Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėja Snieguolė Bielskienė Procesinio sprendimo kategorijos: 128.2.; 121.15.; 121.18.; 121.21.

2011 m. liepos 5 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų E. N., G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareikšto suinteresuotiems asmenims N. T., L. K., E. N., G. N., G. N. ir Vilniaus miesto 38-ojo notarų biuro notarei G. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotas asmuo G. N. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad S. N. nutraukdamas santuoką su L. K. visą turtą paliko jai, todėl žodžiu susitarė, kad neteiks išlaikymo pareiškėjai. Šios aplinkybės žinomos visoms bylos šalims. Nei pareiškėja, nei jos motina niekada nesikreipė į teismą dėl išlaikymo priteisimo iš S. N., nes L. K. turtinė padėtis buvo itin gera, ir toks išlaikymas nebuvo reikalingas. Teismas nesistengė savo iniciatyva surinkti įrodymus dėl L. K. turtinės padėties nustatymo. Pareiškėja neįrodė reikalingumo išlaikyti fakto, nes išlaikymas jai iš tikrųjų nėra reikalingas. Pareiškėja nepaminėjo, kad ji jau pasiėmė sau išlaikymo dalį, t.y. savavališkai pasiėmė mirusio S. N. automobilį, kuriame buvo piniginės lėšos ir dokumentai. Pareiškėja išlaikymą gali prisiteisti iš savo motinos. Teismas privalėjo nustatyti visas S. N. gaunamas pajamas, nes jis dar turi išlaikyti ir E. N.. Nebuvo prioritetiškai atsižvelgta į E. N. interesus bei į tai, jog pareiškėja yra pilnametė ir darbinga. Faktas, kad pareiškėja yra moksleivė negali būti pagrindu pripažinti, kad pareiškėjai yra reikalinga parama. Teismas negalėjo nepaisyti tėvų galimybių, jų pareigų kitiems asmenims (nepilnamečiams vaikams, išlaikytiniems). Nustatant išlaikymo buvimo faktą pagal analogiją turi būti taikoma CK 3.192 str. 2 d. Be jokio teisinio pagrindo ir be teismo procesinio sprendimo į bylą buvo įtraukti suinteresuoti asmenys G. N. ir G. N.. Nepagrįstai į bylą nebuvo įtraukta Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Teismas privalėjo būti aktyvus, kadangi tai yra byla, susijusi su šeimos santykiais. Teismas netinkamai vertino pareiškėjos norus, jos amžių ir brandumą. S. N. į sunkią turtinę padėtį pateko dėl savo ligos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjos prašymą tenkinti. Teismas nepagrįstai nereikalavo iš pareiškėjos ir jos motinos pateikti reikalingų išlaidų skaičuotę. Iš bylos duomenų matyti, kad nenustatyta, ar S. N. dirbo, ar ne, nes nėra jokių rašytinių įrodymų, o buvo vadovaujamasi tik prielaidomis. Teismas netinkamai vertino šalių turtinę padėtį, nes G. N. turtinė padėtis yra prastesnė už L. K.. Pareiškėja neįrodė, kad yra pagrindas teikti jai išlaikymą ir kad jos motinos L. K. turtinė padėtis yra sunki ar blogesnė už mirusio tėvo. Pareiškėjai išlaikymas negalėjo būti nustatytas, nes teismas nesiaiškino, ar ji pažangiai mokėsi; pareiškėja būdama pilnametė ir darbinga nesirūpino lėšų, reikalingų mokslams, gavimu. Teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str., Konstitucijos 25 ir 26 str., bei CPK 6 str., nes neteisingai vertino byloje esančius įrodymus apie G. N. vaiko E. N. ir pareiškėjos interesus bei suinteresuotų asmenų poveikį bei jų įtraukimą ar neįtraukimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors apeliantė ir teigia, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. liepos 1 d. mirė S. N. (b.l. 11). Palikėjas prieš mirtį 2009 m. gegužės 4 d. buvo sudaręs oficialų testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko savo seseriai N. T. (b.l. 8). Kaip matyti iš gimimo liudijimo, palikėjas S. N. yra pareiškėjos S. N. tėvas (b.l. 5). Pareiškėja palikėjo mirties dieną buvo pilnametė, tačiau tuo metu ji mokėsi Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinėje mokykloje ir 2009 m. liepos 1 d. laikė lietuvių valstybinės kalbos brandos egzaminą Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijoje bei jai buvo išduotas brandos atestatas (b.l. 57,77, 113,115,116, 186-187). Pareiškėja neturi registruojamo turto (b.l. 111, 112). Iki palikėjo mirties pareiškėja nedirbo ir savarankiškų pajamų neturėjo. Pareiškėja tėvo mirties dieną ir po to dar mokėsi vidurinėje mokykloje, buvo pažangi mokinė. S. N. turėjo registruoto nekilnojamojo turto (žemės sklypas ir dalis pastatų (duomenys neskelbtini)), registruotą transporto priemonę VW Passat, be to iki pat mirties dirbo ir gaudavo pastovias pajamas iš darbo veiklos (b.l. 155-161, 195-198). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus konstatavo, jog pareiškėjai palikėjo jos tėvo S. N. mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Apeliantė nesutikdami su tokia teismo nuomone, apeliaciniame skunde nurodo, kad S. N. nutraukdamas santuoką su L. K. visą turtą paliko jai, todėl žodžiu susitarė, kad pareiškėjai išlaikymas nebus teikiamas. Nei pareiškėja, nei jos motina nesikreipė į teismą dėl išlaikymo priteisimo iš S. N., nes L. K. turtinė padėtis buvo itin gera, ir toks išlaikymas nebuvo reikalingas, o pati pareiškėja neįrodė reikalingumo išlaikyti fakto. Pažymėjo, kad S. N. turi išlaikytinį E. N., todėl nebuvo prioritetiškai atsižvelgta į pastorojo interesus bei į tai, jog pareiškėja yra pilnametė ir darbinga. Tuo tarpu faktas, kad pareiškėja yra moksleivė negali būti pagrindu pripažinti, kad pareiškėjai yra reikalinga parama. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus kaip nepagrįstus.

