Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-02-29 · Civilinė byla Nr. 2A-14-212/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-29
Bylos Nr.
2A-14-212/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Danguolė Smetonienė (pirm.), Ramunė Čeknienė, Zina Mickevičiūtė (pran.)
Ieškovas
N. R.
Atsakovas
žemės ūkio bendrovei „Agrowill Mantviliškis“
Civilinė byla Nr. 2A-14-212/2012Teisminio proceso Nr. 2-22-3-00986-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: (S) 22.2;42.7;43.2;50.8;122.20
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 29 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės: Nijolės Danguolės Smetonienės,

Kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Zinos Mickevičiūtės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. R. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1220-825/2011 pagal N. R. ieškinį atsakovui žemės ūkio bendrovei „Agrowill Mantviliškis“ dėl nepagrįsto praturtėjimo

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė prašė pripažinti, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo jos sąskaita ir jos naudai priteisti 4 272 Lt sumą. Nurodė, kad ji buvo bendrovės narė ir telefonu prašydavo atsakovės, kad apdirbtų žemės sklypą, tai yra pasėtų pageidaujamas kultūras. Už žemės įdirbimą atsiskaitydavo pagal pateiktas sąskaitas - faktūras ir atsiimdavo derlių, kurį pati realizuodavo. Tokie santykiai tarp bendrovės ir jos narių buvo daugelį metų. Nuo 2004 metų atsirado problemų su atsakove ir bendrovė pareiškė, kad 2003 metų derliaus negrąžins, tačiau po kreipimosi į policiją, grąžino kviečius. Raštu atsakovei pranešė, kad ir toliau pirks tik paslaugas. Tačiau už 2004 m., 2005 m., 2006 m. ir 2007 metus atsakovė nei derliaus, nei tiesioginių išmokų jai negrąžino, nesumokėjo už žemę (jeigu ji ja naudojosi), todėl mano, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo jos sąskaita 4 272 Lt suma.

Žemesnės instancijos teismas

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad ginčo šalys nėra sudariusios ir įregistravusios ieškovės žemės sklypo nuomos sutarties, taip pat nenustatyta ir neįregistruota servitutų ar kitų nuosavybės teisės į šį sklypą suvaržymų. Ieškovė teigė, kad atsakovė naudojosi jai priklausančiu turtu, bet žemės sklypo naudojimo pagrindo nenustatyta nei teisės aktu, nei teismo sprendimu, nei šalių sandoriu, nei administraciniu aktu, todėl nėra nustatyta, kad atsakovė naudojosi ieškovei priklausančiu žemės sklypu. Teismas nenustatė, kad faktiškai ieškovės nuosavybės teisė į ginčo sklypą buvo apribota ir suvaržyta. Ieškovė, teigė, kad atsakovė praturtėjo jos sąskaita, bet jos nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo įregistruotos tik 2007-07-30, sudarius Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Teismas pripažino, kad ieškovei buvo suteiktas žemės sklypas asmeniniam ūkiui, bet jis nebuvo konkretizuotas, nebuvo tiksliai išmatuotas ir registruotas, tai patvirtino ir liudytoja E. D., todėl tai, kad ieškovės prašymu atsakovė pasėdavo jos nurodomame žemės plote jos prašomas kultūras parodė, kad ieškovė iš naudojimosi savo plotu turėjo naudos. Kad tuo pačiu metu atsakovė deklaruotų ieškovei priklausantį plotą ir iš to gautų naudą teismas nenustatė. Taip pat nenustatė, kad atsakovė būtų deklaravusi ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo ir tuo pačiu ieškovė negavo 4 272 litų, tai yra, už 2004 m. - (39 x 2) x l2 = 936 litų, už 2005 m. - (32 x 2) x l2 = 768 litų, už 2006 m. - (42 x 2) x l2 = 1008 litų, už 2007 m. - (65 x 2) x l2 = 1560 litų, t. y. nurodomas laikotarpis nuo 2004 metų iki 2007 metų. Ieškovė dėl savo kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių, nes ne tik, kad nesirūpino nuosavybės teisių įgyvendinimo, bet net nesirūpino tinkamai nustatyti teisinių santykių dėl jai asmeniniam naudojimui skirtu žemės sklypu, nesudarydama jokios sutarties dėl žemės sklypo asmeniniam ūkiui naudojimo. Ieškovė prašė apsėti kultūromis jos žemės sklypą, skirtą asmeniniam ūkiui, bet kokiu pagrindu nenurodė. Kad ieškovė būtų turėjusi nuostolių dėl žemės sklypo asmeniniam ūkiui naudojimo nenustatė. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė negrąžino ieškovei derliaus už 2004 m., 2005 m., 2006 m. ir 2007 metus. Teismas nenustatė, kad egzistuotų atsakovės praturtėjimą atitinkantis ieškovės turto sumažėjimas arba dėl vieno asmens praturtėjimo kas nors patirtų nuostolių.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-10-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. pripažinti, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo jos sąskaita ir priteisti 4 272 Lt sumą. Nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nesiekė tinkamai nustatyti teisinių santykių dėl asmeniniam naudojimui skirto žemės sklypo, kad ji prašydama apsėti žemės sklypą nenurodė, kokiu pagrindu šito prašė. Ieškovės prašymo pagrindas buvo nusistovėjusi ūkinė praktika tarp bendrovės ir jos narių, kurią pripažino ir vykdė abi šalys. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškovė jau nuo 2000 m. bendrovės prašydavo pasėti kultūras jos žemėje, ji apmokėdavo už įdirbimą ir atsiimdavo derlių ir tokie santykiai nebuvo reglamentuoti jokia rašytine sutartimi. Teismas, priešingai liudytojų parodymams, konstatavo, kad nebuvo nustatyta, jog bendrovė naudojosi ieškovei priklausančiu žemės sklypu, nors liudytojas B. V. paliudijo, kad bendrovė dirbo ir dirba bei deklaruoja ieškovės žemę. Bendrovės atstovas neneigė, kad dideliame bloke žemės sklypai (tuo pačiu ir ieškovės sklypas) buvo bendrovės naudojami ir deklaruojami. Liudytoja E. D. patvirtino, kad asmeninio ūkio žemė būdavo skiriama bendrame plote, nenurodant konkrečios vietos, o kai žmogus negalėdavo parodyti konkretaus sklypo, neturėjo dokumento, tai bendrovė naudojosi tuo plotu.

Teismas žemės naudojimo faktui nustatyti reikalavo oficialių rašytinių įrodymų, o jų neesant konstatavo, kad jokio pagrindo bendrovei naudotis ieškovės žeme nebuvo ir ja nesinaudojo. Taip teismas naudojimosi, ar nesinaudojimo žeme faktą konstatavo ne tirdamas faktines aplinkybes, bet remdamasis vien formalių įrodymų buvimu. Mano, kad teismo reikalavimas, jog ieškovė turi įrodyti, kad praturtėjęs asmuo (atsakovė) turėjo tam tikrą teisėtą pagrindą naudotis svetimu daiktu, nepagrįstai perkelia įrodinėjimo pareigą jai. Šiuo atveju nebuvo jokio rašytinio, žodinio susitarimo ar konkliudentiniais veiksmais išreikšto pagrindo. Jei iki 2004 m. dar buvo galima konstatuoti, kad tarp bendrovės ir jos buvo susiklostę oficialiai neįforminti faktiniai paslaugų pirkimo ir pardavimo santykiai, tai nuo 2004 m. susiklosčiusių santykių bendrovė vėliau jokiais veiksmais nepripažino. Be to, nei ji, nei bendrovės atstovas, nei liudytojai netvirtino, kad bendrovei buvo koks nors oficialus pagrindas, kuriuo remdamasi bendrovė galėtų naudotis jos žeme. Tas faktas, kad bendrovė nėra sudariusi su žemės sklypų savininkais sandorio dėl sklypo naudojimo, dar nereiškia, kad bendrovė turi teisę naudotis sklypais nemokamai. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nenustatyta, jog ji būtų turėjusi nuostolių dėl žemės sklypo naudojimo. Nuostoliai pasireiškė tuo, kad ji negavo pajamų iš žemės, nes ja naudojosi bendrovė, ją deklaravo, todėl manė, kad už naudojimąsi bendrovė atsiskaitys. Nesupranta ką teismas turėjo galvoje, darydamas išvadą, kad ji iš savo žemės ploto turėjo naudos. Naudos turėjo tik iki 2004 m., o vėlesniais metais bendrovė negrąžindavo nei derliaus, nei kitaip atsiskaitydavo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos pateikti bendrovės žemės ūkio veiklos ir ūkio naudmenų ar pasėlių ploto deklaravimo dokumentai neparodo, kad bendrovė butų deklaravusi jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Bet šie deklaravimo dokumentai ir negali parodyti, ar jos žemės sklypas buvo deklaruotas, nes sklypas dar nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Deklaravimo dokumentai parodo, kad buvo deklaruojamas žemės blokas, kuriame buvo ir jai skirtas žemės plotas.

