- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-13
- Bylos Nr.
- 2S-2397-480/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-02291-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė
- Suinteresuotas asmuo
- M. N., A. S.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens M. N. atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1982-660/2012 pagal pareiškėjo antstolio M. L. pareiškimą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo arba asmens, nevykdančio teismo sprendimo, nubaudimo, suinteresuoti asmenys M. N., A. S.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Antstolis M. L. kreipėsi į teismą, prašydamas LR CPK nustatyta tvarka pakeisti sprendimo vykdymo tvarką arba nubausti A. S. už teismo sprendimo nevykdymą. Prašyme nurodė, kad A. S. nevykdo Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2891-97/2012, įpareigojančios ją kiekvienos savaitės trečiadieniais nuo 17 val. pristatyti sūnų I. N. į VŠĮ „Šeimos santykių institutą“, esantį L. Zamenhofo g. 9, Kaune, bendroms su tėvu (išieškotoju) M. N. psichologo konsultacijoms, kurių tikslas atstatyti tarpusavio ryšius tarp tėvo M. N. ir vaiko iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartimi antstolio pareiškimą atmetė.
Teismas nustatė, kad antstolio 2012-05-03, 2012-05-14 ir 2012-05-21 sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktuose nurodyta, kad skolininkė A. S. 2012-04-25 17.00 val., 2012-05-09 17.00 val. ir 2012-05-16 17.00 val. nepristatė sūnaus I. N. psichologo konsultacijai į VŠĮ „Šeimos santykių institutas“ (vyk. byla Nr. 0022/12/20435, b.l. 14, 16, 18). Iš elektroninio laiško matyti, kad VŠĮ „Šeimos santykių institutas“ informavo skolininkę A. S. apie tai, jog 2012-04-25 17 val. konsultacija nevyks (vykdomoji byla Nr. 0022/12/20435, b.l. 12). Iš išieškotojo ir skolininkės paaiškinimų teismas nustatė, kad 2012-05-09 17.00 val. ir 2012-05-16 17.00 val. skolininkė atvežė sūnų į VŠĮ „Šeimos santykių institutą“, tačiau jis atsisakė išlipti iš mašinos ir eiti į pastatą. A. S. sūnui aiškino, kad reikia eiti į konsultacijas, tačiau jo įtikinti nepavyko. Teismo vertinimu, skolininkė A. S. vykdė teismo sprendimą. Kadangi 2012-04-25 konsultacija nevyko, todėl skolininkė minėtą dieną neprivalėjo pristatyti sūnaus į institutą. 2012-05-09 17.00 val. ir 2012-05-16 17.00 val. skolininkė pristatė sūnų į VŠĮ „Šeimos santykių institutas“, tačiau jam atsisakius išlipti iš mašinos, jie į konsultaciją nenuvyko. Teismas pripažino, kad skolininkė dėjo pastangas ir stengėsi sūnų įtikinti nuvykti į konsultaciją. Sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas šiuo atveju yra neįmanomas, kadangi kitokio būdo pristatyti sūnų į konsultaciją nėra. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, antstolio pareiškimo dėl A. S. nubaudimo teismas netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu suniteresuotas asmuo M. N. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. (skunde nurodoma 2012 m. rugpjūčio 31 d.) nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti antstolio pareiškimą dėl asmens, nevykdančio teismo sprendimo, nubaudimo. Apeliantas nurodo, kad nutartis naikintina dėl šių motyvų:
1. Teismas nutartyje nenurodė, kokiais objektyviais įrodymais grindžia esmines išvadas, tuo pažeisdamas CPK 263 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo pagrįstumo principą. Teismas apsiribojo tik formaliu teiginiu, jog rėmėsi išieškotojo M. N. ir skolininkės A. S. paaiškinimais. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių teismo išvadą apie tinkamą 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje A. S. nustatytos pareigos vykdymą. Be to, teismo išvada, jog A. S. įvykdė savo pareigą ir 2012 m. balandžio 25 d., prieštarauja pačios A. S. paaiškinimams. 2012 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdžio metu pati A. S. patvirtino, jog sąmoningai nevykdė pareigos pristatyti sūnų į konsultaciją 2012 m. balandžio 25 d., nes balandžio 20 d. elektroniniame laiške gautos informacijos pagrindu susiplanavo „savo dieną“, be to, nurodė, jog „kad 2012-04-25 konsultacija vyks pas kitą psichologą aš buvau informuota, paskui buvo atsiųstas papildomas pranešimas, bet aš jau buvau susiplanavusi savo laisvalaikį“. Iš šio paaiškinimo akivaizdu, kad skolininkė prioritetą teikia ne privalomos teismo nutarties vykdymui, o savo asmeniniams interesams. Teismas neįvertino ir to, kad M. N. ir A. S. skirtingai apibūdina A. S. elgesį 2012 m. gegužės 9 d. ir 25 d. atvykus prie VšĮ „Šeimos santykių institutas“. M. N. nurodė, kad A. S. „...nieko nedarė tam, kad sūnus nueitų pas psichologą konsultacijai“, o A. S. teigė, kad ji bandė sūnų įtikinti, jog reikia nueiti pas psichologą. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kokios konkrečios nustatytos faktinės aplinkybės ir kokie įrodymai teismui davė pagrindo manyti, jog būtent A. S. paaiškinimai yra objektyvūs ir teisingi. Nutartyje neaptartas nei vienas objektyvus įrodymas, kuris pagrįstų teismo išvadą, jog A. S. vykdė savo kaip skolininkės pareigą arba kad buvo objektyvios kliūtys, kurios trukdė tą pareigą įvykdyti.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokia yra A. S. 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi nustatytos pareigos apimtis. Teismas, besąlygiškai remdamasis A. S. paaiškinimu, kad ji neva įkalbinėjo sūnų eiti pas psichologą, neįvertino aplinkybės, jog A. S. turi didelę įtaką sūnaus elgesiui, nes jis gyvena kartu su motina. A. S., vykdydama privalomą teismo įpareigojimą, sūnaus atžvilgiu gali ir privalo naudoti įstatymu suteiktą motinos valdžią (CK 3.155 str., 3.159 str. 4 d.). Byloje nėra nustatyta aplinkybė, kad I. N. ir M. N. bendros konsultacijos pas psichologą pažeistų vaiko interesus.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad A. S. akivaizdžiai siekia, jog M. N. ir jo sūnaus ryšys visiškai nutrūktų. A. S., turėdama neabejotiną pareigą pristatyti kas savaitę sūnų į konsultacijas ir šios pareigos nevykdydama, nesiėmė jokių priemonių dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tokiu būdu, kad būtų pašalintos kliūtys bendroms I. N. ir jo sūnaus konsultacijoms. Tai yra akivaizdus A. S. nesąžiningumas.
4. Apeliantas sutinka su 2012 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdyje išdėstytais skolininkės ir jos atstovės argumentais, kad šiuo atveju nėra galimybės pakeisti teismo įpareigojimo vykdymo tvarkos, nes pati A. S. gali su ja gyvenantį sūnų pristatyti į psichologo konsultacijas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo A. S. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Nors teismas įpareigojo A. S. pristatyti sūnų, tačiau vertinant šios pareigos apimtį, reikia atsižvelgti į tai, kad sūnus nėra daiktas, kurį galima paimti ir kažkur pristatyti nunešant ar kaip kitaip jį nugabenant. Be to, nutarties vykdymo metu I. N. buvo 9 metai, o jam nesutinkant ateiti į konsultacijas pas psichologą, A. S. negali naudoti prieš sūnų jokios prievartos. Todėl jos pareigų apimtis, susijusi su sūnaus pristatymu, yra ribota. Tik nustačius, kad skolininkė nesiėmė veiksmų jos galimybių ribose dėl sūnaus pristatymo konsultacijoms, galėtų būti konstatuotas laikinųjų apsaugos priemonių neįvykdymo faktas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nustatė, jog VšĮ „Šeimos santykių institutas“ informavo skolininkę, kad 2012 m. balandžio 25 d. konsultacija neįvyks. Esant tokiai informacijai, skolininkė pagrįstai nepristatė tą dieną sūnaus konsultacijai. Teismas taip pat nustatė, jog 2012 m. gegužės 9 d. 17 val. ir gegužės 16 d. 17 val. skolininkė atvežė sūnų į VšĮ „Šeimos santykių institutas“, tačiau jis atsisakė išlipti iš mašinos ir eiti į pastatą. Apeliantas šių aplinkybių neginčija. Todėl atskirajame skunde nurodytas apelianto argumentas, kad A. S. jokių įrodymų, susijusių su sūnaus pristatymu nurodytomis dienomis į konsultacijas, nepateikė, yra nepagrįstas, nes ginčo dėl to byloje nėra. Apelianto nurodytas argumentas, kad skolininkė nieko nedaro tam, kad sūnus nueitų pas psichologą konsultacijai, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. 2012 m. gegužės 21 d. pareiškime dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo (b. l. 17) apeliantas nurodo, jog „pasikalbėjus su psichologe R. P., pas kurią vyksta konsultacijos su sūnumi, su A. S. buvo sutarta, kad aš ir S. nueisime prie automobilio ir bendromis pastangomis įtikinsime sūnų ateiti į konsultaciją. Man bandant pasikalbėti su sūnumi, šis atsisakė su manimi bendrauti“. Taigi, darytina išvada, kad skolininkė tarėsi ir su apeliantu, ir su psichologe, ką daryti - ieškojo išeities; skolininkė ėjo kartu su apeliantu pakalbėti su automobilyje esančiu sūnumi; skolininkė netrukdė apeliantui bendrauti su sūnumi. Tai, kad sūnus nepakluso ir tėvui, tik patvirtina, jog ne skolininkės veiksmų ar neveikimo pasėkoje, o dėl sūnaus sprendimo, konsultacija neįvyko.
3. Teismas nutartyje pagrįstai nurodė, jog sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas yra neįmanomas, kadangi kitokio būdo pristatyti sūnų į konsultacijas nėra. Su šia teismo išvada sutinka ir apeliantas, todėl dėl to byloje ginčo nėra. Be to, nei antstolis prašyme, nei apeliantas tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir atskirajame skunde, nenurodo kaip sprendimo vykdymo tvarka galėtų būti pakeista. Tai nėra žinoma ir skolininkei, todėl nesant jokios galimos suinteresuotų asmenų pasiūlytos sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, teismas iš viso negali šio klausimo išspręsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria netenkintas antstolio prašymas dėl baudos skyrimo skolininkei A. S. už teismo nutarties nevykdymą.
Nustatyta, kad Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2891-97/2011 taikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo atsakovę A. S. pristatyti kiekvienos savaitės trečiadieniais nuo 17.00 val. sūnų I. N. į VšĮ „Šeimos santykių institutą“, esantį Zamenhofo g. 9/Kurpių g. 10, Kaune, bendroms kartu su tėvu M. N. psichologo konsultacijoms, kurių tikslas atstatyti tarpusavio ryšius su tėvu M. N. ir vaiko, iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje.
Teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra privalomos visiems asmenims ir turi būti vykdomos (CPK 18 str.). Pagal CPK 152 straipsnio 6 dalį, nutartys dėl laikinųjų priemonių taikymo vykdo antstoliai teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. CPK LVII skyrius reglamentuoja nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumus. CPK 771 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu neįvykdytas teismo sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir perduoda priėmusiam sprendimą teismui spręsti sprendimo neįvykdymo klausimą. Teismas nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai (CPK 771 str. 5 d.). Pažymėtina, kad šio straipsnio prasme skolininkas yra bet kuris asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus arba susilaikyti nuo vykdomajame dokumente nurodytų veiksmų atlikimo (CPK 642 str.).
