Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. P. ir G. M. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. nuteista 9 mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Klaipėdos apygardos teismo 2002-06-07 nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi, galutinė bausmė nustatyta ketveri metai devyni mėnesiai laisvės atėmimo.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. nuteistas devyniems mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Klaipėdos apygardos teismo 2002-01-14 nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi, galutinė bausmė nustatyta dveji metai penki mėnesiai laisvės atėmimo.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. nuteista už tai, kad 2005 m. rugsėjo 20 d., apie 8 val. 30 min., Pagėgiuose, Vilniaus g. esančios turgavietės padėvėtų rūbų sandėlyje, slapta pagrobė D. J. priklausantį 815,95 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 7210“.

R. P. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 20 d., laikotarpiu nuo 8 val. 30 min. iki 9 val., (duomenys neskelbtini), iš G. M. įgijo ir iki 2005 m. rugsėjo 27 d. naudojosi mobiliojo ryšio telefonu ,,Nokia 7210“ žinodamas, kad šį telefono aparatą G. M. Pagėgių miestelio Vilniaus g. 2005 m. rugsėjo 20 d., apie 8 val. 30 min., pavogė.

Apeliaciniu skundu nuteistoji G. M. prašo nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti. Teigia, kad teismas ją nuteisė nepagrįstai, netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir padaręs neteisingas išvadas jos kaltės klausimu. Teismo išvada, kad jos kaltę patvirtina nukentėjusios ir liudytojų parodymai bei kita bylos medžiaga, prieštarauja byloje esantiems faktiniams duomenims. 2005 m. rugsėjo 20 d. ryte su sugyventiniu R. P. į turgaus sandėlio patalpas užėjo norėdama įsigyti striukę. Išeidama iš turgaus patalpos, ji ant grindų po prekystaliu pamatė telefoną. Pasilenkusi paėmė rastąjį telefoną, įsidėjo į kišenę ir iš turgaus išėjo. Atėjusi prie automobilio ir įsėdusi į vidų, R. P. ji parodė telefoną ir pasakė, kad rado jį po prekystaliu. R. P. nuvežė ją į darbą, o telefonas liko pas R. P.. Po kelių valandų pas ją atvyko policijos pareigūnas, kuris ją kaltino telefono vagyste. Kadangi ji lygtinai paleista iš įkalinimo įstaigos, nenorėdama nieko aiškinti ir manydama, kad nieko blogo nepadarė, telefono radimo faktą ji nutylėjo. Nukentėjusioji parodė, kad minimu laiku ji buvo turgaus patalpose ir matavosi kelnes. Savo kelnes bei kitus daiktus ji buvo pasidėjusi ant prekystalio. Jos mobiliojo ryšio telefonas buvęs įdėtas į džinsinių kelnių užpakalinę kišenę ir iš jos iškristi negalėjo. Jeigu telefonas būtų iškritęs iš kišenės, tai ji būtų tai išgirdusi, nes krisdamas telefonas turėjo atsitrenkti į grindis ir sukelti triukšmą. Nukentėjusioji neatmeta prielaidos, kad telefonas galėjo išslysti iš kišenės ir per rūbus, kurie buvo suguldyti ant prekystalio ir kabojo iki pat žemės, tyliai nukristi ant grindų. Vogti daiktus jai nebuvo tikslo, nes turi nuolatinį darbą ir pakankamai gerai uždirba. Ji negali nurodyti, kokiu būdu telefonas atsirado ant grindų, tačiau visi nukentėjusiosios ir teismo spėliojimai, jog telefoną ji pagrobė, neįrodyti. Ji telefono nevogė, o tik pasisavino svetimą rastą daiktą. Nukentėjusiosios veiksmai ir parodymai leidžia daryti išvadą, kad ji pati nėra tikra, ar mobiliojo ryšio telefoną pametė, ar jis dingo kitomis aplinkybėmis. Turgaus pardavėjoms ir policijos darbuotojui A. Ališkevičiui nukentėjusioji paaiškino, kad dingo jos telefonas. Apie tai, kad telefonas yra pavogtas, ji net nerašė policijai pareiškimo. Minėtas policijos pareigūnas, pažeisdamas BPK 166 str. reikalavimus, pradėjo tyrimo veiksmus. Tokie policijos darbuotojo veiksmai yra neteisėti, todėl teismas policijos pareigūno parodymais negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ji nukentėjusiosios telefono nepavogė, o jį rado. Pagal galiojančius baudžiamuosius įstatymus šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė neatsiranda, todėl ji yra nuteista nepagrįstai. Skirdamas bausmę, teismas vadovavosi vien formaliais pagrindais ir paskyrė tokio dydžio bausmę, kuri nesuderinama su protingumo ir teisingumo principais. Ji iš ankstesnio teistumo padarė išvadas, sukūrė kitą šeimą, dirba, gimdo vaikus ir gyvena pilnavertį gyvenimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teigia, kad teismas jį nuteisė nepagrįstai, nes netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltės. Jis buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su G. M., 2005 m. rugsėjo 20 d. ryte padėvėtų rūbų turgaus sandėlyje pagrobė D. J. mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 7210“. Išnagrinėjęs bylą teismas konstatavo, kad jis nepagrobė nukentėjusiosios telefono, bet žinodamas, kad G. M. pagrobė telefoną, jį iš G. M. įgijo ir pas save laikė iki 2005 m. rugsėjo 27 d., ir jo veiksmus iš BK 178 str. 1 d. perkvalifikavo pagal BK 189 str. 1 d. Nors teismas nėra saistomas pradinio įtarimo ar kaltinamajame akte išdėstytų faktinių duomenų, tačiau kiekviena apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada turi būti pagrįsta įrodymais. Šiuo atveju teismas, pažeisdamas proceso įstatymą, nenurodė jokių įrodymų, kuriems esant jo veika galėtų būti perkvalifikuota ir padaryta išvadą kad jis padarė BK 189 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Jis, būdamas turgaus sandėlyje, nematė ir nieko nežino apie nukentėjusiosios telefono dingimo aplinkybes. Iš turgaus sugrįžusi į automobilį, G. M. jam parodė mobiliojo ryšio telefoną ir pasakė, kad telefoną rado po prekystaliu. Telefoną G. M. perdavė jam. Į rastąjį telefoną kažkas skambino, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. Taigi neaišku, kada ir iš ko jis sužinojo, kad G. M. telefoną pavogė. Nei nukentėjusioji, nei liudytojai, nei pati G. M. to netvirtina, kitų įrodymų byloje nėra, o teismas remiasi vien prielaida, kad galėjo būti taip, kaip spėliojo ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad telefonas yra vogtas. Telefono iš G. M. neįgijo, nes jie kartu gyvena, veda bendrą ūkį, o šiuo metu jau turi ir bendrai sugyventą dukrą. Teismas nenurodė, kokiu būdu jis įgijo telefoną. Nesant įrodymų apie tai, kad jis žinojo, jog telefonas yra vogtas ir kad jis šį telefoną įgijo iš G. M., apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas įrodymais, o jame padarytos teismo išvados niekuo neparemtos. Teismas visiškai nevertino prieštaringų nukentėjusios D. J. parodymų bei policijos pareigūno liudytojo A. Ališkevičiaus veiksmų, tiriant telefono dingimo aplinkybes. Nukentėjusioji teigia, kad telefonas dingo jai esant turgaus sandėlyje. Ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, kad telefoną galėjo pamesti, jis galėjo iškristi iš jos kelnių, kurias ji buvo pasidėjusi ant rūbų, užpakalinės kišenės, kai sandėlyje matavosi kitas kelnes. Tokias aplinkybes ji nurodė ir turgaus sandėlio darbuotojams bei policijos pareigūnui A. Ališkevičiui. Kadangi nukentėjusioji nenurodė, jog telefonas yra pavogtas, tai ji net nerašė policijai pareiškimo, o policijos pareigūnas, neturėdamas raštiško nukentėjusiosios prašymo tyrimui pradėti, pradėjo ikiteisminį tyrimą, nes buvo atvykęs pas jį į namus, klausinėjo apie telefoną, sakydamas, jog jis pavogė telefoną ir kaltindamas kitais nebūtais dalykais. Vien dėl tokio šiurkštaus pareigūno elgesio ir dėl to, kad yra teistas ir jam apie tai visur yra priekaištaujama, jis nepasakė, kad jo sugyventinė G. M. telefoną rado turgaus sandėlyje.

Nuteistieji G. M. ir R. P. bei jų gynėjas prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajai G. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jos veiką pagal BK 178 str. 1 d. kaip svetimo turto pagrobimą.

Nuteistosios aiškinimas, kad ji nevogė nukentėjusiosios telefono, o jį rado, visiškai paneigtas nuosekliais nukentėjusiosios D. J., liudytojų S. A. ir A. D. parodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo. Nuteistoji parodė, kad tada, kai ji su R. P. įėjo į padėvėtų rūbų sandėlį, paėmė rastą telefoną ir išėjo iš sandėlio, ten jokių žmonių, išskyrus sandėlio tarpduryje stovinčias pardavėjas, nebuvo. Nukentėjusioji D. J., paneigdama šį aiškinimą, parodė, kad tuo metu, kai ji matavosi kelnes, o savo striukę, kuprinę ir kelnes, kuriose buvo mobiliojo ryšio telefonas, buvo pasidėjusi ant dėvėtų rūbų, į sandėlį užėjo kaltinamieji. Ji laukė, kol pastarieji išeis, nes norėjo persirengti. Sandėlio patalpose nėra atskiros persirengimo kabinos. Kaltinamiesiems išėjus ji susirinkusi savo daiktus taip pat ėjo iš minėto sandėlio, tačiau sandėlio tarpduryje besikalbėdama su pardavėjomis, pasigedo telefono. Ji apieškojo vietą, kur buvo pasidėjusi savo daiktus, tačiau telefono nerado. Tada jai iškart kilo įtarimas, kad telefoną paėmė kaltinamieji. Liudytojos S. A. ir A. D. patvirtino, kad tuo metu, kai nukentėjusioji pasigedo telefono, kaltinamųjų, kuriuos jos matė įeinančius į sandėlį, ten jau nebuvo.

Nuteistosios aiškinimas, kad telefoną ji rado ant grindų po prekystaliu, paneigtas nukentėjusiosios parodymais. Nukentėjusioji teigia, kad telefonas ant grindų iškristi negalėjo. Ji būtų girdėjusi atsitrenkimą, nes nuo tos vietos, kur buvo pasidėjusi savo daiktus, iki veidrodžio, priešais kurį apžiūrinėjo matuojamas kelnes, yra nedidelis atstumas. Be to, jos telefono dangtelio fiksatorius buvo nulūžęs, todėl nuo menkiausio kritimo dangtelis nukrisdavo. Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad pati nukentėjusioji duodama parodymus neatmetė versijos, jog telefonas galėjo iškristi ant drabužių, gulinčių ant prekystalio, ir per juos be triukšmo nukristi ant žemės. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji parodė, kad ji svarstė tokią galimybę, tačiau niekada neabejojo, jog ant grindų telefonas nukritęs nebuvo. Liudytojos S. A. ir A. D. parodė, kad sandėlyje ant grindų jokių prekių, galinčių sušvelninti krintančio telefono sukeliamą triukšmą, nebuvo, o tokio pobūdžio garso tuo metu, kai sandėlyje buvo nukentėjusioji ir nuteistieji, jos negirdėjo. Nuteistoji aiškina, jog telefoną rado eidama per sandėlio vidurį, tuo tarpu iš nukentėjusiosios, liudytojų pardavėjų parodymų bei įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad vieta, kurioje nukentėjusioji matavosi kelnes ir buvo pasidėjusi savo drabužius, yra sandėlio gale. Tai patvirtina nukentėjusiosios aiškinimą, kad sandėlio viduryje nukentėjusioji nebuvo pasidėjusi jokių daiktų ir ten nuteistoji negalėjo rasti ir jos telefono. Išdėstytos aplinkybės patikimai patvirtina, jog nukentėjusiosios telefonas buvo pagrobtas sandėlyje, nukentėjusiajai matuojantis kelnes ir nuo savo daiktų esant labai nedideliu atstumu. Nuteistoji G. M. telefoną paimdama slapta ne tik nuo pardavėjų, bet ir nuo nukentėjusiosios ir tuoj pat pasišalindama suvokė, kad ji neteisėtai ir neatlygintinai užvaldo svetimą turtą, ir to siekė. Kad nuteistoji siekė išlaikyti pagrobtą turtą, rodo jos elgesys vėliau. Tą pačią dieną ji turėjo galimybę telefoną grąžinti policijos pareigūnui A. Ališkevičiui, tačiau pastarajam ji melavo, aiškindama, kad apie mobiliojo ryšio telefoną ji nieko nežino. Tą patį ji darė ir pradėjus ikiteisminį tyrimą. Šios aplinkybės paneigia nuteistosios aiškinimą, kad ji tikėjosi telefoną grąžinti jo savininkui.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino liudytojo A. Ališkevičiaus parodymus. Pastarasis parodė, kad į jį kreipėsi nukentėjusioji, kuri paaiškino, kad dingo jos mobiliojo ryšio telefonas ir jį galėjo pavogti R. P. ir G. M.. Siekdamas padėti nukentėjusiajai išsiaiškinti telefono dingimo aplinkybes ir geruoju susigrąžinti telefoną, jis buvo susitikęs su R. P. ir G. M. ir jiems pasakė, kad jeigu jie grąžins telefoną, nukentėjusioji pareiškimo nerašys. Tačiau nuteistieji neigė turintys nukentėjusiosios telefoną. Po nepavykusio bandymo geruoju susigrąžinti telefoną, nukentėjusioji parašė pareiškimą ir tik tada prasidėjo oficialūs BPK numatyti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Taigi nukentėjusioji į policijos pareigūną kreipėsi žodžiu, prašydama pagalbos susigrąžinant prarastą telefoną iš asmenų, kuriuos pati nukentėjusioji įtarė turint šį telefoną, bei nurodydama, jog jai svarbiausia atgauti telefoną geruoju. Būtent siekdamas įvertinti nukentėjusiosios įtarimų pagrįstumą ir kartu įtikinti asmenis geruoju grąžinti galbūt jų žinioje be teisėto pagrindo esantį telefoną, policijos pareigūnas A. Ališkevičius nuvyko pasikalbėti su jam žinomais teistais asmenimis. Pokalbių su R. P. ir G. M. metu įsitikinęs, kad pas šiuos asmenis yra nukentėjusiosios telefonas ir kad geruoju pastarieji telefono negrąžins, pasiūlė nukentėjusiajai parašyti pareiškimą, kad būtų pradėtas oficialus tyrimas. Taip elgdamasis A. Ališkevičius Policijos veiklos įstatyme numatytų policijos veiklos principų ir teisinių pagrindų nepažeidė. A. Ališkevičis apklaustas nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo šio liudytojo parodymų nepripažinti įrodymais.

