- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-02-18
- Bylos Nr.
- I-4-142/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan, Irena Paulauskienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- J. D., A. D.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Vilma Gečaitė
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės, Veslavos Ruskan ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti posėdžiui ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjams J. D. ir A. D., pareiškėjų atstovei advokatei Vilmai Gečaitei, atsakovo atstovei Raimondai Juodkaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. D. ir J. D. skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjai A. D. ir J. D. (toliau – ir pareiškėjai) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – MGK) 2009 02 21 sprendimą „Dėl A. D. 2008 12 15 skundo“ Nr. S-46(7-331/2008) ir 2009 02 21 sprendimą „Dėl J. D. 2008 12 15 skundo“ Nr. S-47(7-332/2008); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2008 11 20 sprendimą Nr. 68-274 ir 2008 11 20 sprendimą Nr. 68-275; 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2008 09 19 sprendimą Nr. (21.26)-256-228 ir 2008 09 19 sprendimą Nr. (21.26)-256-229. Taip pat pareiškėjai prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratorių išvadomis dėl jų vykdytos nekilnojamojo turto pardavimo veiklos priskyrimo prie individualios veiklos. Paaiškina, kad 2005 04 08 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė AB „Hanner“ pareiškėjui A. D. asmeninės nuosavybės teise priklausiusius tris sandėlius ir du ūkinius pastatus, taip pat 9 (iš 16 suskirstytų) žemės sklypus, priklausiusius pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, už 5 375 765 Lt. Pareiškėja J. D. 2007 05 11 dovanojimo sutartimi padovanojo bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėtą ½ dalį trijų žemės sklypų savo sutuoktiniui A. D., kuris tris minėtus žemės sklypus 2007 08 13 dovanojimo sutartimi padovanojo savo tėvui A. D. A. D. 2007 10 05 pirkimo-pardavimo sutartimi vieną iš trijų dovanotų žemės sklypų, t. y. 0,0806 ha žemės sklypą pardavė V. S. už 326 590 Lt. Pareiškėjai nesutinka su išvada, kad minėtais sandoriais jie vykdė individualią veiklą. Remiasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalimi ir aiškina, kad nesant nors vieno šioje teisės normoje nurodyto požymio, gyventojo veiklos negalima pripažinti individualia veikla. Pažymi, kad pareiškėjų veikloje nebuvo nei vieno iš individualios veiklos požymio, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai vykdė individualią veiklą.
MGK sprendimuose nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjų veikla nuo pat pradžių (jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) buvo vykdoma, turint tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Paaiškina, kad A. D. tris sandėlius ir du ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš UAB „Saneta“ įgijo 1995 09 29. A. D. tuo metu neturėjo tikslo ar ketinimų juos parduoti ir jokios ekonominės naudos nesiekė. Pastatus pardavė tik 2005 04 08. Pastatai parduoti praėjus dešimčiai metų. Pastebi, kad GPMĮ 17 str. 1 d. 21 p. įtvirtinta nuostata, kad nėra apmokestinami sandoriai, jeigu nuo nekilnojamojo turto įgijimo dienos praėjo daugiau kaip trys metai. Taigi ir įstatymas pripažįsta, kad trys metai - tai laikotarpis, kuriam suėjus, galima teigti, jog gyventojas įsigijo turtą, neturėdamas tikslo gauti ekonominės naudos parduodamas šį turtą. Tas faktas, kad pareiškėjas A. D. ginčo statinius buvo perdavęs neatlygintinai naudotis UAB „Dosanta“, nepatvirtina aplinkybės, kad įsigydamas šį nekilnojamąjį turtą jis turėjo tikslą ateityje jį parduoti. MGK sprendime nemotyvuota, kokia kita forma pareiškėjas galėjo gauti ekonominę naudą, nors teigiama, kad tokia nauda galėjo būti gauta ir kita nei piniginė forma. Tokiu būdu pažeistas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau –MAĮ) 67 straipsnis.
Dėl žemės sklypo įsigijimo tikslo pažymi, kad A. D. įsigijo 21122 kv m ploto žemės sklypo dalį po jam asmenine nuosavybe priklausančiais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tik todėl, kad pagal tuo metu galiojusią Vyriausybės 1999 03 09 nutarimu Nr. 260 patvirtintą tvarką atsirado galimybė išsipirkti nuomojamą valstybinę žemę po įsigytais pastatais (Tvarkos 2.5 p.). Pareiškėjas, 1999 11 11 sudarydamas šio sklypo nuomos sutartį, neturėjo galimybės sklypą išsipirkti iš valstybės, kadangi tuo metu neturėjo pakankamai lėšų. Pareiškėjas sklypą išpirko tik 2004 03 08, atsiradus finansinėms galimybėms. Taigi įsigydamas šį sklypą pareiškėjas negalėjo turėti tikslo sklypą parduoti. Pažymi, kad 1999 03 09 Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.2 punkte prioritetas yra suteiktas žemės sklypų pardavimui, o ne nuomai. Todėl pareiškėjas, atsiradus finansinėms galimybėms, ir nusprendė dalį nuomojamo sklypo įsigyti nuosavybės teise. Tačiau sklypo dalis buvo įgyta specialia, Vyriausybės nutarimu nustatyta, tvarka. Pareiškėjas siekė, kad sklypo neįsigytų kiti asmenys ir kad nekiltų sunkumų dėl naudojimosi žemės sklypu šalia pareiškėjui nuosavybės teise priklausiusių pastatų. Be to nuomos sutartyje buvo numatyta, kad žemės nuoma gali didėti, todėl pareiškėjo interesus labiau atitiko galimybė išsipirkti, o ne nuomotis, valstybinės žemės sklypą. Paaiškina, kad 2004 03 08 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje, pagal kurią pareiškėjas nuosavybės teise įsigijo 21122 kv. m ploto žemės sklypo dalį, buvo numatyta, jog už parduodamą sklypą pareiškėjas atsiskaitys per 5 metus. Pareiškėjas neketino tą sklypą greitai parduoti.
Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, įsigydamas nekilnojamąjį turtą, siekė jį parduoti ateityje ir iš to gauti pelną.
Pareiškėjai su nekilnojamojo turto pirkėju AB „Hanner“ preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį sudarė tik 2005 01 14, o pagrindinę – 2005 04 08, t. y. praėjus metams po to, kai pareiškėjas nupirko žemės sklypą iš valstybės, ir dešimt metų po to, kai pareiškėjas nuosavybės teise įgijo šiame sklype esančius statinius.
Paaiškina, kad įsigydamas statinius ir žemės sklypo 21122 kv. m dalį, neketino ateityje parduoti šį nekilnojamą turtą ir neplanavo su tuo turtu vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Teigia, kad pareiškėjų veikloje nėra vieno iš individualios veiklos požymių – ekonominės naudos siekimo.
Paaiškina, kad nepagrįsti MGK sprendimo argumentai, kad pareiškėjai ėmėsi aktyvių veiksmų parduoti iš valstybės įsigytą 21122 kv. m ploto žemės sklypą, kadangi pareiškėjų prašymu Vilniaus apskrities viršininkas pagal 2005 03 23 įsakymą Nr. 2.3-1966-01 šį žemės sklypą padalijo į 16 žemės sklypų, o atidalijus žemės sklypus, po kelių dienų, 2005 04 08 pardavė sklypus AB „Hanner“. Pažymi, kad ne pareiškėjas stengėsi parduoti, o AB „Hanner“ aktyviai stengėsi įsigyti ginčo objektu esančią žemės sklypo dalį ir statinius: ne kartą inicijavo derybas, kiekvieną kartą didino kainą. Susiklosčiusi sunki pareiškėjų ekonominė padėtis vertė pareiškėjus apsispręsti ir parduoti žemės sklypo dalį AB „Hanner“. Privaloma sąlyga sklypams parduoti ir buvo žemės sklypo padalinimas į atskirus sklypus, tai buvo numatyta preliminarioje sutartyje. Ta aplinkybė, kad AB „Hanner“ padengė pareiškėjų įsiskolinimą Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tik patvirtina, kad pareiškėjai nevykdė komercinės veiklos, kadangi nebuvo pakankamai savarankiški (neturėjo tam piniginių resursų) ją vykdyti.
Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 06 16 nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, 2008 07 18 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1365/2008. Aiškina, kad būtent nekilnojamojo turto įsigijimo nuosavybėn, o ne pardavimo momentu, turimas gyventojo tikslas turi kertinę reikšmę sprendžiant, ar buvo ekonominės naudos siekimas, kaip vienas iš individualios veiklos požymių. Paaiškina, kad visuotinai žinomas faktas yra tai, jog kiekvienas subjektas, parduodamas bet kokį jam priklausantį daiktą ar paslaugą, siekia tai padaryti kuo brangiau ir gauti sau kuo didesnę ekonominę naudą. Dėl to šis požymis negali būti lemiamu pripažįstant individualią veiklą. Mano, kad turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp mokesčių mokėtojo išlaidų, perkant nekilnojamąjį turtą, ir siekio uždirbti kuo daugiau parduodant šį turtą.
