Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Veslavos Ruskan, teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Mefodijos Povilaitienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo O. I. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovė skundą palaikė.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės atstovė prašė O. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Izraelio valstybėje 2005-01-04 pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės klausimo sprendimo (b. l. 33). O. I. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimas 2007-03-20 buvo svarstomas Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti, kuri rekomendavo pateiktus dokumentus pripažinti nepakankamais turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti. Remdamasis šia rekomendacija Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyrius 2007-05-31 priėmė sprendimą Nr. (15/3-10) 8P-657 „Dėl O. I. Lietuvos Respublikos pilietybės“, kuriuo nusprendė, jog pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, kadangi pateikti dokumentai neįrodo jo prosenelės G. S. turėtos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., o be to, asmuo yra kitos valstybės pilietis (b. l. 11).

Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX–1078 redakcija) 1 straipsnio 1 punktą, Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo). To paties įstatymo 26 straipsnio (2006 m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. X–546 redakcija) 4 dalyje įtvirtinta, kad dokumentai, įrodantys, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: išlikę Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; dokumentai apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta apie turėtą Lietuvos pilietybę; asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje. Jeigu šių dokumentų nėra, gali būti pateikiami: dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d.; priesaikinis pareiškimas, patvirtintas notarine tvarka arba Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos pareigūno; užsienio valstybės paso patvirtintas nuorašas ir kiti dokumentai. Lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, įrodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriame jis pripažįsta save lietuviu. Jeigu nėra pakankamai dokumentų, įrodančių asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę arba patvirtinančių lietuvių kilmę, šis klausimas gali būti svarstomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti arba šie duomenys nustatomi teismo tvarka.

Priimtas sprendimas grindžiamas dviem aplinkybėmis: 1) pareiškėjo pateiktuose dokumentuose tiesiogiai nenurodyta, kad jo prosenelė G. S. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir 2) Komisijos Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti rekomendacija pateiktus dokumentus pripažinti nepakankamais turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti. Kas liečia pirmą aplinkybę pažymėtina, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006-09-05 pažymoje Nr. R4-3535 nurodyta, kad Vilniaus mst. Seniūnijos archyviniame fonde, G. S. užsienio paso gavimo 1919–1922 m. byloje yra 1918-09-19 laikinas asmens liudijimas Nr. 1440, išduotas Baranovičių pabėgėlių stovyklos komendantūros, kuriame nurodyta, kad G. S. yra 48 m. amžiaus, gimusi Kaune, o skiltyje „Pilietybė“ įrašyta „Lietuvos“ (b. l. 15). Tie patys duomenys nurodyti ir laikinojo asmens liudijimo asmens apraše. Pastarajame dokumente taip pat nurodyta, jog būsimoji gyvenamoji vieta yra Vilnius (b. l. 86–88).

Anksčiau minėto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, įrodantys, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra <... gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta apie turėtą Lietuvos pilietybę ...>. Taigi šioje dalyje pateiktas dokumentų, įrodančių turėtą iki 1940 m. birželio 15 d. pilietybę sąrašas, nėra baigtinis. Priešingai nei teigia savo sprendime atsakovas, tiek Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006-09-05 pažymoje Nr. R4-3535, tiek ir Baranovičių stovyklos komendantūros išduotame asmens apraše tiesiogiai nurodyta, kad G. S. yra Lietuvos pilietė (b. l. 88). Taigi svarstytina, ar šie išvardinti dokumentai nepatenka į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalies reguliavimo sritį, t. y. nepriskirtini „kiti dokumentai“ grupei.

Kita vertus, bylos medžiaga rodo, kad atsakovas visiškai nevertino pareiškėjo pateiktų dokumentų istoriniame kontekste, taip pat nenagrinėtos tos aplinkybės, ar apskritai tuo metu buvo įmanoma turėti kokį dokumentą, kuris patvirtintų Lietuvos Respublikos pilietybę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 1919 m. balandžio iki 1939 m. rugsėjo (išskyrus 1920 m. liepos-gruodžio mėnesius) Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai. Vargu, ar per keletą mėnesių, kai Vilniaus kraštas buvo pripažintas Lietuvos dalimi, šio krašto gyventojams buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai. Sprendžiant Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą šis aspektas visai nebuvo nagrinėtas.

Kitas argumentas, kuriuo grindžiamas atsisakymas suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę yra tas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu konstatavo, jog Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai (b. l. 93). Tai reiškia, kad O. I. Lietuvos Respublikos pilietybė taip pat negali būti suteikta ir dėlto, kad jis tebėra Izraelio pilietis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo aspektu atsakovo yra formuojama kitokia praktika (nustačius, jog asmuo turi teisę įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jis atskiru raštu informuojamas apie sąlygą, kad turi atsisakyti turimos valstybės pilietybės), todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinęs Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus 2007-05-31 sprendimą Nr.(15/3-10) 8P-657 „Dėl O. I. Lietuvos Respublikos pilietybės” ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas teismas konstatuoja, kad šis atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų jo turiniui keliamų reikalavimų, kadangi nėra tinkamai pagrįstas faktinėmis ginčo aplinkybėmis. Iš šio sprendimo nėra visiškai aišku, kodėl atsisakyta pareiškėjui suteikti Lietuvos Respublikoje pilietybę. Taigi atsakovo Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus anksčiau minėtas sprendimas nėra pagrįstas nustatytomis visomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepilnai motyvuotas. Be to, kai kurie sprendimo teiginiai (pvz., pateiktuose dokumentuose tiesiogiai nenurodyta, kad jo prosenelė G. S. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę) prieštarauja byloje esantiems dokumentams. Nors byloje nėra pateikta oficialių Lietuvos valstybės institucijų išduotų dokumentų, kurie patvirtintų G. S. pilietybę, tačiau pateikti netiesioginiai įrodymai, kuriuose vis dėto tiesiogiai nurodyta pareiškėjo senelės turėta pilietybė. Teismas daro išvadą, kad atsakovas pareiškėjo paminėtų aplinkybių pilnai nesiaiškino, neišnagrinėjo ir tinkamai jų neįvertino.

Viešojo administravimo institucijų priimami administraciniai sprendimai turi būti pagrįsti ir teisėti (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Administracinis sprendimas (aktas), kurį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, yra neteisėtas ir turi būti panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi pirmiausia nagrinėjant skundą turi būti tikrinama, ar viešojo administravimo subjekto sprendimas atitinka teisės aktus, ar jis pagrįstas nustatytais faktais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, sprendimas įstatymo nustatytu būdu nepilnai pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei nėra išsamiai motyvuotas, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, negali būti laikomas pagrįstu, teisėtu ir teisingu, todėl naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 ir 3 p.).

Įvertinęs bylos medžiagą teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog dėl atsakovo veiksmų O. I. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kaip atsakovo veiksmai jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Tariami padarytos neturtinės (moralinės) žalos faktai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d.,

nusprendė:

panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus 2007-05-31 sprendimą Nr.(15/3-10) 8P-657 „Dėl O. I. Lietuvos Respublikos pilietybės” ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų, nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą..