Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-608-413/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-04-09
Bylos Nr.: 2A-608-413/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-04011-2012-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arvydas Žibas (pirm.), Gintautas Koriaginas (pran.), Evaldas Burzdikas
Ieškovas: B. S.
Atsakovas: M. Š.
Trečiasis asmuo: Kauno miesto savivaldybės administracija

Kategorijos

30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-608-413/2013;Teisminio proceso Nr. 2-05-3-04011-2012-1;

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Agnė Petkevičienė;(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 121.14.; 121.18.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo B. S. atstovės advokatės I. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-7164-887/2012 pagal ieškovo B. S. ieškinį atsakovui M. Š., trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija, dėl nuosavybės teisės gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovo motinai R. Š. 2004 m. rugpjūčio 26 d. buvo suteikta valstybės garantija Nr. 642 kaip grąžintino savininkui buto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei, valstybei įsipareigojant ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. suteikti jai kitas didesnės vertės gyvenamas patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomos patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį nuomininkei išsiperkant rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Po R. Š. mirties (duomenys neskelbtini), reikalavimo teisę į paminėtą valstybės garantiją po ½ dalį paveldėjo ieškovas ir mirusiosios vaikaitis M. Š.. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. A-43 ir 2010 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. A-740 dėl 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantinio dokumento Nr. 642 patikslinimo pagrindu ieškovas ir atsakovas buvo įrašyti į valstybės garantiją kaip ½ dalies valstybės garantijos turėtojai.

Ieškovas, remdamasis CK 1.137, 1.138 straipsnių, 4.74-4.76 straipsnių ir Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio nuostatomis, kreipėsi ieškiniu į teismą ir prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui B. S. ir atsakovui M. Š. bendrosios nuosavybės teise priklausančią reikalavimo teisę į 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantiją nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute Nr. 642, pripažįstant ieškovui B. S. reikalavimo teisę į kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų suteikimą, kurių dalis, atitinkanti ½ dalies nuomoto buto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vertę, būtų neatlygintinai perduota ieškovo nuosavybėn, o likusi dalis ieškovo išperkama rinkos kaina 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarime Nr. 1162 nustatyta tvarka ir terminais, neviršijant ½ dalies valstybės remiamų būsto kreditų sumos, suteikiamos dviejų ir daugiau asmenų šeimai pagal 1997 m. spalio 23 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1162 „Dėl lengvatinių paskolų gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti teikimo iš bankų kredito išteklių piliečiams, turintiems teisę į valstybės paramą (Dėl Valstybės remiamų būsto kreditų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo)“, o atsakovui M. Š. pripažįstant reikalavimo teisę į kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų suteikimą, kurių dalis, atitinkanti ½ dalies nuomoto buto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vertę, būtų neatlygintinai perduota atsakovo nuosavybėn, o likusi dalis atsakovo išperkama rinkos kaina 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarime Nr. 1162 nustatyta tvarka ir terminais, neviršijant ½ dalies valstybės remiamų būsto kreditų sumos, suteikiamos dviejų ir daugiau asmenų šeimai pagal 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1162 „Dėl lengvatinių paskolų gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti teikimo iš bankų kredito išteklių piliečiams, turintiems teisę į valstybės paramą (Dėl Valstybės remiamų būsto kreditų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo)“; priteisti iš atsakovo M. Š. ieškovui B. S. turėtas bylinėjimosi išlaidas pagal išlaidas patvirtinančius dokumentus (b. l. 3-8, 80-81).

II. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė (b. l. 103-108). Teismas nurodė, kad Valstybės garantijų sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams išdavimo bei įvykdymo tvarka yra sudedamoji nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, kurią reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Kompensacijų įstatymas, Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. 793 ir kiti poįstatyminiai teisės aktai. Palikėja R. Š. įgijo teisę į vienas gyvenamąsias patalpas. Nei Didesnės vertės gyvenamųjų patalpų dalies ir nuomininkams perduotų neatlygintinai nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumo padengimo tvarkos apraše, nei Kompensacijų įstatyme nėra numatyta galimybė valstybės garantijos turėtojo paveldėtojams suteikti daugiau patalpų, nei numatyta valstybės garantijoje, arba tiek patalpų, kiek yra paveldėtojų. Teismas konstatavo, pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalį natūra grąžintino gyvenamojo namo, jo dalies, ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną šio straipsnio 2 dalyje nurodytą garantiją, valstybės garantija negali būti vykdoma atskirai nuo vieno iš įpėdinių, neatsižvelgiant į R. Š. išduotos valstybės garantijos turinį, o reikalavimo teisės paveldėtojai B. S. ir M. Š. šią teisę turi įgyvendinti bendru sutarimu.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovo atstovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti (b. l. 111-115). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl kitų patalpų, suteikiamų pagal valstybės garantiją, skaičiaus įstatyminio reguliavimo. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalis numato, kad natūra grąžintino gyvenamojo namo, jo dalies, ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 2 d. nurodytą garantiją. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą vieną iš tokių garantijų yra kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų suteikimas, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, privalomą išsipirkimą rinkos kaina tvarką ir terminus nustato Vyriausybė Taigi nei Kompensacijų įstatymas, nei Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintas Didesnės vertės gyvenamųjų patalpų dalies ir nuomininkams perduotų neatlygintinai nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumo padengimo tvarkos aprašas nenumato sąlygos, jog garantijos turėtojams gali būti suteikiamos tik vienos patalpos. Šiuose teisės aktuose įtvirtinta tik viena nuomininko teisę ribojanti sąlyga, t. y. perduodamų didesnės vertės patalpų vertė (nuomininkams gali būti suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, perduodama neatlygintinai nuosavybėn, o likusi dalis išperkama rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais).

2. Dėl paveldėtojų teisės įgyvendinti valstybės garantiją bendru sutarimu. Nors teismas nurodė, kad savo reikalavimo teisę, atsirandančią iš Valstybės garantijos, ieškovas ir atsakovas turi įgyvendinti bendru sutarimu, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad šalims pasiekti bendrą sutarimą nėra galimybių. Ieškovas nuosekliai nuo 2007 metų siekia įgyvendinti jam priklausančią reikalavimo teisę, o atsakovas visiškai nesirūpina Valstybės garantijos vykdymu, vengia bendrauti tiek su Kauno miesto savivaldybe, tiek su ieškovu. Tokiu būdu, neatsidalinus šalims valstybės garantijos iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovas negali įgyvendinti savo reikalavimo teisės, o Valstybė negali įvykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų. Įstatymai ir poįstatyminiai aktai nenumato, kaip gali būti įgyvendinta vieno iš įpėdinių reikalavimo teisė, atsiradusi iš Valstybės garantijos nuomininkui, jeigu yra nesutarimas su kitais įpėdiniais arba kiti įpėdiniai neketina pasinaudoti jiems įstatymu suteikta teise. Tai vertintina kaip teisės spraga.