Dėl individualios veiklos tęstinumo paaiškina, kad tokį tęstinumą galima nustatyti tik įvertinus atsikartojančius laike panašius mokesčio mokėtojo veiksmus, tarpusavyje besijungiančius į vieną nuoseklią, kryptingą veiklą (LVAT 2006 06 16 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-902/2006). Nagrinėjamu atveju sandoris buvo vienkartinis ir atsitiktinis. Praktiškai visas nekilnojamas turtas buvo parduotas kaip vienas vienetas. Vėliau, 2007 05 11 ir 2007 08 13 pareiškėjų sudarytos dovanojimo sutartys taip pat buvo atsitiktinės, nesusijusios su 2005 04 08 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl jos negali patvirtinti sandorių tęstinumo kaip vieno iš individualios veiklos požymių. Pareiškėjai likusių žemės sklypų parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti neketina.
Dėl individualios veiklos savarankiškumo paaiškina, kad pareiškėjų veikla, sudarant 2005 04 08 pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo savarankiška. Pareiškėjai, parduodami žemės sklypus ir pastatus AB „Hanner“ 2005 04 08 sutartimi, nebuvo šios įmonės darbuotojais. Tačiau jų veiksmai, padalinant sklypus, nebuvo savarankiški. Pirma, sklypų padalinimas buvo privaloma pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga (2005 01 14 preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties 1.6, 4, 7, 12 punktai). Antra, pareiškėjai patys savo lėšomis nedengė savo išlaidų, susijusių su šios veiklos vykdymu – tokia veikla buvo finansuojama būsimo pirkėjo lėšomis (minėtos sutarties 6.3 punktas).
Paaiškina, kad pirkėjui AB „Hanner“ neiškėlus privalomų sąlygų, be kurių nebūtų įmanomas turto pardavimas, ir avansu nefinansavus pardavėjų, pareiškėjai jokios papildomos veiklos nebūtų ėmęsi ir savarankiškai nebūtų pajėgę įgyvendinti AB „Hanner“ reikalaujamų sąlygų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjų veiklos savarankiškumo požymį.
Teigia, kad pareiškėjų veikloje apskritai nėra individualios veiklos požymių, todėl nėra jokio pagrindo gautų pajamų apmokestinti GPM, PVM bei VSD įmokomis.
Naudos dydis ir naudos proporcija pareiškėjų bendrose pajamose, nėra individualią veiklą apibūdinantys elementai, todėl tokių aplinkybių konstatavimas nesudaro jokio įstatyminio pagrindo asmens veiklą priskirti prie individualios veiklos GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme. Vadovaujantis centrinio mokesčių administratoriaus ir MGK logika, vertinant gautos naudos santykį lyginant su pajamomis, asmuo iš viso negalėtų parduoti brangaus, jo metines pajamas viršijančio turto, kadangi tokio sandorio sudarymas ir iš jo gautos pajamos automatiškai būtų pripažinta individualia veikla ir apmokestinamos GPM.
Dėl 2005 04 08 pirkimo-pardavimo sutartimi AB „Hanner“ parduoto nekilnojamojo turto vertės paaiškina, kad MGK sprendimuose nepagrįstai nurodyta, kad pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta 5 pastatų ir 9 žemės sklypų vertė neatitinka rinkos vertės, ir todėl nepagrįstai buvo taikytas MAĮ 69 straipsnis. Pareiškėjai nesutinka su 2007 11 28 „Impeksservis“ atlikta nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita.
Paaiškina, kad MAĮ 69 str. 1 d.taikymui turi būti tokios sąlygos: mokestinės naudos siekimas ir iškreiptos sandorio aplinkybės. Pabrėžia, kad nei VĮ Registrų centro duomenų bazėje, nei UAB „Impeksservis“ nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitoje nurodytos turto kainos negali būti laikomos tikrosiomis to turto kainomis. Tikroji rinkos kaina – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu (GPM įstatymo 2 str. 20 dalis, Pelno mokesčio įstatymo 2 str. 33 dalis). Pirkėjas AB „Hanner“ ir pareiškėjai buvo nepriklausomi asmenys, tikroji kaina ir yra toji, kuri nurodyta sutartyje. Sandorio kaina nebūtinai atitinka vertintojų nustatytą rinkos vertę. Nekilnojamojo turto kaina buvo derybų objektas, kurio dydį sąlygojo vienodai abi sandorio šalys. Pažymi, kad ginčo metu nevertinta aplinkybė, kad pareiškėjai derybose su AB „Hanner“ derėjosi dėl nekilnojamojo turto kainos, atskaičius visus mokesčius. Pareiškėjams, kaip fiziniams asmenims, buvo svarbu, kokią sumą jie gaus už parduotą nekilnojamąjį turtą, atskaičius visus privalomus mokėti mokesčius (GPM, PVM). Derybų metu AB „Hanner“ pareiškėjams žadėjo sumokėti visus mokesčius – tiek PVM, kurį turėjo mokėti pareiškėjai, tiek GPM, kurį turėjo išskaityti AB „Hanner“. Dėl GPM atskirai raštu nesitarta, nes šį mokestį mokėti privalėjo AB „Hanner“, tačiau PVM aptartas preliminarioje sutartyje (6.6 punktas). Šį mokestį mokėti įsipareigojo AB „Hanner“. Kadangi AB „Hanner“ derybų metu įsipareigojo išskaičiuoti ir sumokėti visus pareiškėjams priklausančius mokėti mokesčius, būtent AB „Hanner“ buvo suinteresuotas, kad pareiškėjai kuo pigiau parduotų žemę (nuo kurios įgijimo nebuvo praėję trys metai) ir kuo brangiau parduotų pastatus (nuo kurių įgijimo praėjo daugiau nei trys metai). Taigi realiai dėl 2005 04 08 pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytos žemės sklypų ir pastatų kainos mokestinės naudos siekė ir ją gavo AB „Hanner“, o ne pareiškėjai. AB „Hanner“ iš 2005 04 08 pirkimo-pardavimo sutarties gauta nauda sudaro 860 713,63 Lt GPM ((5 375 765/0,85x0,15)-87 951=860 713 Lt)). Dėl AB „Hanner“ pareigos išskaičiuoti GPM, remiasi GPM įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi. Mano, kad MAĮ 69 straipsnis tam tikrais atvejais suteikia mokesčių administratoriui teisę koreguoti sandorių kainas, bet ne teisę perkelti šio mokesčio mokėjimo prievolę ir kitaip, nei numato GPM įstatymas, taikyti GPM mokėjimo taisykles.
Teigia, kad nepagrįstas MGK motyvas, jog AB „Hanner“ ir pareiškėjų 2005 04 08 pirkimo-pardavimo sutarties 28 punkte buvo pateikta nuoroda į GPM įstatymo 15 straipsnio nuostatas, dėl ko pareiškėjai žinojo apie galimas neigiamas mokestines teisines pasekmes (mokesčių administratoriaus teisę koreguoti sandorio kainą). Taip pat mano, kad MGK nepagrįstai rėmėsi sutarties 29 punktu. Pažymi, kad 2005 04 08 sutarties 28 ir 29 punktai neatleidžia pirkėjo AB „Hanner“, kuri yra stambi ir patyrusi statybos verslo bendrovė, nuo pareigos išsiaiškinti, kokios pajamos yra apmokestinamos, ir vadovautis tiek GPMĮ 15 straipsniu, tiek PM įstatymo 40 straipsnio nuostatomis. Paaiškina, kad GPMĮ 15 straipsnis visų pirma yra taikomas AB „Hanner“, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, o ne pareiškėjams. Remiasi Konstitucinio Teismo 1997 07 10 nutarimu, LVAT 2003 12 15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-648/2003. Dėl to MGK, spręsdama, kuri iš sandorio šalių privalo sumokėti GPM, privalėjo vadovautis imperatyviomis GPM įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, o ne 2005 04 08 civiline sutartimi.
Nesutinka su MGK nurodoma aplinkybe, kad AB „Hanner“ įsigijo pastatus, turėdama tikslą juos nugriauti, ir tai turėjo įtakos turto kainai. Pareiškėjai ir AB „Hanner“ nebuvo susiję asmenys, todėl jiems nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kokią veiklą planuoja vykdyti AB „Hanner“ iš pareiškėjų įsigytame žemės sklype. Teigia, kad MGK nepagrįstai vadovavosi L. Š. paaiškinimais, kad pastatų ir žemės sklypo kainą nustatė pareiškėjai. Be šių paaiškinimų, daugiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog parduodamo nekilnojamojo turto kainą nustatė pareiškėjai. Nurodytas AB „Hanner“ atstovas tiesiogiai su pareiškėjais derybų dėl sutarties sudarymo nevedė ir dėl parduodamo turto kainos nesitarė.
