Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Vaidutė Stangvilienė, sekretoriaujant L. J., dalyvaujant prokurorei R. U., nukentėjusiajai bei nukentėjusiųjų A. K. ir M. K. įstatyminei atstovei T. J., kaltinamojo gynėjai J. V., Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovėms J. J. ir Ž. A., viešame teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, išsituokęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ projektų vadovu, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 138 str. 2 d. 3 p., 140 str. 3 d. ir 145 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėnesio, tiksliau nenustatyto laiko, iki 2015 m. vasario 1 d., (duomenys neskelbtini), butų patalpose bei kitose tiksliau nenustatytose vietose, sistemingai nemažiau 4 kartų, bet tiksliau nenustatytą skaičių kartų, D. K. baugino savo mažamečius dvynius - sūnus A. ir M. K., gimusius (duomenys neskelbtini), naudodamas prieš juos psichinę ir fizinę prievartą, t. y. vadindavo juos įžeidžiamais žodžiais: „debilais“, „durnais“, „psichiškai nesveikais“ ir pan., keikdavo rusiškais keiksmažodžiais, jų akyse žemindavo artimuosius - vaikų močiutę O. P. pastoviai vadindamas „debile“, vaikų motiną T. J. grasindamas išmesti iš aštunto aukšto, vaikus stumdydavo, mušdavo, suduodamas per galvą, pėdas, suduodamas diržu, keldamas nepagrįstus reikalavimus mokymosi rezultatams, sistemingai nepelnytai ir nepamatuotai priekaištaudamas dėl prasto išsiauklėjimo, elgesio buityje, sudarinėdamas konfliktines situacijas. Tokiais veiksmais padarė nukentėjusiesiems, savo šeimos nariams, sūnums A. K. ir M. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl atsiradusių kitų reakcijų į stiprų stresą, o tiksliau:

-2013 m. laikotarpyje nuo vasario mėnesio iki gruodžio mėnesio, tiksliau nenustatytu laiku, sudavė A. K. ir M. K. diržu ir diržo sagtimi M. K. prarėžė plaštaką, palikdamas randą, dėl ko vaikai patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą;

-2014-04-27 bendruomenės organizuotos ekskursijos į Kauną metu dėl to, kad vaikai iš karto po jo paliepimo nelipo iš automobilio, iškeikė A. ir M. K. necenzūriniais rusiškais keiksmažodžiais ir liepė lipti lauk, nešdintis, dėl ko vaikai patyrė dvasinį sukrėtimą;

-2014 m. vasarą. tiksliau nenustatytu laiku, kaime dėl to, kad A. K., norėdamas pabūti automobilyje, tėvo paliepimu iš jo nelipo, D. K. sugriebė vaiką už drabužių ir jėga ištempė iš automobilio, suplėšydamas megztinį. Dėl tokio elgesio ir smurtavimo prieš savo šeimos narį - sūnų, vaikas - A. K. patyrė dvasinį sukrėtimą;

-2015 m. vasario 1 d. apie 13 val. bute, (duomenys neskelbtini), D. K. psichologiškai baugino savo šeimos narius – mažamečius sūnus A. ir M. K. niekinamai atsiliepdamas apie jų močiutę, nepelnytai priekaištaudamas dėl mokslo rezultatų, grasindamas atimti mobiliuosius telefonus, nors jų pats nebuvo pirkęs, A. K. siūlė eiti pasikarti, ir prieš sūnus smurtavo, o būtent: viena ranka sugriebė M. už plaukų, pakratė, o kita stipriai stūmė į lovą, po to sugriebė už plaukų A., truktelėjo žemyn bei stūmė jį pargriaudamas ir keikdamas necenzūriniais žodžiais abu išvijo iš buto. Tokiais veiksmais sukeldamas mažamečiams A. ir M. K. fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą.

Tokiais veiksmais D. K. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 138 str. 2 d. 3 p., 140 str. 3 d. ir 145 str. 2 d.

