- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2010-06-14
- Bylos Nr.
- N-438-828-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Advokatai
- Jonas Masiokas
- Kategorijos
- 40.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R.M., atstovaujamos advokato Jono Masioko, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarties R.M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) pareigūnė 2007 m. spalio 30 d. R.M. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji, būdama UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir Bendrovė) teisės ir personalo direktorė, neužtikrino, kad UAB „Vilniaus energija“ darbuotojams būtų apmokėta už viršvalandžius: įmonės darbuotojų darbo sutartyse ar darbo tvarkos taisyklėse (ar kitame įmonės dokumente) nėra aptartas suminės darbo laiko apskaitos apskaitinis laikotarpis, kaip tai numato Darbo ir poilsio laiko ypatumų energetikos įmonėse 80 punktas (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587), todėl imant apskaitinį laikotarpį 1 mėn. darbuotojams neapmokėta už viršvalandžius. Šiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 93, 148, 193 straipsnius, 149 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Už šį pažeidimą administracinė atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41 straipsnio 1 dalyje.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos pareigūnė 2007 m. lapkričio 13 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad R.M. pažeidė ATPK 41 straipsnio 1 dalį, ir paskyrė 2750 litų administracinę nuobaudą.
II.
R.M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Inspekcijos nutarimą.
Paaiškino, kad su priimtu nutarimu nesutinka, kadangi nutarimu vyriausioji darbo inspektorė R.Č. pripažino ją kalta padarius pažeidimą, nurodytą ATPK 41 straipsnio 1 dalyje, t. y. jai inkriminuojamas darbo įstatymų, darbo saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimas. Nurodė, kad neaišku kuo vadovaudamasi inspektorė nustatė DK straipsnių pažeidimus. Pažymėjo, kad nė viena konkrečiai iš nurodytų nutarime minimų DK normų nėra skirta ir nereguliuoja klausimų dėl ilgesnio nei 8 val. per dieną ar 40 val. per savaitę darbo laiko suminio darbo laiko apskaitos apskaitinio laikotarpio, jei nėra faktiškai dirbama daugiau kaip 48 valandas per savaitę ar daugiau kaip 12 valandų per darbo dieną. Kadangi nutarime nėra nurodytas nė vienas konkrečiai pažeistas teisės norminis aktas (straipsnis, dalis, punktas), akivaizdu, kad inkriminuojamo administracinio pažeidimo esmė nėra atskleista. Nurodė, kad nutarimą surašiusi pareigūnė nukrypo nuo ATPK 248 str. numatytų administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių, pažeidė ATPK 257 str. įtvirtintą visapusiško ir objektyvaus įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimo principą, ATPK 286 str. imperatyviai išvardytus reikalavimus nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje turiniui, todėl mano, kad nutarimas buvo surašytas ir administracinio teisės pažeidimo byla buvo pradėta nepagrįstai ir neteisėtai.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. priėmė nutartį, kuria Inspekcijos nutarimą, kuriuo pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį R.M. paskirta 2750 litų bauda, paliko nepakeistą ir skundo nepatenkino.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog iki 2003 m. sausio 1 d. dienos galiojusių ir po 2003 m. sausio 1 d. dienos galiojančių bylai aktualių teisės aktų bei jų normų analizė leidžia daryti išvadą, kad, įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, esmingai pasikeitė suminės darbo laiko apskaitos įforminimo (įvedimo) bei fiksavimo procedūros, panaikinta iki tol galiojusi leidiminė sistema, panaikintas leidimų išdavimo tvarką reglamentavęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. Todėl negalima laikyti, kad, įsigaliojus DK ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimui Nr. 587, tebegaliojo anksčiau išduoti leidimai taikyti suminę darbo laiko apskaitą. Teismo vertinimu, byloje įrodyta, kad iki 2007 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 456 priėmimo suminės darbo laiko apskaitos įforminimo bei fiksavimo tvarka nebuvo patvirtinta. Teismo nuomone, tokia teisės aktų reikalavimus atitinkančia tvarka galima būtų laikyti įmonėje sudarytą kolektyvinę sutartį, tačiau jos galiojimas pasibaigė 2003 m. birželio 30 d. (DK 63 straipsnio 2 dalis). Teismas pabrėžė, jog bylos įrodymais nustatyta, o ir pati R.M. to neneigia, kad įmonėje realiai nebuvo laikomasi kolektyvinės sutarties neva nustatyto ataskaitinio laikotarpio - kalendorinių metų, nes, teismui pasiūlius, nepateikta įrodymų, kad, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui - 2006 metams, po 2006 m. gruodžio 31 d., taip pat ir ankstesniaisiais metais buvo apmokėta už viršvalandžius ar kitaip už juos kompensuota. Teismas akcentavo, jog R.M. neneigia, kad daliai įmonės darbuotojų už viršvalandžius buvo apmokėta ne pagal kolektyvinėje sutartyje nustatytą ataskaitinį laikotarpį, t.y. po 2007 m. balandžio 30 dienos. Teismo nuomone, laikytina, kad R.M., turėdama pareigą kontroliuoti, kaip bendrovėje laikomasi DK bei kitų teisės aktų reikalavimų, organizuoti jų įgyvendinimą bendrovėje, neužtikrino, kad įmonės darbuotojų darbo sutartys, darbo tvarkos taisyklėse ar kitame įmonės dokumente būtų aptartas suminės darbo laiko apskaitos apskaitinis laikotarpis, kaip tai numato Darbo ir poilsio laiko ypatumų energetikos įmonėse 80 punktas, todėl darbuotojams neapmokama už viršvalandžius.