Dėl UAB „Impeksservis“ ataskaitos vertinimo paaiškino, kad VĮ Registrų centro ir ataskaitoje vieno aro kainos įvertinimas yra labai prieštaringas. VĮ Registrų centro 2005 01 05 duomenimis ši kaina – 6150 Lt, o UAB „Impeksservis“ tuo pačiu laikotarpiu – 30 386, 27 Lt. Tai verčia abejoti turto vertinimo įmonės išvadų pagrįstumu ir teisingumu. Mano, kad turto vertinimo ataskaita nėra pagrindas automatiškai, neatsižvelgiant į kitas faktines bylos aplinkybes, pareiškėjams papildomai priskaičiuoti GPM ir PVM, baudas ir delspinigius. Paaiškina, kad MGK sprendime visiškai nemotyvuotai tikima Ž. K. individualios įmonės 2005 05 07 rašte pateiktų paaiškinimų apie avarinę pastatų būklę turiniu, tačiau netikima pareiškėjo A. D. paaiškinimuose nurodytomis aplinkybėmis. Pareiškėjo paaiškinimus patvirtina AB „Hanner“ veiksmai, kai dar iki sutarties sudarymo būtent už pastatus AB „Hanner“ pervedė 800 000 Lt avansą.
Dėl MGK vertintų nuotraukų pažymi, kad iš jų neaišku, kada ir kokiais tikslais jos darytos, ar juose pavaizduoti būtent pareiškėjams priklausę pastatai. Nuotraukos atspindi tik išorinį vaizdą, iš jų negalima spręsti dėl pastatų būklės.
Paaiškina, kad pareiškėjai žemės kainą nustatė remdamiesi 2004 03 08 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl žemės sklypo kainą nustatė tą pačią, už kurią pirko sklypus iš valstybės. Per metus žemės sklypo kaina nuo 3871,50 Lt iki 34 203,28 Lt už arą negalėjo pasikeisti.
Paaiškina, kad pareiškėjams buvo svarbus bendras pajamų, gautų iš nekilnojamųjų daiktų pardavimo, dydis. Jie būtų sutikę parduoti žemės sklypus už didesnę kainą, nei po 3871,50 Lt už arą, tačiau AB „Hanner“ tokios kainos nesiūlė. Pažymi, kad tiek 2005 01 14 preliminariąją, tiek 2005 04 08 pagrindinę sutartį, rengė ir siūlė pasirašyti būtent nekilnojamojo turto pirkėjas AB „Hanner“, dėl ko pareiškėjai neturėjo galimybės koreguoti sutarties sąlygų, kurios tuo metu atrodė neesminės.
Mano, kad MGK nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, 2007 08 13 sutartimi padovanodamas tris žemės sklypus savo tėvui A. D., iš kurių vieną 2007 10 05 pirkimo-pardavimo sutartimi tėvas perleido V. S., siekė mokestinės naudos.
Pažymi, kad pareiškėja J. D., pareiškėjas A. D. ir jo tėvas A. D., veikė kaip atskiri teisinių santykių subjektai. Mano, kad dovanojimo sutarties neprivalo ekonomiškai pagrįsti. Mano, kad visos su dovanojimo sutartimi susijusios aplinkybės neleidžia tvirtinti, kad A. D. iš šios sutarties turėjo mokestinę naudą.
Paaiškina, kad MGK visiškai nenagrinėjo pareiškėjų argumentų dėl palankesnio GPM tarifo taikymo.
Dėl PVM paaiškina, kad pareiškėjai nesutinka su MGK išvada, kad pareiškėjų veikla atitinka PVM įstatymo 2 str. 6 d. įtvirtintus ekonominės naudos požymius, todėl jie privalo į biudžetą mokėti PVM. Mano, kad pareiškėjai individualios veiklos nevykdė, todėl naikintini nurodymai dėl PVM.
Paaiškina, kad pareiga į valstybės biudžetą sumokėti PVM kyla ne pareiškėjams, o AB „Hanner“. AB „Hanner“ ketino nugriauti pastatus dar iki sandorio sudarymo ir šio tikslo pareiškėjams neatskleidė. Tokia pareiga buvo numatyta ir preliminarios sutarties 6.6 punkte. Pažymi, kad MGK taiko pareiškėjams nepalankius sutarties 27 ir 28 punktus, bet atsisako taikyti palankų preliminarios sutarties 6.6 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 139-146 ) paaiškina, kad su skundu nesutinka.
Remiasi individualios veiklos sąvoka, apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Išvardina visus pareiškėjų sudarytus sandorius dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo bei dovanojimo. Pažymi, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą. Paaiškina, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto pardavimo veiklą. Nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas priskirtinas komercinei veiklai, atitinka GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p. numatytą veiklos rūšį. Nesutinka su pareiškėjų argumentais dėl valstybinės žemės pirkimo, aiškina, kad žemės nuomos sutartis buvo sudaryta 99 metams. Teigia, kad ir žemės sklypo įsigijimo specialus būdas nepaneigia ekonominės naudos siekio jau žemės sklypo įsigijimo momentu. Nesutinka ir su teiginiais dėl žemės pirkimo išsimokėtinai, nes faktiškai pareiškėjas nepraėjus nei metams sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pardavimo sutartį. Pažymi, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės (2001 05 04 subnuomos sutartis su UAB „Dosanta“), kurios patvirtina, kad dar prieš įsigydamas ginčo žemės sklypą nuosavybėn, pareiškėjas naudojo jį ekonominei naudai gauti, kuri nebūtinai pasireiškia pajamų pinigine išraiška gavimu.
Tai, kad pareiškėjai žemę pirko, turėdami iš anksto suplanuotą tikslą ją parduoti, patvirtina V. S. 2008 04 04 paaiškinimas.
Pareiškėjo 2004 03 08 įsigytas nuosavybės teise 21122 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus apskrities viršininko 2005 03 23 įsakymu Nr. 2.3-1966-01 buvo padalintas ir jame suformuota 16 kitos paskirties sklypų. Pareiškėjas ir apskrities viršininko administracija 2005 03 31 pasirašė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, padalijimo sutartį. Praėjus keletui dienų, pareiškėjas 2005 04 08 sutartimi 9 iš 16 sklypų pardavė AB „Hanner“. Teigia, kad dar iki sklypo padalijimo pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų dėl dalies sklypo pardavimo. Mokesčių administratorius ir MGK pagrįstai teigia, kad pareiškėjai 21122 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, realiai įsigijo iš lėšų, gautų pagal preliminarią sutartį su AB „Hanner“, t. y. iš lėšų, gautų vykdant komercinę veiklą.
Remiasi ta aplinkybe, kad pareiškėjų įsigytas sklypas, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nebuvo skirtas asmeniniams poreikiams tenkinti, ir to neneigia pareiškėjai. Pareiškėjai, gavę ekonominę naudą iš sklypų pardavimo, vėl įsigijo nekilnojamą turtą. Remiasi tuo, kad pareiškėjų gautos pajamos už nekilnojamojo turto pardavimą, yra pagrindinis jų gautų pajamų šaltinis (jų pajamos iš 2005 metų sandorio sudarė 99,99 procentų visų pajamų). Be to, pareiškėjų vykdytų nekilnojamojo turto pardavimo sandorių tęstinume nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė, siekdami išvengti individualios veiklos, kurią vykdant atsirastų prievolė mokėti ne tik GPM, bet ir PVM, įformino trijų žemės sklypų, iš likusių 7 po suskirstymo, dovanojimą pareiškėjo tėvui A. D., todėl vieno iš dovanotų sklypo pardavimo pajamos pagrįstai priskirtos pareiškėjų gautoms pajamoms vykdant individualią veiklą.
Nesutinka su pareiškėjų argumentais dėl veiklos tęstinumo ir dėl 9 žemės sklypų pardavimo vertinimo, kaip vieno sandorio, nes 9 sklypai suformuoti ir įregistruoti registre kaip atskiri objektai.
Teigia, kad pareiškėjų veikla buvo savarankiška, nes vykdoma be kitų asmenų valios, parduotas turtas priklausė nuosavybės teise pareiškėjams. Mano, kad tai, jog už sklypų padalinimą mokėjo kitas asmuo, nepaneigia veiklos savarankiškumo.
Dėl 2005 04 08 parduoto nekilnojamojo turto vertės remiasi GPMĮ 17 str. 1 d. 21 punktu. Paaiškina, kad pareiškėjas 1995 09 29 sutartimi iš UAB „Saneta“ įsigijo tris sandėlius ir du ūkinius pastatus už 6652 Lt, nors inventorizacinis įkainavimas – 118 225 Lt. Tie patys statiniai parduoti AB „Hanner“ už 4 789 426,49 Lt 2005 04 08. VĮ Registrų centro nurodyta vidutinė rinkos kaina 2005 04 05 – 159 100 Lt, t. y. pastatai parduoti 30 kartų brangiau nei sutartyje nurodyta vidutinė rinkos kaina. Pagal GPMĮ gautos pajamos priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms.
