Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-04-18 · Byla Nr. ATP-206-116/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-18
Bylos Nr.
ATP-206-116/2012
Teisminio proceso Nr.
4-29-3-00985-2011-4
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Vaclovas Iždonas
Administracinė byla Nr. ATP-206-116/2012Teisminio proceso Nr. 4-29-3-00985-2011-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 45.4.; 45.4.3.; 45.4.7.; 79.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal G. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarimo, kuriuo G. V. nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį – 2500,00 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų litų 00 ct) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį – 100,00 Lt (vieno šimto litų 00 ct) dydžio bauda;

pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį – 30,00 Lt (trisdešimties litų 00 ct) dydžio bauda.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, G. V. paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 2500,00 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų litų 00 ct) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. nubaustas už tai, kad 2011 m. lapkričio 29 d. 05.01 val., kelyje (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neapdraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nepasirinko saugaus greičio ir nuvažiavo nuo kelio, nepateikė patikrinimui automobilio draudimo dokumentų, vengė neblaivumo patikrinimo. Už šiuos pažeidimus atsakomybė yra numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 123 straipsnio 5 dalyje, 124¹ straipsnio 7 dalyje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu G. V. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarimą ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pakeičiant administracinės bylos teismingumą – perduodant ją nagrinėti Akmenės rajono apylinkės teismui.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, net ir antrą kartą nagrinėdamas jo administracinio teisės pažeidimo bylą, vėl netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino esančių abejonių, nevertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai liudijančių aplinkybių, ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas bei netinkamai pritaikė įstatymą.

Anot G. V., kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 16, 133 ir 238 punktų pažeidimus galima padaryti tik vairuojant transporto priemonę, t. y. turi būti užfiksuotas pats vairavimo faktas. Be to, vengimas nusistatyti girtumą neatsiejamas su transporto priemonės vairavimu, nes priešingu atveju šis pažeidimas nepatektų į ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo sudėtį. Kadangi policijos pareigūnai jo nesustabdė, t. y. nebuvo paties stabdymo, kaip veiksmo, kuris aiškiai yra reglamentuotas kelių eismo taisyklėse, todėl, apelianto teigimu, jis negalėjo pažeisti KET ir ATPK 126 straipsnio 4 dalies, 124¹ straipsnio 7 dalies ir ATPK 123 straipsnio 5 dalies.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, jis 05.01 val. nedalyvavo viešajame eisme, nevairavo automobilio. Mano, kad įrodymu pripažintoje telefoninio pranešimo policijai registracijos kortelėje (ROIK (duomenys neskelbtini), užfiksuota informacija yra bendro pobūdžio, nes joje nurodyta, jog „Opel“ universalas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio....“. Šią informaciją bendruoju pagalbos telefonu perdavė pilietis V. L.. Atkreipia dėmesį, kad minėta informacija nėra tiksli, nes iš tikrųjų jo automobilis yra „Ford“, o ne „Opel“ markės.

Apeliaciniame skunde G. V. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir t. t., tačiau to nepadarė. Pasak apelianto, teismas neužtikrino, kad būtų apklaustas pagrindinis liudytojas V. L., kuris šioje byloje yra vienas svarbiausių liudininkų, galintis patvirtinti, jog tuo metu, kai jis privažiavo prie jo (G. V.) automobilio, jo automobilis jau buvo nuvažiavęs nuo kelio, t. y. iš esmės šis asmuo paneigtų tas aplinkybes, kuriomis teismas rėmėsi priimdamas sprendimą, nes pagrindiniai įrodymai, kuriais teismas vadovavosi, yra pareigūnų parodymai bei jų rašytiniai dokumentai. Teigia, kad šioje byloje ne tik nuo pat pradžių buvo žinoma, bet ir teismo posėdyje apklausti pareigūnai D. P. ir E. U., taip pat D. V., kuris apskritai įvykio vietoje nebuvo, nurodė, jog nematė, kaip jis (G. V.) vairavo automobilį. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad pareigūnai išvyko į įvykio vietą pagal informacinį pranešimą budėtojo nurodymu.