Kaltinamasis D. K. kaltę iš esmės prisipažino, tik nurodė, kad smulkiai visų įvykių aplinkybių neprisimenantis. Jis parodė, kad su T. J. susilaukė dvynių abiem negyvenant santuokoje. Abu ir toliau gyveno atskirai, nebendravo. Kai vaikams jau buvo apie dešimt metų, su T. J. jų santykiai atsinaujino. Abu ėmė susitikinėti ir su vaikais. Su jais santykiai buvo geri. Vėliau buvo nuspręsta gyventi kartu pas T. J., jos motinos bute. Iš pradžių visų santykiai buvo puikūs. Jie pašlijo tuomet, kai vaikų auklėjimą labai įtakojo jų močiutė. Po kiek laiko su T. J. nutarė išsikelti iš jos motinos buto. Nupirkęs trijų kambarių butą. Kai reikėjo persikelti gyventi į butą, dvyniai pareiškė, kad jie kartu negyvens. Naujajame bute apsigyveno su T. ir su jos sūnumi iš kitos santuokos, P.. Dvyniai kartais ateidavo, konfliktai pasibaigė, bet jie vis tiek nenorėjo gyventi kartu šiame bute. Bendraujant su vaikais, jų močiute bei motina kartais išsprūsdavo nepasverti žodžiai, bet jie buvo nukreipti ne vaikams, o suaugusiems. Kartais nepagarbiai pasakydavo ir apie vaikus. Vaikų infantilais ar sociopatais nevadino, nes tokių žodžių prasmės nesuprantantis ir savo kalboje nevartojantis. Rusiškus keiksmažodžius savo kalboje vartoja labai retai, vaikų akivaizdoje nesikeikė. Apie vaikų močiutę kalbėjo nepagarbiai, kartais ją pavadindavo negražiu žodžiu, bet tokių atvejų nebuvo daug. Apsigyvenus nupirktame bute kartu su T., buvo sutarta, kad įsipareigojimus pasidalins. Bet ji atsisakė mokėti už butą, sakė neturinti pinigų. Vėliau telefoninio pokalbio metu pasisakė, kad nusipirko striukę. Tuomet pasipiktinęs pasakęs, kad ją išmes iš aštunto aukšto. Apie tokį pokalbį dvyniai galėjo sužinoti tik iš jos (motinos) pasakojimų. Dvyniams priekaištaudavo dėl jų neveiklumo, pamokų neruošimo. Siūlė užsiimti plaukimu, šachmatais, tačiau tai jų nesudomino. Gal ir per aukštus kėlęs reikalavimus mokymuisi. Vieną kartą, kai vaikai labai triukšmavo, diržu pagąsdino, kad gali panaudoti. Pribėgęs M. sugriebė už diržo ir norėjo ištraukti iš rankų. Diržo nepaleidęs, todėl jį traukiant į save sagtimi sužalojo M. ranką, bėgo kraujas. Šį incidentą matė visi šeimos nariai, vaikai verkė. Svečiuojantis K. kaime pas T. giminaičius, dvyniai susipyko dėl kompiuterio. A. išbėgo į lauką ir pasiėmęs akmenį laukė M.. Iš A. atėmė akmenį ir tuo jį supykdė. A. nubėgo į automobilį ir sėdėjo ant galinės sėdynės. Priėjęs liepė eiti ir atsiprašyti M., tačiau jis nepakluso. Tuomet paėmė už rankos ir truktelėjo. Traukiant plyšo vilkėto džemperio rankovė.

Gyvenant atskirai T. pakvietė kartu su vaikais važiuoti į ekskursiją, organizuojamą šeimų klubo. Ji savo automobiliu su mažuoju P. atvažiavo iki jo namų, o paskui vyko į aikštelę prie vaikų poliklinikos, kur jų laukė dvyniai. Dvyniai nežinojo, kad kartu į ekskursiją važiuos ir jis. Įlipę į automobilį liko nepatenkinti, jo net nesisveikino ir pareiškė, kad, jeigu būtų žinoję, jog jis važiuos, būtų iš viso nevažiavę į ekskursiją. Tai jį labai papykdino, todėl liepė vaikams išlipti iš automobilio. Vaikų akivaizdoje nesikeikė, bet tik jiems jau išlipus. Matėsi, kad vaikai pergyveno. 2015-02-01 dvyniai buvo atėję papietauti į jo butą, kur gyveno su T. ir jos sūnumi P.. Pradžioje bendravimas buvo normalus. Konfliktas prasidėjo tuomet, kai pareiškė pastabas dėl suprastėjusio mokymosi pažangumo. Pasakęs, jog paims telefonus, kuriuos padovanojo Kalėdų proga. Dvyniai pareiškė, kad jų neatiduos, nes juos nupirko mama. Nors iš tikrųjų telefonus pirko bendrai su T.. Pradėjus kalbėti dėl patyčių problemos mokykloje, dvyniams labai nepatiko, kad dėl jų elgesio pasekmių kalta laikęs jų močiutę ir jos auklėjimą. Apie močiutę atsiliepęs nepagarbiai. Vaikai gynė močiutę. Paskui dvynius ištiko isterijos priepuolis. Jie nuėjo į savo kambarį ir pradėjo spiegti, pasakė, kad, kai užaugs, jį papjaus. Tuo pasipiktinęs dvynius išvarė iš buto. Suėmė už pakarpų ir išstūmė į laiptinę. Stumiant A., šis pargriuvo. Įvykus konfliktui T. išėjo su vaikais ir išvažiavo. Vakare jį išsivežė policijos pareigūnai. Policijoje tikrino girtumą. Nustatė, kad esantis neblaivus. Konflikto su vaikais metu buvęs blaivus, alkoholį buvo vartojęs tik išvakarėse. Po įvykusio konflikto gėrė tik alaus. Gailisi dėl to, kas įvyko. Visuomet siekė normalaus bendravimo su vaikais, bet manantis, jog tam trukdė ne tiek jo liga, kiek charakteris, nepakantumas. Ruošdamasis bendrauti su dvyniais, kreipėsi pagalbos pas psichologus. Ten lankėsi vienas ir kartu su vaikais, bet jie vengė konsultacijų.