CK 5.20 straipsnyje nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. Šios teisės normos taikymo sąlygos yra tokios: pirma, palikėjas yra surašęs testamentą, kuris yra galiojantis; antra, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, nesant testamento, būtų įgijęs teisę paveldėti pagal įstatymą (t. y. pirmos eilės įpėdinis arba antros eilės įpėdinis, jeigu nėra pirmos eilės įpėdinių arba jie nepriėmė ar atsisakė palikimo arba iš jų atimta teisė paveldėti, taip pat sutuoktinis, paveldintis kartu tiek su pirmos, tiek su antros eilės įpėdiniais); trečia, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, yra reikalingas išlaikymo; ketvirta, išlaikymo reikalingumas turi būti nustatytas būtent palikimo atsiradimo dieną. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008).

Civilinėje byloje dėl išlaikymo reikalingumo juridinio fakto nustatymo, sprendžiant klausimą, ar palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas jo pilnamečiam vaikui, kuriam testamentu nepalikta jokio turto, CK 5.20 straipsnis taikytinas sistemiškai su CK 3.194 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas priteisia pilnamečiam vaikui išlaikymą iš tėvo (motinos), kai jam būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų.

Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino, kad Lietuvos Respublikos CK 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija; Nr. IX-2571), ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo priteisti iš tėvų (ar vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam nei 24 metų pilnamečiam asmeniui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje vidurinis išsilavinimas paprastai įgyjamas moksleiviui jau tapus pilnamečiam (18 metų), tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti vaiką tol, kol baigsis laikas, per kurį moksleivis, sąžiningai ir pažangiai mokydamasis, gali įgyti vidurinį išsilavinimą, taip pat tokį vidurinį išsilavinimą, kuris gali būti teikiamas kartu su profesiniu. Tokia tėvų pareiga kildinama ne tik iš įstatymų, bet ir iš Konstitucijos nuostatų visumos, inter alia iš tėvų ir vaikų ryšių vertingumo konstitucinio įtvirtinimo, atviros, teisingos darnios ir pilietinės visuomenės siekio, valstybės socialinės orientacijos. Todėl pilnamečiams vaikams, bet dar besimokantiems vidurinėse mokyklose, gali būti pripažįstamas išlaikymo reikalingumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja tėvo mirties dieną jau buvo sulaukusi pilnametystės, tačiau ji dar mokėsi vidurinėje mokykloje. Pačios pareiškėjos, suinteresuotų asmenų L. K., N. T. paaiškinimai patvirtino, kad pareiškėja buvo išlaikoma motinos, tėvas išlaikymo neteikė. Faktas, kad pareiškėjos motina teikė pareiškėjai išlaikymą, gali būti vertinamas kaip patvirtinantis išlaikymo reikalingumą, jei tokiai išvadai neprieštarauja kitų bylos aplinkybių visuma. Jei kitos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja gali patenkinti būtiniausias gyvenimo reikmes ir be išlaikymo, jo teikimo faktas nesudaro pagrindo išvadai, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasme išlaikymas pareiškėjui reikalingas. Kadangi pareiškėja mokėsi vidurinėje mokykloje, todėl ji susirasti darbo ir dirbti negalėjo. Nagrinėjamojoje byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja tėvo mirties dieną gyveno kartu su motina L. K., kartu su nepilnamečiais seserimi M. K. ir N. K. (b.l. 6,7), nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų ir transporto priemonių neturi ir neturėjo (b.l.11,112), duomenų apie tai, kad pareiškėja būtų gavusi socialines išmokas ar draudžiamas pajamas, byloje taip pat nėra. Įvertinus šiuos byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja palikėjo mirties dieną neturėjo pajamų pragyvenimui, turtinė pareiškėjos padėtis įgalina spręsti apie išlaikymo reikalingumą. Be to, byloje esantys įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad nors palikėjas mirties dieną turėjo kitą išlaikytinį - E. N., tačiau pačiam palikėjui nebuvo reikalinga parama ar globa, palikėjo turtinė padėtis (t.y. testamentu paliktas turtas) leido teikti pareiškėjai išlaikymą, nepadarant esminės žalos savo ar kitų asmenų teisėms. Įvertinusi pareiškėjos pateiktus duomenis apie mokymosi vidurinėje mokykloje rezultatus (b.l. 186-187), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos mokymasis vidurinėje mokykloje buvo pažangus, t.y. pareiškėja tinkamai vykdė pareigą mokintis, siekti mokslo rezultatų. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustačius šias aplinkybes yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas ir, kad šį išlaikymą pareiškėjas turėjo galimybę teikti.