Apelianto teigimu, jis automobilį vairavo žymiai anksčiau, nei nurodyta kaltinime, o 2011 m. lapkričio 29 d. apie 03.00 valandą nakties jis skambino į mobilųjį telefoną G. Š. ir prašė, kad pastarasis atvyktų ištraukti jo automobilio, ką G. Š. patvirtino teismo posėdžio metu. Atkreipia dėmesį, kad teismas skundžiamame nutarime liudytojo G. Š. ir jo duotų parodymų net nepaminėjo, todėl, anot apelianto, yra pagrindas manyti, jog teismui nepalankios aplinkybės nėra nurodomos arba jos yra sąmoningai nutylimos.

Remiantis tokiais duomenims, prieštaraujančiais nurodytiesiems administracinio teisės pažeidimo protokole, G. V. įsitikinimu, asmuo negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teigia, kad minėtoje vietoje automobilį „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jis vairavo, tačiau tai buvo 6 valandomis anksčiau, o ne tuo laiku, kuris nurodytas protokole. Nurodo, kad dėl slidžios kelio dangos jis nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo (nuslydo) nuo kelio į įvažiavimą į jo giminaičių sodybą 2011 m. lapkričio 28 d. apie 23.00 val. Kadangi jis pats automobiliu nebegalėjo išvažiuoti iš minėtos vietos, o vizualiai apžiūrėjus nei automobilis, nei kelio ženklai, nei kitas turtas apgadintas nebuvo, tai rodo, kad jis eismo įvykio nepadarė ir apie jį pranešti neprivalėjo. Įvertinus situaciją, teko nakčiai palikti automobilį ten, kus jis nuslydo, be to, jau buvo labai tamsu, todėl jis parėjo į netoliese gyvenančių savo giminaičių namus. Bijodamas, kad jo automobilis naktį gali būti apvogtas, jis keletą kartų ėjo jo apžiūrėti. Tuo metu, kai privažiavo policijos pareigūnai, jis kaip tik ir buvo atėjęs prie savo automobilio. Kadangi pareigūnai jį kaltino tuo, ko jis nepadarė, t. y. tuo metu, kai jie atvažiavo, jis savo automobilio nevairavo, be to, ir negalėjo vairuoti nedrausto automobilio (civilinės atsakomybės draudimo polisas galiojo iki 2011 m. lapkričio 28 d. 23.59 val.), mano, kad nebuvo teisinio pagrindo surašyti jam protokolą už vengimą nusistatyti girtumą, už tai kad vairavo automobilį nedraustą ir už tai, kad nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Nurodo, kad šių pažeidimų nevairuojant transporto priemonės neįmanoma padaryti. Anot G. V., tokie pareigūnų veiksmai tik byloja apie jų nekompetentingumą ir teisinį neišprusimą, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas (kaltinimas) surašytas nesurinkus pakankamai jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Apelianto įsitikinimu, prieš jam surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, pareigūnai privalėjo surinkti visus įrodymus, apklausti liudininkus ir tik tuomet spręsti dėl kaltinimų jam pateikimo, tačiau šios pareigos jie neįvykdė.

Pažymi, kad ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, jo parodymai nuo pat administracinės teisės pažeidimo pradžios buvo nuoširdūs, nuoseklūs, motyvuoti. Tas pačias aplinkybes paliudijo ir G. Š.. Šios aplinkybės būtų patvirtintos ir papildomai užklausta informacija iš mobiliųjų operatorių, tačiau tai teismui neatrodė svarbu. Teigia, kad teismas, spręsdamas jo atsakomybės klausimą, vadovavosi tik prielaidomis, todėl nepagrįstai ir neteisėtai pripažino jį kaltu padarius minėtą teisės pažeidimą. Pabrėžia, jog nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, teismas turi įvertinti tiek asmenį kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus. Byloje esant prieštaringiems įrodymams, turi būti vadovaujamasi administracinių teisės pažeidimų teisenoje taikomu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos nepašalintos abejonės vertinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ne administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi įrodyti, kad jis nėra kaltas, o administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija ir administracinį teisės pažeidimą nagrinėjantis organas (pareigūnas) privalo abejonių nekeliančiais įrodymais nustatyti pažeidimų faktą ir juos padariusio asmens kaltę. Asmeniui pateikti kaltinimai turi būti tinkamai įrodyti vadovaujantis ATPK nuostatomis, kurios numato, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvieną bylos aplinkybę, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 straipsnis) ir įpareigoja instituciją ar pareigūną, nagrinėjantį administracinio teisės pažeidimo bylą, išsiaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti.