Nukentėjusioji T. J. parodė, kad būdama nesantuokoje susipažino su D. K. ir susilaukė dvynių, A. ir M.. Jie gimė (duomenys neskelbtini). Gimus vaikams su D. K. kartu negyveno, jis buvo kitoje santuokoje. Vaikus auginti padėjo jos motina, kurios bute (duomenys neskelbtini), tuo metu ji gyveno. Vaikų tėvas su dvyniais nebendravo. Pati irgi mažai užsiėmė vaikų auklėjimu, nes reikėjo dirbti bei studijuoti. Po dvejų metų susipažino su V. J. ir su juo susituokė. Būdama santuokoje susilaukė trečio vaiko, sūnaus P.. Po P. gimimo V. J. ir pirmagimių dvynių santykiai visiškai pašlijo, jis vaikų nekentė, o dvyniai nemėgo P.. Šie labai jautriai reagavo į šeimoje tvyrančius priešiškus santykius, tapo nervingi ir emocingi, sėdėdami linguodavo, taip išreikšdami savo stresinę būseną. Kai dvyniams buvo aštuoneri metai, netikėtai susitiko su D. K. ir pradėjusi bendrauti. D. pareiškė norą susitikti su vaikais. Dvyniai noriai susitikdavo su tėvu, jų santykiai buvo gražūs. Pašlijus santykiams su V. J., su juo išsituokė ir nusprendė gyventi kartu su D. K., nes jis pasirodė šeimyniškas, mylintis vaikus, atsakingas. Bendram gyvenimui neprieštaravo ir jos motina. Gyvenant kartu D. K. pamatė vaikus visai kitoje aplinkoje, namuose buvo chaosas. D. K. vaikus drausmindavo. Tai nepatiko dvyniams. Nors jie nurimdavo, bet buvo nepatenkinti, pradėjo atsikalbinėti. Buvo toks atvejis, kai D. K. norėjo sūnui M. suduoti diržu. Šis sugriebė už diržo, o D. K. traukiant diržą į save, M. sagtimi susižalojo rankos delną, bėgo kraujas. Tą kartą diržu nebuvo suduota nė vienam vaikui. D. K. jos motinos bute pragyveno apie metus laiko, nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2013 m. vasario mėnesio, o labai pašlijus santykiams su jos motina, išsikėlė. Motina taip pat vaikus labai nuteikinėjo prieš tėvą, todėl jų bendravimas tapo apsunkintas. D. K. apsigyveno laikinai pas giminaičius (duomenys neskelbtini)

2014 m. balandžio 27 d. pasikvietė D. K. važiuoti kartu su vaikais į organizuojamą ekskursiją, į Kauno zoologijos ir botanikos sodą. Savo automobiliu kartu su vaikais nuvažiavo susitikti su D. K. (duomenys neskelbtini), aikštelėje prie vaikų poliklinikos. Kai atėjo tėvas ir įlipo į automobilį, vaikai jo nepasisveikino. Tai papiktino D.. Papriekaištavus dvyniai pasakė, kad nebūtina sveikintis. Tuomet D. K. labai supyko ir pasakė, kad, jei jie tokie nemandagūs, niekur nevažiuos ir liepė išlipti iš automobilio. Vaikų atžvilgiu D. K. jokių necenzūrinių žodžių nepasakė. Dvyniai buvo nepatenkinti, verkė, išlipo ir nuėjo namo. Į kelionę vyko tik su mažesniuoju sūnumi P. ir su D. K..

