Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį prokuroras gali ginti. Apie viešojo intereso buvimą galima kalbėti ir kitu aspektu. Tinkamas žemės reformos, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra valstybei ir visai visuomenei aktualus reikalas. Šią išvadą patvirtina ir gausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika minėtu klausimu. Ginčijamas administracinis aktas prieštarauja anksčiau minėtiems teisės aktams, yra pažeidžiamas viešasis interesas, kurį prokuroras gina pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Prokuroras nėra praleidęs vieno mėnesio termino, per kurį gali kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo. Paskutiniai duomenys šioje byloje buvo gauti 2010 m. gegužės 21 d., o pareiškimas teismui pateiktas 2010 m. gegužės 28 d., t. y. per 30 dienų, todėl terminas nepraleistas.

Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai laikosi nuomonės, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtinta grafinė dalis-schema nepaskelbta, todėl jis turėtų būti nevykdomas. Panaši problema buvo iškelta nagrinėjant administracines bylas, susijusias su Kuršių Nerijos nacionalinio parko planavimo schemomis. Bylose buvo keliamas klausimas, ar tokia schema gali būti galiojanti, nes buvo paskelbta tik tekstinė dalis, o grafinė dalis nebuvo paskelbta. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tuo klausimu pasisakė 2007 m. birželio 27 d. nutarime, išsakė poziciją, kad tais atvejais, kai teisės aktas turi ne tik tekstinę, bet ir grafinę dalį – brėžinius ir tie brėžiniai dėl dydžio, sudėtingos struktūros sunkiai paskelbiami, tai jų skelbimas gali skirtis nuo pagrindinės tekstinės dalies. Išsakyta nuomonė, kad tokiais atvejais pakanka nurodyti tik šaltinį, kur galima susipažinti su neskelbiama teisės akto sudedamąja dalimi. Užtenka paskelbti tik patį tekstą, o su grafine medžiaga galima susipažinti toje institucijoje, kuri tą dokumentą parengė – Aplinkos ministerijoje, jeigu, kaip teigia atsakovas, ta medžiaga jam nebuvo pateikta. Taip pat tame pačiame nutarime pažymėta aplinkybė, kad joks teisės subjektas negali nesilaikyti teisės reikalavimų vien dėl to, kad šie reikalavimai kyla iš tokios teisės akto dalies, kuri buvo paskelbta atskirai nuo kitų dalių. Toks Vyriausybės nutarimas turi būti vykdomas, į jo reikalavimus turi būti atsižvelgiama. Žemėtvarkos projektai rengiami, turint tam tikrą medžiagą. Tokia medžiaga nurodoma Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207., 7 p., kuriame numatyta, kad reikia turėti ir valstybinių miškų kadastro duomenis. Neturint visų duomenų apie kadastrinę vietovę, negali būti rengiamas joks žemėtvarkos projektas perduoti žemę privačion nuosavybėn. Atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jam nebuvo pateikta valstybinės reikšmės miškų schema. Jeigu taip ir buvo, nemano, jog tai šalintų atsakovo atsakomybę, nes pačiam atsakovui niekas netrukdė susirinkti visus dokumentus, būtinus vykdant žemėtvarkos projektą. Atsakovas privalėjo užtikrinti administracinių aktų teisėtumą. Taip pat nemano, kad kreipiantis į teismą yra praleistas bendras ieškininės senaties terminas, nes jis pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises, o Kuršėnų miškų urėdija apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik tada, kai jai patikėjimo teise valdomas miško sklypas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, t.y. 2008 m.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių žemėtvarkos skyrius atstovas nurodė, kad su pateiktu skundu nesutinka.