3. Dėl teisės analogijos taikymo. Kadangi ginčas tarp ieškovo ir atsakovo dėl bendrosios nuosavybės teise priklausančios reikalavimo teisės yra kylantis iš civilinių teisinių santykių, šią spragą galima užpildyti taikant pagal analogiją panašius santykius reglamentuojančias teisės normas (CK 1.8), t. y. teisės normas, reglamentuojančias atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str.), ir prievolių teisės normas (CK 6.17, 6.24 str.). Valstybės garantija nuomininkui - yra prievolė, t. y. tam tikras Valstybės prisiimtas įsipareigojimas, šiuo konkrečiu atveju, Valstybė išdavė R. Š. dokumentą, kuriuo Valstybė įsipareigojo, kad jai, kaip nuomininkei, gyvenusiai savininkui grąžintiname bute, per garantijos dokumente nurodytą laiką bus suteiktos kitos didesnės vertės patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomotų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį nuomininkas privalės išpirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Kadangi R. Š. garantija nebuvo įvykdyta, reikalavimo teisę paveldėjo ir garantijos turėtojais tapo ieškovas ir atsakovas, kuriems iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė priklauso bendrosios nuosavybės teise. Tokiu būdu, vienoje prievolės pusėje yra kreditoriai - ieškovas ir atsakovas, o kitoje - skolininkas Valstybė. CK 6.17 straipsnyje nurodyta, kad jeigu kreditorius yra du ir daugiau asmenų, tai kiekvienas iš jų turi teisę reikalauti lygios dalies, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus. Ieškovas ir atsakovas remiantis paveldėjimo teisės liudijimais, pateiktais byloje, paveldėjo po 1/2 dalį reikalavimo teisės į valstybės garantijos įvykdymą. Taigi akivaizdu, kad reikalavimo teisė priklauso ieškovui ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise, yra aiškiai nustatytos dalys bendrojoje nuosavybėje. CK 6.24 straipsnio 1 dalis nustato prievolių dalomumo prezumpciją, t. y. prievolės yra dalomosios, išskyrus specialiai įstatymų numatytus atvejus, taip pat kai dėl prievolės dalyko prigimties prievolė nedaloma nei fizine, nei abstrakčia prasme. Nei Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, nei Kompensacijų įstatymas tokios išimties nenumato. CK 6.24 straipsnio 2 d. numato, kad jeigu prievolė yra dalomoji ir ją turi daugiau nei vienas kreditorius, tačiau ši prievolė nėra solidarioji, tai kiekvienas kreditorius gali reikalauti patenkinti tik savo dalį. Todėl iš valstybės garantijos atsiradusi prievolė yra daloma tiek fizine, tiek abstrakčia prasme, kas reiškia, kad reikalavimo teisė gali būti atidalinta iš bendrosios nuosavybės. Sprendžiant klausimą dėl atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra svarbu, kad nenukentėtų Valstybės interesai, nes atsiradus įpėdiniams ir atidalinus reikalavimo teisę iš bendrosios dalinės nuosavybės valstybei negali atsirasti didesni įsipareigojimai, nei buvo numatyti mirusiajai išduotoje valstybės garantijoje, t. y. garantija turi būti įvykdyta tokia apimtimi, kokia buvo numatyta išduotame valstybės garantiniame dokumente Nr. 642. Todėl svarbu nustatyti, kokius įsipareigojimus prieš nuomininką (R. Š.) prisiėmė Valstybė, išduodama jai Valstybės garantiją. Pačiame įstatymo tekste, apibrėžiant garantijos turinį, nurodyta, kad valstybė įsipareigoja perduoti „didesnės vertės patalpas“, tačiau nenurodoma, ar tai yra vienas butas ar vienos patalpos ar viena patalpa. Tačiau Valstybės įsipareigojimas apibrėžiamas tam tikra prievolės apimtimi, kiekvienu konkrečiu atveju turinčia finansinę išraišką, o būtent: 1) Garantijos turėtojams neatlygintinai nuosavybės teise gali būti perduodama patalpų dalis, atitinkanti nuomotų patalpų vertę; 2) Likusią dalį garantijos turėtojas privalės išpirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais“. Nuomininko nuomotų patalpų vertė nesunkiai nustatoma įvertinus nuomojamas patalpas, todėl kiekvienam iš garantijos turėtojų neatlygintinai nuosavybėn turi būti perduota ne daugiau, kaip dalis, atitinkanti 1/2 (vienos antrosios) nuomotų patalpų vertės. Paskutinis nuomotų patalpų įvertinimas buvo 96 000 Lt, todėl kiekvienam iš paveldėtojų tektų neatlygintinai perduodama dalis po 48 000 Lt. 2000 liepos 5 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 793 patvirtintos tvarkos „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“ 2 punktas numato, kad didesnės vertės gyvenamųjų patalpų išperkamosios dalies vertė negali būti didesnė už Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą valstybės remiamų būsto kreditų dydį. 