- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-23
- Bylos Nr.
- e2A-145-544/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- J. V.
- Atsakovas
- N. K., R. K.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-145-544/2020
teisėja Vilija Ranceva Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33667-2015-2
2020 m. balandžio 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-898-1077/2019 pagal ieškovės J. V. patikslintą ieškinį atsakovams N. K., R. K., institucijoms, byloje teikiančioms išvadą, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – Statybos inspekcija) dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2018 m. birželio 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Šalies argumentai
2. Ieškovė teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti neteisėta ir panaikinti 2013 m. liepos 12 d. deklaraciją Nr. 1 apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu atlikta šių pastatų teisinė registracija: garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plane pažymėtas indeksu 7I2/p); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plane pažymėtas indeksu 8I2/p); pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plane pažymėta indeksu 9I2/p, su priestatu, sklypo plane pažymėtu indeksu 1i2/p), taikant teisines pasekmes, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnyje.
3. Ieškovė nurodė, kad nuo 2004 m. yra 0,0761 ha ploto žemės sklypo sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), savininkė. Jos sklypas ribojasi su atsakovams nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Atsakovų žemės sklype yra jiems nuosavybės teise priklausantys pastatai: garažas, ūkinis pastatas ir pirtis su priestatu. Iki 2011 m. spalio šių statinių vietoje buvo 1988 m. statybos nedideli ūkio paskirties pastatai, kurių aukštis buvo 4,30 m. 2009 m. sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) užsakymu buvo atlikti visos bendrijos žemės sklypo kadastriniai matavimai ir paaiškėjo, kad atsakovų garažo kampas yra ant ieškovės žemės sklypo, t. y. visas statinys pastatytas nesilaikant normatyvinio atstumo nuo gretimo žemės sklypo. Paaiškėjus šioms aplinkybėms, ieškovė atsakovams pasiūlė sutvarkyti savo statinį taip, kad jo padėtis žemės sklype atitiktų norminius reikalavimus, t. y. 3 metrų atstumą iki gretimo žemės sklypo ribos. Atsakovai tokiam reikalavimui neprieštaravo, tačiau, 2011 – 2012 m. atlikę šio pastato rekonstrukciją, iškėlė jį iki 6 metrų aukščio, be to, dalis stogo (pagal horizontalią projekciją) atsidūrė ieškovės žemės sklype. Garažo sienos kampas yra 0,38 m atstumu nuo ieškovės sklypo ribos, jo stogo konstrukcija – 0,59 m atstumu, jo ilgis (pagal horizontaliąją projekciją) virš ieškovės žemės sklypo – 1,45 m, pirties pastato kampas – 1,15 m nuo žemės sklypo ribos, jo stogo konstrukcija (pagal horizontaliąją projekciją) – 0,29 m. Jokių susitarimų ar ieškovės leidimų dėl galimos statybos, naudojant ieškovės žemės sklypą, duota nebuvo. Atsakovai savo pastatus rekonstravo pažeisdami nustatytą teisinį tokių darbų reguliavimą, rekonstruoti pastatai negali būti laikomi teisėtais statybos proceso produktais, dėl to turi būti taikomos teisinės pasekmės, nustatytos CK 4.103 straipsnyje. Be to, ir kito pastato – pirties su priestatu horizontaliosios stogo projekcijos kampas po atliktos rekonstrukcijos yra 0,29 m atstumu nuo ieškovės žemės sklypo ribos, o šio statinio kampas randasi 1,15 m atstumu nuo ieškovės žemės sklypo ribos, kai normatyvinis atstumas pagal Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 8 priedo 1.1 punktą nustatytas ne mažiau kaip 3 metrai. Šis atstumas gali būti sumažintas, jei gautas gretimo sklypo savininko sutikimas raštu. Tokio sutikimo atsakovai neprašė.
4. Ieškovės teigimu, atsakovai vykdė ne rekonstrukcijos, o naujos statybos darbus pagal 1986 m. liepos 21 d. Vilniaus LDT Vykdomojo komiteto potvarkį Nr. 441p, kurio pagrindu 1986 m. liepos 28 d. Vyriausioji architektūros ir planavimo valdyba išdavė statybos leidimą Nr. 6-637-/31. Statyba turėjo būti pradėta per vienerius metus nuo leidimo gavimo ir baigta per dvejus metus, t. y. vėliausiai 1989 m. liepos 28 d. 2013 m. liepos 12 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą pažymėta, jog tai yra nauja statyba, vykdyta būtent pagal 1986 m. potvarkį ir statybos leidimą. Atsakovai neįvykdė statybos leidimo reikalavimo dėl statybos užbaigimo termino, todėl neturėjo teisės juos eksploatuoti ir savavališkai perstatinėti. Pagal projektą atstumas nuo gyvenamojo namo iki sublokuotų ginčo statinių turėjo būti ir likti iki šiol 11,5 m, o užstatytas visų ginčo statinių plotas 83 kv. m. Tai, kad dabartiniai pastatų plotai po atlikto perstatymo žymiai viršija projektinius sprendinius, matyti iš ginčijamos deklaracijos bei registro duomenų, kur nurodoma, kad bendras visų ginčo statinių užstatytas plotas yra 107 kv. m. Pagal projektą buvo numatytas dvišlaitis stogas, kas ir buvo iš pradžių, tačiau atsakovai perdarė stogą į vienšlaitį. Pagal projektą buvo leista statyti vieno aukšto ūkio paskirties pastatus, o atsakovai pastatė dviejų aukštų pastatus. Taigi, dabartinių ginčo statinių statyba buvo pradėta kaip naujų statinių, o vėliau, vis dar būdami nelegalūs, buvo rekonstruoti, padidinant jų gabaritus.
