstas.
Apeliacinio proceso metu nukentėjusiojo V. J. atstovas advokatas R. Dobrovolskis pateikė pinigų priėmimo kvitą už nukentėjusiojo V. J. gynybą ir atstovavimą apeliacinės instancijos metu. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš nuteistojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo atstovo pateiktas pinigų priėmimo kvitas – 2015 m. gruodžio 7 d. Nr. LAT 811488 – patvirtina, kad nukentėjusysis už atstovavimą teisme advokatui R. Dobrovolskiui sumokėjo 200 Eur. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, dydžio, turi būti atsižvelgiama ne tik į nukentėjusiojo faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-174/2014, 2K-303/2014), bei į kasacinės instancijos teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šiuo sprendimu pripažįstamas nepagrįstu, byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, kuriame įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, buvo apsiribota baigiamosiomis kalbomis. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato pagalbai dydis pripažįstamas pagrįstu, ir nukentėjusiajam V. J. iš nuteistojo priteistina 200 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo R. A. D. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš R. A. D. nukentėjusiajam V. J. 200 Eur (du šimtus eurų) turėtų išlaidų už suteiktą teisinę advokato pagalbą atstovaujant byloje.