Konfliktinė situacija su dvyniu A. buvo taip pat 2014 m. vasarą, moksleivių atostogų metu, kai su vaikais ir D. K. atvažiavo pas giminaičius K. kaime. Išlipę iš automobilio dvyniai susiginčijo ir norėjo kažkuris iš jų sviesti akmenį. Tėvas vaikus sudrausmino ir A. pasodino į automobilį liepdamas apmąstyti savo veiksmus. Kadangi šis būdamas automobilyje bambėjo, todėl tada D. K. liepė išlipti. Kai A. tėvui nepakluso, D. K. sugriebė jį už džemperio skverno ir ištraukė iš automobilio. Traukiant drabužis prairo per siūlę. Prieš vaiką fizinio smurto nevartojo.

Norėdami gyventi su vaikais kartu bei siekiant, kad dvynių elgesio ir auklėjimo neįtakotų jos motina, su D. K. nusprendė, kad reikia įsigyti butą. D. K. 2014 rudenį nupirko trijų butą (duomenys neskelbtini), kur ji su sūnumi P. apsigyveno 2014-10-15. Dvyniai nėjo kartu gyventi, nors jiems buvo paskirtas ir įrengtas atskiras kambarys. Jie panoro gyventi pas močiutę, nes ten niekas nevaržė jų elgesio, bet kartais ateidavo. Artėjant Kalėdoms buvo nutarta nupirkti dvyniams mobiliuosius telefonus. Juos padovanojus, vaikai įsipareigojo, kad dėl to nenukentės mokslai, raštu parašė pasižadėjimą. 2015-02-01 dvyniams atėjus į butą buvo paklausta, kaip sekasi mokslai. Tai jiems nepatiko, jie dėl pažangumo pablogėjimo kaltino mokytojus. Be to, skundėsi, kad mokykloje juos stumdo kiti vaikai. Tėvas liepė vienas kitą apginti, pasakė, kad jų elgesiui neigiamą įtaką daro močiutės debiliškas auklėjimas, jie tapo lepšiais. Neigiamas kalbėjimas apie močiutę supykdė dvynius. Jie pasakė, kad tėvas yra blogas. Kilus žodiniam konfliktui D. K. prasitarė, kad atims iš dvynių jiems dovanotus telefonus. Tuomet A. pasakė, kad jis tėvą nužudys, vaikai ėmė bambėti, pasakė, kad pasikars. Tai labai supykdė D. K., kuris suėmė M. už peties bei plaukų ir papurtė, o paskui išstūmė iš buto į laiptinę. Grįžęs į kambarį pagriebė A., pakėlė nuo lovos ir jį taip pat išstūmė į laiptinę. Varomas į laiptinę A. suklupo. Vydamas vaikus D. K. necenzūrinių žodžių nevartojo. Vaikai laiptinėje verkė. Tada paėmė vaikų striukes ir apsirengusi su dvyniais išvažiavo pas giminaičius į kaimą. Giminaičių pamokyta bei padedama parašė pareiškimą ir tą pačią dieną nuvežė į policiją. Jame parašyti žodžiai infantilas, sociopatas buvo padiktuoti pusseserės, pati jų reikšmės nežinanti ir nevartojanti. Tai taip pat ne D. K. pasakyti žodžiai. Kai teisme buvo apklausiami apie įvykius dvyniai, jų parodymus iš anksto įtakojusi, nurodžiusi ką kalbėti, nes iš pykčio norėjo pakenkti D. K.. Vaikams grasinusi atimti telefonus, jeigu nekalbės kaip nurodyta. Apie išmetimą iš aštunto aukšto vaikai tokio pasakymo iš D. K. negirdėjo, nes tai jai buvo pasakyta telefoninio pokalbio metu, kai ji nepasitarusi nusipirko brangią striukę. D. K., išskyrus paskutinį atveją, prieš dvynius nesmurtaudavo, jų per galvas ar pėdas nemušė. Paskutiniu metu D. K. su dvyniais nebendrauja, nes bendravimas apribotas kardomąja priemone, bet vaikai neturi priešiško nusiteikimo. D. K. jai padeda išlaikyti vaikus, savanoriškai duoda pinigų. Pati jam pretenzijų neturinti.