Anot G. V., jam paskirta subendrinta administracinė nuobauda – 2500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad jei tam tikros įstatymuose nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos įstatymuose, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia iš jos 31 straipsnio. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be kita ko, reiškia, jog teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti įstatymai. Taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, jog teisėtumo principas yra vienas esminių, kurių privalo laikytis viešojo administravimo subjektai savo veikloje, ir kuris reiškia, kad visa viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti teisės normų reikalavimus.

Apelianto vertinimu, pažeidimą tyrusi ir nagrinėjusi institucija tyrimą atliko netinkamai, visiškai nerinko duomenų, reikalingų tinkamam bylos išnagrinėjimui bei pagrįsto sprendimo priėmimui ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Anot G. V., įvertinus byloje surinktus duomenis, galima daryti išvadą, kad yra tik surašytas administracinio teisė pažeidimo protokolas, apklausti pažeidimo padarymo metu įvykio vietoje nebuvę policijos pareigūnai, tačiau jokių kitų įrodymų nesurinkta, neapklausti svarbūs liudytojai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Kaip teisingai savo skunde pažymėjo apeliantas, vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad G. V. kaltė dėl ginčijamų jam inkriminuotų pažeidimų padarymo įrodyta visiškai.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu G. V. administracinės nuobaudos paskirtos už ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 123 straipsnio 5 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje numatytų pažeidimų padarymą.

ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė vairuotojui, vairavusiam transporto priemonę esant neblaiviam, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, taip pat numatyta atsakomybė vairuotojui, vengusiam neblaivumo patikrinimo, taip pat vartojusiam alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

ATPK 123 straipsnio 5 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonės vairavimą neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba nesant apdraustam šiuo draudimu.

ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje numatyta atsakomybė vairuotojams už kelių eismo taisyklių pažeidimus, išskyrus numatytuosius šiame kodekse.

Pažymima, kad blaivumo patikrinimo vengimas yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias atsakomybė numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo veikos požymius sudaro neblaivumo patikrinimo vengimas, t. y. tie atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą. Vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas. Konstatavimui, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N1-1185/2007, Nr. N63-1992/2010, Nr. N662-1045/2012).

