Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės ir Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui A. D..

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos A. O. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo Valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje nėra ginčo dėl to, jog: 1) pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos (antrojo vaiko) suteiktos nuo 2019-02-12; 2) pirmasis pareiškėjos vaikas gimė 2015-06-29; 3) Laikotarpiu nuo 2015-08-17 iki 2018-06-29 pareiškėjai buvo suteiktos pirmojo vaiko priežiūros atostogos (nuo 2016-06-30 iki 2017-06-29 vaiko priežiūros išmoka buvo paskirta ir mokėta vaiko tėvui).

Sprendimai priimti dėl LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos tariamo neatitikimo (t. y. iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą) ir LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos tariamo neatitikimo (t.y. turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių stažą per 24 mėnesių laikotarpį iki vaikui, kurio priežiūrai apdraustajam asmeniui suteiktos atostogos, sukako dveji metai). Iš esmės ginčas byloje kyla dėl pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažo.

Pareiškėjos įsitikinimu, skundžiamais sprendimais į motinystės socialinio draudimo stažą nepagrįstai neįskaitytas laikotarpis nuo 2015-06-29 iki 2015-12-31. Skunde pažymima, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2015-12-31 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai nebuvo privalomai draudžiami motinystės socialiniu draudimu. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nurodyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu.

Iki 2016-01-01 vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai nebuvo draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokoms gauti, t. y. nuo jų pajamų neturėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui.

Skunde pažymima, kad nors pagal galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėja, atlikdama tarnybą vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti įmokas ligos socialiniam draudimui, tokia pareiga nebuvo nustatyta ir institucijai, kurioje ji atliko tarnybą, tačiau Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2010-07-20 iki 2015-12-31, buvo nurodyta, jog, be kita ko, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio; šių išmokų dydžiai, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Taigi, pareiškėja laikotarpiu nuo 2015-06-29 iki 2015-12-31, tarnaudama vidaus tarnybos sistemoje, galėjo gauti ir gavo LMSDĮ numatytas ligos ir motinystės išmokas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad laikotarpis, kai asmuo atliko tarnybą vidaus tarnybos sistemoje ir per kurį buvo gautos arba galėjo būti gautos LMSDĮ nustatytos ligos išmokos, suprantamas kaip asmens privalomųjų išmokų gavimo laiko tarpas patenkantis į „ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo“ sąvoką. Be to, LVAT yra išaiškinęs ir tai, kad siekiant užtikrinti buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teises į ligos pašalpą, iš esmės nėra aktualus šių piniginių išmokų mokėjimo šaltinio ir jo suformavimo klausimas, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei nepagrįstai ir neproporcingai pablogintų tokių asmenų teisinę padėtį baigus tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, 2011 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011,2017 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-142-822/2017).

Pareiškėja, besilaukdama pirmojo vaikelio, gaudavo nėštumo ir gimdymo išmokas, o nuo 2015-08-17 iki 2018-06-29 būdama pirmojo vaiko priežiūros atostogose gavo vaiko priežiūros išmokas. Vėliau, pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, pareiškėja iš karto grįžo į darbą, kuriame dirbo iki pat 2019-02-12 d., t.y. iki antrojo vaiko nėštumo ir gimdymo atostogų. Taigi pareiškėja, nuo 1999 m. tarnavusi vidaus tarnyboje, visą laiką sąžiningai mokėjusi mokesčius bei pirmojo vaiko gimimo atveju gavusi nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros išmokas, turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jai nusprendus susilaukti antrojo vaiko, valstybė pagal Konstituciją ir ją įgyvendinančius įstatymus socialinių garantijų srityje užtikrins, kad pareiškėjos padėtis nebus pabloginta ir ji turės teisę gauti motinystės išmokas už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, atsižvelgiant ir į jos gautą darbo užmokestį bei stažą dirbant vidaus reikalų sistemoje. Dėl šių argumentų skundą prašo tenkinti, ginčijamus sprendimus panaikinti, o atsakovą įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019-02-18 prašymą skirti motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2019-02-12 iki 2019-06-17, įskaitant į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 2015-06-29 iki 2015-12-31 (imtinai).

VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2019-03-25 sprendimas Nr. VPA_SP2-10485 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Atsakovas prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2019-03-25 sprendimo Nr. (9.3.) VPA_SP2-10485 ir VSDFV 2019-04-26 sprendimo Nr. (11.1) I-2858 teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja 2019-02-18 prašymu kreipėsi atsakovą prašydama skirti motinystės išmoką nuo 2019-02-12 iki 2019-06-17 (b.l. 10-11). VSDFV Vilniaus skyrius 2019-03-25 sprendimu Nr. (9.3.) VPA_SP2-10485, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės išmokos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2019-02-12 iki 2019-06-17, nes pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per šį laikotarpį yra tik 7 mėn. 11 dienų) (b.l. 15).

Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV, kuri išnagrinėjusi pareiškėjos skundą 2019-04-26 priėmė sprendimą Nr. (11.1) I-2858, kuriame nurodė, jog atsakovo sprendimas pagrįstas. VSDFV sprendime, be kita ko, nurodė, kad iki 2015-12-31 galiojusiame Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti vidaus tarnybos sistemos pareigūnai ir statutiniai valstybės tarnautojai buvo privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Kadangi minėti asmenys iki 2015-12-31 nebuvo draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, tai nuo jų darbo užmokesčio į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Remiantis Įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, tarnybos laikotarpiai iki 2015-12-31 nėra laikomi socialinio draudimo ir motinystės socialinio draudimo laikotarpiais ir negali būti vertinami nustatant teisę gauti socialinio draudimo išmokas. Pažymima, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai visomis socialinio draudimo rūšimis draudžiami nuo 2016-01-01 bei po šios datos institucijos, kurioje tarnauja (tarnavo) pareigūnas, mokėtos išmokos vaiko priežiūrai prilygintos socialinio draudimo išmokoms. Taip pat VSDFV sprendime nurodoma, jog laikotarpiai iki 2015-12-30 kai ji nebuvo draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu, ir nuo 2016-06-30 iki 2017-06-29, kai vaiko priežiūros išmoka buvo paskirta ir mokėta vaiko tėvui, neįtraukiami į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą. Kadangi teisės į motinystės išmoką atsiradimo laikotarpiu (2019-02-12) pareiškėja nėra įgijusi reikalaujamo 12 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažo, VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai neskyrė motinystės išmokos už laikotarpį nuo 2019-02-12 iki 2019-06-17 (b.l. 17-18).

Motinystės išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – Įstatymas) taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – Nuostatai).

Ginčui aktualioje Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojanti nuo 2018-01-01) nurodyta, kad teisę gauti motinystės išmoką turi asmuo, kuris: 1) yra apdraustas motinystės socialiniu draudimu, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 dalyje; 2) įstatymų nustatyta tvarka yra išleistas nėštumo ir gimdymo atostogų, išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, išleistam nėštumo ir gimdymo atostogų, taip pat atvejus, numatytus šio straipsnio 3 dalyje; 3) iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuomet jeigu apdraustasis asmuo neturi reikiamo motinystės socialinio draudimo stažo, nes stažo skaičiavimo laikotarpiu jam buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, motinystės socialinio draudimo stažas jam skaičiuojamas iš 24 mėnesių laikotarpio, buvusio iki vaikui, kurio priežiūrai apdraustajam asmeniui suteiktos atostogos, sukako dveji metai.

Byloje nustatyta ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra, kad pareiškėjos nėštumo ir gimdymo atostogos (antrojo vaiko) suteiktos nuo 2019-02-12, o laikotarpiu nuo 2015-08-17 iki 2018-06-29 pareiškėjai buvo suteiktos pirmojo vaiko priežiūros atostogos (nuo 2016-06-30 iki 2017-06-29 vaiko priežiūros išmoka buvo paskirta ir mokėta vaiko tėvui).