Teismas nepagrįstai reikalavo, kad ji turi įrodyti, jog bendrovė pasisavino ir negrąžino jos derliaus už ketverius metus (2004-2007 m.). Liudytojai ir bendrovės atstovas nesakė, kad derlius būtų buvęs jai grąžintas, ar kad derlių pasiimdavo kas nors kitas. Todėl akivaizdu, kad bendrovė pati ir nusiimdavo derlių. Nurodo, jog bendrovė neatsiskaito su ja nepriklausomai nuo to, ar jos sklypas paženklintas konkrečioje bloko vietoje, ar ne. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.242 straipsnio 3 dalį, tvirtindamas, kad ji dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių, nesirūpino nuosavybės teisių įgyvendinimu, nesirūpino tinkamai nustatyti teisinių santykių su jai asmeniniam naudojimui skirtu žemės sklypu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ji yra neįgali ir nedarbinga, kad jai sudėtinga suprasti, kaip turi būti įforminti santykiai su bendrove, ypač atsižvelgiant į tai, kad iki 2004 m. tie santykiai nebuvo įforminti ir dėl to problemų nekilo. Taip pat teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nuo 2004 m. santykių įforminimas pasidarė sudėtingas nes bendrovė ėmė teigti, kad žemę nuomojasi, paskui tvirtino, kad išvis nežino, kur yra ieškovės žemė. Vėliau išvis nereagavo į jos prašymus apsėti žemę, o kadangi žemė faktiškai buvo apdirbama, tai buvo neaišku, ar bendrovė grąžins jai derlių, ar kitaip atsiskaitys už naudojimąsi žeme. Ji negalėjo numatyti, kad bendrovė, iki tol tvarkingai atsiskaičiusi, nuspręs daugiau neduoti nei derliaus, nei kitais būdais atsiskaityti už naudojimąsi žeme. Nuo 2008 m. prašymų bendrovei dėl apsėjimo jau nebeteikė, todėl ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo reiškė už 2004-2007 m. laikotarpį, kai dėl žemės apsėjimo kreipdavosi į bendrovę žodžiu ir raštu, ir turėjo pagrindo tikėtis, kad bendrovė tenkins jos prašymus, nes jokiais kitais būdais bendrovė už naudojimąsi žeme neatlygindavo. Tam, kad apskaičiuoti bendrovės pajamas, gautas naudojant žemę, ir tuo pačiu išvengti sudėtingo įrodinėjimo, kokios kultūros buvo sėjamos, ieškovė rėmėsi ne žemės ūkio veiklos pajamų normatyvais, kurie skirtingi atskiroms kultūroms, bet LR žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 3D-391 (Valstybės žinios, Nr. 105-3916) patvirtinta pajamų norma hektarui žemės ūkio naudmenų (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kur mėnesio pajamos apskaičiuojamos pagal žemės plotą ir žemės našumą. Bendrovės pajamos iš ūkinės veiklos ieškovės 2 ha plote per keturių metų laikotarpį sudarė 4 272 Lt. Be to, bendrovė taip pat gaudavo tiesiogines išmokas už deklaruotas kultūras. Šitų išmokų iš bendrovės ji nereikalauja. Teismas, neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertindamas liudytojų parodymus, darė nepagrįstas išvadas ir netinkamai vertindamas rašytinius įrodymus pažeidė CPK 185 str. 1 d., tai pat nepagrįstai taikė CK 6.242 str. 3 d., dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas teismo sprendimas, kuri prašo naikinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė dėl savo kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių, nes ne tik, kad nesirūpino nuosavybės teisių įgyvendinimo, bet net nesirūpino tinkamai nustatyti teisinių santykių dėl jai asmeniniam naudojimui skirtu žemės sklypu, nesudarydama jokios sutarties dėl žemės sklypo asmeniniam ūkio naudojimo.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nenustatė visų teisingam ginčo išsprendimui svarbių aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Šalies argumentai