5. Nurodė, kad jos sklypas iki 2013 m. buvo šiek tiek mažesnis – 738 kv. m., o po kadastrinių matavimų, jai perdavus įsiterpusį valstybinės žemės sklypą – 23 kv. m., sklypas tapo 761 kv. m. ploto. Dėl to pailgėjo šiaurinė sklypo riba nuo 52,6 m. iki 54,11 m (+1,5 m), o pietinė – nuo 47,6 m. iki 48,98 m (+1,4 m). Tačiau tai nereiškia, kad dėl ieškovės žemės sklypo ribos pasikeitimo sumažėjo atsakovų žemės sklypo ribos atstumas iki pastatų, kurie, neva, buvo pastatyti laikantis normatyvinių atstumų. Atsakovų žemės sklypo ribos nekito nuo 1998 m., pastatų buvimo vietoje atsakovų žemės sklypas ribojosi su valstybinės žemės rėžiu, kuris skyrė juos nuo ieškovės žemės sklypo ribos. Pagal senojo ieškovės žemės sklypo ribą pastatyta medinė tvora dabar yra jau ieškovės sklypo viduje, o ne atsakovų žemės sklype, nes ieškovės žemės sklypo riba persislinko į atsakovų pusę iki buvusios valstybinio žemės sklypo ribos, o ne priešingai. Tad, ieškovei tapus buvusio valstybinės žemės sklypo savininke, sutinkamai su CK 6.122 straipsnio 1 dalimi, ji perėmė ir visas teises bei pareigas, susijusias su šiuo turtu, įskaitant teisę reikšti reikalavimus, kildinamus iš statybos teisės aktų pažeidimo. Kadangi 2005 m. ginčo statinių nebuvo, o patys atsakovai pripažįsta, kad statyba vyko 2006 m., CK 1.125 straipsnyje nustatytas 10 metų senaties terminas nepažeistas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Įpareigojo atsakovus N. K. ir R. K. savo lėšomis per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti jiems priklausančių statinių: garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plane pažymėtas indeksu 7I2/p); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plane pažymėtas indeksu 8I2/p); pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plane pažymėta indeksu 9I2/p) su priestatu (sklypo plane pažymėtu indeksu 1i2/p), stogo konstrukciją tokiu būdu, kad jokia jo dalis nepatektų į ieškovei J. V. priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teritoriją. Atsakovams teismo nustatytu terminu neįvykdžius šio įpareigojimo, nurodė paskirti kiekvienam atsakovui po 5 Eur baudą, sumokant ją ieškovei už kiekvieną įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymo dieną. Likusią ieškinio dalį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad 1986 m. liepos 21 d. Vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 441p buvo leista statyti mūrinį garažą, ūkinį pastatą, pirtį, nugriaunant visus medinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). 1986 m. liepos 28 d. išduotas statybos leidimas. Ginčo statiniai pastatyti per laikotarpį iki ginčijamos 2013 m. liepos 12 d. deklaracijos surašymo. Statinių statyba buvo vykdoma keliais etapais: iš pradžių vietoje medinių statinių pastatyti vieno aukšto mūriniai statiniai, tuo metu garažo stogas buvo dvišlaitis, vėliau pristatytas antras aukštas ir garažo stogas iš dvišlaičio pakeistas į vienšlaitį.
8. Teismas konstatavo, jog ginčo statinių pirmas aukštas (iš mūro) buvo baigtas statyti jau 2003 m. Tokią išvadą teismas darė vadovaudamasis atsakovės paaiškinimais, atsakovų pateikta 2003 m. nuotrauka Nr. 1, kurioje matyti laidotuvių procesija, N. K. mirties liudijimu, patvirtinančiu jo mirtį (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog pirminis ginčo statinių statybos etapas kaip nors pažeidė jos teises. Ieškovė iki 2011 m. jokių pretenzijų dėl netinkamu atstumu stovinčių ginčo statinių atsakovams nereiškė. Vien ta aplinkybė, jog 1987 m. projekte ginčo statiniai buvo numatyti statyti 2,5 m atstumu nuo gretimo žemės sklypo, teismo vertinimu, nepagrindžia, jog atsakovai šio reikalavimo nesilaikė. Teismas įvertino tai, jog tuo metu nebuvo atlikti tikslūs žemės sklypų kadastriniai matavimai, taigi, ir tiksliai atstumas nuo ginčo statinių iki žemės sklypo ribos negalėjo būti nustatytas. Remiantis NŽT pateiktais duomenimis, atsakovų žemės sklypo kadastriniai matavimai vietinėje koordinačių sistemoje atlikti 2005 m. birželio 23 d. Ieškovės nurodomas kaip neteisėtai pastatytas pirties priestatas (2005 m. sklypo plane pažymėtas indeksu 1i1/p), kaip matyti iš 2005 m. rugpjūčio 8 d. statinių išdėstymo schemos, tuo metu jau buvo pastatytas. Be to, tokiems reikalavimams dėl statybos darbų, vykdytų iki 2005 m., turint omenyje, jog ieškovė šioje byloje su ieškiniu į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 30 d., yra praleistas dešimties metų ieškinio senaties terminas, o aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą jį atnaujinti, nenustatyta, todėl, teismo nuomone, vien šiuo pagrindu tokie reikalavimai yra atmestini (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
9. Teismas nustatė, jog ginčo statinių antras aukštas pastatytas ir dvišlaitis stogas perdarytas į vienšlaitį iki 2010 m. gegužės mėnesio. Teismas atmetė ieškovės nurodytas aplinkybes, jog šie statybos darbai vyko 2011 – 2012 m., kaip neįrodytas, įvertinus tai, kad 2010 m. gegužės ir 2010 m. birželio mėnesiais darytos fotografijos patvirtina, jog tuo metu ginčo garažas jau buvo dviejų aukštų, su tokiu stogu, koks yra dabar. Šiose nuotraukose užfiksuotas aplinkybes patvirtino ir liudytoju apklaustas A. A., gyvenantis gretimame žemės sklype (duomenys neskelbtini).