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (apklausos protokolas t. 1, b. l. 38-39) nukentėjusysis A. K. parodė, kad jis pirmą kartą teisme, žino ko atėjo – jį sumušė tėtis. Gyvena su dviem broliais (duomenys neskelbtini) gatvėje Ten gyvena jo močiutė ir mama. Mama su tėčiu susibičiuliavo prieš tris metus. Pradžioje bendravo normaliai, paskui prasčiau. Jų tėtis gyvena (duomenys neskelbtini). Ten iš pradžių mama gyveno su mažesniu broliu, o jie gyveno pas močiutę. Jie nuvažiavo pas mamą, pavalgė. Po to tėtė prikibo, pradėjo nesąmones kalbėti. Jam pradėjo priekaištauti dėl mokslų, keikė močiutę. Jis močiutę gynė, tada tėvas M. paėmė už plaukų, pakratė ir pastūmė. Šis krito ant grindų, gynėsi veidą. Jis pirmiau daužė, paskui paėmė už plaukų. M. griuvo ant grindų, pradėjo verkti. Jis pats tuo metu dėjosi kepurę. Tada jį tėvas paėmė už plaukų, trenkė į žemę. Jis pargriuvo. Paskui jį su broliu išvijo. Mama bandė juos ginti, patraukti tėtę, bet nieko nepadarė. Ar tėtė buvo išgėręs, nežino. Atrodė, kad mąsto blaiviai. Jiems mama dovanų nupirko telefonus. Tėtės jis bijo, kadangi ne vieną kartą yra jį mušęs, M. taip pat yra mušęs. M. ranką buvo su sagtimi prarėžęs. Tai vyko prieš du metus, kai gyveno pas močiutę. Mama parašė pareiškimą, nes jis mamai grasino, kad išmes iš aštunto aukšto. Jį trenkė į žemę, sakė eik pasikark. Tėtė pradėjo jiems priekaištauti dėl mokslų, pradėjo sakyti nesąmones apie mamą. Prieš tėtei sakant „eik pasikart“, nieko jam nesakė, nežino, kodėl jis taip pasakė, jis visada ant jo keikdavosi. Jie sakė, kad nekeiktų močiutės, jie su M. močiutę gynė. Jis grasino, kad atims telefonus, kad ne jų telefonai. Tėtė dažnai visiems grasina. Tėtė sakydavo, kad jie blogai mokosi, tačiau jie sakydavo, kad taip prastai nesimoko. Gal kad gynė močiutę, todėl jis pasakė „eik pasikark“. Tėčiui negrasino, kad jam ką nors padarys, nesakė, kad nužudys.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (apklausos protokolas, t. 1, b. l. 42-43) nukentėjusysis M. K. parodė, kad gyvena su močiute, mama ir broliu (duomenys neskelbtini). Į butą (duomenys neskelbtini) atėjo, nes iš pradžių mama bičiuliavosi su jų tėvu. Jie nusipirko butą, ten perkraustė ir juos. Jie ruošėsi važiuoti į kaimą. Tada tėtė priėjo prie jų, jie ramiai valgė. Jis pradėjo bambėti apie mokslus, kad jie nesimoko. A. pradėjo visokiais dalykais kaltinti, kad per jį jis (M.) metė dziudo. Buvo kaltinimai, niekino, vadino „debilais", "durnais". Nežino, ar tėtis buvo blaivus. Mama sakė, kad jis pasiėmė alaus, atsisėdo ant lovos ir gėrė. Bet nežino, ar buvo išgėręs. Tėtis A. kaltino, kad jis tinginys. Jie užpyko, nuėjo į savo kambarį. Jis ten pradėjęs urgzti, nes pyko. A. verkė, nes juos visaip išvadino. Tada močiutę vadino "debile", dar kitaip, neatsimena kitų keiksmažodžių. Tėtė vėliau atėjo į kambarį. A. kažką sumurmėjo, negirdėjo ką. Jis tylėjo, nieko nesakė, kad jį sumuš. Tada tėvas paėmė jį pirmą už plaukų, pradėjo trankyti per galvą ir stūmė delnu, sviedė į lovą. Jis nugriuvo. Pakėlė už plaukų, stumtelėjo ranka ir tuo metu daužė per pakaušį. Sudavė daugiau nei vieną kartą. Sakė maukit iš namų ir nesirodykit. Jam brolis pasipasakojo, kad tėtė sakė jam "eik pasikark". Nesakė jis tikrai, kad tėtį užmuš. A. gal ir galėjo sakyti taip, bet nemano, to negirdėjo. Kai jį mušė, jam skaudėjo. Laiptinėje pradėjo visas virpėti. Brolis lifte verkė, abu verkė ir mašinoje verkė. Jis mamai pasakė, kad tėtę paduotų į policiją. Mašiną vairavo mama, jie važiavo į kaimą. Mašinoje nei vienas nesakė, kad "užmušiu tėvą". Tėtis sužalojo jam ranką su sagtimi, prarėžė ranką, turi randą. Jaučia nuoskaudą, kad tėtė juos paliko, įžeidinėjo jų močiutę, juos įžeidinėjo, juos mušdavo, kad ginčijasi. Mušdavo diržu, rankomis per pėdas, nes ten labai jautru, taip pat pastumdavo. Pradėjo stresuoti, košmarai pradėjo sapnuotis. Mama sakė, kad ją grasino išmesti iš aštunto aukšto. Su mažesnio brolio tėčiu sutaria nelabai gerai, visko būdavo, pykdavosi. Kai gimė mažiukas, nuo jo visada užsidarydavo duris. Ant savo tėčio yra piktas, kad juos paliko. Jis tikrai juos mušė, neapkalba. Jiems jis pažadėdavo vis ir nevykdydavo, nedovanodavo dovanų.

Byloje esančių dokumentų duomenimis, kurie pripažintini įrodymais, nustatyta:

Įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 12-14) 2015-02-01 įvykio vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Tai trijų kambarių butas aštuntame aukšte.

Gimimo liudijimuose (t. 1, b. l. 25, 26) A. K. ir M. K., gimusių (duomenys neskelbtini), tėvu nurodytas D. K., motina – T. P..

Alytaus miesto pedagoginės psichologinės tarnybos rašte (t. 1, b. l. 4) nurodyta, kad 2014 m. į tarnybą kreipėsi T. J.. Psichologinės konsultacijos teiktos penkis kartus jai, vaikams M. ir A. K. bei jų tėvui D. K..

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (t. 1, b. l. 71-76) dėl A. K. nurodyta, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, apie tėvo D. K. fizinio bei psichologinio smurto veiksmus jo atžvilgiu, atitinka jo žodyną bei jo protinio išsivystymo lygį. Atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus bei individualius psichologinius ypatumus, jo išsivystymo lygį, galėjo teisingai suprasti tėvo su juo atliekamus fizinio bei psichologinio smurto veiksmus. D. K. veiksmai (vadinimas įžeidžiančiais žodžiais, artimųjų asmenų žeminimas, fizinio smurto veiksmai vaiko atžvilgiu) neigiamai paveikė ir veikia A. K. psichiką. A. K. nenustatytas nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei padidintas polinkis fantazuoti. Atkreiptas dėmesys į tai, kad reikalinga atsižvelgti į tai, jog A. K. identifikuojasi su savo mama bei močiute, todėl natūraliai perima jų mintis, samprotavimus apie įtariamąjį, tačiau visa tai nepaveikė jo duodamų parodymų apie įtariamoje smurtinius veiksmus jo ir jo šeimos narių atžvilgiu. Ekspertizės metu A. K. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamo įvykio bei jau ilgą laiką trukusios fizinės ir emocinės prievartos. Konstatuojama, jog A. K. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo laipsnį. Nustatyti sutrikimai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl byloje nagrinėjamo įvykio bei iki šio įvykio patirtos emocinės ir fizinės prievartos iš įtariamojo.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (t. 1, b. l. 77-83) dėl M. K. nurodyta, jog jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, apie tėvo D. K. fizinio bei psichologinio smurto veiksmus jo atžvilgiu, atitinka jo žodyną bei jo protinio išsivystymo lygį. Objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų abejoti M. K. duodamais parodymais, negauta. M. K., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus bei individualius psichologinius ypatumus, jo išsivystymo lygį, galėjo teisingai suprasti tėvo su juo atliekamus fizinio bei psichologinio smurto veiksmus. D. K. veiksmai (vadinimas įžeidžiančiais žodžiais, artimųjų asmenų žeminimas, fizinio smurto veiksmai vaiko atžvilgiu) neigiamai paveikė ir veikia M. K. psichiką. M. K. nenustatytas nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei padidintas polinkis fantazuoti. Atkreiptas dėmesys į tai, kad reikalinga atsižvelgti į tai, jog M. K. identifikuojasi su savo mama, močiute, todėl natūraliai perima jos mintis, samprotavimus apie D. K., tačiau visa tai nepaveikė M. K. duodamų parodymų apie įtariamoje smurtinius veiksmus jo ir jo šeimos narių atžvilgiu. Ekspertizės metu M. K. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamo įvykio bei jau ilgą laiką trukusios fizinės ir emocinės prievartos. Konstatuojama, jog M. K. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo laipsnį. Nustatyti sutrikimai tiesiogiai atsirado dėl byloje nagrinėjamo įvykio bei iki šio įvykio patirtos emocinės ir fizinės prievartos iš įtariamojo.