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ 4 272 Lt sumą, kurią jos nuomone nepagrįstai praturtėjo atsakovė. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė yra šios bendrovės narė, nuo 1994 metų jai suteiktas 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, kuris suprojektuotas Kauno apskrities viršininko 2000-01-10 įsakymu. Nuosavybės teises į šį žemės sklypą įregistruotos 2007-08-07. Ieškovė iš atsakovės pirkdavo paslaugas: bendrovė jos prašymu apsėdavo 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypą įvairiomis kultūromis, už darbus bendrovei apmokėdavo pagal pateiktas sąskaitas-faktūras ir atsiimdavo derlių. Šių aplinkybių neneigė ir atsakovė. Nuo 2004 metų ieškovė derliaus negauna, nors bendrovė ir toliau naudojasi jos žemės sklypu.

Įstatymas reglamentuoja, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda civilinio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (CK 1. 136 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškovė nesugebėjo įgyvendinti savo teisių, nesirūpino nuosavybės teisių įgyvendinimu, nesudarė jokios sutarties dėl žemės sklypo asmeniniam ūkiui naudojimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais argumentais. Akivaizdu, kad atsakovė naudojosi ieškovei priklausančiu žemės sklypu ir šią aplinkybę patvirtina byloje esami duomenys (t. 1, b. l. 6-10, 12, 81-83, 114, 117). Ieškovė prašydavo pasėti jos žemėje tam tikras kultūras, atsakovė už žemės įdirbimą, priežiūrą ir derliaus nuėmimą pateikdavo sąskaitą, kurią apmokėjus, derlių atiduodavo ieškovei. Taigi, tokie šalių santykiai sukūrė joms sutartines civilines teises ir pareigas. Tai, kad ieškovė nuosavybę į žemės sklypą įregistravo tik 2007-08-07 ginčo esmei reikšmės neturi, nes iki 2004 metų bendrovė su ieškove atsiskaitydavo, nors ieškovė taip pat nebuvo įregistravus nuosavybės į žemės sklypą. Byloje nėra duomenų kokias pajamas atsakovė per 2004 – 2007 metų laikotarpį gavo iš ieškovės 2 ha žemės sklypo, kokias išlaidas per šį laikotarpį patyrė už žemės įdirbimą, priežiūrą, derliaus nuėmimą ir kokius nuostolius dėl to patyrė ieškovė (CK 6. 249 str.). Nenustačius visų svarbių ginčo faktinių duomenų, negalimas teisinis šalių santykių kvalifikavimas.

Teismų praktikoje pripažinta, kad ieškovo pareiga nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o nurodytų faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, bet ne pakartotinis bylos nagrinėjimas. Dėl to, kas pasakyta, bylą grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Zina MickevičiūtėRamunė ČeknienėNijolė Danguolė Smetonienė