Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Justinos Nasutavičienės ir Ievos Saudargaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „FERN EPC“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

7. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 25S56456, kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760343896, galiojantį iki 2026 m. kovo 25 d., dėl to, kad Švedija (kita Šengeno valstybė) įtraukė į SIS perspėjimą, galiojantį 3 metus (Sprendime nurodyta, kad toks perspėjimas pareiškėjo atžvilgiu į SIS įtrauktas iki 2030 m. vasario 20 d.).

8. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir rašytiniais šalių paaiškinimais, nustatytos šios nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios faktinės aplinkybės.

8.1. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 21 d. sprendimu išdavė I. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760343896, galiojantį iki 2026 m. kovo 25 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą (pagal kurį leidimas laikinai gyventi asmeniui išduodamas, kai jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas) ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą (redakcija, galiojusi iki 2024 m. gruodžio 31 d.) (pagal kurį užsieniečiui nebuvo reikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams), t. y. leidimas laikinai gyventi išduotas darbo pagrindu.

8.2. Pareiškėjas I. B. laikotarpiais nuo 2023 m. spalio 6 d. iki 2024 m. balandžio 22 d., taip pat nuo 2024 m. balandžio 23 d. iki 2025 m. vasario 6 d. dirbo UAB „Rekonstrukcinis Baltijos montažas“.

8.3. 2024 m. gruodžio 19 d. pareiškėjo vardu Migracijos departamentui pateiktas prašymas leisti pakeisti darbdavį.

8.4. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 4 d. sprendimu leido pareiškėjui pakeisti darbdavį į UAB „FERN EPC“.

8.5. Pareiškėjas 2025 m. vasario 7 d. sudarė darbo sutartį Nr. FE/DS-0145 su UAB „FERN EPC“. Pareiškėjas priimtas dirbti į suvirtintojo pareigas. Pagal darbo sutarties 19.1 punktą, darbdaviui siunčiant darbuotoją į komandiruotę Lietuvoje ar užsienio valstybėje, šis privalo į ją vykti, o atsisakymas vykti į komandiruotę gali būti laikomas darbuotojo pareigų pažeidimu.

8.6. Pareiškėjo atžvilgiu buvo pateikta siunčiamo asmens anketa, prašant išduoti pažymą dėl taikomų teisės aktų (A1 pažymėjimą/ formą E 101 LT). Prašant ją išduoti, nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2025 m. vasario 10 d. iki 2025 m. gegužės 31 d. komandiruojamas į Geteborgą, Švediją.

8.8. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Švedijos policija 2025 m. vasario 13 d. sulaikė (byla Nr. A099.425/2025) pareiškėją. Toks sprendimas priimtas, patikrinus transporto priemonę ir nustačius, kad joje buvęs pareiškėjas įdarbintas Lietuvoje, tačiau dirba Švedijoje, taip pat atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas pateikė prieštaringą informaciją apie savo gyvenamąją vietą. Sprendimu, įvertinus nurodytas aplinkybes, nuspręsta laikyti, kad pareiškėjas nedirba ir negyvena Europos ekonominės erdvės valstybėje, kurioje jis turi leidimą laikinai gyventi. Kadangi, kaip konstatuota sprendime, pareiškėjas dirba Švedijoje tam neturėdamas leidimo, jis neužregistravo savo buvimo Švedijos migracijos agentūroje, nuspręsta laikyti, kad jis vengia Švedijos valdžios institucijų.

9. Remiantis Įstatymo (byloje taikytina aktuali Įstatymo redakcija) nuostatomis, Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (4 straipsnio 3 dalis), jam, be kita ko, yra suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu (40 straipsnio 1 dalis 4 punktas), taip pat išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti, jeigu nustatomi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje bei 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai.

10. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.

11. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – Reglamentas (ES) 2018/1861) nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1860 dėl Šengeno informacinės sistemos naudojimo neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimu nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

12. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybių narių tarpusavio konsultacijų, vykdomų po to, kai perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi jau yra įvestas į SIS, vykdymo tvarka ir sąlygos įtvirtintos Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog kai paaiškėja, kad valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių: a) perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoja išduodančiąją valstybę narę; b) informacija, kuria pasikeista pagal a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastis; c) išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą; d) išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje; e) per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų; f) jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pažymėtina ir tai, kad Reglamentas 2018/1861 yra tiesiogiai taikomas jo reguliuojamiems teisiniams pagal Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – Konvencija), 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, jomis taip pat gali tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose (šiuo aspektu žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. sausio 16 d. sprendimą byloje Nr. C-240/17 pagal Korkein hallinto-oikeus prašymą priimti prejudicinį sprendimą).

13. Šiuo aspektu paminėtina aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 23 d. sprendime byloje Nr. eA-1061-789/2025.

13.1. Leidimą gyventi išduodanti valstybė narė išsaugo teisę išduoti trečiosios šalies piliečiui leidimą gyventi šalyje ar nepanaikinti jau išduoto leidimo, tokiais atvejais yra nustatyta privaloma valstybių narių konsultavimosi procedūra dėl perspėjimo į SIS įvedimo / atšaukimo. Perspėjimą į SIS įvedančios ir leidimą laikinai gyventi išduodančios valstybių narių teisių ir pareigų apimtis skiriasi priklausomai nuo to, koks klausimas konkrečiu atveju yra sprendžiamas – leidimo laikinai gyventi išdavimas asmeniui, dėl kurio yra įvestas perspėjimas į SIS, ar asmeniui anksčiau išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas. Šios situacijos yra aiškiai atribotos, atskirai apibrėžiant ne tik aplinkybes, kurias valstybė narė privalo įvertinti, išduodama ar naikindama leidimą laikinai gyventi, bet ir konsultavimosi procedūros seką bei atitinkamas valstybių narių pareigas šioje procedūroje.

13.2. Sprendžiant dėl asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas (Konvencijos 25 straipsnio 2 dalis, Reglamento 2018/1861 28 ir 29 straipsniai), vertinama, ar egzistuoja priežastys, sudarančios pagrindą panaikinti minėtą leidimą, bei tai, ar šios priežastys yra pakankamos. Kitaip tariant, vertinama, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas atitinka konkretų atvejį, be kita ko, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatas, ir yra proporcinga priemonė trečiosios šalies piliečio padarytam pažeidimui, dėl kurio įvedamas perspėjimas į SIS, bei tokio perspėjimo įvedimu siekiamam tikslui. Sprendžiant dėl asmeniui jau išduoto leidimo gyventi panaikinimo, vertinimas „ar egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti leidimą“ savo apimtimi ir esme yra platesnio pobūdžio ir apima tiek tokio leidimo išdavimo konkrečiam asmeniui pagrindų (be kita ko nurodytų Konvencijos 25 straipsnio 1 dalyje), tiek aplinkybių, susiklosčiusių po leidimo laikinai gyventi išdavimo (be kita ko, visų grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje) vertinimą.

13.3. Trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS įvestą perspėjimą, o ne atvirkščiai. Vadinasi, perspėjimo į SIS įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi.

14. Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatuota administracinių teismų praktikoje, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, daro išvadą, kad jis priimtas išimtinai dėl to, kad Švedija nusprendė pareiškėjo atžvilgiu įtraukti į SIS perspėjimą, kuris galioja 3 metus. Pažymėtina, kad Sprendime nepateikti kiti argumentai, kurie būtų sudarę pagrindą nuspręsti panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi. Priešingai, iš Sprendimo turinio matyti, kad jis priimtas būtent dėl to, kad Švedija pareiškėjo atžvilgiu įtraukė pranešimą į SIS. Taigi, teisėjų kolegijose vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja prielaidos teigti, kad Sprendimas, kuriuo panaikintas Leidimai laikinai gyventi, priimtas išimtinai atsižvelgiant į tai, kad Švedija įvedė atitinkamą perspėjimą į SIS, nevertinant konkrečių aplinkybių pareiškėjo atžvilgiu, t. y. nevertinant to, ar būtent jo atžvilgiu egzistavo prielaidos panaikinti Leidimą laikinai gyventi.

16. Šiuo atveju Migracijos departamentas iš esmės apsiribojo perspėjimą į SIS įvedusios valstybės pateikta informacija per SIRENE biurą, tačiau niekaip atskirai nevertino ir nepasisakė dėl grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, nevertino ir nepasisakė dėl kitų šioje konkrečioje situacijoje reikšmingų aplinkybių. Nors Sprendime nurodytos kai kurios su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės (tai, kad Lietuvos Respublika anksčiau pareiškėjui nebuvo išdavusi nacionalinių ar Šengeno vizų bei leidimų laikinai gyventi, tai, kad nenustatyti šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje), tačiau jos nebuvo vertinamos sistemiškai, nebuvo pasisakyta dėl kitų aplinkybių, kurios galėjo būti aktualios vertinant šį konkretų atvejį. Šiame kontekste pažymėtina, kad, siekiant tinkamai individualizuoti sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, turėjo būti įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, kurios galėjo būti aktualios vertinant šį konkretų atvejį (pavyzdžiui, priežastys, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu įvestas perspėjimas į SIS Švedijoje, jas vertinant ir pareiškėjo teisėto buvimo ir darbo laiko Lietuvos Respublikoje aspektu, pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdis, vertinant jį ir komandiruotės trukmės bei teisėtumo aspektu ir kt.). Neatlikus tokios visų šiuo atveju aktualių aplinkybių analizės, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo prielaidų išvadai (kuri Sprendime tik nurodyta, iš esmės niekaip jos nepagrindžiant), kad sprendimas panaikinti Leidimą laikinai gyventi atitinka proporcingumo principo reikalavimus.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi aktualia administracinių teismų praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimant Sprendimą nebuvo įvertintos visos sprendžiant dėl pareiškėjui išduoto Leidimo laikinai gyventi panaikinimo aktualios aplinkybės, todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti leidimą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas Sprendimą, kuriuo panaikintas Leidimas laikinai gyventi, priėmė iš esmės automatiškai, tinkamai jo neindividualizuodamas, todėl toks Sprendimas naikintinas. Tai konstatavusi, toliau teisėjų kolegija, įvertinusi kitų proceso dalyvių pateiktų argumentų turinį ir esmę, atsižvelgdama į tai, kad kiti procesų dalyvių pateikti argumentai nevertintini kaip esminiai, galėję turėti įtakos kitaip vertinti Sprendimą, dėl jų esmės atskirai nepasisakys.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

18. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – bylinėjimosi išlaidas, patirtas administracinę bylą nagrinėjant Regionų administraciniame teisme, t. y. 1885,90 Eur.

18.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo teismo sprendimu pareiškėjo skundas tenkinamas, pareiškėjas, remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, įgyja teisę į jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

18.2. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

18.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis, asmuo, yra, be kita ko, konstatavęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (Civilinio proceso kodekso 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Nustačius, kad mokama advokato teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrindas priteisti atlyginti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-582/2009; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015).

18.4. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

18.5. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijose nustatyti rekomenduojami maksimalūs priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (7 punktas). Rekomendacijų 8 punkte įtvirtintas pavyzdinis advokato teikiamų teisinių paslaugų sąrašas ir maksimalūs užmokesčio dydžiai. Rekomendacijose taip pat nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgia teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį: bylos sudėtingumas (2.1 papunktis); teisinių paslaugų kompleksiškumas, specialių žinių reikalingumas (2.2 papunktis); ankstesnis (pakartotinis) dalyvavimas toje byloje (2.3 papunktis); būtinybė išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta (2.4 papunktis); ginčo sumos dydis (2.5 papunktis); teisinių paslaugų teikimo pastovumas ir pobūdis (2.6 papunktis); sprendžiamų teisinių klausimų naujumas (2.7 papunktis); šalių elgesys proceso metu (2.8 papunktis); advokato darbo laiko sąnaudos (2.9 papunktis); kitos svarbios aplinkybės (2.10 papunktis).

18.6. Byloje nustatyta, kad pareiškėją byloje atstovavo advokatų profesinės bendrijos WIDEN Legal advokatas Tomas Bagdanskis (2025 m. kovo 10 d. atstovavimo sutartis). Pareiškėjas pateikė šiuos dokumentus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas: 2025 m. kovo 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. APB37716, iš kurios matyti, kad mokėtina suma už teisines paslaugas sudaro 1 540 Eur plius 323,40 PVM ir 22,50 Eur papildomos išlaidos; kartu su sąskaita faktūra pateiktą ataskaitą, iš kurios matyti, kad UAB „FERN EPC“ 2025 m. kovo 10 d. suteiktos teisinės paslaugos – pareiškėjo I. B. skundo dėl Migracijos departamento 2025 m. vasario 25 d. panaikinimo parengimas, už kurį mokėtina suma sudaro 1 540 Eur (7 valandos x 220 Eur /val.) plius PVM (323,40 Eur), taip pat sumokėtas žyminis mokestis – 22,50 Eur. Byloje taip pat pateiktas AB banko „Swedbank“ išrašas, iš kurio matyti, kad UAB „FERN EPC“ sumokėjo advokatų profesinei bendrijai WIDEN Legal už suteiktas teisinės paslaugas.

18.7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, konstatuoja, kad dėl teisinių paslaugų teikimo šioje byloje patirtos pareiškėjui atlygintinos (remiantis Lietuvos aukščiausiojo Teismo praktika) bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos byloje pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuotąja ir tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už skundo parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių – maksimali galima priteisti tokių išlaidų suma pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį šiuo atveju sudarytų 5 839,75 Eur (2,5 x 2 335,90 (2024 metų IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis)). Tačiau atsižvelgdama į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, į kuriuos atsižvelgia teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, įvertinusi, be kita ko, tai kad byloje keliamas klausimas nebuvo itin sudėtingas, nereikalavo itin kompleksiškų teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui, atsižvelgdama į pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, įvertinusi tai, kad pareiškėjo atstovas teisines paslaugas teikia ir kitose savo pobūdžiu iš esmės analogiškose bylose, kuriose keliami iš esmės tapatūs klausimai kaip šioje administracinėje byloje, sprendžia, kad egzistuoja pagrindas mažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą dydį iki 1 200 Eur.

18.8. Pareiškėjui priteistinas byloje sumokėtas žyminis mokestis – 22,50 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 25S56456.

Priteisti pareiškėjui I. B. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 222,50 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.