Esant išdėstytoms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad nuteistosios G. M. kaltė dėl vagystės visiškai įrodyta ir nėra jokio pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

BK 41 str. 2 d. nustato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltusius asmenis, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Nuteistoji G. M. nusikaltimą padarė lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo vietos metu. Toks jos elgesys prieštarauja nuteistosios teiginiams, jog ji iš teistumo padarė išvadas, nes sukūrė šeimą, dirba, gimdo vaikus ir gyvena pilnavertį gyvenimą. Nei nėštumas, nei šeiminiai ir socialiniai ryšiai nesulaikė nuteistosios nuo naujo tyčinio nusikaltimo padarymo. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir skirdamas bausmę BK 56 str. 1 d. nuostatų nepažeidė. Teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tinkamai parinko tiek bausmės rūšį, tiek ir jos trukmę, ir paskyrė nuteistajai teisingą bausmę. Laikyti paskirtą bausmę aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Apylinkės teismas objektyviai ištyrė ir nuteistajam R. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 189 str. 1 d.

BK 189 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę už žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi, realizavimą. Remiantis BK 189 str. 1 d. dispozicija, turto įgijimas, naudojimasis ir realizavimas yra alternatyvūs veikos objektyvieji požymiai, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal BK 189 str. 1 d. pakanka bent vieno dispozicijoje išvardyto padarytos veikos požymio. BK 189 str. sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta nuo konkrečių dispozicijoje įvardytų alternatyvių veiksmų atlikimo momento. Bet kokios formos veiksmai su turtu, kuris nėra asmens teisėta nuosavybė ar teisėtai naudojamas ir asmuo tai suvokia, laikomi nusikalstamais ir nėra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Naudotis galima tik teisėtai valdomu ar teisėtai priklausančiu daiktu, tuo tarpu bet kokie veiksmai su svetimu turtu užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Jeigu kaltininkas, gavęs žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą, iškart jo negrąžina teisėtam savininkui, arba, nesant galimybės to padaryti, neinformuoja policijos pareigūnų, jis realizuoja BK 189 str. 1 d. dispozicijoje numatytos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 189 str. 1 d. svarbu yra tai, kad nuteistasis suvokė, jog turtas yra gautas nusikalstamu būdu, ir tai žinodamas, jis šį turtą įgijo ir juo naudojosi. Asmens suvokimas, kad turtas yra gautas nusikalstamu būdu, ir noras su šiuo turtu atlikti BK 189 str. 1 d. dispozicijoje įvardytus veiksmus išreiškia tiesioginės tyčios turinį asmens veikoje. Apylinkės teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus įrodymus, R. P. pagal BK 189 str. 1 d. pagrįstai nuteisė už tai, kad jis įgijo ir naudojo turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde nepagrįstai neigia telefono įgijimą motyvuodamas tuo, jog teismas nenurodė, kokiu būdu jis įgijo telefoną. Jo manymu, telefono paėmimas iš G. M., su kuria jis gyvena kartu, negali būti vertinamas kaip turto įgijimas. Veikos kvalifikavimui pagal