Atsakovo nuomone, po 1990 m. teisės aktuose, reglamentavusiuose nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo kalbama apie kategoriją žemės ar miško, į kurį nebūtų atkuriamos nuosavybės teisės dėl to, kad priskirta valstybinės reikšmės miškams. Ši nuostata atsirado tik 1997 m., priėmus naujos redakcijos įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei priėmus Žemės reformos įstatymą. 1997 m. pasirodžius Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo naujai redakcijai buvo priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 1154. Jame buvo Žemės ir miškų ūkio ministerijai pavesta per du mėnesius po nutarimo įsigaliojimo pateikti suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms valstybinių miškų plotų schemas. Šiandien nėra informacijos, kada buvo schemos pateiktos, tačiau galima manyti, kad šis dokumentas pasirodė daug vėliau. Dokumentai dėl nuosavybės atkūrimo T. T. buvo parengti ir sėkmingai suderinti su Kuršėnų miškų urėdija. 1998 m. kovo 31 d. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 379, kuriuo buvo pakeisti kelių savivaldybių valstybinių miškų plotai. Vėliau plotai buvo tikslinami. Tik 2005 m. Vyriausybės nutarimu Nr. 765 buvo patikslinti valstybinių miškų plotai bei paskelbta 60 priedų, kuriuose buvo visų rajonų, taip pat ir Telšių rajono, valstybinių miškų plotų schemos. Vėliau Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus įsakymu buvo patvirtintas dokumentas „Dėl valstybinės reikšmės sklypų planų parengimo taisyklių patvirtinimo“. Šis dokumentas smulkiai reglamentavo ir detalizavo tvarką, kaip turi būti rengiami valstybinės reikšmės sklypų planai. Iš to matyti, kad iki 2005 m. tokių dokumentų rengimo nei taisyklių, nei tvarkos nebuvo. Dokumente pirmą kartą kalbama apie ribų nustatymą įrengiant riboženklius. Riboženkliu nustatomos žemės ar miško sklypo ribos. Ribos fiksuojamos įrengiant riboženklius. Žemės plotas, priklausantis T. T., bet įsiskverbęs į valstybinės reikšmės miško plotą, yra apie 50 arų, todėl abejotina, ar, neatribojus valstybinės reikšmės miško plotų riboženkliais, buvo įmanoma tiksliai suformuoti grąžinamo miško sklypą ir pastebėti, kad grąžinamo miško ploto dalis įsiskverbia į valstybinės reikšmės miško plotą.

Atsakovo vertinimu, Telšių apskrities viršininko administracijos parengti dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. T. buvo norminių aktų nustatyta tvarka suderinti. Jeigu Telšių apskrities viršininko administracijos darbuotojams schemos su tiksliomis valstybinės žemės ribomis nebuvo žinomos dėl vienų ar kitų priežasčių, bet jos buvo žinomos miškų urėdijai, neaišku, kodėl miškų urėdijos darbuotojai sėkmingai suderino pateiktus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Iš to matyti, kad pačiai miškų urėdijai bei jos darbuotojams schemos nebuvo žinomos arba nebuvo žinomos taip aiškiai ir detaliai, kad būtų galima atlikti nuosavybės atkūrimo dokumentų derinimo procedūrą. Priešingu atveju nuosavybės teisės atkūrimo dokumentai būtų suderinti su pastaba, kad planuojamas suteikti pilietei miško plotas įsiskverbia arba perdengia valstybinės reikšmės miško plotą. Nėra išlikusios informacijos apie valstybinių miškų schemų gavimo datą. Nustatytos kadastro vietovės žemėlapio pavadinimas – atitinkamo rajono vyraujantys dirvožemiai ir naudingų iškasenų telkiniai. Žemėlapyje pažymėti valstybinės reikšmės miškų plotų kontūrai. Pats žemėlapio pavadinimas patvirtina, kad iki 1998 m., kada jį gavo rajonų žemėtvarkos skyriai, specialiai parengtų valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ar žemėlapio nebuvo. Prokurorė pateikė teismui dokumentus, kurie atsirado tik po 2000 metų, ir rajonų žemėtvarkos skyriuose jie buvo keletą kartų keičiami. Neturint tokių dokumentų ir Kuršėnų miškų urėdijai sėkmingai suderinus pateiktus dokumentus, kitokio rezultato ir negalėjo būti. T. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į miško plotą. Kad atliekami veiksmai teisėti ir pagrįsti, buvo įsitikinę ir viršininko administracijos darbuotojai, ir urėdijos specialistas, kuris derino dokumentus. Kadangi visi atlikti veiksmai pagrįsti ir teisėti, nėra pagrindo tenkinti prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl priimtų administracinių aktų naikinimo bei restitucijos taikymo. Po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. T., keitėsi valstybinių miškų plotai. Yra Vyriausybės nutarimai, kuriuose kalbama apie valstybinių miškų plotą Telšių rajone. 1997 m. spalio 23 d. priėmus Vyriausybės nutarimą ir patvirtinus plotus, Telšių rajone valstybinių miškų buvo 14 000 ha. 2002 m. Telšių rajone valstybiniams miškams priskirta 15 079 ha. Valstybinių miškų plotai Telšių rajone didėjo. 1998 m. jokių valstybinių miškų schemų nebuvo, kad valstybinių miškų plotų didėjimas liečia ginčijamą teritoriją, įrodymų nebuvo. Mano, kad priimant sprendimą būtina įvertinti CK įtvirtintą bendrą 10 metų senaties terminą, jis praėjęs, todėl T. pozicija dėl bendrosios senaties termino taikymo yra pagrįsta.

Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 ne tik pavedė Žemės ūkio ministerijai pateikti ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms schemas, bet šio nutarimo pirmu punktu buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai pagal parengtas schemas. Tos schemos buvo pridėtos prie nutarimo. Verta atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą ir vadovautis tuo, kad jeigu schemos ir nebuvo paskelbtos, visos suinteresuotos institucijos turėjo kreiptis į kompetentingas įstaigas ir šias schemas gauti, jomis vadovautis. Tai yra teisės aktas, jis paskelbtas. Susiję dokumentai dėl jų apimties ir sudėtingumo gali būti nepaskelbti kartu. Visiems yra žinoma ir turėjo būti žinoma, kad tokie dokumentai yra. Derinant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiomis schemomis ir turėjo būti vadovaujamasi. Gal dėl žmogiškojo faktoriaus nebuvo vadovaujamasi. Dokumentuose, kurių masteliai labai skiriasi nuo realybės, gal ir sudėtinga buvo pastebėti plotų neatitikimą. 1997 m. ir priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo galiojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo imperatyviai nurodyta, kad į valstybės išperkamus žemės plotus nuosavybės teisės neatkuriamos. Gal įvyko klaida, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos, bet jos negalėjo būti atkurtos, todėl sprendimo dalis turi būti pripažinta negaliojančia ir turėtų būti taikoma restitucija. Senaties terminas šiuo atveju neturėtų būti taikomas. Pati Kuršėnų miškų urėdija visą šį sklypą buvo įsiregistravusi nekilnojamojo turto registre. Iš prokurorės pateiktų planų matosi, kaip sklypai persidengia. Yra duomenys iš Registrų centro. Kuršėnų miškų urėdija šį sklypą įregistravo 2008 m. Niekam nekilo klausimų, kad tai valstybinės reikšmės žemės sklypas. Visą laiką buvo manoma, kad sklypas yra urėdijos. Problemos kilo tada, kai T. norėjo parduoti žemę. Paaiškėjo, kad sklypai persidengia. Urėdija buvo įregistravusi sklypą ir visą laiką manė, kad tai valstybinės reikšmės sklypas. 2008 m. Kuršėnų urėdijai registruojant sklypą nekilo jokių kliūčių. Sklypas buvo įregistruotas visas. Nors T. T. nuosavybės teisės į sklypo dalį buvo atkurtos 1998 m., Registrų centre nebuvo jokios informacijos, kad sklypai persidengia. Tik vėliau paaiškėjo, kad sklypai persidengia. Prieš pradedant daryti miškų teisinę registraciją užklausė Registrų centro, kad pateiktų informaciją skaitmenine forma apie tai, kur yra registruoti besiribojantys savininkų sklypai. Apie tai, kad ginčo sklypas persidengia, informacijos nebuvo. Valstybinės reikšmės miškų plotas buvo įregistruotas anksčiau nei T..

Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų nuomone, 1998 m. rugpjūčio 20 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. 78-6636 T. T. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą Telšių apskrityje, Telšių rajone, Mickiškės kaime nekilnojamojo turto dalį – 117,80 ha žemės, grąžinant natūra 81,90 ha žemės ir 35,90 ha miško. Nuo šio laiko jau yra praėjęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 1 d. nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų, todėl prašome teismo taikyti senaties terminą šioje byloje ir tuo pagrindu skundą atmesti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra konstatavęs, kad net ir viešąjį interesą ginantis prokuroras negali turėti daugiau teisių ir pareigų negu kiti ginčo subjektai. Tokia nuostata yra numatyta CK 2.36 straipsnio 2 dalyje. Todėl bendras ieškininės teisės terminas prokuroro pareiškimui paduoti turi būti skaičiuojamas kaip ir kitoms tokio ginčo šalims ir tuo remdamasis teismas nusprendė, jog prokuroro kreipimuisi gali būti taikomas bendrasis terminas pareiškimui paduoti (2008 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1790/2008). Be to, minėtoje LVAT byloje, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas nuosavybės teisės į žemę atstatymo teisėtumas, teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog nuosavybės teisę atkūrę savininkai procese būtų veikę nesąžiningai. Todėl kritiškai vertintina pareiškėjo išvada, kad nėra teisinio pagrindo T. T. pripažinti sąžininga įgijėja, nes nepateikiama jokių duomenų ar faktų, kurie rodytų T. T. nesąžiningumą. Jų turimomis žiniomis, žemėtvarkos projektas, pagal kurį buvo atkurta nuosavybė, buvo derintas su visomis atitinkamomis tarnybomis, taip pat ir miškininkais. Toks projekto suderinimas jiems jokiu būdu negalėjo kelti abejonių dėl miško statuso, kadangi nuosavybės teisės atkūrimo procesą kontroliavo ir vykdė atsakingos institucijos, jame dalyvavo žemėtvarkos specialistai. T. T. nėra žemėtvarkininkė ar miškininkė ir ji negali išmanyti gausybės subtilybių ir sudėtingo teisinio šios srities reguliavimo. Nepagrįstas yra ir pareiškėjo teiginys, kad T. T. turėjo ne tik geriau už valstybines institucijas ir savo srities specialistus išmanyti įstatymų reikalavimus, bet dar ir įsitikinti, kad nėra kliūčių nuosavybės atkūrimui natūra, nes tokie pareiškimai neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų ir yra visiškai paneigiami, T. T. – senyvam žmogui, neturinčiam miškininkės ar žemėtvarkininkės išsilavinimo, taikant bonus pater familias standartą. Ginčijamas žemės sklypas buvo grąžintas natūra, t.y. T. T. atgavo tą sklypą, kurį faktiškai nuosavybės teise valdė jos tėvas A. S. iki sovietinės okupacijos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių ir kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos valstybė siekia bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises: okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju valstybės institucijos delsė 12 metų po to, kai buvo atkurta nuosavybė į A. S. valdytą sklypą, ir tik dabar staiga nusprendė, kad pažeistas viešasis interesas. Pareiškėjo reikalavimas visiškai prasilenkia su proporcingumo principu: ginčas vyksta dėl 0,5217 ha miško, o panaikinti reikalaujama visą Telšių apskrities viršininko 1998-08-20 sprendimą dėl 117,80 ha žemės grąžinimo.