Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Giedrei Jegorovaitei, dalyvaujant pareiškėjo bankrutavusios UAB „SanVenta“ atstovui advokatui A. J., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs bankrutavusios UAB „SanVenta“ prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (suinteresuoti asmenys – J. N., M. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, VSDFV Vilniaus skyrius),

Aprašomoji dalis

nustatė:

BUAB „SanVenta“ bankroto administratorius P. P. prašo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Nurodo, kad 2015 m. gruodžio 8 d. UAB „SanVenta“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas P. P. įmonės valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo bankroto administratoriui perduoti įmonės dokumentus ir turtą. Įmonės vadovu nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo M. P. Tačiau nepaisant nuolatinių raginimų įmonės dokumentai ir turtas iki šiol neperduotas, buvęs vadovas su administratoriumi nebendradarbiauja. Įmonė Juridinių asmenų registre įregistruota 2013 m. sausio 8 d. Įmonės vadovu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2014 m. balandžio 7 d. buvo J. N., nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki bankroto bylos iškėlimo - M. P.. Tačiau nei vienas vadovas neteikė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų ir metinių pranešimų. Neturint įmonės dokumentų administratorius negali įvertinti bankrutuojančios įmonės finansinės padėties, jos kapitalo dydžio, nustatyti bendrovės skolininkų, imti kitų veiksmų tam, kad bent iš dalies būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, negali peržiūrėti ir Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ginčyti įmonės sudarytų sandorių. Tokie veiksmai vertintini kaip siekis nuslėpti įmonės finansinę padėtį bei kaip netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Įmonės vadovas taip pat neatliko įstatymo nustatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įmonė yra nemoki. Todėl darytina išvada, jog įmonės vadovai sąmoningai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo bankrutavusios UAB „SanVenta“ atstovas patvirtino prašyme dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytas aplinkybes.

Suinteresuoti asmenys J. N., M. P., Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, VSDFV Vilniaus skyriaus atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas

Nustatyta, kad UAB „SanVenta“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2013 m. sausio 8 d., įmonės vadovu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2014 m. balandžio 7 d. buvo J. N., nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki bankroto bylos iškėlimo - M. P.. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi iškėlė UAB „SanVenta“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė P. P., įpareigojo įmonės valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus (c. b. Nr. eB2-1711-794/2016). Teismas nustatė, kad įmonės turtą sudarė 19.137,22 Eur (66.077,00 Lt), tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 27.666,82 Eur (95.528,00 Lt), taigi jau 2013 metais įmonės įsiskolinimas ženkliai viršijo pusę įmonės balanse įrašyto turto vertę.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 12 d. tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Įmonių bankroto įstatymo 20 str. 2 d. 1-5 p. įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, esant bent vienam iš kurių, jeigu dėl to kilo bankrotas, teismas bankrotą pripažįsta tyčiniu: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Išvardytų požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo dėl vadovų tyčinių veiksmų. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-236-686/2015).

Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2. 87 straipsnio 1 dalis); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2. 87 straipsnio 2 dalis); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2. 87 straipsnio 3 dalis) ir kt. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam įmonės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas jai atstovauja, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-528/2009). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis Nr. 3K-3- 298/2006). Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d.). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai, tačiau vien tik įmonės turto ir dokumentų neperdavimo administratoriui faktas neteikia pagrindo pripažinti bankrotą buvus tyčinį. Priklausomai nuo konkrečių faktinių aplinkybių įmonės dokumentų neperdavimas gali būti tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis, tačiau tai priklauso nuo to, kokie dokumentai neperduoti ir dėl kokių priežasčių. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 2-217-381/2015).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors įmonei bankroto byla buvo iškelta tik 2015 m. gruodžio 8 d., tačiau VĮ Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo teikiami nuo 2013 metų (CK 2.66 str. 4 d.). VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo M. P., kuri šios bylos nagrinėjimo metu savo pozicijos nepateikė ir bylos nagrinėjime nedalyvavo, nors apie bylos nagrinėjimą yra informuota tinkamai (CPK 122 str. 1 d., 130 str.). M. P., kaip įmonės vadovė, privalėjo tinkamai pagal įstatymų reikalavimus vykdyti vadovo pareigas, įskaitant ir pareigą saugoti įmonės veiklos dokumentus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti įmonės veiklos rezultatus bei tikrąsias įmonės nemokumo priežastis. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog iki šiol, t. y. praėjus ilgam laikotarpiui nuo bankroto bylos iškėlimo, įmonės dokumentai ir turtas bankroto administratoriui nėra perduoti. Teismo nutarties dalį, kuria įmonės vadovai įpareigoti perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą, perduota priverstiniam vykdymui. Taigi net nėra žinoma, kur ir pas ką įmonės dokumentai gali būti ir ar jie yra išsaugoti. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti akivaizdžią išvadą, kad UAB „SanVenta“ veikla buvo netinkamai organizuojama, t. y. įmonės valdymo organai nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamo įmonės veiklos dokumentų archyvavimo ir apsaugos. Buvusių įmonės vadovų ne suinteresuotumas bylos baigtimi taip pat patvirtina, jog įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų ir turto perdavimo administratoriui, arba dokumentai be svarbių priežasčių apskritai nėra išsaugoti, kas įrodo aplaidų ir (arba) netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, jog BUAB „SanVenta“ valdymo organai netinkamai vykdė savo pareigas, dėl ko įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai buvo nei tinkamai saugomi, nei perduodami laikantis teisės aktų reikalavimų. Todėl pagrindas pripažinti UAB „SanVenta“ bankrotą tyčiniu yra (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1, 5 p.).

BUAB „SanVenta“ bankroto pripažinimas tyčiniu sudaro pagrindą bankroto administratoriui atlikti detalų įmonės veiklos patikrinimą (ĮBĮ 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu dar nereiškia, jog administratoriaus nurodyti visi įmonės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti, ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. ĮBĮ 20 str. 6 d. numato, jog teismas įsiteisėjusią nutartį dėl tyčinio bankroto pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams suinteresuotų asmenų veikloje nustačius nusikalstamos veikos požymių, bus sprendžiamas šių asmenų atsakomybės klausimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismas

nutaria:

Pripažinti BUAB „SanVenta“ (j. a. k. 302946625) bankrotą tyčiniu.

Įpareigoti bankroto administratorių ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos arba nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos, jeigu šie dokumentai perduoti po nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos, patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

Įsiteisėjusią teismo nutartį ne vėliau kaip kitą darbo dieną išsiųsti Vilniaus apygardos prokuratūrai bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Finansų ministerijos.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.