BK 189 str. neturi reikšmės, kokiu būdu buvo įgytas telefonas, svarbus yra pats įgijimo ir naudojimo faktas. Nuteistasis, neneigdamas telefono perdavimo jam fakto, pripažįsta, jog iš G. M. telefoną įgijo neatlygintinai, taip prieštaraudamas savo paties argumentams, kuriais bando neigti akivaizdų telefono įgijimo faktą. Nuteistieji neparodė, jog G. M. telefoną R. P. būtų perdavusi tik laikinam pasinaudojimui ar davusi nurodymą jį realizuoti, G. M. taipogi patvirtino telefoną perdavusi sugyventiniui neatlygintinai. Nuteistojo aiškinimą, kad jis nežinojo, jog telefonas vogtas, visiškai paneigia nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, visų pirma paties nuteistojo parodymais nustatyti nuteistojo veiksmai po telefono paėmimo iš G. M. – neatsiliepimas į skambučius, SIM kortelės išmetimas, melavimas policijos pareigūnui A. Ališkevičiui netgi po to, kai šis nurodė, jog telefonas yra nukentėjusiosios ir ji jo ieško, skambinimas G. M. ir liepimas jai nieko nesakyti atvyksiančiam policijos pareigūnui apie turimą nukentėjusiosios telefoną, galiausiai telefono išmainymas su pažįstamu R. K.. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad nuteistasis R. P. įgydamas telefoną ir vėliau juo naudodamasis suprato, jog telefonas yra vogtas. Nuteistoji G. M. patvirtino, to neneigia ir R. P., jog ji telefonu asmeniškai nesinaudojo. Nuo pat perdavimo momento telefonas buvo nuteistojo R. P. žinioje, jis pats ir išmainė telefonus. Šios aplinkybės, kiti objektyvūs R. P. veiksmai – SIM kortelės išmetimas, telefonų išmainymas su bendradarbiu savo nuožiūra to nederinant su G. M. – rodo, kad R. P. vogtą telefoną naudojo taip, kaip jam atrodė reikalinga.

Lietuvos Respublikos BPK 256 str. 3 d. numatyta galimybė teismui veiką perkvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 12 d. nutarime Nr. 32 yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog kaltinamasis pasikėsino į mažiau svarbias vertybes ir dėl to kaltinimą teisme reikia pakeisti lengvesniu, nėra laikoma, kad pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis esmingai skiriasi nuo pradinio kaltinimo. Pakeistas kaltinimas laikytinas susijusiu su pirmiau pareikštu, kai kaltinimo formuluotėje nurodyta nusikalstama veika turi ryšį su veika, išdėstyta pradiniame kaltinime. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas kaltinimą švelnesniu, faktinių bylos aplinkybių iš esmės nepakeitė - išliko pasikėsinimas į tą patį objektą, neteisėtas disponavimas tos pačios rūšies bei vertės svetimu turtu, kaltės forma, veikos padarymo laikas ir vieta. Esant šioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas R. P. inkriminuotą veiką, BPK 255 str. ir 256 str. nuostatų nepažeidė ir nuteistojo teisės į gynybą nesuvaržė. Nuteistasis R. P. pasinaudojo teise ginčyti apkaltinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka dėl visų jam reikšmingų nuosprendžio teisės ir faktų klausimų. Apeliacinės instancijos teismo žodiniame posėdyje apeliantas turėjo galimybę gintis ir nuo pakeisto kaltinimo, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, tarp jų ir susijusius su kaltinimo pakeitimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų G. M. ir R. P. apeliacinius skundus atmesti.