Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 21 d. apie 17 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu tyčia du kartus smogė peiliu į krūtinę sutuoktinei V. D., kuo padarė jai durtinę-pjautinę krūtinės dešinės pusės žaizdą, durtinę-pjautinę krūtinės kairės pusės žaizdą, krūtinės dešinės pusės IV šonkaulio ir kairės pusės V šonkaulių pažeidimus, durtinį-pjautinį dešinio plaučio viršutinės skilties pažeidimą, širdiplėvės ir širdies dešinio skilvelio kiaurinius pažeidimus, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, trauminiu šoku, nuo ko nukentėjusioji netrukus įvykio vietoje mirė, taip tyčia nužudė savo šeimos narį – sutuoktinę V. D..

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su Kauno apygardos teismo nuosprendžiu L. D. paskirta bausme. Prokuroro teigimu, skirdamas bausmę apygardos teismas nepakankamai įvertino ne tik tai, kad kaltinamasis padarė labai sunkų ir labai pavojingą nusikaltimą, savo veiksmais sukėlė negrįžtamas pasekmes ir tuo padarė ypatingą žalą visuomenei, bet ir tai, kad kaltinamasis padarė jau ne pirmą nusikaltimą nukentėjusiosios atžvilgiu. Jonavos apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžiu L. D. nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 15 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su sutuoktine V. D. metu tyčia vieną kartą dūrė peiliu V. D. į krūtinės sritį, tuo padarė nukentėjusiajai V. D. krūtinės dešinės pusės durtinę – pjautinę žaizdą ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusios V. D. sveikatą. Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu L. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje už tai, kad konflikto metu tyčia vieną kartą dūrė savo sutuoktinei V. D. į krūtinės sritį taip nežymiai sutrikdydamas jai sveikatą. Apygardos teismas netinkamai įvertino tai, kad nustatyta tiek kaltininko atsakomybę lengvinanti, tiek sunkinanti aplinkybės, kad kaltininkas charakterizuojamas patenkinamai, jau seniai konfliktavo su nužudytaja, prieš tai buvo ją sužalojęs, taip pat neįvertino tos aplinkybės, kad labai sunkus nusikaltimas padarytas esant kvalifikuojančiai aplinkybei, kad kaltininkas savo veiksmais sukėlė labai sunkias ir negrįžtamas pasekmes – atėmė savo žmonos V. D. gyvybę. Prokuroro vertinimu, apygardos teismas, paskirdamas daug mažesnę nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, vadovavosi BK 54 straipsniu, tačiau visiškai to nemotyvavo, nepakankamai atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę, į bylos aplinkybes, į lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, dėl ko teismas be pagrindo padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant mažesnę nei BK 129 straipsnio 2 dalies vidurkis bausmę.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apygardos teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę, atsižvelgė į nukentėjusiąją neigiamai charakterizuojančius faktus, nors nelaikė nukentėjusiosios V. D. elgesio provokuojančiu ar rizikingu ir nepripažino šios aplinkybės lengvinančia kaltinamojo atsakomybę. Toks teismo vertinimas laikytinas prieštaringu. Teismas nustatė, kad konfliktai tarp neblaivių sutuoktinių vyko pastoviai ir ilgą laiką. Taigi toks nukentėjusiosios elgesys nuteistajam nebuvo netikėtas, todėl negalėjo jo išvesti iš pusiausvyros, juolab nulemti jo elgesio. Be to, nors kaltininko asmeninės savybės yra svarbi aplinkybė ir į tai turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau ši aplinkybė negali būti prioritetinė ir lemti skirtinos už nužudymą bausmės dydžio bei nuvertinti kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Deklaratyvus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių išvardijimas nuosprendyje nulėmė ir netinkamą jų įvertinimą. Skiriant bausmę vienodą reikšmę turi visos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, o ne tik atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios, kiekvienos aplinkybės reikšmė teismo turi būti įvertinta bei motyvuotai parinktas bausmės dydis. Skiriant bausmę svarbus yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti.?Bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, šiuo atveju žmogaus gyvybė. Taigi teismas, skirdamas bausmę L. D., pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, t. y. pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimą paskirta bausme užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, nes nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nepakankamai įvertino visas esančias atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, tokiu būdu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė L. D. aiškiai per švelnią bausmę.

Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skirtina mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė, ir taip pažeidė BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę.

Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo L. D. kaltės įvykdžius tyčinį savo šeimos nario – sutuoktinės nužudymą ir tinkamai šią nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Prokuroras apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo L. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su nuteistajam L. D. paskirtos bausmės dydžiu, teigdamas, kad teismas nuteistajam paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, todėl prašo ją griežtinti.

Toks apelianto prašymas netenkintinas, nes tam nėra teisinio pagrindo.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis).

BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Baudžiamasis įstatymas už kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam L. D. už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas) paskyrė bausmę artimą BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui - laisvės atėmimą devyneriems metams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. D. devynerių metų laisvės atėmimo bausmę už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, vadovavosi BK 41 straipsnio (bausmė ir jos paskirtis) nuostatomis, atsižvelgė į BK 54 ir 61 straipsniuose nurodytas aplinkybes ir įvertinęs jų visumą motyvuotai nuteistajam L. D. parinko bausmės dydį mažesnį negu sankcijoje už jo padarytą nusikalstamą veiką numatytas bausmės vidurkis.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. D. bausmę, atsižvelgė, kad padarytas baigtas nusikaltimas, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikta tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nusikaltimas padarytas tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su sutuoktine metu, panaudojant įrankį - peilį. Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo L. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir į šias aplinkybes atsižvelgė skirdamas bausmę. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai nepripažino nuteistojo L. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kita vertus, byloje nustatytus neigiamus žuvusiosios V. D. elgesio faktus teismas argumentuotai įvertino kaip neigiamai jos asmenybę charakterizuojančią aplinkybę ir pagrįstai į ją atsižvelgė skirdamas nuteistajam bausmę. Nors šioje byloje nustatytas netinkamas nukentėjusiosios elgesys nėra tiesiogiai BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta aplinkybė, į kurią teismas privalėtų atsižvelgti skirdamas bausmę kaltininkui, tačiau ši aplinkybė aptariamu atveju padeda atskleisti įvykio situaciją bei nusikalstamą veiką padariusio asmens elgesio motyvus ir tikslus (BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Nagrinėjamoje byloje nuteistojo L. D., nukentėjusiojo M. D. ir liudytojos E. D. parodymais nustatyta, kad barniai tarp nuteistojo ir nužudytosios dažniausia vykdavo nukentėjusiosios iniciatyva, nukentėjusioji nesaikingai vartodavo alkoholinius gėrimus, o būdama neblaivi be jokio pagrindo užsipuldavo nuteistąjį, ne kartą buvo jį sužalojusi, tačiau įvykiai policijoje nebuvo registruojami. Tokie nužudytosios artimųjų parodymai duoda pagrindą neigiamai vertinti nukentėjusiosios asmenybę ir daryti išvadą, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai buvo tam tikra jo reakcija į nepalankiai susiklosčiusią aplinką, susiformavusią iš dalies ir dėl netinkamo žuvusiosios elgesio. Prokuroras apeliaciniame skunde ypač akcentuoja nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtus interesus, kurie, apelianto nuomone, nagrinėjamoje byloje yra sumenkinti. Tokį apelianto teiginį teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir šiame kontekste pažymi, kad byloje nukentėjusiuoju pripažintas žuvusiosios V. D. ir nuteistojo L. D. sūnus M. D. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad nuteistajam prašoma skirti 15 metų laisvės atėmimo bausmė yra per didelė ir prašė jam skirti kiek galima švelnesnę, minimalią bausmę (2 t. 111 b. l.). Todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam L. D., neatsižvelgė į nukentėjusių asmenų teisėtus interesus nėra pagrindo. Skundžiamame teismo nuosprendyje įvertinta ir nuteistąjį charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad nuteistasis L. D. charakterizuojamas patenkinimai, nuolatinės darbo vietos neturi, dirba viešuosius darbus, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, ankščiau neteistas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepakankami įvertino aplinkybę, kad nuteistasis padarė jau ne pirmą nusikaltimą prieš žuvusiąją, kad jis jau ir anksčiau buvo sužalojęs savo sutuoktinę. Iš tiesų byloje yra Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendis, kuriuo L. D. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už nežymų savo sutuoktinės sveikatos sutrikdymą (2 t., 96-97 b. l.), tačiau šis nuosprendis buvo priimtas jau po to, kai nuteistasis padarė naują nusikaltimą nagrinėjamoje byloje, t. y. po 2013 m. sausio 15 d., todėl nagrinėjamos bylos kontekste L. D. laikomas anksčiau neteistu. Tačiau į aplinkybę, kad nuteistasis buvo teistas po šioje byloje aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, apygardos teismas atsižvelgė vertindamas nuteistojo asmenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama paminėtą aplinkybę, pastebi, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės liudija, kad L. ir V. D. šeimoje tarpusavio konfliktai, kurių metu buvo abipusiai smurtaujama, buvo pakankamai dažni, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad nuteistasis L. D. būtų smurtavęs prieš kitus asmenis, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nuteistojo asmenybę vertinti išimtinai neigiamai ir dėl to griežtinti jam paskirtą bausmę.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, apygardos teismas tinkamai įvertino visas BK 54 straipsnio antroje dalyje nurodytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistajam L. D. paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir laikyti ją aiškiai per švelnia nėra pagrindo. Vien tai, kad apeliantas (prokuroras) kitaip nei teismas vertina bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, dar nėra pagrindas griežtinti nuteistajam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistajam L. D. už jo padarytą nusikaltimą paskirta teisinga bausmė.

Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam L. D. skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę už kvalifikuotą nužudymą su Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus (BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalis, 5 dalies 2 punktą, 9 dalį) ir paskyrė nuteistajam L. D. teisingą galutinę subendrintą bausmę.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.