Teisėjų kolegija atmeta suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėja jos tėvo mirties dieną buvo pilnametė, sveika ir darbinga, tėvui esant gyvam tiek ji, tiek jos motina nesukreipė dėl išlaikymo iš jo priteisimo, todėl išlaikymas jai nereikalingas, kaip nepagrįstus, kadangi teismas, spręsdamas pilnamečio vaiko išlaikymo reikalingumo klausimą, turi nustatyti, ar toks asmuo turėjo teisę gauti išlaikymą iš savo tėvo (motinos) šiam esant gyvam. Šiai aplinkybei nustatyti būtina išsiaiškinti ne tik vaiko, bet ir jo tėvo (motinos) materialinę padėtį, kitų išlaikytinių buvimą, vaiko pastangas gauti lėšų pragyventi, pažangumą, taip pat kitas pirmiau nurodytas aplinkybes. Išlaikymo reikalingumas turi būti nustatytas palikėjo mirties momentu. Tuo tarpu neturi pagrindo apeliantės motyvacija, susijusi su tuo, jog pareiškėja dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į teismą kreipėsi tik po tėvo mirties, kadangi ši aplinkybė negali būti vertinama kaip netiesiogiai patvirtinanti išlaikymo nereikalingumo pareiškėjai faktą.

Apeliantė nurodo, kad pareiškėjai išlaikymo nereikalingas, kadangi pačios pareiškėjos motinos materialinė padėtis yra pakankamai gera, o palikėjas išlaikė savo sūnų E. N., dėl ko nustačius teisę į privalomąją paliko dalį buvo pažeisti E. N. interesai. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus taip pat atmetą kaip nepagrįstus, kadangi įstatymas numato abiejų tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus (CK 3.192 str.) ir nereglamentuoja situacijos, kai gali būti išlaikomas tik vienas iš vaikų pasirinktinai. Be to, vertintina ir tai, kad pareiškėjos motina be pareiškėjos išlaiko taip pat dar du nepilnamečius vaikus.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė į procesą Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos institucijos, dėl ko buvo pažeistos E. N. teisės, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais, kadangi byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl išlaikymo dydžio nustatymo ir jo priteisimo. Priešingai, byloje buvo nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas, ar pareiškėja pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jeigu išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną įrodytas bendra tvarka (CPK 176-178 straipsniai), todėl vaikų teisių apsaugos institucijos dalyvavimas nebuvo privalomas. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus, jog į bylą nepagrįstai suinteresuotais asmenimis buvo įtraukti G. N. ir G. N., kadangi įstatymo nuostatos numato, jog nepriėmus palikimo pirmajai įpėdinių eilei, palikimą priimtų mirusiojo tėvai, šiuo atveju G. N. ir G. N., ir priimtas sprendimas sukeltų jiems teisines pasekmes (CK 5.11 str. 1 d. 2 p.).

Apeliantė nurodo, kad pareiškėja pasiėmė palikimo dalį, t.y. pasiėmė S. N. automobilį, kuriame buvo piniginės lėšos ir dokumentai, tačiau šioms savo aplinkybėms pagrįsti apeliantė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.).

Kiti suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, tenkindamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.