Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. gegužės 16 d., Vilniaus PN buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad buvo laikomas kamerose Nr. 120, 310, 352, 277. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas. Pareiškėjas neturėjo galimybės tinkamai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kadangi buvo stebimas jį prižiūrinčių pareigūnų pro kameros stebėjimo langelį.

Pareiškėjo teigimu, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui.

Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, todėl išskalbti drabužiai nedžiūvo, puvo. Kamerose buvo žiurkių, tarakonų, pelių, lovos čiužinyje parazitų.

Be to, nurodė, kad jam buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, dėl ko nutrūko socialiniai ryšiai su jo šeimos nariais.

Taip pat tai, kad pastato konstrukcijose yra asbesto, todėl tai sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai.

Pareiškėjo teigimu, naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę, dušo kambaryje buvo drėgna, įrengti tik du purkštukai. Dušo patalpoje nebuvo įrengtos atskiros kabinos drabužiams pasikabinti, todėl jie buvo nuolat drėgni, dušo patalpoje nebuvo įrengto sanitarinio mazgo.

Nurodė, kad 45 proc. sienų, 37 proc. lubų ir 52 proc. grindų paviršiaus gyvenamojoje patalpoje avarinės ir antisanitarinės būklės, pastate nebuvo atliekamas remontas. Teigia, kad jis kreipėsi į administraciją ir kitus viešojo administravimo subjektus su skundais ir prašymais dėl informacijos apie gyvenimo sąlygas pateikimo, tačiau pareigūnai juos priimti atsisakė. Lukiškių TI-K pareigūnai į prašymus ir skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nereagavo. Dėl minėtų pareigūnų veiksmų jautė psichologinį spaudimą. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė orumo pažeminimą, dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą (b. l. 6–17) nurodė, kad iš pareiškėjo įskaitos kortelės pateiktų duomenų matyti, jog vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitiko. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą. Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus.

Dėl asmenų stebėjimo kamerose atsakovės atstovas paaiškino, kad naudojantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktuose nenustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi. Sanitarinių mazgų patalpos Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose kaip atskiros kabinos su durimis įrengtos gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – 426. Kitose Lukiškių gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl, pilnai suremontuotose įstaigos kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikė. Visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Lukiškių TI-K administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių, juos tenkina.

Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti 1,5 val., pagal 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti 1 val. Pagal BVK 89 straipsnio reikalavimus nuteistieji, kurie pagal BVK 83 straipsnio 3 dalį kalėjime yra laikinai (taip pat ir pareiškėjas), gali pasivaikščioti 2 val. Šis pasivaikščiojimas vyksta atskirai nuo kitų nuteistųjų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K 1 - ojo, 2 - ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir sveikatai yra nepavojingi.

Lukiškių TI-K pasimatymai suteikiami vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Akcentavo, jog tiek suimtiesiems, tiek nuteistiesiems pasimatymai vykdomi laikantis BVK ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme nustatytų atskiro ir izoliuoto laikymo reikalavimų. Lukiškių TI-K pasimatymai iš anksto registruojami atsižvelgiant į registracijos dieną esamas laisvas pasimatymų patalpose vietas. Pasimatymų biuro darbuotojas asmenis trumpalaikiams ir ilgalaikiams pasimatymams, priklausomai nuo jo rūšies, registruoja išankstinio registravimo žurnaluose. Asmenys pageidaujantys pasimatyti su suimtuoju ar nuteistuoju be fizinio kontakto, registruojami Trumpalaikių pasimatymų išankstinio registravimo žurnale. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Todėl prašo skundą atmesti kaip visiškai nepagrįstą.

Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriame papildomai nurodė, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K iki 2019 m. gegužės 21 d., jog buvo laikomas kamerose, kurioms reikėjo remonto. Visuomenės sveikatos centras atlikęs patikrinimus nustatė, kad kamerose Nr. 352 ir 120, 310, 277 yra pažeidimų. Niekada nebuvo baustas dėl turto niokojimo, netvarkos. Nurodė ir tai, kad langai kamerose buvo netvarkingi, nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl būdavo nuolat šalta. Išduodami pledai buvo ploni. Pareiškėjas nurodė, jog ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas vietoje šepečio grindims išduoti šluotą grindims šluoti. Pareiškėjas šį prašymą grindė tuo, jog dėl stuburo skausmų negalėjo lankstytis, tačiau į šį jo prašymą, taip pat į kitus prašymus atsižvelgta nebuvo. Pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K buvo paimti kelioniniai krepšiai ir vietoje jų buvo išduotos dvi juodos dėžės, į kurias jo daiktai netilpo. Pareiškėjo teigimu, atsakovės atstovas pateiktame atsiliepime nenurodė, jog kamerose buvo įrengtos spintelės, kurios mažino kameros plotą. Be to, jis ir kitas nuteistasis turėjo po dvi juodas dėžes daiktams susidėti, kurios mažino kameros plotą. Teigia, kad buvo laikomas kamerose, kuriose yra laikomi asmenys, kuriems sustiprinta priežiūra. Kamerose nebuvo užuolaidėlių sanitarinio mazgo atitvėrimui. Kameroje Nr. 277 prie lovos nebuvo kopėtėlių. Išduoti čiužiniai, pagalvės, anklodės nebuvo su užvalkalais nepralaidžiais skysčiams, buvo dėmėti. Be to, užvalkalai buvo išduoti per maži. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K pareigūnai, sprendžiant iš jų elgesio su pareiškėju, turi sadistinį asmenybės sutrikimą, o reikšminga dalis pareigūnų serga sadizmu. Prašo skundą tenkinti, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 72-73).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skunde ir atsikirtime į atsiliepimą išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti. Nurodė, kad turi stuburo patalogiją, todėl jis negali nešti sunkių daiktų. Nurodė, kad susitikimo su savo drauge būsima sužadėtine prašė pas būrio vadą žodžiu, tačiau prašymas nebuvo tenkintas. Nurodė, kad jam skauda nugarą, tačiau šluota dėl kameros susitvarkymo nebuvo skirta, todėl jis buvo priverstas tvarkytis kamerą atsiklaupęs ant kelių. Nurodė, kad buvo pažeidžiamas privatumas, kai dušu turėdavo naudotis dviese su kitu kameroje buvusiu asmeniu. Patvirtino, kad turėdavo galimybę išsimaudyti duše vieną kartą per savaitę.

Atsakovės atstovas į posėdį neatvyko, atsiliepime į skundą prašė bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo (b. l. 1-2, 72-73).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas: 2019 m. vasario 8 d. 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 120 (1 asm.); 2019 m. vasario 9 d. 7,77 kv. m ploto kameroje Nr. 310 (1 asm.); 2019 m. vasario 10 d. 7,77 kv. m ploto kameroje Nr. 310 (1 asm.); 2019 m. vasario 11 d. 8,09 kv. m ploto kameroje Nr. 352 (1 asm.); nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. balandžio 26 d. 8,09 kv. m ploto kameroje Nr. 352 (1 asm.); 2019 m. balandžio 27 d. 7,99 kv. m ploto kameroje Nr. 277 (2 asm.), nuo 2019 m. balandžio 28 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. 7,99 kv. m ploto kameroje Nr. 277 (2 asm). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. (b. l. 6–17).

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kuriose jis atliko laisvės atėmimo bausmę, daug kameros ploto užėmė baldai, trukdė išduotos dėžės daiktams susidėti, nebuvo kopėtėlių prie lovos, užuolaidėlių, atitveriančių sanitarinį mazgą nuo matomumo. Be to, dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai'', kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau - PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - HN 134:2015).

TIĮET VI skirsnio 14.6 p. nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys - apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m.); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m.); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0.07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad visose kamerose gultai yra vienodi, be kopėtėlių ir teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Taip pat, kad kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį.

Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Vadovaujantis TIĮET 14.5 p., PĮĮET 16.5 p. sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. PĮĮET 16.5 p. nurodo, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”.

Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2012 m. - posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2015 m. - posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 2016 m. - posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (duomenys, pateikti atsiliepime, b. l. 6-17, fotonuotraukos b. l. 23-25). Pažymėtina, kad teismas, neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Toks gyvenamųjų kamerų ir sanitarinio mazgo kamerose įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių keliamus reikalavimus.

Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, kad nebuvo kopėtėlių, užuolaidėlių, be to, nepagrįstai teigia, kad skaičiuojant minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios vietos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas ir baldais užstatytas plotas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Taigi, pareiškėjo atveju, įvertinus kamerų ir sanitarinio mazgo plotus, atsižvelgiant ir į tai, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose su dar kitu asmeniu, nustatyta, kad minimalus tenkantis vienam asmeniui ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas, kuomet pareiškėjas kalėjo su dar kitu asmeniu kamerose: Nr. 277 (kurios plotas 7,99 kv.m.) nuo 2019-04-27 iki 2019-05-21 (kameroje buvo 2 asmenys). Kitu ginčo laikotarpiu pareiškėjas kalėjo vienas.

Todėl nėra pagrindo konstatuoti šiuo aspektu atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Taigi, nustatyta, kad vadovaujantis TIĮET taisyklių 14.5 punktu, PĮĮET 16.5 punktu, sanitarinio mazgo vieta atitinka sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p. nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra - visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių.

Taigi, kaip minėta, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau, kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka TIĮET 14.5 punkto reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darytina išvada, kad laikotarpiu, kuomet kamerose pareiškėjas buvo laikomas su dar kitu asmeniu, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais, - viso 24 paras.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose buvo drėgna, todėl išskalbti drabužiai nedžiūvo, puvo. Kamerų langai buvo netvarkingi, nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl būdavo nuolat šalta. Kamerose buvo žiurkių, tarakonų, pelių, parazitų.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 6–17) į skundą nurodyta, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėn. pranešime ,,Dėl A. G. skundo“ (b. l. 47–50) nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langai yra skaidraus stiklo ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma Higienos normos 134:2015 16 punkte nurodyta gyvenamųjų patalpų oro temperatūra.

Iš byloje pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) 2019 m. sausio 21 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8.) PA-147 turinio (b. l. 26–27) matyti, kad patikrinimas buvo atliekamas ne ginčo laikotarpiu. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų (ventiliacijos nebuvimo, tinkamos oro temperatūros neužtikrinimo ir kt.). Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Lukiškių TI-K 2019 m. sausio mėn. sudarė paslaugų teikimo sutartį (b. l. 51–53) su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią įmonė įsipareigojo nuo 2019 m. sausio mėn. vienerius metus savo lėšomis ir darbo jėga atlikti sutartyje nurodytų Lukiškių TI-K patalpų priežiūrą, išsiaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbus, o Lukiškių TI-K įsipareigojo apmokėti už nurodytus darbus pagal sutartyje nustatytas sąlygas.

Dėl atliekamo remonto atsakovės atstovas nurodė, kad smulkūs kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių, dušinių remonto darbai atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto (b. l. 8).

Pažymėtina ir tai, kad nėra duomenų ir įrodymų, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų nustatyti kenkėjai ar parazitai, graužikai. Kaip nurodė atsakovės atstovas, pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, parazitai) būtų kreipęsis į įstaigos administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams, kenkėjams išvengti. Todėl nepagrįsti pareiškėjo nurodyti argumentai, kad į jo prašymus naikinti kenkėjus ir parazitus nebuvo reaguojama. Be to, pats pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių ir objektyviai pagrįstų argumentų, kad kenkėjų naikinimo paslaugos nebūtų teiktos ar jos būtų teiktos nekokybiškai, nenurodo jokio konkretaus įvykio, galėjusio konkrečiai pažeisti jo teises šiuo aspektu.

Pareiškėjas nurodė, jog ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas vietoje šepečio grindims išduoti šluotą grindims šluoti. Pareiškėjas šį prašymą grindė tuo, jog dėl stuburo skausmų negalėjo lankstytis, tačiau į šį jo prašymą atsižvelgta nebuvo.