Teismo medicinos specialisto išvadose (t. 1, b. l. 91, 93) dėl A. K. ir M. K. nurodyta, kad po 2015-02-01 įvykio objektyvių trauminio poveikio žymių nėra.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (t. 1, b. l. 132-133) dėl D. K. nurodyta, kad jis galimai nusikalstamų veikų padarymo metu turėjo psichikos sutrikimų, dėl kurių negalėjo visiškai suvokti nusikalstamos veikos pobūdžio ir negalėjo visiškai valdyti savo veiksmų. Galimai nusikalstamų veikų padarymo metu ir ekspertizės atlikimo metu serga psichikos sutrikimu. Galimai nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje. D. K. turėjo psichikos sutrikimų, dėl kurių jis negalėjo visiškai suvokti nusikalstamos veikos pobūdžio ir negalėjo visiškai valdyti savo veiksmų. Specialus gydymas nereikalingas. D. K. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, lemiančiu jo emocinę būseną, šis psichikos sutrikimas, o ne individualios savybės, turėjo esminės įtakos galimų nusikalstamų veikų metu.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto paaiškinamajame rašte (t. 2, b. l. 75) teismo ekspertė J. Z. R., dalyvavusi atliekant ekspertizę D. K. atžvilgiu, nurodė, kad ekspertizės akto 1, 2 ir 3 punktuose pateiktos kategoriškos išvados, o žodžiai “galimai” priskirtini tik nusikalstamų veikų apibūdinimui.

Valstybinės įmonės Registrų centro pažymoje (t. 1, b. l. 142) nurodyta, kad D. K. turi butą (duomenys neskelbtini).

Alkoholio matuoklio šaknelėje (t. 1, b. l. 162) užfiksuota, kad D. K. po įvykio 2015-02-01 20.21 val. Nustatytas 0,83 promilių girtumas.

Šiais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad kaltinamasis D. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 138 str. 2 d. 3 p., 140 str. 3 d. ir 145 str. 2 d.

Kaltinamasis D. K. fizinį ir psichinį smurtą naudojo prieš nukentėjusiuosius – sūnus A. ir M. K.. A. ir M. K., gimę (duomenys neskelbtini), todėl nusikalstamų veiksmų padarymo metu buvo ne daugiau kaip keturiolikos metų ir jie laikytini mažamečiais. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad kaltinamasis D. K. prieš sūnus panaudojo fizinį smurtą sukeldamas fizinį skausmą (dėl mušimo, stumdymo), jo padaryti nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal LR BK 140 str. 3 d.

Kaltinamasis D. K. savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų iš esmės pripažino viso kaltinimo apimtyje, išskyrus tai, kad jis nepripažino, jog vadino A. ir M. K. infantilais, sociopatais ir keikėsi rusiškais keiksmažodžiais bei pasakė išmesęs vaikų motiną iš aštunto aukšto tiesiogiai girdint sūnums. Aplinkybė, jog vadino A. ir M. K. infantilais, sociopatais iš kaltinimo šalintina, nes ji nepatvirtinama byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusioji T. J. paneigė tokių žodžių vartojimą ir nurodė, kad tik įkarščio pasėkoje prašyme policijai pradėti ikiteisminį tyrimą juos parašė, bet ir tai įtakota giminaičių. Šiais nukentėjusiosios parodymais tikėtina, nes teisminio proceso metu ji davė labai nuoširdžius ir tikėtina teisingus parodymus apie visų įvykių aplinkybes. Aplinkybės apie vaikų iškeikimą rusiškais keiksmažodžiais ir nukentėjusiosios išmetimą iš aštunto aukšto buvo žinomos sūnums iš jų motinos T. J. pasakojimų ir todėl pripažintina, jog tai galėjo sukelti nesaugumo bei nerimo jausmą nukentėjusiems Andriui ir M. K..

Kaltinime dėl nusikalstamų veiksmų 2015-02-01 nurodyta, kad D. K. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo kaip nepasitvirtinusi. Nesurinkta byloje patikimų įrodymų, kuriais būtų objektyviai patvirtintas kaltinamojo girtumas nurodytos dienos 13 val. Kaltinamasis teigė, kad išgėrė alaus po įvykusio konflikto ir tik vakare išvežus jį į policiją buvo nustatytas girtumas. Bylos duomenimis (alkoholio matuoklio šaknelė, t. 1. b. l. 162) patvirtinama, kad kaltinamojo D. K. girtumas buvo tikrinamas įvykio dieną – 2015-02-01 gerokai po įvykio 20.21 val., kas patvirtina jo versiją. Be to, apsvaigimo būsena pripažintina atsakomybę sunkinančia aplinkybe tik tuomet, kai tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o ne bet koks apsvaigimo laipsnis.

Sprendžiant kaltinamojo D. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą atsižvelgtina į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas, kad D. K. turėjo psichikos sutrikimų, dėl kurių jis negalėjo visiškai suvokti nusikalstamos veikos pobūdžio ir negalėjo visiškai valdyti savo veiksmų. Specialus gydymas nereikalingas, kad D. K. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, lemiančiu jo emocinę būseną ir šis psichikos sutrikimas, o ne individualios savybės, turėjo esminės įtakos nusikalstamų veikų metu.

Įvertinus šias ekspertizės išvadas kaltinamasis D. K. pripažintinas ribotai pakaltinamu.

Toliau kaltinamojo D. K. atsakomybės klausimas svarstytinas vadovaujantis LR BK 18 str. 2 d. nurodytomis nuostatomis, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintinas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad specialus gydymas D. K. nereikalingas, todėl svarstytinos tik dvi galimybės: ribotą pakaltinamumą pripažinti tik kaip kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe arba šiuo pagrindu jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas vertina tai, kad kaltinamasis savo kaltę iš esmės pripažino, nevengė teisme duoti parodymų, pergyveno dėl savo veiksmų, kaltino savo charakterio savybes. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadose nurodyta, jog D. K. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, lemiančiu jo emocinę būseną ir šis psichikos sutrikimas, o ne individualios savybės, turėjo esminės įtakos nusikalstamų veikų metu. Taigi, vertinant šią aplinkybę nepripažintina, kad kaltinamasis nusikalstamus veiksmus padarė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad bylos nagrinėjimas teisme turėjo įtakos paties kaltinamojo vertybinių nuostatų kaitai, kaltės pripažinimui, laikėsi kardomosios priemonės (rašytinio pasižadėjimo neišvykti) reikalavimų ir jos nuorodos nebendrauti su nukentėjusiais A. ir M. K., susitaikė su nukentėjusiąja T. J., kuri nurodė, jog nukentėjusieji vaikai neturi priešiško nusiteikimo tėvo atžvilgiu, nesiekia jo nubaudimo, o baudžiamąjį procesą iniciavusi įtakojama kitų asmenų; kaltinamasis padarė nesunkų ir apysunkius nusikaltimus, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirba, teigiamai charakterizuojamas darbovietės, turi aukštąjį išsilavinimą, ikiteisminio tyrimo metu atlygino žalą, ko pasėkoje atsisakyta civilinio ieškinio, geranoriškai prisideda prie vaikų materialinio išlaikymo; pakankamai ilgas baudžiamosios bylos procesas (ikiteisminis tyrimas, bylos nagrinėjimas teisme) turėjo įtakos kaltinamojo požiūriui į jo padarytus veiksmus, kriminalinių bausmių taikymas yra netikslingas. Vertintina ir tai, kad valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė, siūlydama skirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą prašė atidėti ir skirti baudžiamojo poveikio priemones. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais kaltinamasis D. K., pripažinus jį ribotai pakaltinamu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas, bet jam skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės. Nurodytų aplinkybių pagrindu nesvarstytinas klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pripažinti D. K. ribotai pakaltinamu.

Pripažinti D. K. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 138 str. 2 d. 3 p., 140 str. 3 d. ir 145 str. 2 d., ir vadovaujantis LR BK 18 str. 2 d. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti.

-per keturis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui;

-paskirti 10 MGL dydžio – 376,60 eurų įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo palikti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą Alytaus rajono apylinkės teisme.

Išaiškinti nuteistajam, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 74 straipsniu bet kokia teismo paskirta šio kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 6 punktuose numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, kurios asmuo negali įvykdyti dėl pateisinamų priežasčių, jo prašymu gali būti pakeista kita baudžiamojo poveikio priemone.

Asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal šio kodekso 243 straipsnį. Šiuo atveju nubaudimas neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.