Pareiškėjas 2004 03 08 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 21122 kv. m ploto žemės sklypo dalį už 817 846 Lt (po 3872,01 Lt už arą). Sklype suformuota 16 sklypų, 9 iš jų pareiškėjai pardavė ta pačia 2005 04 08 sutartimi AB „Hanner“ už 586 338,51 Lt (po 3871,50 Lt už arą). Už sklypų pardavimą gautos pajamos pagal GPMĮ yra apmokestinamos pajamos. UAB „Hanner“ išskaičiavo ir 2005 04 29 pervedė 87 951 Lt GPM. Pareiškėjai deklaravo pajamas už sklypų pardavimą ir sumokėtą GPM ir turto įsigijimo kainą, dėl ko susidarė grąžintina iš biudžeto GPM suma abiems po 44 180 Lt.
Teigia, kad parduoti pastatai buvo avarinės būklės (remiasi tuo faktu, kad AB „Hanner“ po trijų dienų ėmėsi veiksmų nugriauti pastatus, griovimo darbus vykdžiusio asmens paaiškinimu, nuotraukomis), todėl parduotų pastatų kaina iš tikrųjų neatitiko realios to turto kainos.
Paaiškina, kad statinių ir žemės sklypų kaina visiškai neatitiko tuo metu nekilnojamojo turto rinkoje vyravusių kainų ir tendencijų. Konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė įrodymais teiginių apie gerą pastatų būklę, apie remonto darbus pastatuose. Dėl kainų nustatymo remiasi AB „Hanner“ atstovo L. Š. paaiškinimais, jog kainą nustatė pareiškėjai.
Paaiškina, kad statinių ir žemės kainos nustatymas, toks koks numatytas sutartimi, buvo naudingas tik pareiškėjams, o ne AB „Hanner“, nes pareiškėjai gavo mokestinę naudą – GPM, kurį sumokėjo AB „Hanner“, o pareiškėjai siekė susigrąžinti iš biudžeto.
Paaiškina, kad kainų neatitikimą patvirtino nepriklausomo turto vertintojo UAB „Impeksservis“ išvados. Remiasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu ir aiškina, kad turto vertinimo ataskaita galioja, kol ji nenuginčyta. Pareiškėjai privalo tokią ataskaitą nuginčyti teisme.
Remiasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad nustatyta, jog pareiškėjai siekė mokestinės naudos, dėl to 2005 04 08 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoryje nurodė nepagrįstai aukštą parduodamų pastatų kainą bei nepagrįstai žemą žemės sklypų kainą, todėl mokesčių administratorius galėjo neatsižvelgti į sutartyje nurodytą kainą, nustatyti realią kainą.
Kadangi pareiškėjų gautos pajamos priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad pareigą mokėti GPM turėjo AB „Hanner“. Remiasi GPMĮ 22 str. 3 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi.
Remiasi MAĮ 136 str. 1 d. ir Mokestinio tyrimo taisyklėmis. Teigia, kad MGK teisingai pažymėjo, jog pareiškėjų sąmoningai padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai nėra tolygūs MAĮ 136 str. įvardintiems prieštaravimams ir trūkumams, todėl mokesčių administratorius po mokestinio tyrimo neturėjo pareiškėjams įteikti rašytinio siūlymo ištaisyti klaidas.
Atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, pareiškėjams pagrįstai paskirta 30 963 Lt GPM ir 38 949 Lt PVM bauda (ir atitinkamai pareiškėjai). Taip pat teigia, kad delspinigiai apskaičiuoti pagrįstai ir atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Prašo skundą atmesti.
Teismo posėdyje atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundo netenkinti.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 150) informavo, kad palaiko Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atsiliepime išdėstytus argumentus. Paaiškino, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašo jo netenkinti. Teisminiame bylos nagrinėjime atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas yra dėl pareiškėjų 2005 01 01 – 2007 12 31 sudarytų sandorių su nekilnojamuoju turtu pripažinimo pareiškėjų individualia veikla. Pripažinus visus sandorius, kaip vykdytą individualią veiklą, pareiškėjui A. D. Vilniaus AVMI 2008 07 14 Patikrinimo aktu Nr. 21.26-04-77-73 (MGK byla, t. I, l. 59-78) papildomai apskaičiuota 993 151,52 Lt mokesčių (GPM, PVM, VSD įmokos, delspinigiai ir bauda). Vilniaus AVMI 2008 09 19 sprendimu Nr. (21.26)-256-229 Patikrinimo aktas patvirtintas. VMI 2008 11 20 sprendimu Nr. 68-275 patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą. Pareiškėjas kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, ginčydamas šiuos sprendimus. MGK 2009 02 21 sprendimu Nr. S-46(7-33/2008) patvirtino VMI sprendimą. Analogiški sprendimai priimti J. D. atžvilgiu, MGK 2009 02 21 sprendimu Nr. S-47(7-332/2008) pareiškėjos skundas netenkintas, liko galioti VMI prie FM 2008 11 20 sprendimas Nr. 68-274.
Daroma išvada, kad tiek mokesčių administratoriai, tiek Mokestinių ginčų komisija pagrįstai pripažino, jog pareiškėjų veikla tikrinamuoju laikotarpiu turi būti priskiriama individualiai veiklai.
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta individualios veiklos sąvoka: „Individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla“. Vertinant, ar pareiškėjų veikla tikrinamuoju laikotarpiu priskirtina individualiai veiklai, būtina atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 (Administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 44-56), kuriame teismas konstatavo, kad, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. Šia byla remiasi ir pareiškėjai.
Žemesnės instancijos teismas
Individuali veikla.
Motyvuojamoji dalis
Teismas nustatė, kad pareiškėjai (sutuoktiniai) 2005 04 08 sutartimi pardavė UAB „Hanner“ (nuo 2005 09 20 akcinė bendrovė „Hanner“, nuo 2000 12 27 iki 2005 09 20 uždaroji akcinė bendrovė „Hanner“, įm. kodas (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui A. D. priklausiusius tris sandėlius bei du ūkinius pastatus, taip pat 9 (iš 16 suskirstytų) žemės sklypus, priklausiusius pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nekilnojamas turtas yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turtas parduotas už 5 375 765 Lt. Pareiškėja 2007 05 11 dovanojimo sutartimi padovanojo bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėtą ½ dalį trijų žemės sklypų pareiškėjui, kuris 2007 08 13 dovanojimo sutartimi tuos tris sklypus padovanojo savo tėvui A. D. A. D. 2007 10 05 pirkimo-pardavimo sutartimi vieną iš trijų dovanotų kitos paskirties (mažaaukščių statinių teritorija) 0,0806 ha dydžio sklypą pardavė V. S. už 326 590 Lt. Mokesčių administratoriai gautas pajamas, vadovaudamiesi MAĮ 69 str. 1 d., priskyrė pareiškėjų, o ne A. D., pajamoms. Mokestinio ginčo metu nustatyta ir tai, kada ir kaip pareiškėjai įsigijo šį nekilnojamąjį turtą, pripažinta, kad jau įsigydami turtą pareiškėjai turėjo tikslą vykdyti tokią ekonominę veiklą kaip prekyba nekilnojamuoju turtu. Pareiškėjas 1995 09 29 sutartimi iš UAB „Saneta“ įsigijo tris sandėlius ir du ūkinius pastatus už 6625 Lt, o 2004 03 08 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 21122 kv.m. ploto žemės sklypo dalį už 817 846 Lt. Nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kuri 2005 03 23 įsakymu Nr. 2.3-1966-01 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, suformavimo bei dalies sklypų išnuomojimo UAB „Eika“ pareiškėjams jų sklypo dalyje suformavo 16 atskirų žemės sklypų. Šie žemės sklypai buvo įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai VĮ Registrų centro duomenų bazėje, po to dalis jų buvo parduota kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, dalis dovanota ir parduota. Šių faktinių aplinkybių pareiškėjai neginčija, tačiau jie nurodo savo motyvaciją, kodėl tam tikra tvarka buvo atliekami šie veiksmai, ir aiškina, kad dėl pareiškėjų pateikiamos motyvacijos visi šie sandoriai neturi visų būtinų individualios veiklos požymių. Tačiau, įvertinus visas faktines aplinkybes, kurias nustatė mokesčių administratoriai, patvirtino Mokestinių ginčų komisija, daroma išvada, kad mokestinio ginčo metu priimtuose sprendimuose teisingai išanalizuotos visos reikšmingos aplinkybės ir pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjų veikla, susijusi su nekilnojamojo turto sandoriais, priskirtina tokiai ekonominei komercinei veiklai, kaip prekyba nekilnojamuoju turtu. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoriai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme priskirtini komercinei veiklai, t. y. ši veikla priskirta įstatyme išvardytoms individualios veiklos rūšims (GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 10 straipsnio 1 dalis). Kadangi pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjai vykdė individualią veiklą, todėl gautos pajamos buvo tinkamai apmokestintos. Pareiškėjai nebuvo įregistravę individualios veiklos – prekybos nekilnojamuoju turtu.