10. Teismas vertino, jog atsakovai įvykdė jiems tenkančią pareigą įrodyti aplinkybes, kad ginčo statinių antras aukštas buvo statomas toje pačioje vietoje. Šias aplinkybes atsakovai pagrindė nuotraukomis Nr. 1 ir 2, iš kurių, sulyginus 2003 ir 2019 m. ginčo statinių vaizdą, matyti, jog pirmo aukšto ginčo garažo dalis išlikusi tokia pati, kokia buvo 2003 m. – tą parodo tos pačios medžiagos (plytos), taip pat sutampančios lango, durų ir garažo vartų angos. Vadinasi, antras aukštas pristatytas ant buvusių senų pirmo aukšto sienų. Tą patvirtino ir liudytoja apklausta J. S.
11. Nustatęs, jog vykdant antrąjį ginčo statinių statybos etapą ginčo statinių atstumas iki ieškovės žemės sklypo ribos nebuvo mažinamas, teismas laikė, kad nėra ir pagrindo spręsti apie ieškovės teisių pažeidimą. Sprendė, jog šiuo atveju ieškovės rašytinis sutikimas nebuvo privalomas. Tačiau, teismo vertinimu, vien tas faktas, kad šiuo atveju nenustatytas pagrindas taikyti CK 4.103 straipsnyje numatytas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilines teisines pasekmes, nereiškia, jog ieškovė neturi teisės ginti jos nuosavybės teisės kitu teisiniu pagrindu. Nurodė, kad šiuo atveju, pagal byloje nustatytas ir šalių neginčijamas aplinkybes, atsakovų garažo stogo kampas tam tikru atstumu įsiterpia į ieškovės žemės sklypo teritoriją – ginčo garažo šiaurinis kampas 0,59 cm įsiterpia į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Tai sudaro pagrindą spręsti apie poreikį taikyti CK 4.98 straipsnį, numatantį, jog savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė J. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
13. Mano, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neteisingai teisiškai vertino pastatų statybos po 2010 m. matmenų pasikeitimą, t. y. didesnį užstatytą plotą bei pastatų išsikišusių konstrukcijų padidėjimą, neleistinai sumažinant atstumą iki gretimo sklypo ribos be savininko sutikimo. Toks neteisingas faktinių aplinkybių nustatymas ir vertinimas lėmė neteisingą teisės taikymą bylos ginčo išsprendimui, kas sąlygojo nepagristo ir neteisėto sprendimo priėmimą.
14. Nurodo, kad teismas neteisingai nustatė šios bylos ginčo teisingam išsprendimui juridinę reikšme turinčias faktines aplinkybes, t. y. koks pastatas, esantis ginčo daiktu, iš tikrųjų pastatytas. Ieškinio reikalavimuose buvo prašoma pripažinti būtent dabar pastatyto ir esančio pirties pastato statybos neteisėtumą. Tam, kad atskirti šį pastatą nuo kitų dviejų sublokuotų – garažo ir ūkinio pastato, buvo remtasi ieškinio paruošimo metu turėta kartografine medžiaga, iš kurios matėsi, kad prie ūkinio pastato yra priblokuoti du pastatai – pirtis ir priestatas, vietoje kurių buvo pastatytas vienas pirties pastatas be jokių priestatų, esantis šios bylos ginčo daiktu.
15. Teigia, jog teismas, ignoruodamas Lietuvos Respublikos kadastro įstatymo 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos registro įstatymo 4 straipsnių nuostatas, jog visi registro ir kadastro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, dėl pastatų statybos esminių rezultatų sprendė ne pagal oficialius duomenis, o pagal fizinių asmenų liudijimus. Antstolio matavimais nustatyta, ko neneigė ir atsakovai, kad trys ginčo pastatai stovi ne projekte nurodytoje vietoje, o didesniu atstumu nuo gyvenamojo namo ir dėl to yra arčiau gretimo žemės sklypo ribos nei leistina. Nepaisant to, teismas savo sprendimo motyvus grindė liudytojos J. S. parodymais, nors apklausos teisme metu paaiškėjo, jog liudytoja yra atsakovės draugė.