Kaip matyti iš policijos pareigūno E. U. tarnybinio pranešimo (6 b. l.), 2011 m. lapkričio 29 d. jam dirbant kartu su tyrėju D. P., 05.01 val. iš Mažeikių rajono PK VPS OVP buvo gautas pranešimas, kad kelyje (duomenys neskelbtini) 5 km 10 m yra eismo įvykis. Nuvykus buvo rastas nuo kelio nuslydęs automobilis „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilyje už vairo sėdėjo G. V., kuris, paklausus, ar jis vairavo automobilį, paaiškino, kad vairavo jis, tačiau stovi savo žemėje, jokio pažeidimo nėra padaręs. G. V. automobilio draudimas buvo negaliojantis. Paprašius G. V. nusistatyti girtumą, pastarasis tai padaryti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad jis jokio pažeidimo nepadarė. Akivaizdžiai matėsi, kad G. V. yra neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas, jis svirduliavo, akys buvo paraudusios. G. V. nerišlia kalba aiškino automobiliu gaudęs į jo sodybą atvykusius vagis. Teismo posėdyje apklausiamas liudytoju policijos pareigūnas E. U. nurodė, kad lapkričio 27 d. ar 29 d. jam dirbant kartu su D. P. budintysis davė nurodymą vykti už (duomenys neskelbtini) kaimo link (duomenys neskelbtini) kaimo, nes buvo gauta informacija, jog neblaivaus vairuotojo vairuojamas automobilis yra nuvažiavęs nuo kelio į griovį, kito automobilio vairuotojui sustojus pasidomėti, kas atsitiko, įvyko konfliktas, buvo išdaužtas automobilio langas. Jiems nuvykus į nurodytą vietą, buvo rastas į kelkraštį nuvažiavęs automobilis „Ford“, eismo įvykio nebuvo. Kaip jie išsiaiškino, už automobilio vairo sėdėjo G. V., jis buvo stipriai neblaivus, tai akivaizdžiai matėsi, blaivumą nusistatyti jis atsisakė, nors tai padaryti jam buvo siūloma 3 kartus. Liudytojas E. U. taip pat paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodomas pažeidimo laikas nustatomas pagal informacinį pranešimą, gautą policijos komisariato budinčiojoje dalyje. Laikoma, kad pažeidimas padarytas tada, kai užfiksuojamas šio pranešimo gavimo laikas, o ne tada, kai asmuo pristatomas į komisariatą. Minėtas liudytojas, atsakydamas į G. V. klausimą nurodė, kad pastarasis nepateikė jokių dokumentų, jie visi buvo rasti automobilyje. Kiek pamena, automobilio draudimo nebuvo (63-64 b. l.). Netikėti liudytojo E. U. parodymais nėra pagrindo, nes šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoju teisme apklaustas policijos pareigūnas D. P.. Jis taip pat paaiškino, kad lapkričio mėnesio pabaigoje buvo gauta informacija, jog pašaliniai pro šalį važiavę asmenys pranešė, kad maždaug už 3 km nuo (duomenys neskelbtini) kaimo yra girtas ir agresyvus vairuotojas. Tai galėjo būti apie 5 val., nes jis tuo metu jau buvo grįžęs į kabinetą, o jo kolega E. U. automobilyje tvarkė dokumentus. Nuvykę į įvykio vietą, jie griovyje rado automobilį „Ford Escort“, už kurio vairo sėdėjo G. V.. G. V. aiškino gaudęs vagis, minėjo išmušęs kito automobilio stiklą. Liudytojas D. P. nurodė pamenantis, kad policijos pareigūnams skambinęs asmuo sakė, jog buvo išdaužtas jų automobilio stiklas. Ant kelio buvo matyti stiklai, gali būti, kad jie – automobilio durelių, nes tai buvo smulkiai subyrėjęs grūdintas stiklas. G. V. atsisakė pasitikrinti girtumą, todėl buvo pristatytas į policijos komisariatą. Pažeidimai galėjo būti padaryti tarp 4-5 val., nes žmonės pagalbos telefonu paskambino nuvažiuodami nuo konflikto vietos (62-63 b. l.).