Atsisakymą skirti motinystės išmoką pareiškėjai atsakovas grindė tuo, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos, t. y. iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą) ir 16 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, t.y. turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių stažą per 24 mėnesių laikotarpį iki vaikui, kurio priežiūrai apdraustajam asmeniui suteiktos atostogos, sukako dveji metai). Taigi, iš esmės ginčas byloje kyla dėl pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažo.

Remiantis Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą sudaro laikotarpiai, per kuriuos buvo mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos socialiniam draudimui ir (ar) motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo Įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas dvi pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros išmokas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos išmokas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo socialinio draudimo išmokas bei dalinio darbo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ligos socialiniu draudimu ir motinystės socialiniu draudimu privalomai draudžiamus asmenis bei ligos socialinio draudimo ir motinystės socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu.

Atsisakydamas skirti motinystės išmokas atsakovas nurodė, jog iki 2015-12-31 galiojusiame Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti vidaus tarnybos sistemos pareigūnai ir statutiniai valstybės tarnautojai nebuvo draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nuo jų darbo užmokesčio į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Remiantis Įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjos iki 2015-12-31 gautos motinystės išmokos atsakovas nelaikė socialinio draudimo ir motinystės socialinio draudimo laikotarpiais ir jų nevertino nustatant pareiškėjos teisę gauti socialinio draudimo išmokas.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja nuo 1999-07-15 yra Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos pareigūnė ir laikotarpiu nuo 2015-06-29 iki 2015-12-31 institucija, kurioje tarnavo pareiškėja, jai mokėjo išmoką už 2015-06-29 gimusį vaiką (I t. b.l. 9). Kaip jau buvo minėta, atsakovė vaiko, gimusio 2015-06-29, priežiūros išmokos gavimo laikotarpio iki 2015-12-31 į pareiškėjos socialinio draudimo stažą neįskaitė motyvuodama tuo, jog vidaus sistemos tarnybos pareigūnai ir statutiniai valstybės tarnautojai motinystės socialiniu draudimu privalomai draudžiami tik nuo 2016-01-01 (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 4, 31 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad laikotarpis, kai asmuo atliko tarnybą vidaus tarnybos sistemoje ir per kurį buvo gautos arba galėjo būti gautos LMSDĮ nustatytos ligos išmokos, suprantamas kaip asmens privalomųjų išmokų gavimo laiko tarpas patenkantis į „ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo“ sąvoką. Apdraustojo asmens definicija traktuotina plačiąja prasme, apima ir tuos asmenis, kurie dirbdami išskirtinėje valstybės valdymo sistemos dalyje, konkrečiai, vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, bet dėl darbinės veiklos specifikos turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas. Konstatuota, kad pozicija, kai siekiama paneigti buvusio vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisę į ligos išmoką iki sueis įstatymų nustatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, neatsižvelgiant į laikotarpį vidaus tarnybos sistemoje, yra netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu. Sistemiškai aiškindamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Vidaus tarnybos statuto nuostatas dėl socialinių garantijų į ligos ir motinystės pašalpas, teismas padarė išvadą, kad nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į ligos išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išlieka, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo. Be to, LVAT yra išaiškinęs ir tai, kad siekiant užtikrinti buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teises į ligos pašalpą, iš esmės nėra aktualus šių piniginių išmokų mokėjimo šaltinio ir jo suformavimo klausimas, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei nepagrįstai ir neproporcingai pablogintų tokių asmenų teisinę padėtį baigus tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, 2011 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011,2017 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-142-822/2017).

Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtini Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai analogiškose administracinėse bylose, kuriuose ratio decidendi iš esmės sutampa bei kuriose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, aktualios ir reikšmingos nagrinėjamai bylai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog apdraustojo asmens definicija traktuotina plačiąja prasme, apimanti ir tuos asmenis, kurie dirbdami išskirtinėje valstybės valdymo sistemos dalyje, konkrečiai, vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, bet dėl darbinės veiklos specifikos turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog pozicija, kai siekiama paneigti buvusio vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisę į ligos išmoką iki sueis įstatymų nustatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, neatsižvelgiant į laikotarpį vidaus tarnybos sistemoje, yra netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į ligos išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išlieka, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo (LVAT 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007).