16. Pažymi, jog teismas visiškai neteisingai apibrėžė šios bylos ginčo faktinį ir teisinį pagrindą, turintį reikšmę bylos nagrinėjimo riboms ir nustatytinoms aplinkybėms. Teismas ieškinio, reiškiamo pagal CK 4.103 straipsnį, nagrinėjimo pagrindą bei ribas siejo su tuo, kaip konkrečiai statybos rezultatais pažeidžiamos ieškovės teisės ir teisėti interesai. Todėl, kaip nurodė teismas, šioje byloje nagrinėjami ieškovės nurodytų teisės aktų pažeidimai tiek ir ta apimtimi, kiek tai susiję su jos teisių pažeidimų. Byloje buvo teigiama ir įrodyta, kad ginčo pastatai pastatyti ne toje vietoje, kurioje jie turėjo būti pastatyti pagal 1987 m. projektą, o toliau nuo gyvenamojo namo ir arčiau sklypo ribos. Tai reiškia, jog atsakovai nuo pat statybos pradžios nesilaikė statybos normatyvinių dokumentų. 2010 – 2013 m. rekonstruojant garažą ir ūkinį pastatą bei naujai statant pirtį, pastatų konstrukcijos (stogo) dar labiau priartėjo prie gretimo sklypo ribos, o garažo dalyje net atsidūrė kaimyniniame sklype.
17. Mano, jog teismas nepagrįstai sprendė apie atsakovų nepadarytus pažeidimus, t. y. kaip teisėtą statybą be kaimyninio žemės sklypo savininko sutikimo grindė pastatų pirmųjų aukštų sienų išlikimu toje pačioje vietoje, kur jie buvo pastatyti, o antrojo aukšto pastatymas ant tų pačių sienų nepriartino rekonstruotų pastatų prie kaimyninio žemės sklypo ribos. Teismas vertino atstumą iki gretimo sklypo, pagrindu imdamas atstumą nuo pastato sienos, o ne nuo stogo projekcijos. Taikant nustatytą pastato atstumo iki gretimo sklypo ribos skaičiavimo metodiką (pagal matininką M. D.), kuria rėmėsi ir teismas, gaunasi, jog garažo pastatas dalinai randasi ieškovės žemės sklype, o pirties pastatas vos per 29 cm nuo sklypo ribos. Tai akivaizdus pastatų atstumo pasikeitimas po teismo vadinamos garažo ir ūkinio pastato rekonstrukcijos, priartėjant prie ieškovės žemės sklypo. Tokia rekonstrukcija reikalavo gretimo žemės sklypo savininko sutikimo.
18. Nurodo, kad teismas sprendime klaidingai perteikė ieškinio reikalavimą dėl pirties priestato statybos pripažinimo neteisėta. Tokio reikalavimo nėra ir negalėjo būti, nes ieškinio padavimo metu jau neegzistavo nei senasis pirties pastatas, pastatytas pagal 1987 m. projektą, nei jo priestatas, pastatytas be jokio projekto. Dabartinis pirties pastatas yra visiškai skirtingas nuo 1987 m. projekte nurodyto pirties pastato, jis pastatytas visiškai atskirai po 2011 metų nesirišant net prie buvusių sienų, kas reiškia naujo pastato statybą. Šis pastatas ilgesnis dėl didesnio užstatyto ploto, nes jo plotis atitinka ir ūkio pastato bei garažo plotą. Pirties pastato pietinis kampas, esantis prie sklypo ribos, atsidūrė vos per 29 cm nuo gretimo žemės sklypo ribos. Ši statyba buvo vykdoma jau po atsakovų žemės sklypo kadastrinių matavimų, dėl ko, kaip pažymėta kasacinio teismo nutartyje, atsakovai negalėjo nežinoti, kur jų žemės sklypo riba, ir todėl statybą vykdė sąmoningai pažeisdami statybos techninius reglamentus.
19. Teigia, jog teisinio reguliavimo bei kasacinio teismo nurodymų ignoravimas sąlygojo neteisingą išvadą apie pastatų atstumą iki gretimo žemės sklypo ribos. Netinkamas teisės aiškinimas ir taikymas lėmė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą apie nesantį pagrindą taikyti šioje byloje CK 4.103 straipsnio nuostatas, nes, anot teismo, atsakovai viską, ką statė ir pastatė, yra teisėta. Todėl tik taikydamas CK 4.98 straipsnį (turėtų būti 4.99 straipsnis) teismas rado teisinį pagrindą įpareigoti atsakovus patraukti savo pastato dalį iš ieškovės žemės sklypo. Tačiau tokie teismo teisiniai argumentai akivaizdžiai prieštarauja elementariai logikai, nes negalima teisėtai pastatyti pastatą, dalinai esantį svetimame žemės sklype, be šio sklypo savininko sutikimo.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai N. K. ir R. K. prašo apeliacinį skundą atmesti.
21. Nurodo, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą šioje byloje, detaliai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidė nei procesinės, nei materialinės teisė normų, todėl naikinti šio teismo sprendimo nėra juridinio pagrindo. Nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantė neteikė jokių įrodymų, kokiu būdu pažeistos jos teisės. Ginčo statinio antras aukštas pastatytas ant pirmo aukšto sienų jau iki 2010 metų, t. y. iki apeliantė tapo gretimo sklypo savininke. Tik vėliau apeliantė savo žemės sklypo ribas patraukė link ginčo pastato, taip pasididindama savo žemės sklypą. Šalia ginčo pastato nėra jokio apeliantės pastato ar daržo, vaiskrūmių, vaismedžių. Yra tik nenaudojama ir piktžolėmis apleista jos sklypo vieta. Įvykdžius skundžiamą teismo sprendimą, ginčo pastato konstrukcijos nebus virš apeliantės sklypo ribos.
22. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą institucija, teikianti išvadą, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad teismas pagrįstai kvalifikavo ginčą, kaip reikalavimą pašalinti bet kuriuos teisės pažeidimus pagal CK 4.98 straipsnį. Apeliaciniu skundu iš esmės siekiama ne tik kad būtų atlaisvintas ieškovei priklausantis žemės sklypas, bet kad ir statinių, esančių atsakovų žemės sklype, statybos dokumentai būtų prižinti neteisėtais. Taigi, apeliantė iš esmės siekia ginti viešąjį interesą, nors teisės aktai jai tokios galimybės nenumato.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Apeliacinis skundas atmetamas.
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo ir dėl įpareigojimo, kad atsakovai pakeistų jiems priklausančių statinių (garažo, ūkinio pastato, pirties su priestatu) stogo konstrukciją taip, kad jokia jos dalis nepatektų į ieškovei priklausančio žemės sklypo teritoriją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
26. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1986 m. liepos 21 d. Vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 441p atsakovams buvo leista statyti mūrinį garažą, ūkinį pastatą, pirtį, nugriaunant visus medinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), pridedamojoje miesto plano ištraukoje nurodytoje vietoje. 1999 m. atsakovų žemės sklypo plane buvo atvaizduoti ginčo statiniai. Garažo, ūkinio pastato, pirties su priestatu kadastriniai duomenys užfiksuoti 1988 m., statybos pradžia nurodyta 1988 m., pabaiga – 2006 m. Matininko 2005 m. rugpjūčio 18 d. parengtoje statinių išdėstymo schemoje garažo, ūkinio pastato, pirties aukštis pažymėtas 4,30 m, o pirties priestato – 6 m. 2013 m. liepos 10 d. parengtoje statinių išdėstymo schemoje garažo, ūkinio pastato, pirties aukštis pažymėtas 6 m, o pirties priestato – 5,76 m. Garažo sienos kampas yra 0,38 m atstumu nuo ieškovės sklypo ribos, o stogo konstrukcija šioje vietoje 0,59 m atstumu, jo ilgis (pagal horizontaliąją projekciją) virš ieškovės žemės sklypo – 1,45 m, pirties pastato kampas yra 1,15 m nuo žemės sklypo ribos, jo stogo konstrukcija (pagal horizontaliąją projekciją) – 0,29 m. Patikslinus ieškovei priklausančio žemės sklypo plotus, ieškovė iš valstybės gavo 11 kv. m., t. y. žemės sklypas padidėjo iš dešinės pusės 1,40 m, iš kairės – 1,78 m, o atstumai nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos iki ginčo statinių apskaičiuoti po ieškovei priklausančio žemės sklypo ploto pasikeitimo, t. y. jo padidėjimo link ginčo statinių. Ieškovės žemės sklypas, perleidžiant jį nuosavybėn tiek jos motinai 1993 m., tiek jai pačiai 2004 m., buvo pažymėtas tik preliminariai. Žemės sklypo kadastro duomenų kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypų ribų posūkių taškų koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje) ieškovė atliko 2013 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto valdybos 1998 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 2309V nustatytos dabar atsakovams priklausančio žemės sklypo ribos. 2005 m. birželio 23 d. buvo atlikti šio žemės sklypo kadastriniai matavimai vietinėje Vilniaus miesto koordinačių sistemoje. 2014 m. birželio 10 d. buvo atlikti pakartotiniai žemės sklypo kadastriniai matavimai.
27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, įvertinęs skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, jog, priešingai apeliantės argumentams dėl neištirtų ir netinkamai vertintų įrodymų, netinkamai taikytų materialinės ir procesinės teisės normų, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 18 d. sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, išvadas dėl ieškovės reikalavimų ir atsakovų atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Pažymėtina, jog teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; kt.). Šiuo atveju apeliantės kita nuomonė dėl faktinių bylos aplinkybių, pateiktų įrodymų kitokio vertinimo nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu.
28. Apeliantė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti neteisėta ir panaikinti 2013 m. liepos 12 d. deklaraciją Nr. 1 apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu atlikta šių pastatų teisinė registracija: garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatu), ir taikyti teisines pasekmes, nustatytas CK 4.103 straipsnyje. Kaip matyti, analogiški reikalavimai buvo keliami ir pradiniame ieškinyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės, teiginys, jog teismas sprendime klaidingai nustatė ginčo objektą, nurodydamas, jog šalia apeliantei priklausančio žemės sklypo yra pastatyti ginčo statiniai, kai ieškovės teigimu, ji patikslintu ieškiniu prašė pripažinti pirties pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos neteisėtumą, yra nepagrįstas. Sprendime teismas aiškiai ir konkrečiai pasisakė dėl patikslinto ieškinio dalyko ir jo reikalavimų, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo pastatas yra sublokuotas iš trijų pastatų, kurie buvo iki šio pastato rekonstrukcijos.
Žemesnės instancijos teismas
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad nagrinėjamos bylos šalių ginčas kilo dėl atsakovų atliktos pastatų rekonstrukcijos teisėtumo, t. y. dėl to, kad atsakovų statinių dalis (garažo stogas pagal horizontaliąją projekciją) yra už jų sklypo ribos ieškovei priklausančiame žemės sklype (ši faktinė aplinkybė yra nustatyta byloje ir šalių neginčijama), taip pat dėl to, ar rekonstruojant ginčo statinius be ieškovės sutikimo buvo mažinamas atstumas iki sklypo ribos; sprendžiant dėl neteisėtos rekonstrukcijos padarinių šalinimo, t. y. dėl to, ar įpareigoti atsakovus nugriauti ginčo statinius ar jų nenugriauti, svarbu nustatyti rekonstrukcijos neteisėtumo mastą, t. y. ar teisės aktų reikalavimus ir ieškovės teises pažeidžia tik ginčo statinių dalis (garažo stogas), ar visi statiniai buvo rekonstruoti neteisėtai, t. y. ne ant esamų statinių pamatų ir be ieškovės sutikimo mažinant atstumą nuo rekonstruojamo statinio konstrukcijų iki gretimo sklypo ribų. Pirmosios instancijos teismas šioje apimtyje bylą ir nagrinėjo bei dėl visų reikšmingų aplinkybių sprendime pasisakė.