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1162 „Dėl lengvatinių paskolų gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti teikimo iš bankų kredito išteklių piliečiams, turintiems teisę į valstybės paramą (Dėl Valstybės remiamų būsto kreditų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo)“ (aktuali 2012-04-15 redakcija) nustatyta, kad valstybės remiamų būsto kreditų suma neturi būti didesnė kaip: - 180 tūkst. litų arba ekvivalentas kita valiuta - asmeniui be šeimos; - 300 tūkst. litų arba ekvivalentas kita valiuta - dviejų ir daugiau asmenų šeimai. Tokiu būdu, ieškovui ir atsakovui realizuojant Valstybės garantijoje numatytą teisę į didesnės vertės patalpas, o Valstybei vykdant savo įsipareigojimus suteikiant didesnės vertės patalpas, tų patalpų išperkamosios dalies vertė negali būti didesnė kaip valstybės remiamų būsto kreditų suma dviejų ir daugiau asmenų šeimai (pagal šiuo metu galiojanti įstatymą- 300 tūkst. litų, t. y. kiekvienam įpėdiniui ne daugiau 150 tūkst. litų). Tačiau, tiek šie nutarime numatyti dydžiai, tiek nuomojamo buto vertė gali keistis (būti perskaičiuojama). Tokiu būdu, tiek vykdant vieną Valstybės garantiją (jei ieškovas ir atsakovas vieningai savo teises realizuotų), tiek atsidalinus iš bendrosios dalinės nuosavybės, kiekvienam iš garantijos turėtojų galėtų būti suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamos patalpos, kurių dalis, atitinkanti 1/2 dalies nuomotų patalpų vertę, būtų neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį jie privalės išpirkti rinkos kaina 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarime Nr. 1162 nustatyta tvarka ir terminais, neviršijant 1/2 dalies valstybės remiamų būsto kreditų sumos, suteikiamos dviejų ir daugiau asmenų šeimai. Ir visiškai neturi reikšmės, ar tai būtų vienas butas, kurio vertė butų ne daugiau kaip 396 000 Lt, perduodamas ieškovui ir atsakovui pusiau, ar kiekvienam iš jų būtų suteiktos atskiros patalpos (butai), kurių vertės neviršytų 198 000 litų. Tačiau, tiek Vyriausybės nutarime numatyti remiamų būsto kreditų dydžiai, tiek nuomojamo buto vertė gali keistis (būti perskaičiuojama), todėl ieškinio reikalavimas formuluojamas be absoliučių dydžių (skaičių), o remiantis teisės aktuose įtvirtintomis sąvokomis (aprašymais). Atsakovas M. Š. neatlieka įstatymo nustatytų veiksmų Valstybės garantijos nuomininkui įvykdyti, o ieškovas B. S. nori realizuoti jam įstatymu suteiktas teises, bet to negali padaryti be M. Š. valios išreiškimo, todėl ieškovas priverstas kreiptis į teismą dėl reikalavimo teisės į Valstybės garantiją atidalinimą iš bendros dalinės nuosavybės. Nes priešingu atveju gautųsi taip, kad Valstybė priima įstatymus ir įsipareigojimus, kurių pati negali įvykdyti, nes B. S. negali įgyvendinti savo reikalavimo teisės jau beveik 5 metus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 124-127). Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliantas nepagrįstai savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada, jog savo reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, ieškovas ir atsakovas turi įgyvendinti bendru sutarimu, grindžia aplinkybe, kad sutarimo dėl valstybės garantijos įvykdymo tarp B. S. ir M. Š. nėra, kad kitas įpėdinis neketina pasinaudoti jam įstatymu suteikta teise. Toks deklaratyvaus pobūdžio argumentas nesudaro pagrindo naikinti teisingo ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Byloje nepateikta duomenų, kad tarp ieškovo ir atsakovo yra iš civilinių teisinių santykių kylantis ginčas dėl ieškovo ir atsakovo reikalavimo teisės, atsirandančios iš valstybės garantijos, atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad reikalavimo teisė, kylanti iš valstybės garantijos, yra turtinė reikalavimo teisė. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis nustato, kad iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise (CK 4.72 str.). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 str. 1 d.) Bendrosios nuosavybės teisė laikoma dalinė, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.73 str. 2 d.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybes, kurių neginčija ir pats apeliantas, kad ieškovas B. S. ir atsakovas M. Š. paveldėjimo būdu pagal 2007 m. liepos 18 d. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą ir 2010 m. vasario 2 d. Papildomą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą lygiomis dalimis, kiekvienas po 1/2 dali, įgijo R. Š. turėtą reikalavimo teisę į 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantijoje Nr. 642 nurodytą valstybės įsipareigojimo įvykdymą teisės aktų nustatyta tvarka.

2. Iš ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantijos Nr. 642 vykdymo tvarka, matyti, kad ieškovas siekia ne paveldėjimo būdu įgytos reikalavimo teisės atidalijimo (įgytų reikalavimo teisių dalys jau yra nustatytos), o, remdamasis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi siekia valdymo, naudojimosi ir disponavimo šia turtine teise tvarkos nustatymo. Byloje reiškiamais reikalavimais iš esmės buvo siekiama įgyti galimybę ieškovui įgyvendinti jo turimą reikalavimo teisę atskirai nuo atsakovo, tačiau valstybės garantijų vykdymą reglamentuojantys teisės aktai tokios galimybės nenumato, nes reikalavimo teisės, kylančios iš 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantijos Nr. 642, objektas - kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų suteikimas pagal šioje garantijoje nurodytas sąlygas - yra nedalomas, nepriklausomai nuo tokios teisės įgijimo būdo (Kompensacijų įstatymo 9 str. 2 d. 2 p., 9 str. 3 d., 9 str. 7 d., Tvarkos aprašas). Nuosavybės teisių atkūrimo procese suteikiamų valstybės garantijų turėtojų teises, taip pat ir mirusiųjų valstybės garantijų turėtojų įpėdinių teises, ir jų įgyvendinimo tvarką reglamentuoja specialieji (kitų teisės aktų atžvilgiu) teisės aktai. Todėl trečiasis asmuo nesutinka su apelianto argumentu, kad nagrinėjamu atveju galėtų būti taikomos pagal analogiją panašius santykius reglamentuojančios civilinės teisės normos, pvz., prievolių teisės normos. Teisės analogija yra teisės taikymo procese naudojamas teisės spragų užpildymo būdas, tačiau viešojoje teisėje ji paprastai nėra taikoma. Ieškovo keliamas ginčas yra tiesiogiai susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo procese (kaip viešosios teisės reguliuojama sritimi) suteikiamų valstybės garantijų vykdymu. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad valstybės garantijų suteikimas yra sudedamoji nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, taigi viešojo administravimo sritis. Nuosavybės teisių atkūrimo procese suteikiamų valstybės garantijų išdavimo ir vykdymo ypatumai lemia, kad šioje viešojo administravimo srityje dominuoja viešajai teisei būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas „leidžiama tik tai, kas numatyta“, t. y. vyrauja privalomojo pobūdžio nuostatos kurių esmė yra ta, kad teisinių santykių subjektų veikla griežtai reglamentuota teisės normose, jų teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos, o veiklos pasirinkimo laisvės paprastai nėra. Valstybės garantijų, suteiktų savininkams natūra grąžintų gyvenamųjų ir kitų patalpų nuomininkams, vykdymo procese Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius (viešojo administravimo subjektas) vykdo specialiosiose teisės aktuose numatytas funkcijas ir privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti Viešojo administravimo įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. kovo 11 d. mirė ieškovo B. Š. motina R. Š., kuriai 2004 m. rugpjūčio 26 d. buvo suteikta valstybės garantija kaip grąžintino savininkui buto Nr. 4, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei, įsipareigojant ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. suteikti jai kitas didesnės vertės gyvenamas patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomotų patalpų vertę ( 39 000 Lt), bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį nuomininkas privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarkais terminais. Po R. Š. mirties šią reikalavimo teisę į nurodytą valstybės garantiją po ½ dalį paveldėjo mirusiosios sūnus (ieškovas) ir jos vaikaitis atsakovas M. Š. (b. l. 11 - 13). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. A-43 ir 2010 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. A-740 buvo patikslinta 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantija Nr. 642 ir ieškovas su atsakovu buvo įrašyti į valstybės garantiją kaip ½ dalies valstybės garantijos Nr. 642 turėtojai (b. l. 26, 31).

Byloje kilo ginčas, ar esant valstybės garantijos paveldėtojų nesutarimui dėl garantijos atsidalijimo, galima jiems suteikti atskiras gyvenamas patalpas (butus).

Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 5 dalis nustato, kad valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustatė nuomininkui, gyvenančiam savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, tokias valstybės garantijų rūšis:

1) Vyriausybės nustatyta tvarka gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensavimą, neviršijantį valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės;

2) kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų suteikimą, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, privalomą išsipirkimą rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais;

3) neatlygintiną perdavimą nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuojant Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais;

4) perdavimą nuosavybėn žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumą garantijos turėtojams kompensuojant Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais;

5) Vyriausybės nustatyta tvarka kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomojimą, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę;

6) nuomotų gyvenamųjų patalpų kompensavimą rinkos verte pinigais, kurie pervedami į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis numato, kad valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalį, valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Paveldėjus iš valstybės garantijos atsirandančią reikalavimo teisę, valstybės garantijoje numatytas valstybės įsipareigojimas, kuris buvo suteiktas mirusiam garantijos turėtojui, įgyvendinamas įpėdiniams, kai valstybės garantiją išdavusiam savivaldybės administracijos direktoriui įpėdinis (garantijos įgijėjas) pateikia paveldėjimo teisės į garantijos turėtojo reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, notaro patvirtintą liudijimo nuorašą. Savivaldybės administracijos direktorius, išdavęs valstybės garantiją, paveldėjimo teisės liudijimo nuorašo pagrindu patikslina valstybės garantiją, nurodydamas naujo garantijos turėtojo (asmens, paveldėjusio reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos) duomenis. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise.

Kai kyla ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, tai šio objekto valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 str. 1 d.). Nors ieškovas ginčą kildina remdamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių ginčo sprendimo tvarką, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų ir ieškinio pagrindo matyti, kad reikalavimas dėl valstybės garantijos atidalijimo yra grindžiamas ieškovo (jo atstovo) nuomone šį teisinį santykį reguliuojančių teisės normų aiškinimu (kokios teisės normos turėtų būti taikomos) ir reiškiamas iš esmės ne atsakovui M. Š., bet valstybės garantiją įgyvendinančiam trečiajam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai, kadangi ieškovo teisės pripažinimą į kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų suteikimą pagal pasirinktą garantijos rūšį gali įgyvendinti ne atsakovas M. Š., bet ieškovo iniciatyva į bylą trečiuoju asmeniu įtraukta Kauno miesto savivaldybės administracija. Aptariamam kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo teisių įgyvendinimo pažeidimas pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 9 straipsnio 7 dalies nuostatas buvo ginčo dalyku kitoje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atmesdama šios bylos ieškovo (jo atstovo) apeliacinį skundą ir palikdama nepakeistą 2010 m. birželio 23 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, savo 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-1126/2011, konstatavo, kad pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, paveldėta iš valstybės garantijos atsirandanti subjektinė turtinė reikalavimo teisė, nepriklausomai nuo tokios teisės įgijimo būdo, garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise ir valstybės garantijos turėtojo reikalavimo teisė paveldima tik tokia apimtimi, kokia valstybės garantijos turėtojas buvo įgijęs, todėl pareiškėjas (B. S.) po motinos mirties, kaip ir kitas įpėdinis M. Š., neįgijo platesnio turinio reikalavimo teisės, nei buvo įgijusi valstybės garantijos turėtoja R. Š.. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo B. S. atstovės apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju taikytinos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios prievolių vykdymą, kadangi Valstybės garantijų sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams išdavimo bei įvykdymo tvarka yra sudedamoji nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, kurią reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Kompensacijų įstatymas, Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. 793 ir kiti poįstatyminiai teisės aktai. Teisėjų kolegija taipogi sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad valstybės garantija negali būti vykdoma atskirai nuo vieno iš įpėdinių, neatsižvelgiant į R. Š. išduotos valstybės garantijos turinį, o reikalavimo teisės paveldėtojai B. Š. ir M. Š. šią teisę turi įgyvendinti bendru sutarimu.

Sutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio išaiškinimu ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl paveldėtos valstybės garantijos rūšies - kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų suteikimas, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusi dalis, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, privalomai išsiperkama rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais – (ne)dalomumu (į negalimumą atskirai nuo vieno iš įpėdinių vykdyti šios rūšies garantiją), teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju valstybės garantija CK 6.24 straipsnio 1 dalies prasme yra daloma prievolė, kurią valstybė gali įgyvendinti abiems ginčo šalims (ieškovui ir atsakovui) atskirai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškino ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Evaldas BurzdikasGintautas KoriaginasArvydas Žibas