III.
Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo R.M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį bei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Apeliantė nurodo, kad UAB „Vilniaus energija“ daugelį metų taiko suminę darbo laiko apskaitą (tam iki 2003 m. sausio 1 d., t. y. naujojo DK nuostatų įsigaliojimo, buvo išduotas specialus Inspekcijos leidimas). Be to, suminės darbo laiko apskaitos įvedimas yra nustatytas iki šiol galiojančioje 2001 m. liepos 5 d. sudarytoje kolektyvinėje sutartyje. Todėl UAB „Vilniaus energija“ darbuotojams viršvalandžiai teisėtai buvo skaičiuojami taikant apskaitinį vienerių metų laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Inspekcija prašo atmesti R.M. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti galioti nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, jog, priešingai nei teigia apeliantė, UAB „Vilniaus energija“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu patvirtintos suminės darbo laiko apskaitos įvedimo tvarkos 7, 8 ir 9 punktų nustatyta tvarka neįvedė suminės darbo laiko apskaitos, todėl ir neturėjo teisės skaičiuoti viršvalandžių, kaip įmonė, taikanti suminę darbo laiko apskaitą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra pagrindinis procesinis dokumentas, fiksuojantis duomenis apie pažeidimą, kas matyti iš ATPK 260 straipsnio 1 dalies reikalavimų, keliamų jo turiniui, kur pasakyta, jog administracinio teisės pažeidimo protokole turi būti nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė (ja laikytina administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviųjų požymių visuma), šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis ar kitas numatantis atsakomybę už šį pažeidimą teisės aktas, kurio reikalavimus pažeidė asmuo. Tinkamas pažeidimo esmės nurodymas administracinio teisės pažeidimo protokole yra svarbus administracinio teisės pažeidimo bylą ar skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo nagrinėjančiai institucijai, kadangi apibrėžia įrodinėjimo dalyką byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog ATPK įvirtintos teisės normos (ATPK 284 straipsnio 2 dalis) nesudaro galimybės papildyti administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotą kaltinimą naujomis esminėmis faktinėmis veikos aplinkybėmis, pripažinti asmenį kaltu padarius administracinį pažeidimą, nurodant naujus esminius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, t. y. keisti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jame suformuluoto kaltinimo turinį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. N3-444/06). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog įgaliotas organas (pareigūnas) nagrinėja bylą tik to asmens atžvilgiu ir tik pagal tokį administracinį kaltinimą, pagal kurį jam perduota medžiaga (ATPK 261 straipsnio 1 dalis, 284 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui R.M. buvo suformuluotas kaltinimas dėl to, jog ji būdama UAB „Vilniaus energija“ teisės ir personalo direktorė, neužtikrino, kad UAB „Vilniaus energija“ darbuotojams būtų apmokėta už viršvalandžius: įmonės darbuotojų darbo sutartyse ar darbo tvarkos taisyklėse (ar kitame įmonės dokumente) nėra aptartas suminės darbo laiko apskaitos apskaitinis laikotarpis, kaip tai numato Darbo ir poilsio laiko ypatumų energetikos įmonėse 80 punktas (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587), todėl imant apskaitinį laikotarpį 1 mėn. darbuotojams neapmokėta už viršvalandžius. Administracinio teisės pažeidimo protokole buvo konstatuota, jog tokiais veiksmais R.M. pažeidė DK 93, 148, 193 straipsnius, 149 straipsnio 2 dalies reikalavimus, o už šį pažeidimą administracinė atsakomybė numatyta ATPK 41 straipsnio 1 dalyje (darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimas). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, darytina išvada, jog R.M. buvo suformuluotas administracinis kaltinimas dėl to, kad ji neužtikrino suminės darbo laiko apskaitos apskaitinis laikotarpio įtvirtinimo įmonės darbuotojų darbo sutartyse ar darbo tvarkos taisyklėse (ar kitame įmonės dokumente) ir dėl šios aplinkybės galėjo būti pažeidžiamos darbuotojų teisės gauti apmokėjimą už viršvalandžius.