Pareiškėjai neigia tokio požymio, kaip veiklos savarankiškumo buvimą. Aiškina, kad sandorių iniciatoriumi ir organizatoriumi buvo UAB „Hanner“, kad bendrovė reikalavo padalinti sklypus, prisidėjo finansiškai prie sklypo suskirstymo, padėjo išpirkti iš valstybės žemės sklypą, nes pareiškėjai tokių lėšų neturėjo. Tai, kiek UAB „Hanner“ prisidėjo prie sandorio realizavimo, nereiškia, kad pareiškėjai veikė ne savarankiškai. Kaip pareiškėjai panaudojo pagal preliminarią sutartį gautas lėšas, priklausė tik nuo jų pačių pasirinkimo. Jie galėjo pareikalauti, kad UAB „Hanner“ lėšų sumą pervestų ne tiesiogiai VAVA, o pareiškėjams. Be visų įrodymų, kurie buvo teisingai įvertinti ir ištirti mokestinio ginčo metu, pareiškėjų komercinės veiklos savarankiškumą patvirtino teisme apklausto liudytojo G. R. parodymai. G. R. dirbo UAB „Hanner“ nuo 2003 iki 2006 metų ir žinojo apie sandorių su pareiškėjais sudarymo aplinkybes. Liudytojas paaiškino, kad dar 2004 metais jis pradėjo bendrauti su D. dėl sklypų. UAB „Hanner“ planas buvo į sklypą Santariškėse perkelti Vaiko raidos centrą, kuris yra Žvėryne, o mainais gauti žemės sklypą Žvėryne. Dėl to jis, kaip UAB „Hanner“ darbuotojas, atsakingas už plėtrą, ieškojo žemės sklypo, kuris būtų arti, iki 1 km nuo Vaikų ligoninės Santariškėse. Jis apie D. sklypą sužinojo dar 2004 metais ir būtent dėl to, kad jau vyko D. ir kitos statybų bendrovės („Eika“) derybos dėl to paties žemės sklypo. 2005 m. UAB „Hanner“ įkalbėjo parduoti sklypą būtent jiems. UAB „Eika“ darė tos vietovės detalųjį planą, todėl UAB „Hanner“ pareiškėjui iškėlė sąlygą atidalinti tuo pačiu tokį sklypą, kurį „Hanner“ galėtų mainyti į sklypą Žvėryne. Po to sklypas buvo padalintas, nors „Hanner“ planai ir pasikeitė, nes nepavyko susitarti dėl mainų. Abejoti liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo, juos netiesiogiai patvirtina ir minėtas VAVA 2005 03 23 įsakymas Nr. 2.3-1966-01, kuriuo kartu padalintas pareiškėjo sklypas ir UAB „Eika“ išnuomotas sklypas. Šie liudytojo parodymai patvirtina, kad pareiškėjai veikė savarankiškai, nes jie galėjo realizuoti savo nekilnojamą turtą ne tik UAB „Hanner“, jie patys pasirinko, kam realizuoti šį turtą, ir jau 2004 metais tuo tikslu išpirko žemę po pastatais. Pareiškėjo su UAB „Hanner“ sudarytos preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties sąlygos taip pat nerodo, kad pareiškėjas veikė nesavarankiškai. Pareiškėjai patys sutiko su tokiomis sąlygomis, nors galėjo rinktis, ieškoti kito pirkėjo. Tai, kad pareiškėjai pasirinko jiems ekonomiškai naudingiausią nekilnojamojo turto pardavimo sandorį, nereiškia, kad jie veikė ne savarankiškai. Sandoriai buvo vykdomi nepriklausomai nuo kitų asmenų valios, visas nekilnojamas turtas priklausė pareiškėjams, jokių kitų įsipareigojimų, nesusijusių su turto pardavimu, UAB „Hanner“ jie neturėjo. Pareiškėjai nenurodė, kodėl būtent, kokių ypatingų aplinkybių verčiami, jie pasirinko tokį pirkėją kaip UAB „Hanner“, o tai rodo, kad jie veikė savarankiškai. Juo labiau savarankiškai jie veikė ir tuo atveju, kai dovanojimo sandorių pagalba žemę pardavė V. S. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-916/2006 pažymėjo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme, savarankiška laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Šiuo atveju nėra jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjai veikė ne savarankiškai, vykdydami nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ekonominę veiklą buvo nuo ko nors priklausomi.
Versliškumo požymį įrodo ne tik patys sandoriai, jų kiekis, bet ir nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybės. Pastatus, tris sandėlius ir du ūkinius pastatus, pareiškėjas įsigijo 1995 09 29 iš UAB „Saneta“. Pareiškėjas skunde teismui aiškina, kad ginčo statinius buvo perdavęs neatlygintinai naudotis UAB „Dosanta“, o tai nerodo jokios jo komercinės veiklos. Tačiau pareiškėjas A. D. ir jo tėvas A. D. yra šios bendrovės akcininkai, o tai rodo, kad nekilnojamas turtas iki ginčo sandorių sudarymo jau buvo naudojamas ekonominei naudai gauti. Pareiškėjui, kaip akcininkui, buvo naudinga, kad bendrovė, kurios akcijas jis turi, gali neatlygintinai naudotis pastatais ir naudotis žemės sklypu, kas mažino UAB „Dosanta“ veiklos sąnaudas ir atitinkamai turėjo didinti pelną. Visai nesvarbu, kad nebuvo nustatyta, kokia tai buvo konkreti nauda, tačiau akivaizdu, kad naudos buvo siekiama. Tai nulemia paprasta verslo logika, kadangi kitaip negali būti paaiškinama, kodėl pareiškėjas leido naudotis jam priklausančiais pastatais. Kartu UAB „Dosanta“ subnomuota ir žemė (nuo 2001 05 04 iki 2005 03 31). Tai, kad žemės sklypai nebuvo naudojami asmeniniams poreikiams tenkinti, A. D. nurodė savo 2008 07 03 paaiškinime (MGK byla, t. II, l. 184, 186). Šiame paaiškinime A. D. teigė, kad turimo nekilnojamojo turto jis iš viso nenaudoja asmeniniams poreikiams tenkinti. Nagrinėjant skundą MGK, pareiškėjas nurodė, kad pastatų įsigijimo tikslas buvo investicinis, pastatai pigiai parduodami, buvo pinigų, todėl ir pirko, norėjo įrengti gamybines patalpas savo reikmėms. Tai, kad pareiškėjas būtų įrengęs kokias nors gamybines patalpas, nepasitvirtina bylos duomenimis. Tik teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad kažkurį iš pastatų naudojo kaip garažą, laikė jame savo nuosavą automobilį. Pareiškėjas nekonkretizavo, kurį iš pastatų naudojo savo reikmėms kaip garažą, t. y. jokių įrodymų, kad vienas pastatų naudotas asmeniniams poreikiams tenkinti, pareiškėjai neteikė. MAĮ 153 str. 3 d. nustatyta, kad mokesčio mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčio administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Šioje normoje nustatyta, kad dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Kadangi pareiškėjas mokestinio ginčo metu neteikė įrodymų, kad vieną pastatų naudojo savo asmeniniams poreikiams, mokesčių administratorių išvados dėl pastatų įsigijimo tikslo yra pagrįstos. Visos šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas pastatus pirko ne savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o verslo reikalams, t. y. planuotai nekilnojamojo turto pardavimo veiklai. Žemė pareiškėjo įsigyta 2004 03 08 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, tikslinė naudojimo paskirtis – kita, nurodyta ligoninių aptarnavimo techninei gamybinei bazei statyti ir eksploatuoti. Pareiškėjai nenurodė, kokiems asmeniniams poreikiams tenkinti pirkta žemė, o kadangi ji ilgą laiką iki ginčo sandorių buvo subnuomojama bendrovei, kurios akcininku buvo pareiškėjas, rodo, kad tiek žemė, tiek pastatai naudoti verslo, t. y. komerciniams, bet ne asmeniniams reikalams. Versliškumo požymį rodo ir patys nekilnojamojo turto sandoriai. Sandoris, kai žemės sklypas perėjo V. S., taip pat patvirtina turto įsigijimo tikslą – jį parduoti ir gauti pajamų. V. S. buvo suteikusi pareiškėjams 400 000 Lt paskolą, tačiau šios lėšos, kaip ji paaiškino mokesčių administratoriui, buvo skirtos ateityje planuojamam įsigyti sklypui apmokėti. Pareiškėjų nurodomos žemės išpirkimo priežastys pagrįstai buvo pripažintos ne tiek reikšmingos, kaip žemės išpirkimas tikslu brangiau parduoti nekilnojamąjį turtą. Dėl to pareiškėjų argumentai, kad nekilnojamojo turto įsigijimo momentu nėra jokių požymių, kad tas turtas bus naudojamas ekonominei veiklai, yra nepagrįsti. Jokiai kitai paskirčiai šis turtas nebuvo naudojamas, kas patvirtina vienintelį jo įsigijimo tikslą – panaudoti verslui, t. y. ekonominei veiklai.
