Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-20 · Administracinė byla Nr. I-1339-426/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-20
Bylos Nr.
I-1339-426/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
N. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Kauno
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1339-426/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04149-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 20 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Kauno tardymo izoliatoriaus, Alytaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo: 1) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 000 Eur; 2) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 1 500 Eur; 3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 1 200 Eur; 4) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 1 600 Eur. Tikslindamas ir galutinai suformuluodamas skundo pagrindą, patikslintame skunde (b. l. 53–55, abi lapų pusės) nurodo, jog nuo 2004-06-30 iki 2004-11-17 kalėjo Lukiškių TI-K, nuo 2007-03-15 iki 2007-11-10 ir nuo 2015-01-07 iki 2015-09-01 kalėjo Kauno TI, nuo 2008-05-07 iki 2009-05-10 atlikinėjo bausmę Alytaus PN, nuo 2004-11-18 iki 2005-03-23 ir nuo 2007-10-29 iki 2008-05-07 atlikinėjo bausmę Pravieniškių PN-AK. Visais šiais laikotarpiai buvo pažeidžiamos jo teisės ir laisvės, nes negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais, kurie buvo kitose įkalinimo įstaigose.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovų atstovų nuomone, jog turi būti taikomas senaties terminas, kadangi galiojant draudimui susirašinėti, pareiškėjas galvojo, kad tas draudimas yra teisėtas ir tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą suprato, kad visą tą laiką buvo pažeistos jo teisės.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 60–64) nurodė, jog su juo nesutinka. Paaiškino, jog pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo jų pažeidimo metu. Atsižvelgiant į tai, reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2004-11-18 iki 2005-03-23 ir nuo 2007-10-29 iki 2008-05-07 prašo taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 65–69) nurodė, jog su juo nesutinka. Paaiškino, jog pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo jų pažeidimo metu. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo už skundžiamą laikotarpį nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2009 m. gegužės mėn. atmestinas dėl praleistos ieškinio senaties.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, 2017-02-27 raštu (b. l. 73) nurodė, jog palaiko atsiliepime (b. l. 15–18) išdėstytą poziciją dėl ieškinio senaties taikymo.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepimo į patikslintą skundą nepateikė. Atsiliepime į pradinį skundą (b. l. 34–36) prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Paaiškino, jog pareiškėjui kalinti nuo 2015-01-06 iki 2015-02-26 pareiškėjas 2015-02-01 ir 2015-02-10 siuntė laiškus Kauno TI kalėjusiam F. D.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 5 300 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius atsakovų atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.

Atsakovo atstovai prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2016-10-17 (pagal išsiuntimo datą ant voko, b. l. 4) ir reikalavimui dėl dalies žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises (jam taikomą (jeigu buvo taikomas) draudimą susirašinėti) žinojo ne Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, o tada, kai ginčui aktualios nuostatos buvo taikomos.

Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo žalos padarymo iki pareiškėjo skundo padavimo teismui praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo objektyviai užkirstos galimybės kreiptis į teismą. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo buvimo laikotarpiu nuo 2015-01-07 iki 2015-09-01.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 str. 2 d. (redakcija, galiojusi nuo 2015-01-07 iki 2015-08-31) numatyta, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Konstitucinis Teismas 2015-02-26 nutarimu pripažino, kad BVK 99 str. 2 d., tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 straipsnio 2 dalies nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015-09-01.

Bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; LVAT 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymas 56 straipsnio 4 dalis).

Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015-01-07 iki 2015-09-01 būtų siekęs susirašinėti su kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomais nuteistaisiais, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai. Taigi, nenustatyta, jog Kauno TI būtų taikęs BVK 99 str. 2 d. įtvirtiną normą ir neteisėtai apribojęs pareiškėjo galimybę susirašinėti su minėtais asmenimis. Pažymėtina, kad per se BVK 99 str. 2 d. normos, kuri pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, egzistavimas nėra pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas net ir nesiekė susirašinėti su ginčui aktualiais asmenimis, o kadangi jis nesiekė, atsakovo atstovas net ir negalėjo atlikti neteisėtų veiksmų.

Nors atsakovas atsiliepime į skundą tvirtina, jog pareiškėjui buvo leidžiama susirašinėti su kalinimo vietose esančiais asmenimis ir kaip pavyzdžius pateikė F. D. laiškus, siųstus 2015-02-01 ir 2015-02-10. Be to, pateikė pareiškėjo išsiunčiamų ir gaunamų laiškų apskaitos kortelę (b. l. 40–41), tačiau pareiškėjas patikslintame skunde tvirtina, jog tam asmeniui negalėjo rašyti laiškų, kadangi jis nebuvo Kauno TI.

Pažymėtina, kad pareiškėjo išsiunčiamų ir gaunamų laiškų apskaitos kortelės (b. l. 40–41) autentiškumas kelia abejonių. Pavyzdžiui, pirmajam eilės sąraše esančiam asmeniui išsiųstas laiškas 2015-08-31, antrajam – 2015-08-31, trečiajam (F. D.) pirmą kartą išsiųstas 2016-02-01, ketvirtajam vėl – 2015-08-31, penktajam pirmą kartą išsiųstas 2015-09-21, šeštajam – 2015-10-01 ir t. t. Visi gavėjai surašyti chronologiškai, o tarp antrojo ir ketvirtojo įsiterpia F. D.. Vertinant F. D. siųstų laiškų datas, jos išsiskiria iš bendros chronologijos. Be to, matyti, jog ketvirtojo ir penktojo įrašų eilės numeriai taisyti iš atitinkamai trečio ir ketvirtojo. Vertinant antrąjį apskaitos kortelės lapą (b. l. 41) matyti, kad eilės Nr. 5 du kartus kartojasi. Iš kitos pusės, nors Kauno TI tvirtina, jog pareiškėjui leido išsiųsti 2015-02-01 ir 2015-02-10 laiškus į kalinimo vietą, tačiau teismui nesuprantama, kodėl jie tai turėjo leisti, kadangi tuo metu galiojo ginčui aktualus susirašinėjimo draudimas. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismui kyla abejonė dėl atliktų įrašų autentiškumo ir atspindėjimo realią situaciją. Be to, minėta apskaitos kortelė (net, jeigu ir būtų autentiška ir teisingai atspindėtų situaciją), galėtų nebent patvirtinti, jog pareiškėjas F. D. siuntė laiškus nuo 2016-02-01.

Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, jog Kauno TI būtų pareiškėjo atžvilgiu taikęs BVK 99 str. 2 d. Taigi pareiškėjas neturtinę žalą sieja iš esmės vien su teisės akto, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, egzistavimu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyti Kauni TI neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nustatinėjimas netenka prasmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–88 str., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. K. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė