- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-09
- Bylos Nr.
- 2S-1026-357/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06721-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- J. R.
- Ieškovas
- BUAB ,,ZBT“
- Kategorijos
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja: Jonas Stubrys Procesinio sprendimo kategorija 122.3; 122.4
NUTARTIS
2014 m. gruodžio 9 d.
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovės J. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-7892-772/2014 pagal ieškovo BUAB ,,ZBT“ ieškinį atsakovei J. R. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB ,,ZBT“ kreipėsi su ieškiniu į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės J. R. ieškovo BUAB ,,ZBT“ naudai 53 389,83 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei J. R. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, 53 389,83 Lt sumai, iki teismo sprendimo priėmimo ir visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad atsakovė J. R., dirbdama UAB ,,ZBT“ vyr. buhaltere, 2008-03-03 išrašė galimai fiktyvią PVM sąskaitą - faktūrą kitai įmonei UAB ,,Aituros transportas“, taip padarydama ieškovo įmonei žalos - 53 389,83 Lt sumai. Šiaulių apygardos teismo 2013-10-17 nutartimi iškelta UAB ,,ZBT“ bankroto bylą. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė yra fizinis asmuo, todėl ieškinio reikalavimų suma jai yra didelė. Atsakovė gali apsunkti savo turtinę padėtį, slėpti turtą, todėl teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į tai, ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu – 53 389,83 Lt sumai, nesumokėto į valstybės biudžeto pridėtinės vertės mokesčio (1-5 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovė J. R. teismui pateiktu atsiliepimu, nesutiko su ieškinio reikalavimais, prašė jį atmesti bei taikyti trejų metų ieškinio senatį (6-10 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą ir areštavo atsakovei J. R. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ar trečiuosius asmenis – 53 389,83 Lt sumai, leidžiant areštuotu turtu naudotis, bet uždraudžiant juo disponuoti – turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis ar turtines teises, leidžiant atsiskaityti tik su ieškovu BUAB ,,ZBT“.
Teismas pažymėjo kad taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas, užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi.
Teismas, vadovaudamasis CPK 144 straipsnio normomis, nurodė, jog šiuo konkrečiu atveju ieškovo reikalavimo suma yra didelė, kas savaime suponuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl pripažinus ieškovo ieškinį pagrįstu, pasunkėtų šio teismo sprendimo įvykdymas ir ieškovui būtų padaryta žala (11, 12 b. l.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovės J. R. atstovas advokatas E. R. (toliau- apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės- ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje jokių motyvų, argumentų bei teismų praktikos analizuojamu klausimu 2014-09-03 teismo nutartyje nenurodė. Todėl vien dėl šios priežasties, nutartis vertintina kaip sudaranti absoliutų jos negaliojimo pagrindą.
Apeliantė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovės 53 389,83 Lt, remdamasis, tariamai fiktyviai išrašyta PVM sąskaita-faktūra. Paaiškino, kad ilgalaikio turto perleidimo atveju, PVM sąskaitos-faktūros išrašymas yra įprastas ir teisėtas veiksmas, todėl tokio pobūdžio argumentai negali būti traktuojami kaip pakankami laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, šios aplinkybės galėjo ir turėjo būti teismo įvertintos ir dėl jų pasisakyta priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, ieškovas teikdamas prašymą teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tik formaliai paminėjo, kad didelė ieškinio suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo tai, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti.
Atkreipė dėmesį, kad iš pateikto ieškovo ieškinio ir jo priedų įvertinimo, ieškovas pats į bylą pateikia ūkines komercines operacijas pagrindžiančius dokumentus, tačiau, neargumentuotai ir abstrakčiai teigia, kad jo nuomone, pateikti dokumentai yra fiktyvūs. Apeliantės manymu, tokio pobūdžio abstraktūs teiginiai vertintini išimtinai kaip piktnaudžiavimas teise, kadangi paties ieškovo į bylą pateiktiems finansiniams dokumentams negali būti priešpastatoma subjektyvi ieškovo nuomonė. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ieškovo argumentus prašant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad iš pareikšto ieškinio matyti, jame nurodytas konkretus sandoris bei išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai. Apeliantė sutinka, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra nagrinėjamas ginčas iš esmės, tačiau, kaip suformuota teismų praktikoje, pareikšti reikalavimai bei įrodymai turi būti įvertinti preliminariai. Ieškovo nuomonė ar pozicija, prieštaraujanti į bylą jo paties pateiktiems rašytiniams įrodymams, negali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Apeliantė pažymėjo, jog ji yra dirbanti, niekada nėra turėjusi ir šiuo metu neturi jokių teisinių procesų, kas pagrindžia aplinkybę, jog ji neplanavo ir neplanuoja vengti galimo teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo pozicijos, kodėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo sprendžiamas atsakovo neinformavus apie tai ir nesudarius galimybės pateikti atsiliepimo. Mano, kad ir dėl šios priežasties priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos (13, 14 b. l.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB ,,ZBT“ bankroto administratoriaus UAB ,,Abadona“ įgaliotas asmuo A. K. nurodė, jog su atsakovės atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti teismo nutartį nepakeistą. Ieškovas nesutikdamas su atsakovės argumentais, nurodė, jog didelė ieškinio suma yra objektyvus, realus ir pakankamas pagrindas atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad atsakovė atskiruoju skundu net neginčija, kad ieškinio suma jai yra labai didelė, ir nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių labai gerą turtinę padėtį, kuri leistų manyti, kad būtent atsakovui ieškinio suma nėra didelė. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, egzistuoja prezumpcija (t.y. ieškovas neprivalo įrodinėti), kad būsimojo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, pareiga paneigti šią prezumpciją tenka atsakovui. Ieškovas pažymėjo, jog atskirajame skunde nurodytos aplinkybės neturi nieko bendra su atsakovo galimybėmis įvykdyti būsimą teismo sprendimą, todėl nepaneigia minėtos prezumpcijos. Pažymėjo, kad atsakovo kartu su atskiruoju skundu pateikti dokumentai (sodros pažymos) liudija priešingai, t.y. kad atsakovo gaunamų pajamų nepakanka visiškai atsiskaityti su ieškovu, jei ieškinys būtų tenkintas, o ši aplinkybė tik pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, t.y. būtinybę areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą. Ieškovas pažymėjo, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės, todėl šioje bylos stadijoje yra svarbu tik tai, ar išnagrinėjus bylą iš esmės ir pasitvirtinus ieškovo nurodytoms aplinkybėms, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Ieškovo manymu, pakankamai akivaizdu, jog teismui nustačius, kad atsakovas PVM sąskaitą – faktūrą išrašė neteisėtai, būtų CK 6.246 str. numatytas pagrindas taikyti atsakovo atžvilgiu civilinę atsakomybę. Ieškovas atkreipė dėmesį, jog atsakovo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika šiuo metu nėra aktuali, kadangi ji buvo suformuota tuo metu, kai CPK galiojo teisės norma, įpareigojanti teismą visais atvejais apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešti atsakovui, ir numatanti, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Nurodo, kad teismas nutartyje neturėjo nurodyti jokių motyvų, kodėl jis mano, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti sprendžiamas atsakovo neinformavus (21-23 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).
Atskirasis skundas netenkintinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,ZBT“ bankroto administratoriaus UAB ,,Abadona“ įgaliotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš atsakovės J. R.. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. ieškinio sumai 53 389,83 Lt areštuoti atsakovei J. R. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis. Ieškovas tvirtina, kad ieškinio suma, kaip fiziniam asmeniui yra didelė, o atsakovė nesutinka su ieškovo argumentais ir mano, kad tai nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
Apeliantė ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį teigia, kad teismas preliminariai neįvertino ieškovo pareikštų reikalavimų bei įrodymų. Jos manymu, ieškovas į bylą pateikė ūkines komercines operacijas pagrindžiančius dokumentus, tačiau neargumentuotai ir abstrakčiai teigia, kad pateikti dokumentai yra fiktyvūs. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus laiko nepagrįstais. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Pabrėžtina, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus. Didelė ieškinio suma nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau kiekvienu atveju teismas įvertina konkrečias faktines bylos aplinkybes bei atsižvelgia į atsakovo finansines galimybes. Taigi, siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo skolininkės turtą, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, atsakovės turtinę padėtį, jo vykdomą veiklą, turimo turto paskirtį, vertę, finansines galimybes.
Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas įpareigoja kiekvieną šalį įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Nagrinėjamu atveju, apeliantė nei pirmosios instancijos teismui nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų priešingą nuomonę nei nurodė pirmosios instancijos teismas nutartyje, sutikęs su ieškovo argumentais ir pateiktais įrodymais, jog ieškinio suma (53 389,83 Lt) sudaro grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė yra fizinis asmuo, ir vien tai, kad ji dirba, nesudaro pagrindą atmesti ieškovo reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atliko preliminarų vertinimą, be to, jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Apeliantės argumentai dėl ieškinio pagrįstumo negali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi teismas šioje stadijoje įvertina ieškinio reikalavimus ir įrodymus tik preliminariai.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas prašymą ir apie tai neinformavęs atsakovo, civilinio proceso nuostatų nepažeidė. CPK 147 str. 1 dalyje nurodyta, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau nei per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Iš šios teisės normos spręstina, kad teismas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą neprivalo pranešti atsakovui. Pranešama tik tuomet, kai teismas mano, jog tai būtina, todėl šioje byloje nenustačius tokių aplinkybių, teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos nepranešdamas atsakovei. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, kodėl teismas nagrinėjamu atveju turėjo ar turėtų nustatyti būtinumą informuoti atsakovą. Teisė būti išklausytam atsakovui suteikiama vėliau, pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui galint skųsti atskiruoju skundu aukštesnės instancijos teismui (CPK 151 straipsnio 1 dalis). Tokią savo teisę atsakovė realizavo ir ji nebuvo niekaip apribota.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra, nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.