Nagrinėjant R.M. administracinio teisės pažeidimo bylą būtina atsižvelgti į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinių teisės pažeidimų bylose, yra išaiškinęs, jog ATPK 41 straipsnio 1 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė už darbo įstatymų nustatytų darbuotojų teisių ir laisvių pažeidimą. Aiškinant šią įstatymo normą jos paskirties ir teisinės prasmės aspektais, darytina išvada, kad administracinę atsakomybę užtraukia tik toks darbo įstatymų pažeidimas, kuris tiesiogiai atima ar apriboja įstatymu nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas ir pan., t. y. iš esmės materialinio pobūdžio teises. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. balandžio 25 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. 679¹¹-01/2001, Administracinių teismų praktika Nr. 1, 2001 m., p. 80 -82). Taip pat akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N6-1313/2006 yra nurodęs, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Toks aiškinimas iš esmės atitinka bendrąjį baudžiamosios teisės principą nullum crimen, nulla poena sine lege (iš lot. – nėra nusikaltimo, nėra bausmės be įstatymo), Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, kurioje teigiama, kad baudžiamoji teisė neturi būti plečiamai aiškinama kaltinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme. Pastarasis reikalavimas Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje laikomas įvykdytu, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jei reikalinga, teismų praktikoje pateikiamo jos aiškinimo, gali žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks jam baudžiamąją atsakomybę (Administracinių teismų praktika Nr. 10, 2007 m., p. 67 - 75).
Atsižvelgiant į šias teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, suformuluotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, darytina išvada, jog asmuo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalies nuostatas gali būti patrauktas tada, kai jis pažeidžia imperatyvias, aiškiai ir konkrečiai suformuluotas darbo įstatymų nuostatas ir taip tiesiogiai apriboja įstatymu nustatytas darbuotojų materialinio teisinio pobūdžio teises (pvz. turėti tam tikras įstatymų garantuotas darbo bei poilsio sąlygas ir pan.) Kaip jau buvo minėta, esminis R.M. pareikštas administracinis kaltinimas buvo grindžiamas tuo, kad UAB „Vilniaus energija“ dokumentuose neaptartas suminės darbo laiko apskaitos apskaitinis laikotarpis. Imperatyvus reikalavimas nustatyti tokį laikotarpį įmonėje UAB „Vilniaus energija“ buvo įtvirtintas DK 148 straipsnio pagrindu priimtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 587. Šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų energetikos įmonėse 80 punktas apibrėžia, jog energetikos įmonių, dirbančių nepertraukiamu režimu, darbuotojams gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita, kurios apskaitinio laikotarpio trukmė – ne ilgesnė kaip vieneri metai. Konkreti apskaitinio laikotarpio trukmė nustatoma darbo, kolektyvinėje sutartyse arba darbo tvarkos taisyklėse.
Byloje nustatyta, jog UAB „Vilniaus energija“ yra nepertraukiamu režimu dirbanti energetikos įmonė, kurioje nuo 2002 m. vasario 1 d. (b. l. 20 – 21, 147) galioja kolektyvinė sutartis (b. l. 117 – 138), o šios sutarties 4.5.3 punkte darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, nustatyta apskaitinio laikotarpio trukmė (vieneri metai). Teisėjų kolegijos nuomone, toks suminės darbo laiko apskaitos reguliavimas UAB „Vilniaus energija“ vidaus dokumentuose atitinka imperatyvias Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 nuostatas. Nors minėtoje kolektyvinėje sutartyje buvo nurodyta, kad ji galioja iki 2003 m. birželio 30 d., tačiau 2001 m. gruodžio 11 d. susitarimu (b. l. 20) tarp įmonės ir darbuotojų kolektyvo, sutarties galiojimas buvo pratęstas iki naujos kolektyvinės sutarties sudarymo (susitarimo 3.1 punktas), kas atitinka Darbo kodekso 63 straipsnio 2 dalies nuostatas (įmonės kolektyvinė sutartis galioja iki naujos įmonės kolektyvinės sutarties pasirašymo arba iki sutartyje nustatyto termino). Nenustačius fakto, jog įmonėje netinkamai buvo vedama suminė darbo laiko apskaita, nėra ir pagrindo konstatuoti, kad, vedant apskaitą pagal teisės norminių aktų leidžiamą ir UAB „Vilniaus energija“ tinkama forma apibrėžtą vienerių kalendorinių metų laikotarpį, galėjo būti pažeidžiamos darbuotojų teisės gauti apmokėjimą už viršvalandžius.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad R.M. padarė ATPK 41 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. pažeidė imperatyvias darbo įstatymų nuostatas ir tiesiogiai apribojo įstatymu nustatytas darbuotojų materialinio teisinio pobūdžio teises. Todėl administracinio teisės pažeidimo bylos, iškeltos pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį, teisena nutrauktina (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R.M. atstovo advokato Jono Masioko apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimą panaikinti, o administracinio teisės pažeidimo bylą R.M. atžvilgiu nutraukti.
Nutarimas neskundžiamas.