Tęstinumo požymis susijęs ir su veiklos versliškumu. Jau aptarta, kad jokių kitų tikslų įgyti nekilnojamąjį turtą, kaip tik tam tikros ekonominės veiklos vykdymas, pareiškėjai neturėjo. Taigi, jau 1995 metais įgyjant pastatus, kartu su jais teisę naudotis žemės sklypais, o 2004 m. ir sklypus išpirkus iš valstybės, pradėta tokia ekonominė veikla, kuri vėliau buvo apmokestinta. Pareiškėjas aiškino, kad norėjo naudoti pastatus gamybinei veiklai, tačiau nėra duomenų, kad pastatai būtų naudoti asmeniniams poreikiams. Vėliau, nuo 2005 metų pradėta tokia komercinė veikla, kaip prekyba šiuo anksčiau įgytu nekilnojamuoju turtu. Pareiškėjų paaiškinimai, kad tai buvo atsitiktinis vienkartinis sandoris, nepasitvirtina faktinėmis aplinkybėmis. Iš buvusio UAB „Hanner“ darbuotojo G. R. parodymų teisme galima padaryti išvadą, kad ne UAB „Hanner“ buvo iniciatoriumi tų sandorių, kurie vėliau sudaryti su pareiškėju. UAB „Hanner“ sužinojo, kad pastatai ir žemės sklypas parduodami, išgirdę apie pareiškėjo derybas su UAB „Eika“. Tai jau rodo, kad pareiškėjas 2004 metais, po to, kai sudarė žemės pirkimo - pardavimo sutartį, pradėjo ieškoti nekilnojamojo turto pirkėjų. Po to pareiškėjas suskirstė įgytą sklypo dalį į 16 atskirų sklypų, kurie buvo įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, taigi jie galėjo būti ir buvo pardavinėjami kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, iš kurių tik 9 parduoti UAB „Hanner“, kaip atskiri objektai parduoti ir pastatai, vienas 2007 m. parduotas V. S., o dalis sklypų dar liko neparduota. Tai, kad sklypus padalinti buvo UAB „Hanner“ sąlyga, nieko nekeičia, nes pareiškėjas pats sutiko su tokiomis sąlygomis, ėmėsi sklypų atidalinimo. Be to, padalinti sklypai (atidalinus juos iš vieno bendro sklypo, kurio savininku buvo ne tik pareiškėjai, nes jie buvo įsigiję tik dalį sklypo), yra komerciškai žymiai patrauklesni objektai. Vėliau, 2007 m. iš esmės pareiškėjai vieną sklypą pardavė, nors prieš tai ir vyko dovanojimo sandoriai, bet jų tikslas buvo tik mokestinės naudos gavimas. Gautas lėšas pareiškėjai panaudojo nekilnojamojo turto tolimesniam pirkimui, dalis objektų dar neparduota, tačiau gali būti parduodama, nes žemės sklypai yra padalinti. Nurodytos faktinės aplinkybės parodo sandorių sudarymą, kitos veiklos, susijusios su prekyba nekilnojamuoju turtu, vykdymą, per tam tikrą tęstinį laikotarpį, atsikartojamumą, tolimesnį gautų lėšų investavimą į tą pačią veiklą, kas ir laikytina veiklos tęstinumu.
Ir galutinis iš požymių, kuris patvirtina, kad pareiškėjai vykdė tam tikrą individualią veiklą, yra tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimo konstatavimas. Pats pareiškėjas, nagrinėjant bylą MGK, nurodė, kad pastatus pirko dėl to, kad buvo tokia finansinė galimybė ir jie buvo parduodami nebrangiai. Kadangi jokios asmeninės veiklos tuose pastatuose pareiškėjas nevykdė, asmeniniams poreikiams pastatų ir žemės nenaudojo, o 2004 – 2005 metais atliko eilę veiksmų, kurie atskirus nekilnojamojo turto objektus pavertė komerciškai patraukliais, vėliau nekilnojamojo turto objektai ir buvo parduoti gaunant ekonominę naudą, tai rodo, kad visa šia veikla buvo siekiama ekonominės naudos. Pareiškėjai aiškina, kad tai normalu, kai norima nuosavybę parduoti, gaunant ekonominę naudą. Tokie veiksmai, kurių ėmėsi pareiškėjai, kurie sudaro individualios veiklos požymių visumą, rodo veiklos versliškumą ir netgi, jeigu pareiškėjai negautų siektos ekonominės naudos, jų veikla vis tiek būti priskirta individualiai veiklai. Minėta, kad turto įsigijimas, vėliau atlikti veiksmai, kai išpirkta žemė padalinta į komerciškai patrauklesnius sklypus, rodo, kad vykdyta tokia ekonominė veikla kaip prekyba nekilnojamuoju turtu, ir tokia veikla tam ir vykdoma, kad būtų gaunama ekonominė nauda. Šiuo atveju ekonominė nauda realiai gauta, pareiškėjai už parduotus sklypus gautas lėšas vėl panaudojo nekilnojamam turtui įsigyti, jie 2008 08 24 sutartimi už 1 300 000 Lt įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, pareiškėja 2005 06 27 asmeninės nuosavybės teise įsigijo už 200 000 Lt žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjų už nekilnojamojo turto pardavimą gautos pajamos buvo pagrindinis jų 2005 m. gautų pajamų šaltinis, t. y. šios pajamos sudarė 99,99 procentų visų gautų pajamų. Paprastai tariant, pareiškėjai nenurodė jokio kito tikslo, kurio būtų siekę, tiek įgydami ginčo nekilnojamąjį turtą, tiek jį parduodami, todėl akivaizdu, kad visa pareiškėjų veikla, kuri susijusi su šiuo nekilnojamuoju turtu, yra skirta tik ekonominės naudos gavimui.
Taigi pareiškėjų veikloje 2005-2007 metais nustatyti visi būtini individualios veiklos požymiai. Dėl to visai nepagrįsti pareiškėjų skundo motyvai ir argumentai, kad jų veikloje nurodytu periodu nėra nei vieno individualios veiklos požymio. Pastatų pardavimas tik po 10 metų ir vien tik dėl šio laikotarpio trukmės, nepatvirtina pareiškėjų nurodomos aplinkybės, kad jie nesivertė individualia veikla, kadangi visi šios veiklos požymiai turi būti vertinami visumoje, o ne imant išskaidytais atskirus faktus, tokius kaip laikotarpis, kaip sutarties sąlygos ir pan. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 21 p. nuostatos dar nereiškia, kad jokia veikla, susijusi su nekilnojamojo turto sandoriais, negali būti apmokestinta, nes įstatyme nustatyti treji metai, kai įstatymų leidėjas jau pats nustatė, kad ekonominės naudos siekimo būti negali. Taip nėra, nes trejų metų terminas taikomas tokiems sandoriams, kai nėra individualios veiklos požymių visumos, kai asmuo iš tiesų naudojo nekilnojamą turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi trejų metų terminas nėra kriterijus, pagal kurį galima būti patvirtinti ar paneigti ekonominės naudos siekimą, kaip tai teigia skunde pareiškėjai. Pareiškėjams ši norma taikyta, nes įvertinus parduotus objektus realiomis rinkos kainomis, pajamos, gautos pardavus pastatus, kurie įgyti prieš 10 metų, nebuvo apmokestintos GPM.