Iš apelianto parodymų matyti, kad jis neneigia vairavęs automobilį ir juo nuslydęs nuo kelio, tačiau teigia, kad tai buvo 2011 m. lapkričio 28 d. apie 23 val., o atvykus policijos pareigūnams jis buvo neblaivus todėl, kad saugodamas savo automobilį, gurkšnojo automobilyje turėtą alų, kurį buvo ketinęs išgerti grįžęs į namus. Šiuos G. V. parodymus, prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams, teismas atmeta kaip nepagrįstus ir juos vertina kaip mėginimą išvengti administracinės atsakomybės. Kaip jau minėta, liudytojais apklausti policijos pareigūnai paaiškino, kad pažeidimo padarymo laikas yra laikas, kuomet užfiksuojamas pranešimas apie pažeidimą. Tiek iš liudytojų E. U. ir D. P., tiek iš byloje esančio pranešimo (11, 55 b. l.) akivaizdu, kad pranešimas apie G. V. padarytus administracinius teisės pažeidimus Mažeikių rajono PK buvo gautas 2011 m. lapkričio 29 d. 05 val. 01 min. Apelianto teiginio, kad jis savo vairuojamu automobiliu nuo kelio nuslydo 2011 m. lapkričio 28 d. apie 23 val., nepatvirtina jokie bylos duomenys. Šios aplinkybės nepatvirtina ir liudytojo G. Š. parodymai, kad G. V. jam skambino apie 3 val. nakties ir prašė atvažiuoti iš griovio ištraukti jo automobilį (64 b. l.). Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, jis yra G. V. pažįstamas, taigi, yra suinteresuotas padėti išvengti pastarajam administracinės atsakomybės. Be to, iš įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo kopijos (15 b. l.) matyti, kad automobilio „Ford Escort“ draudimas galiojo iki 2011 m. lapkričio 28 d. 23.59 val., todėl, jei G. V. teisės pažeidimus ir būtų padaręs 2011 m. lapkričio 29 d. 3 val., jam vis tiek nebūtų pagrindo teigti, kad automobilio draudimo sutartis nebuvo pasibaigusi. Taip pat pastebėtina, kad liudytojas G. Š. nenurodė, kada G. V. vairuojamas automobilis nuslydo nuo kelio. Tai, kad automobilio civilinės atsakomybės draudimo polisas galiojo iki 2011 m. lapkričio 28 d. 23.59 val., savo skundu patvirtino ir pats apeliantas.

Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad G. V. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 123 straipsnio 5 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje numatytus pažeidimus. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad siekiant objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes, į teismo posėdį buvo kviečiamas ir 2011 m. lapkričio 29 d. 05.01 val. į policijos komisariatą skambinęs asmuo – V. L. (55, 61, 65, 68 b. l.), tačiau pastarasis į teismo posėdžius neatvyko. Tai, kad policijos pareigūnai nematė, kaip G. V. vairavo automobilį, jo kaltės padarius administracinius teisės pažeidimus nepaneigia. Kaip jau minėta, liudytojais apklausti policijos pareigūnai nurodė, kad G. V. jie rado sėdintį automobilyje už vairo, tai nurodyta ir 2011 m. lapkričio 29 d. pareigūno E. U. tarnybiniame pranešime. Be to, kaip matyti iš informacinio pranešimo policijai, skambinęs asmuo V. L. paminėjo tik vieną asmenį, nurodė, kad jam sustojus ir pasiūlius pagalbą, nuo kelio nuvažiavusio automobilio vairuotojas puolė priešintis. Liudytojas D. P. paaiškino, kad į policijos komisariatą skambinęs asmuo sakė, jog į griovį nuvažiavusio automobilio vairuotojas, o ne koks nors kitas asmuo, išdaužė jų automobilio stiklą, ir šią aplinkybę patvirtina ne tik ant kelio rasti pabirę smulkiai sutrupėjusio stiklo gabalėliai, bet ir paties G. V. paaiškinimas policijos pareigūnams, kad jis gaudė kažkokius asmenis ir jų automobiliui išdaužė stiklą. Nors iš pranešimo matyti, kad jame nurodytas automobilis „Opel“ universalas, o ne „Ford Escort“, tačiau akivaizdu, kad nurodytas automobilio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra G. V. priklausančio automobilio valstybinis numeris. Taip pat akivaizdu, kad policijos pareigūnams pranešimą pateikęs asmuo dėl automobilio modelio galėjo suklysti ir dėl to, kad tai buvo 2011 m. lapkričio 29 d. apie 5 val., t. y. dar pakankamai tamsiu paros metu.

Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad jis eismo įvykio nepadarė ir apie jį pranešti neprivalėjo, pažymima, kad G. V. ir nebuvo kaltinamas tokio pažeidimo, t. y. ATPK 127 straipsnyje numatyto pažeidimo, padarymu. Tą apylinkės teismo posėdžio metu nurodė ir policijos pareigūnas E. U..

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad G. V. už padarytus pažeidimus paskirtos administracinės nuobaudos, taip pat galutinė subendrinta nuobauda, nėra aiškiai per griežtos.

Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarimą nepakeistą, G. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Vaclovas Iždonas