Iš vykdomosios bylos Nr. 0022/12/20435 medžiagos nustatyta, kad antstolis M. L. 2012-05-03, 2012-05-14 ir 2012-05-21 aktais dėl teismo sprendimo neįvykdymo konstatavo, kad skolininkė A. S. 2012-04-25, 2012-05-09 ir 2012-05-16 nevykdė Kauno rajono apylinkės teismo 2011-11-14 nutarties, t. y. minėtomis datomis nepristatė sūnaus I. N. į VšĮ „Šeimos santykių institutas“ bendroms su tėvu M. N. psichologo konsultacijoms (vykd. bylos l. 14, 16,18). Pažymėtina, kad minėti aktai surašyti remiantis tik išieškotojo M. N. pareiškimais (vykd. bylos l. 13, 15, 17). 2012-04-27 pareiškime išieškotojas nurodė, kad A. S., žinodama apie 2012-04-25 įvyksiančią konsultaciją, nepristatė sūnaus psichologo konsultacijai ir ji neįvyko. Tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš vykdomojoje byloje esančio elektroninio laiško turinio (vykd. bylos l. 12) matyti, kad VŠĮ „Šeimos santykių institutas“ informavo skolininkę A. S. apie tai, jog 2012-04-25 17 val. konsultacija nevyks (apie tai buvo informuotas ir pats apeliantas), todėl skolininkė minėtą dieną neprivalėjo pristatyti sūnaus į institutą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktos vykdomosios bylos medžiagą bei šalių pateiktus įrodymus, sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog A. S. būtų nevykdžiusi teismo nutarties ir 2012-05-19, 2012-05-16 datomis. Paties išieškotojo M. N. 2012-05-14 ir 2012-05-21 pareiškimų antstoliui turinys, taip pat abiejų šalių paaiškinimai teismo posėdžio metu patvirtina, kad A. S. 2012-05-19 ir 2012-05-16 pristatė sūnų į VŠĮ „Šeimos santykių institutas“, tačiau sūnus nepanoro išlipti iš automobilio ir eiti į pastatą, o bendromis A. S. bei M. N. pastangomis pabandžius įtikinti sūnų eiti į konsultaciją, šis su tėvu M. N. atsisakė net bendrauti, todėl jie į konsultaciją nenuvyko. Įvertinęs nurodytuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ne tik taikant laikinąsias apsaugos priemones, bet ir šio procesinio sprendimo vykdymo metu yra būtina atsižvelgti į vaiko interesus, kadangi nacionaliniai ir tarptautinės teisės aktai, reglamentuojantys vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą, pabrėžtinai akcentuoja visiems asmenims taikomą reikalavimą – imantis bet kokių su vaikais susijusių veiksmų visais atvejais pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus (CPK 764 str., Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str., LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Vykdomojoje byloje nėra antstolio konstatuotų duomenų, kad nustatytomis dienomis A. S. realiai nepristatė sūnaus konsultacijoms į VšĮ „Šeimos santykių institutas“, kad savo veiksmais darė įtaką apelianto sūnui, jog šis nebendrautų su tėvu ir (ar) savo veiksmais trukdė sūnaus ir tėvo bendravimui. Šiuo atveju įvertintina ir ta aplinkybė, kad ankščiau minėtų aktų surašymo laikotarpiu I. N. buvo devyneri metai, t. y. tokio amžiaus, kai vaikas jau pats gali suformuluoti savo pažiūras ir nuomonę. Be to, tėvų valdžia negali būti naudojamasi priešingai vaiko interesams (CK 3.155 str. 2 d., 3.159 str. 3 d.). Todėl nustatyta aplinkybė, jog būtent pats vaikas atsisakydavo eiti į pastatą bendroms su tėvu psichologo konsultacijoms, nesudaro pagrindo teigti, kad nurodomais atvejais psichologo konsultacijos neįvyko dėl to, kad A. S. nevykdė teismo sprendimo (nutarties). Apelianto reikalavimo teisė nėra materiali, ji susijusi su kito asmens valia ir nuomone, todėl nei apeliantas, nei valstybinės valdžios institucijos negali priversti sūnaus bendrauti su tėvu, kuris, būdamas rūpestingu tėvu, turi atsižvelgti ir į vaiko norus ir nuomonę bei juos gerbti.
Atsižvelgdamas į bylos medžiagą ir paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, susijusias su baudos už teismo sprendimo (nutarties) nevykdymą skyrimu. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.