Pareiškėjų argumentai dėl žemės įsigijimo tikslo jau paneigti MGK sprendimuose. Prieš įsigydamas žemę iš valstybės pareiškėjas ją buvo išsinuomojęs 99 metams, po to pareiškėjas pasinaudojo 1999 03 09 Vyriausybės nutarimu Nr. 260 sudaryta galimybe išpirkti sklypą po pastatais. Toks žemės įsigijimo būdas nereiškia, kad pareiškėjas, išpirkdamas žemę, neturėjo tikslo ją parduoti. Pareiškėjo tolimesni veiksmai patvirtino, kad toks tikslas – parduoti – ir buvo vienintelis įsigijimo tikslas, nes kitokių tikslų pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas galėjo papildomai turėti ir tokių motyvų, apie kuriuos nurodo skunde – Vyriausybės nutarimu prioritetas buvo skirtas žemės pirkimui, o ne nuomai, atsirado finansinės galimybės išpirkti žemę, bijojo, kad žemės neišpirktų kiti asmenys, kad nekiltų sunkumų naudotis sklypu, galėjo padidėti nuomos mokestis. Tačiau šie pareiškėjo motyvai nepaneigia pagrindinio tikslo, susijusio su tuo, kad ir pastatai ir žemė buvo skirti ekonominei veiklai – prekybai nekilnojamuoju turtu. Bet kuriuo atveju nekilnojamas turtas tik tokiu atveju yra komerciškai patrauklus, kai žemė po pastatais yra to paties savininko nuosavybė, o ne nuomojama, tokiu atveju šie objektai yra ne tik komerciškai žymiai patrauklesni, bet didesnė yra ir šių objektų vertė. Juo labiau, kad, kaip paaiškėjo, UAB „Hanner“ nupirkus nekilnojamąjį turtą, pastatai iš esmės nebuvo reikšmingi sandorių objektai, nes buvo gauti leidimai juos griauti, o didelę vertę turėjo tik žemė. Byloje yra UAB „Hanner“ atstovo paaiškinimai, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie tai, kad pastatai bus griaunami. Žemės pirkimas išsimokėtinai taip pat neįrodo, kad nebuvo tikslo parduoti nekilnojamojo turto objektus. Žemė jau pirkimo momentu tapo pareiškėjo nuosavybė, todėl jis šiuo nekilnojamuoju turtu laisvai galėjo disponuoti. Tai patvirtino ir tolimesni pareiškėjo veiksmai. Preliminarios sutarties, sudarytos su UAB „Hanner“, sąlygos taip pat nepaneigia nei vieno iš nustatytų individualios veiklos požymių. Pareiškėjas galėjo tartis su bet kuriuo pirkėju, galėjo būti ir kitokios sąlygos dėl žemės galutinio išpirkimo, dėl žemės sklypų dalinimo ar nedalinimo, tačiau tai nekeičia pareiškėjo ekonominės veiklos pobūdžio. Pareiškėjas savo laisva valia pasirinko būtent tokią sutartį, o tai tik patvirtina visus individualios veiklos požymius, o ne juos paneigia. Tai, kad UAB „Hanner“ pagal preliminarią sutartį padengė pareiškėjų įsiskolinimą už žemę, nieko nei patvirtina, nei paneigia. Tai tik sandorio šalių susitarimo reikalas. Padengti įsiskolinimą galima buvo ir kitaip – gavus dalį pinigų už pastatus, perkėlus skolą ar dar kitaip. Kiti pareiškėjo argumentai yra taip pat nepagrįsti – tai dėl tęstinumo požymio (jau pasisakyta), dėl savarankiškumo požymio taip pat jau nurodyta, kad pareiškėjai patys rinkosi savo veiklos modelį, pardavė turtą pirkėjui, kuris nustatė tam tikras sąlygas, savo laisva valia. Pareiškėjai nenurodė, kokios išskirtinės ar ypatingos aplinkybės vertė juos parduoti turtą būtent UAB „Hanner“, ar iš viso, kurios vertė tuo momentu parduoti nekilnojamą turtą, taigi sąlygas ir laiką pareiškėjai pasirinko savo laisva valia.
Pastatų ir žemės sklypų vertės nustatymas.
Pareiškėjai nesutiko ir su tuo, kaip mokesčių administratoriai įvertino nekilnojamąjį turtą, parduotą 2005 04 08 UAB „Hanner“. Pagal GPMĮ nuostatas (17 str. 1 d. 21 p.), apmokestinimui reikšmės turi nekilnojamojo turto įsigijimo data, nes jeigu nekilnojamas turtas įsigytas prieš trejus metus, tai už jo pardavimą gautos pajamos pagal įstatymą neapmokestinamos. Mokesčių administratoriai suabejojo pastatų kaina ir žemės sklypų kaina (šių kainų santykiu). Žemės sklypai buvo parduodami nepraėjus trims metams, todėl mokesčių administratoriai nusprendė, kad jų kaina dirbtinai pamažinta iki kainos, už kurią žemė išpirkta iš valstybės, o pastatų padidinta – ji buvo nustatyta 30 kartų didesnė nei sutartyje nurodyta jų vidutinė rinkos kaina. Žemės kaina nustatyta beveik ta pati, kaip ir ta, už kurią žemė pirkta iš valstybės (3872,01 Lt ir 3871,50 Lt).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 02 20 sprendime administracinėje byloje Nr. A556-250/2008 pasisakyta, kad interpretuojant nurodytą teisės normą „pažymėtina, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. <...> taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą)“.
Pareiškėjai iš esmės nesutiko su tokiu perskaičiavimu. Tačiau, atsižvelgiant į visas mokesčių administratorių nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad sandoryje su UAB „Hanner“ iš tiesų pareiškėjas nurodė atskirų objektų kainas taip, kad gautų mokestinę naudą, t. y., kad maksimaliai būtų sumažintas GPM už žemės sklypų pardavimą (kadangi nuo jų įsigijimo iki pardavimo nepraėjo 3 metai), o statinių kaina maksimaliai padidinta, nes statiniai įgyti prieš 10 metų ir pajamos, gautos juos pardavus, neapmokestinamos. Be visų kitų mokesčių administratorių motyvų ir argumentų, kuriais remiantis mokesčiai apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, šias išvadas patvirtina ir teisme apklausto liudytojo G. R. parodymai. Liudytojas 2003 – 2006 metais dirbo ‚Hanner“, buvo atsakingas už plėtrą. Šis asmuo patvirtino, kad pirkėjui buvo svarbi tik bendra nekilnojamojo turto vertė, tačiau dėl kainos vyko derybos ir kainos buvo nustatytos tų derybų metu. Nors liudytojas aiškino, kad tuo laikotarpiu, kai „Hanner“ dar tikėjosi apkeisti sklypą į Žvėryne esantį, jiems buvo svarbu, kad pastatų kainos būtų didesnės, tačiau sudarant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, jau buvo aišku, kad sklypuose bus statomi gyvenamieji namai. Dėl to nepagrįsti yra pareiškėjų aiškinimai, kad būtent „Hanner“ buvo suinteresuota nustatyti tokias atskirų objektų kainas, kurios nurodytos sutartyje. Kainos buvo nustatytos sutarties šalių susitarimu, o pirkėjui neturėjo reikšmės atskirų objektų kaina, buvo svarbi tik bendra viso sandorio kaina. Mokestinio ginčo metu pareiškėjai neteikė jokių įrodymų dėl klaidingo vidutinės rinkos vertės paskaičiavimo. Tik nagrinėjant ginčą teisme, pareiškėjų prašymu buvo atlikta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė, kurios išvados patvirtino mokesčių administratorių sprendimuose nustatytas aplinkybes dėl atskirų objektų kainų dirbtinio padidinimo ir sumažinimo.
Abiem atvejais vertintas tas pats nekilnojamas turtas 2005 04 08 datai. Teismo paskirtą turto vertinimo ekspertizę atliko S. Raslano personalinė įmonė „Skriemulys“ (t. III, b. l. 2-179, IV t., b. l. 1-85). Žemės sklypų vertė retrospektyviai nustatyta lyginamosios vertės metodu. Atskirų žemės sklypų rinkos kainos: 537 000 Lt, 519 000 Lt, 406 000 Lt, 331 000 Lt, 275 000 Lt, 345 000 Lt, 355 000 Lt, 374 000 Lt, 380 000 Lt, iš viso 3 522 000 Lt. Impeksservis pažymoje žemės sklypų rinkos vertei nustatyti taip pat naudotas lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas, 9 sklypų kainos nustatytos tokios: 594 000Lt, 598 000 Lt, 598 000 Lt, 645 000 Lt, 437 000 Lt, 435 000 Lt, 431 000 Lt, 429 000 Lt, 435 000 Lt, iš viso 4 602 000 Lt. Vertindami pastatus turto vertintojai naudojo skirtingus metodus – Impeksservis naudojo atkuriamosios (atstatomosios) vertės (kaštų) metodą, S. Raslano PĮ naudojo lyginamosios vertės metodą. Atitinkamai abiem atvejais turto vertintojai nustatė, kad pastatų kainos sandoryje buvo padidintos: Impeksservis nustatė 174 000 Lt bendrą jų rinkos vertę, S. Raslano PĮ nustatė 1150 000 Lt rinkos vertę. Tokiu būdu bendra parduodamo turto rinkos vertė pagal S. Raslano PĮ skaičiavimą yra 4 672 000 Lt, o pagal Impeksservis – 4 776 000 Lt., t. y. bendros vertės taikant skirtingus vertinimo metodus yra labai artimos, nors atskiros nekilnojamojo turto rūšys įvertintos skirtingai.