Kaip nurodė atsakovas, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena: valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktas). Vilniaus PN pateiktame atsiliepime (b. l. 6–17) nurodyta, jog reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Pareiškėjas neneigia iš esmės, kad šepetys grindims buvo išduodamas, tačiau nurodo, kad nebuvo išduodama šluota. Bylos duomenimis apie pareiškėjo sveikatos būklę nustatyta, jog pareiškėjui buvo diagnozuotas apatinės dalies nugaros skausmas (b. l. 57). Pažymėtina, jog pareiškėjas konkrečiai nedetalizavo ir nepaaiškino, t. y. nenurodė, kada pareiškėjui nebuvo išduota šluota švarai ir tvarkai kameroje palaikyti. Teismas, remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis neturi pagrindo manyti priešingai, abejoti teikiama informacija, kurios pareiškėjas nepaneigia jokiais įrodymais. Savo nusiskundimus pareiškėjas išdėstė deklaratyviai, nenurodydamas jokio konkretaus įvykio, situacijos ar fakto, tiesiogiai įtakojusio jo kalinimo sąlygas, pasireiškusio neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl inventoriaus išdavimo į Lukiškių TI-K pareigūnus, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas nurodė ir tai, kad jam buvo išduoti netinkami patalynės užvalkalai, dėmėti, per maži, pralaidūs drėgmei.

Vadovaujantis Aprūpinimo norma suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodami švarūs, tvarkingi patalynės komplektai (užvalkalas pagalvei, paklodė, užvalkalas antklodei) ir rankšluosčiai. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad anklodžių, pagalvių, čiužinių pirkimai atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Lukiškių TI-K išduotas minkštas inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) atitiko HN 134:2015 41 punkto reikalavimus (b. l. 12). Atsakovės atstovas nurodė, kad minkštas inventorius ir patalynės komplektas buvo išduodamas vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (b. l 12). Pareiškėjas 2019 m. vasario 26 d. buvo teikęs administracijai prašymą, išaiškinti jam kodėl paimama dienos metu patalynė ir ką reiškia žodis “patalynė“ (b. l. 22), pažymint tai, kad paimta patalynė laikoma nehigieniškai (b. l. 22). Pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas (b. l. 21), nėra duomenų, kad pareiškėjas jį būtų skundęs BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka.

Taigi, pareiškėjo argumentai, kad jis nebuvo aprūpintas tinkamais užvalkalais, ar jie buvo pateikti jam nesilaikant higienos normų reikalavimų, yra nekonkretizuoti, tai abstraktūs, bendro pobūdžio teiginiai, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Nurodydamas šiuos nusiskundimus, pareiškėjas nemini konkrečių su šiomis aplinkybėmis susijusių faktų, pažeidusių jo teises. Nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo keičiama patalynė, kaip numatyta teisės aktuose, bei kad tokiu būdu tuo pačiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į asmens sveikatą ir higieną. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjo teigimu, naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę, dušo kambaryje buvo drėgna, įrengti tik du purkštukai. Dušo patalpoje nebuvo įrengtos atskiros kabinos drabužiams pasikabinti, todėl jie buvo nuolat drėgni, dušo patalpoje nebuvo įrengto sanitarinio mazgo.

Lukiškių TI-K dušų įrengimas atitinka Taisyklių, PĮĮET, HN 134:2015 reikalavimus. Pagal HN 134:2015 18 punktą į dušus tiekiamas karštas vanduo. Dušo patalpos kiekvieną dieną valomos, naudojant dezinfekcijos priemones. Lukiškių TI-K dušinėse yra skystas muilas ir plaukų šampūnas, įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kuriais kalinamieji naudojasi, laikydamiesi asmens higienos. Dušų patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi. Grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Jos kiekvieną dieną yra valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros (b. l. 47-50). Pareiškėjas nepaneigė, kad jam nebuvo suteikta galimybė naudotis dušu, duše esančiomis higienos priemonėmis, karštu vandeniu tiek, kiek yra reglamentuota teisės aktų reikalavimais.

Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 6-17) į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m (b. l. 6–17).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. Pareiškėjas, nurodydamas jo privatumo teisės duše neužtikrinimą, nenurodė jokio konkretaus atvejo, kada jis besimaudantis duše buvo stebimas kitų asmenų ir kad konkretus įvykis būtų sukėlęs jam neigiamas pasekmes, dvasinius išgyvenimus ar kitus nepatogumus. Todėl atsižvelgiant į formuojamą praktiką bei pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo jam duše neužtikrinimo, nenustačius, jog dušinėse patalpose esantys stebėjimo langeliai būtų bent iš dalies uždengti, tokiu būdu užtikrinant asmens privatumą, darytina išvada, jog įrengtos pertvaros dušuose, tačiau bent iš dalies nuo duryse esančio stebėjimo langelio neatskirtos užuolaida, ir tai neužtikrina pakankamo pareiškėjo privatumo naudojantis dušu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas priklauso didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Esant šioms aplinkybėms, akcentuotina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu laikotarpiu, kai jis buvo kalinamas kameroje su kitu nuteistuoju (apie 3 kartus, vienas kartas į savaitę). Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu pažeistai pareiškėjo teisei apginti teismo manymu pakankama satisfakcija yra teisės pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant žalos atlyginimo pinigine kompensacija.

PĮĮET persirengimo kambarių, sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų nereglamentuoja. Kadangi teisės aktai nereglamentuoja persirengimo kambarių įrengimo reikalavimų, nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti rūbų kabyklų su pertvaromis bei sanitarinio mazgo, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų dušų įrengimo, netinkamos ventiliacijos dušo patalpose ir kt. nesikreipė. 2019 m. gegužės 14 d. pareiškėjas skundu kreipėsi į administraciją (b. l. 44), į kurį jam buvo atsakyta, nurodant, kad į dušą bus vedamas 2019 m. gegužės 17 d. Įvertinus nurodytas buvimo duše ir vedimo į dušą datas, bei įvertinus, kad buvo atliekami planiniai šilumos tinklų hidrauliniai bandymai iki 2019 m. gegužės 15 d. (b. l. 43), laikytina, kad pareiškėjo teisė 1 kartą per savaitę praustis duše visą kūną karštu vandeniu pažeista nebuvo. Pareiškėjo argumentai dėl dušų netinkamo įrengimo atmestini kaip nepagrįsti. Abstrakčiais ir deklaratyviais taip pat laikytini pareiškėjo skundo argumentai dėl purkštukų skaičiaus, kadangi pareiškėjas niekaip nepaaiškino, kokie šiuo atveju konkretūs įstaigos neteisėti veiksmai turi būti nustatyti ir kaip nurodytos aplinkybės konkrečiai pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Pareiškėjas nurodė, jog vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui.

Spręsdamas dėl šių pareiškėjo argumentų, teismas pažymi, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (toliau – ir Komitetas) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nurodyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, užsiimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Taigi, minėtame standarte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikomas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip teigė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Be to, teismas atsižvelgia, kad Komitetas aukščiau nurodytą rekomendaciją teikė Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3], vertindamas tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų sąlygas. Be to, teismas pažymi, kad Komitetas tos pačios ataskaitos 48 punkte nurodė, jog reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Dvyliktosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (2002)15] 47 punkte yra suformulavęs rekomendaciją, kad asmenims, kurie laikomi policijos areštinėje 24 valandas arba ilgiau, turi būti pasiūlytas, kiek tai įmanoma, kasdienis pasivaikščiojimas lauke (žr.: http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad asmenų, laikomų kalinimo įstaigose, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniams dokumentams, todėl pareiškėjo argumentai, jog vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Komiteto rekomendacijoms, atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščiojimo teisę jis turėjo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog pastato konstrukcijose yra asbesto, todėl tai sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų konstrukcijose asbesto nėra, o šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, jo argumentai dėl pavojaus jo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė ir tai, kad jam buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, dėl ko nutrūko socialiniai ryšiai su jo šeimos nariais.

Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra nuteistasis, atliekantis laisvės atėmimo bausmę kalėjime, todėl, atsižvelgiant į jo statusą, teisę į pasimatymus reglamentuoja BVK nuostatos.

BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. BVK 86 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad drausmės grupei priklausantys nuteistieji turi teisę per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose. BVK 94 straipsnis taip pat reglamentuoja nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. BVK 94 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas (BVK 94 straipsnio 3 dalis).

Trumpalaikių pasimatymų tvarka bei ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Konvencijos 8 straipsnis) ribojimo klausimas. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijusi su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai, kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje E prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje K prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje K prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje būtų įregistruoti pareiškėjo prašymai dėl pasimatymų suteikimo. Tokių duomenų ir įrodymų nepateikė ir pareiškėjas. Pareiškėjas skunde teismui tik abstrakčiai nurodė, kad yra pažeidžiama jo teisė į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus su artimais giminaičiais, tačiau konkrečiai neįvardijo, kada kreipėsi dėl tokių pasimatymų suteikimo, ir nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija priėmė atitinkamus sprendimus jų nesuteikti. Pareiškėjo diskriminavimo atvejų nenustatyta. Byloje nenustačius, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio (lot. pagal pareigas) šių pasimatymų organizuoti be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus nagrinėjamu aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K pareigūnai, sprendžiant iš jų elgesio su pareiškėju, turi sadistinį asmenybės sutrikimą, o reikšminga dalis pareigūnų serga sadizmu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, žiaurų ar sadistišką elgesį, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negali nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam atvykus į Lukiškių TI-K buvo paimti kelioniniai krepšiai ir vietoje jų buvo išduotos dvi juodos dėžės, į kurias jo daiktai netilpo.

Kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose Lukiškių TI-K buvo atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 153 punkte nustatyti atvejai, kuomet privalomai atliekama nuteistųjų visuminė krata. Reikalavimai tokiai kratai atlikti nustatyti Instrukcijų 154 punkte, kuriame nurodyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusirengti drabužius iki apatinių baltinių.

Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Teismas akcentuoja, kad neatsiejama ir privaloma kratos procedūros dalis yra pareigūnų reikalavimas nusirengti iki apatinių rūbų ir atiduoti daiktus. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas neneigia aplinkybės, jog paimti daiktai nebuvo konfiskuojami ar gadinami, o tik laikinai sudėti į dėžes, kol bus atlikta asmens ir jo daiktų apžiūra. Kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų. Pagrindinis kratų ir apžiūrų tikslas yra užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą. Pažymėtina, kad dėl pareiškėjo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo, pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau byloje nėra medžiagos ir pareiškėjas pats nenurodė, kad dėl šių aplinkybių būtų skundęsis dėl savo teisių pažeidimo. Pareiškėjas nurodė, kad jam dėžės daiktams susidėti buvo duotos, nėra duomenų, kad būtų prašęs administracijos ar skundęsis, kad dėžėse netelpa jo daiktai. Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nurodydamas, kad netilpo jo daiktai dėžėse, detaliau savo teisių pažeidimo šiuo aspektu nenurodo, nekonkretizuoja, kad dėl to patyrė žalą, ar kad tai sukėlė jam neigiamas pasekmes.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu, dvasiniais skausmais, depresija, sužalota sveikata. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ar dušu neužtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais (24 paras), pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 70 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 100 Eur suma. Kaip minėta, teismas laiko, kad dėl pareiškėjo privatumo teisės pažeidimo naudojantis dušu ginčo laikotarpiu pažeistai pareiškėjo teisei apginti pakankama satisfakcija yra teisės pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant žalos atlyginimo pinigine kompensacija.

Pareiškėjo prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, kadangi pareiškėjas nepateikė šių išlaidų turėjimą pagrindžiančių dokumentų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais (24 paras) bei teisė į privatumą naudojantis dušu ginčo laikotarpiu.

Priteisti pareiškėjui A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, juridinio asmens kodas 188721271, 100 Eur (vienas šimtas eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.