Kitoje administracinėje byloje buvo akcentuota, kad teisės aktai vidaus tarnybos statutiniams pareigūnams garantavo socialines garantijas laikino nedarbingumo dėl ligos atveju, bei, kad, siekiant užtikrinti buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teises į ligos pašalpą, iš esmės nėra aktualus piniginių išmokų mokėjimo šaltinio ir jo suformavimo klausimas, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei nepagrįstai ir neproporcingai pablogintų tokių asmenų teisinę padėtį, baigus tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. Teismas paminėtoje byloje taip pat padarė išvadą, jog laikotarpiai, kurie pripažįstami kaip ligos socialinio draudimo stažas, yra neatsiejamai susiję su šiais laikotarpiais gaunamomis darbinėmis pajamomis, nes per šiuos socialinio draudimo stažo laikotarpius gautų darbinių pajamų dydis lemia asmeniui išmokamų ligos pašalpų dydžius. (žr. LVAT 2011 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011).

Atsižvelgusi į nurodytus motyvus bei teisminę praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo teiginiai, jog pareiškėjos nurodytas 2015-06-29 – 2015-12-31 laikotarpis į jos motinystės socialinio draudimo stažą negali būti įskaitomas, nes iki 2016-01-01 vidaus sistemos tarnybos pareigūnai motinystės socialiniu draudimu draudžiami nebuvo ir įmokos motinystės socialiniam draudimui nuo jų darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų nebuvo mokamos, nepagrįsti. Pareiškėjos gautas darbo užmokestis dirbant vidaus sistemos tarnyboje vertintinas kaip draudžiamosios pajamos, pagal kurias skaičiuojama motinystės išmoka, o motinystės išmokos gavimo laikotarpis (2015-06-29 – 2015-12-31) atitinkamai turėtų būti įskaitomas į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą. Dėl šių argumentų pareiškėjos skundas, kuriuo prašoma panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2019-03-25 sprendimą Nr. (9.3.) VPA_SP2-10485 ir VSDFV 2019-04-26 sprendimą Nr. (11.1) I-2858 yra tenkinamas, o minėti individualūs administraciniai aktai pripažintini neteisėtais ir yra naikintini. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. O. 2019-02-18 prašymą skirti motinystės išmoką, įskaitant į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 2015-06-29 iki 2015-12-31.

Pareiškėja prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai patenkinti, todėl pareiškėja turi teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pareiškėja sumokėjimo 23 Eur žyminį mokestį. Pagal pareiškėjos su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateiktas sąskaitas už teisines paslaugas Nr.895 ir jos apmokėjimą pagrindžiantį pinigų priėmimo kvitą 500 Eur sumai, taip pat sąskaitą už teisines paslaugas Nr.927 ir mokėjimo nurodymą 225 Eur sumai, matyti, jog pareiškėja patyrė 725 Eur išlaidų už skundo parengimą ir atstovavimą. Pareiškėjos prašomos priteisti už skundo parengimą ir atstovavimą 725 Eur išlaidos neviršija maksimalių galimų priteisti užmokesčio dydžių.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad bendra pareiškėjai A. O. iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina suma sudaro 748 Eur Eur (725 Eur + 23 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipnsiu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. O. skundą tenkinti.

Panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2019-03-25 sprendimą Nr. (9.3.) VPA_SP2-10485 ir VSDFV 2019-04-26 sprendimą Nr. (11.1) I-2858.

VSDFV Vilniaus skyrių įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. O. 2019-02-18 prašymą skirti motinystės išmoką, įskaitant į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 2015-06-29 iki 2015-12-31.

Priteisti pareiškėjai A. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (juridinio asmens kodas 191683350) 748 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.