30. Pažymėtina, jog statybų metu atsakovų žemės sklypas ribojosi su valstybine žeme. Apeliantė vėliau iš valstybės įsigijo dalį žemės sklypo, kuris ribojosi su atsakovų žemės sklypu, kas reiškė, jog apeliantės žemės sklypas pasislinko link atsakovų žemės sklypo, todėl pasikeitė ir pastatų atstumai iki apeliantės žemės sklypo ribos. Byloje esantis 2005 m. liepos 22 d. žemės sklypo planas patvirtina, kad tuo metu buvusi atsakovų gretimo žemės sklypo savininkė valstybė jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl atsakovams priklausančių pastatų atstumų nuo valstybei priklausančios žemės sklypo neturėjo. Kaip minėta, ieškovė savo žemės sklypo kadastrinius matavimus atliko tik 2013 m., o atsakovai – 2005 m. Iki tol ieškovės žemės sklypas buvo pamatuotas tik preliminariais matavimais, kurie nebuvo tikslūs ir nesutampa su vėliau atliktais kadastriniais matavimais. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantė kelia reikalavimus dėl statybą atsakovams leidžiančio dokumento teisėtumo, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme toks ieškinio pagrindas ir dalykas nebuvo išdėstytas (CPK 312 straipsnis).
31. Pagal bylos duomenis, 2013 m. liepos 12 d. atsakovams išduota deklaracija Nr. 1 apie statybos užbaigimą nesudėtingiems statiniams. Pagal STR 1.11:01:2010 8.3 punktą, statytojas deklaracija apie statybos užbaigimą paskelbia, kad statybos darbai užbaigti pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas numatė, kad tais atvejais, kai šios dalies 1 – 4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, – šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai yra statybą leidžiantys dokumentai. Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos; šios nuostatos netaikomos statybos valstybinėje žemėje atvejais, taip pat kai rašytinį sutikimą privaloma gauti iš valstybinės žemės patikėtinio (Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis). Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-992, įsigaliojusio nuo 2010 m. spalio 1 d., 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ši teisės norma taikoma ir atgaline tvarka (23 straipsnis pakeistas 2013 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XII-424 (nuo 2014 m. sausio 1 d.). Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostatos, nustatančios, kad paprastai būtinas besiribojančio žemės sklypo savininko sutikimas statyti statinį arčiau negu leistinu atstumu nuo jo sklypo ribų nereikalingas, jeigu dėl tokios statybos vykdymo per vienus metus nuo statinio statybos pradžios ieškovas tokio statinio savininkui nebuvo pareiškęs pretenzijos dėl statybos neleistinumo, taikymui būtina nustatyti teisiškai reikšmingus faktus, t. y. nustatyti, kada ginčo statiniai buvo pastatyti ir ar dėl tokios statybos vykdymo per vienus metus nuo statinio statybos pradžios tokio statinio savininkui ar atsakingoms institucijoms buvo pareikštos pretenzijos dėl statybos neleistinumo. Kaip matyti, pati apeliantė pripažino, kad statiniai buvo perstatomi žymiai anksčiau nei prieš vienerius metus, todėl surašyti savavališkos statybos dokumentų nebuvo pagrindo. Be to, byloje pateikti ir nenuginčyti valstybės kontroliuojančių institucijų patikrinimo dokumentai, kuriuose konstatuota, kad naikinti statybų užbaigimo deklaraciją nėra juridinio pagrindo.
32. Pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, įtvirtintą statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.2 punkte bei šio reglamento 11 priedo 4 punkte, statant ar rekonstruojant nesudėtingą statinį, kuriam neprivaloma parengti projekto, arčiau žemės sklypų ribų, negu numatyta teisės aktuose, kaip statybą leidžiančius dokumentus buvo privaloma turėti rašytinius besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimus; statinio rekonstravimo atveju tokie rašytiniai sutikimai (susitarimai) neprivalomi, jei nemažinamas esamas atstumas nuo rekonstruojamo statinio esamų konstrukcijų (neįskaičiuojant apšiltinamojo sluoksnio storio) iki besiribojančių žemės sklypų ribų ir (ar) naujos konstrukcijos įrengiamos teisės aktų nustatytais atstumais iki besiribojančių žemės sklypų ribų. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje, nagrinėjant reikalavimą dėl be besiribojančio žemės sklypo savininko sutikimo atliktos nesudėtingo statinio, esančio arčiau žemės sklypų ribos, negu numatyta teisės aktuose, rekonstrukcijos teisėtumo, reikia nustatyti, ar tokia rekonstrukcija patenka į STR 1.07.01:2010 33.2 punkte nustatytą išimtį, t. y. ar nebuvo dar labiau mažinamas rekonstruojamo statinio atstumas iki sklypo ribos.
33. 1986 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 441p buvo leista perstatyti garažą, ūkinį pastatą ir pirtį, nugriaunant visus medinius pastatus, perstatant iš mūro. Byloje esanti įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog ginčo pastatai buvo statomi ant tų pačių pamatų, kurie buvo užfiksuoti 1981 metais iki leidimo perstatyti statinius gavimo. Perstatant statinius su atitinkamų institucijų leidimu ant tų pačių pamatų nebuvo reikalingas gretimų žemės sklypų savininkų sutikimas, net jei pamatų dislokacijos vieta buvo mažesnė nei leidžiamas atstumas. Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ yra numatyta sąlyga, kad statinio rekonstravimo atveju besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai (susitarimai) neprivalomi, jei nėra mažinamas esamas atstumas nuo rekonstruojamo statinio esamų konstrukcijų (neįskaičiuojant apšiltinamojo sluoksnio storio) iki besiribojančių sklypų ribų. Atvejai, kai būtina gauti besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, detalizuojami Reglamento 11 priede, tačiau jis nustato atvejus, kai vyksta nauja statyba, o ne vykdoma rekonstrukcija, kaip kad buvo šiuo atveju.
34. Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog ginčo statinys rekonstrukcijos metu buvo patrauktas arčiau link jos žemės sklypo. Kaip jau minėta, byloje konstatuota, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype statinių dislokacijos vieta nesikeitė, nes ginčo statinys buvo rekonstruotas ant buvusių senų pamatų. Tuo tarpu atstumas tarp šio rekonstruoto statinio ir gyvenamojo namo pasikeitė, kadangi rekonstravus gyvenamąjį namą jo plotas padidėjo – iki rekonstrukcijos plotas buvo 122,89 kv. m., o po rekonstrukcijos – 289,81 kv. m. Padidėjus gyvenamojo namo plotui, neabejotinai jis pasislinko arčiau ginčo statinio, tačiau šis pasislinkimas neįtakojo atstumo tarp ginčo statinio ir ieškovės žemės sklypo ribos. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2005, 2009, 2014 metais atsakovų pastatų išdėstymas ir dislokacija jų žemės sklype nesikeitė. Tik ieškovei padarius kadastrinius matavimus ir padidinus jos žemės sklypą valstybinės žemės sąskaita jos sklypo riba ėmė ribotis su atsakovų žemės sklypu ir pasislinko arčiau ginčo statinio. Nors atsakovų rekonstruoto gyvenamojo namo plotas ir padidėjo, tačiau šis padidėjimas neturėjo jokios įtakos ginčo statinio atstumui iki ieškovės žemės sklypo ribos, nes gyvenamojo namo padidėjimas yra iš priešingos pusės nei yra ieškovės žemės sklypas. Nors apeliantė teigia, kad pakito atsakovų pastatų išsidėstymo konfigūracija jų žemės sklype, tačiau nenurodė ir neįrodė kaip tai pažeidė jos teises ir teisėtus interesus (CPK 178 straipsnis). Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo apsektu vertinami nepagrįstais.
35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius atsakovų žemės sklypo planus ir ginčo statinių išdėstymo schemas 1981, 1988, 1999, 2005, 2013, 2014 metais, pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad ginčo statinių lokalizacija atsakovų žemės sklype keitėsi, nes jau iš 1999 metų žemės sklypo plano matyti, jog lygiagretumo tarp ginčo statinių ir gyvenamojo namo nėra. Turint omenyje, jog pati ieškovė laikosi pozicijos, kad jos teisių pažeidimas atsirado po 2005 metų, darytina išvada, jog vizualiai galimai skirtinga ginčo pastatų lokalizacija žemės sklypo planuose ir statinių išdėstymo schemose neįrodo ginčo pastatų vietos pakeitimo fakto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas šią bylą nagrinėti iš naujo, tik nurodė apsvarstyti ir iš naujo įvertinti aplinkybę, ar byloje esančiuose dokumentuose ginčo pastatų lokalizacija atsakovų žemės sklype skiriasi: ar vienuose dokumentuose ginčo pastatai pavaizduoti lygiagrečiai gyvenamajam namui ir arčiau jo, o kituose – nebe lygiagrečiai ir arčiau sklypo ribos. Pirmosios instancijos teismas su šios aplinkybės nustatymu susijusius įrodymus tyrė, dėl jų pasisakė ir juos įvertino, išdėstė motyvus, kodėl padarė atitinkamas išvadas. Todėl apeliantės vertinimas, kad teismas sprendime ignoravo kasacinio teismo nurodymus, atmetamas kaip nepagrįstas.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad ginčo statinio vietoje iki 2011 metų spalio mėnesio buvo nedideli ūkiniai pastatai, kad atsakovai 2011 metais pradėjo ginčo statinio rekonstrukciją, nukeliant seną statinių stogą, kad 2012 metų pavasarį buvo vykdomi kiti statybos darbai, uždengiant naują stogą, o 2012 metų vasarą ant pastatų senų sienų buvo sumūrytos naujos sienos. Kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys, įskaitant ir nuotraukas, patvirtina, kad ginčo statinys jau 2010 metais buvo 2 aukštų, t. y. toks, koks buvo ir bylos nagrinėjimo metu. Nuotraukose užfiksuotas aplinkybes patvirtino ir liudytoju apklaustas A. A., kuris yra atestuotas architektas, turintis specialių žinių. Pažymėtina, jog 1999 ir 2014 metais atliktų matavimų sugretinimą pasirašė tas pats A. A., nurodydamas, kad planai buvo parengti pagal geodezinių matavimų bylas, o sugretinus šiuos dokumentus matyti, jog ginčo statiniai stovėjo būtent toje pačioje vietoje.
37. Byloje esantis antstolio fiksavimo aktas patvirtina, jog nuo gyvenamo namo sienos, atsuktos į ginčo pastatą, iki ginčo pastato sienos, atsuktos į gyvenamą namą, yra 13,65 m. atstumas. 1999 ir 2014 metų atliktų matavimų sugretinime atstumas tarp pastatų yra toks pat – 13,65 m. Logiška, kad tiksliausi matavimai yra būtent pagal minėtą sugretinimą, kai antstolis matavo rulete. Pagal projektą ginčo pastato plotis – 6,26 m., o pagal antstolio faktų fiksavimo aktą – 6,37 m., t. y. faktiškai skiriasi tik 11 centimetrų. Šiuo atveju 11 centimetrų padidėjimas jokios esminės įtakos neturi, tuo labiau, kad pagal į bylą pateiktą tikslų skirtingose koordinačių sistemose 1999 ir 2014 metų atliktų matavimų sugretinimą aiškiai matyti, kad 1999 metais ginčo pastato plotis buvo didesnis, faktiškai statinio kampas buvo gretimame sklype, o 2014 metais ginčo pastato plotis yra 6,19 m., o pastato kampas yra ant atsakovų žemės sklypo ribos. Šis įrodymas patvirtina, jog ginčo pastato dislokacijos vieta žemės sklype nesikeitė, nes ginčo pastato ilgis ir plotis tiek 1999 metais, tiek 2014 metais išliko tapatūs, atstumas tarp pastatų nepasikeitė. Tai leidžia teigti, kad statinys rekonstruotas pagal projektą ant senų pamatų, toje pačioje vietoje, todėl, kaip jau minėta, jokie gretimų sklypų savininkų sutikimai nebuvo reikalingi.
38. Apeliantė taip pat nurodo, kad dabartinis pirties pastatas yra visiškai skirtingas nuo 1987 metų projekte nurodyto pirties pastato ir buvo statytas visiškai atskirai po 2011 metų nesirišant prie buvusių sienų, kas reiškia naujo pastato statybą; šis pastatas ilgesnis dėl didesnio užstatyto ploto, nes pastato plotis atitinka kitų dviejų pastatų (ūkio ir garažo) plotą; ši statyba buvo vykdoma jau po atsakovų žemės sklypo kadastrinių matavimų, dėl ko, kaip pažymėta kasacinio teismo nutartyje, atsakovai negalėjo nežinoti, kur jų žemės sklypo riba, ir todėl statybą vykdė sąmoningai pažeisdami statybos techninius reglamentus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pati apeliantė civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad ginčo statinio pirmas aukštas buvo baigtas statyti 2005 – 2006 metais. Duomenų, kad ji dėl statomo statinio būtų kėlusi pretenzijas, byloje nėra.
39. Norminių statybos teisės aktų reikalavimų nesilaikymas savaime nepatvirtina, jog pažeidžiamos kaimyninio žemės sklypo ar jame esančio statinio savininko teisės. Tam tikro daikto savininkas, reikalaudamas pašalinti jo teisės pažeidimus, nesusijusius su daikto valdymo praradimu, privalo nurodyti, kaip pažeidžiamos jo teisės, ir įrodyti šių teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009). Ginčo byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tuo atveju, kai vykdoma teisėtai pastatytų statinių, esančių arčiau kaip 3 metrai iki gretimo sklypo ribos, rekonstrukcija ant esamo statinio pamatų ir jos metu nenumatyta mažinti esamo atstumo nuo rekonstruojamo statinio konstrukcijų iki gretimo sklypo ribų, STR 1.07.01:2010 11 priedo 4 punkte nustatyti reikalavimai dėl statinio ir sklypo ribos atstumo nelaikytini savaime pažeidžiančiais gretimo sklypo savininko teises. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo statinių statyba buvo vykdoma turint statybą leidžiantį dokumentą, ant esamo statinio pamatų, todėl mažesnis atstumas iki gretimo sklypo nelaikytinas savaime pažeidžiantis apeliantės teises, o konkretaus savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo dėl mažesnio atstumo iki sklypo ribos ji neįrodė (CPK 178 straipsnis).
40. CK 4.98 straipsnis numato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Nepriklausomai nuo to, kokiomis teisės normomis remiasi šalys, nustačius faktines bylos aplinkybes tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir pritaikyti pažeistų teisių gynimo būdą yra teismo pareiga. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nėra pagrindo taikyti CK 4.103 straipsnio nuostatų, tačiau pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes atsakovų garažo stogo kampas 0,59 cm įsiterpia į ieškovės žemės sklypo teritoriją, turėjo faktinį ir teisinį pagrindą taikyti CK 4.98 straipsnio nuostatas ir įpareigoti atsakovus pakeisti jiems priklausančių garažo, ūkinio pastato, pirties su priestatu, stogo konstrukciją tokiu būdu, kad jokia jų dalis nepatektų į ieškovei priklausančio žemės sklypo teritoriją, nes ieškovės teisės turi būti ginamos tiek, kiek jos yra pažeistos (CPK 2, 5 straipsniai, CK 1.137 straipsnio 1 dalis).
41. Kiti apeliacinio skundo argumentai šiuo atveju neturi esminės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotus principus, pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į absoliučiai kiekvieną šalies argumentą. Teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Nr. 18390/91). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019).
42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs padarė pagrįstas išvadas, todėl tenkindamas ieškinį iš dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti arba naikinti ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
43. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas R. K. sumokėjo 500 Eur. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovės J. V. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovo R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.