Pagal 2005 04 08 sutartį tarp pareiškėjų A. D. ir J. D. ir UAB „Hanner“ (A. D. MGK byla, t. I, l. 160-170) kaina nustatyta taip: bendra turto kaina – 5 375 765 Lt, tame tarpe žemės sklypai parduodami už 586 338,51 Lt, pastatai – už 4 789 426,49 Lt. Taigi, abu turto vertintojai nepatvirtino pareiškėjų teiginių dėl to, kad sandoryje nurodytos tikros pardavimo kainos atitiko rinkos vertei, o bendra sandorio vertė yra artima vertintojų nustatytai.
Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis įtvirtino principą, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Minėto straipsnio 2 dalis atitinkamai numato, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Nagrinėjamoje byloje toks pagrindimas pateiktas pareiškėjų prašymu atlikus teismo ekspertizę. Kadangi byloje turimos vidutinių rinkos verčių nustatymo dvi išvados nesutampa, jose ženkliai skiriasi pastatų ir žemės sklypų vidutinės rinkos vertės, nors jų santykis ir patvirtina mokesčių administratorių išvadas, priskaičiuotų mokesčių apskaičiavimas turi įvykti iš naujo mokesčių administratoriui įvertinant abu turimus verčių nustatymo dokumentus – tiek UAB „Impeksservis“ Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 206, tiek S. Raslano personalinės įmonės „Skriemulys“ Ekspertizės aktą Nr. A/SKR 628. Nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės turi būti panaudojamos mokesčių administratoriui apskaičiuojant mokesčių dydį. Tam mokesčių administratorius gali naudoti atitinkamus teisės aktuose nustatytus metodus. MAĮ 66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Taigi mokesčių apskaičiavimo taikant specialius mokesčių apskaičiavimo būdus neatlieka teismai, nes būdą parinkti ir apskaičiuoti mokesčius yra mokesčių administratorių pareiga. Šiuo atveju turi būti atliktas mokesčių perskaičiavimas tik susijęs su nekilnojamojo turto pardavimo sandoriais AB „Hanner“, t. y. už 2005 metus. Už 2007 metus papildomai apskaičiuoti mokesčiai nesikeičia.
Dėl to teismas daro išvadą, kad iš dalies skundžiami sprendimai panaikinami, perduodant skundą tik priskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimui atlikti iš naujo, įvertinant Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės akto išvadas.
Dėl žemės sklypo pardavimo V. S.
Pareiškėjų atžvilgiu surašytuose patikrinimo aktuose įvertinti dovanojimo sandoriai, t. y. 2007 05 11 dovanojimo sutartis, kuria J. D. sutuoktiniui padovanojo bendros jungtinės nuosavybės teise turėtą ½ dalį trijų žemės sklypų iš 16 padalintų sklypų, po to 2007 08 13 dovanojimo sutartimi tuos tris sklypus A. D. padovanojo savo tėvui A. D., o 2007 10 05 A. D. pardavė vieną iš trijų dovanotų sklypų V. S. Mokesčių administratorius pagrįstai vertino, kad dovanojimo sutartys pareiškėjų sudarytos, siekiant mokestinės naudos – norint išvengti individualios veiklos ir padidinti sklypų įsigijimo kainą, o dėl to sumažinti mokėtiną į biudžetą GPM. Dovanojimo sutartys sudarytos pasinaudojant GPMĮ 5 str. 1 d., 6 str. 3 d. ir 17 str. 1 d. 19 p. nuostatomis, kad A. D. nereikėtų mokėti GPM nuo padovanoto turto vertės. Be to, dovanojant turtas įvertinamas tikrąja rinkos kaina, netgi jeigu vertinimas ir neatliekamas, pakanka dovanojimo sutartyse nurodyti rinkos kainą. Taip šiuo atveju žemės kaina, palyginus su jos įsigijimo kaina, buvo padidinta iki realios rinkos kainos. Tokiu atveju A. D. pardavus 2007 10 16 sutartimi vieną sklypą, jo įvertinimas dovanojimo sutartyje atitiko pardavimo kainą, o dėl to A. D. neatsirado prievolė mokėti GPM. V. S. pagal 2004 01 28 paskolos sutartį (patvirtintą notaro) suteikė D. 400 000 Lt paskolą. Paaiškinime mokesčių administratoriui ji nurodė, kad ši paskola buvo iš anksto sumokėti pinigai už planuojamą įsigyti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurį pažadėjo parduoti A. D., kai sklypas bus padalintas. Iš visų nustatytų aplinkybių padaryta pagrįsta išvada, kad sklypą V. S. pirko iš A. D., kuris sudarytų sandorių pagalba ir gavo mokestinę naudą, nes nereikėjo mokėti GPM nuo to skirtumo, kuris būtų palyginus žemės sklypo įsigijimo iš valstybės kainą ir jo pardavimo kainą. Dėl šio atvejo mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 str. 1 dalies nuostatas. Abu pareiškėjai iš viso pardavus sklypą V. S. gavo 326 590 Lt apmokestinamų pajamų, dėl to jiems pagrįstai kiekvienam nuo ½ šios sumos apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą GPM ir kiti mokesčiai. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų ar motyvuotų paaiškinimų dėl dovanojimo sutarčių sudarymo tikslo. Nors skunde pareiškėjai aiškina, kad dalį žemės pirkimo kainos V. S. sumokėjo tiesiogiai A. D., o tik dalis kainos dengta iš paskolos, kad A. D. 200 000 Lt įnešė dar 2006 08 22 į V. S. sąskaitą banke, tačiau šios aplinkybės vis tiek nepaaiškina dovanojimo sutarčių sudarymo kito tikslo, nei siekis išvengti mokesčių. Pareiškėjų argumentus paneigia ir trijų minėtų sandorių sudarymo laikas – visi sandoriai sudaryti 2007 metais, kas keletą mėnesių, kas taip pat patvirtina, kad jais siekta kitų tikslų, nei nurodoma dovanojimo sandoriuose. Be to, D. galėjo dovanoti A. D. sklypus vienu sandoriu, o tokiu atveju A. D. tektų mokėti mokestį nuo natūra gautų pajamų. Taigi ir dviem dovanojimo sandoriais jau siekta išvengti mokesčių.
Dėl GPM tarifo taikymo.
Pareiškėjai skunde nurodo, kad MGK nenagrinėjo pareiškėjų argumentų dėl palankesnio GPM tarifo taikymo. Visų pirma, pareiškėjų argumentai, susiję su Impeksservis nustatyta atskirų nekilnojamojo turto objektų rinkos verte, yra paneigti ne tik mokestinio ginčo metu ištirtais įrodymais, aplinkybėmis, bet ir pačių pareiškėjų prašymu atliktos turto vertinimo teismo ekspertizės duomenimis. Nustatyta, kad pastatų ir žemės sklypų kaina, nurodyta 2005 04 08 sutartyje, visiškai neatitiko šių objektų realios rinkos kainos, t. y. priešingai nei sutartyje, pastatų kaina turėjo būti ženkliai mažesnė, o žemės sklypų ženkliai didesnė nei sutartyje. Nors dviejų atliktų vertinimų nustatytos kainos ir skiriasi, tačiau kainų santykis yra panašus ir jis neatitinka sandoryje nurodytoms kainoms. Taigi šis pareiškėjų argumentas atmetamas, nes yra niekuo nepagrįstas. GPM tarifas ir perskaičiuojant mokesčius turi būti taikomas tas pats – 15 procentų. Antra, pareiškėjai nurodo, kad pajamos turėjo būti apmokestinamos kaip ne individualios veiklos pajamos. Tai jau yra paneigta, nes nustatyta, kad pareiškėjai vykdė individualią veiklą. Visiškai nepagrįstas ir nelogiškas yra pareiškėjų aiškinimas, kad jiems palankesnis būtų 33 procentų tarifas. Pareiškėjai išeities tašku vėl pasirenka tą atvejį, kad žemės sklypus jie pirko už tą pačią kainą, už kurią ir pardavė, o tokiu atveju GPM yra nulinis. Mokestinio ginčo metu nustatyta, kad įsigijimo kaina - tai kaina, kuri mokėta valstybei, o pardavimo kaina nustatyta mokesčių administratoriaus įvertinimu. O pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą atliktą papildomo GPM apskaičiavimą, pareiškėjai nepateikė jokių paskaičiavimų, kad jiems palankesnis būtų 33 procentų tarifas. To nepatvirtina ir teisme atlikta ekspertizė. Todėl daroma išvada, kad GPM tarifą mokesčių administratoriai parinko tinkamą. Tuo tarpu priešingai nei teigia pareiškėjai, MGK sprendimuose atlikti paskaičiavimai, kurie įrodo, kad pareiškėjams palankesnis 15 procentų tarifas.
Dėl PVM.
Patikrinimo aktais kiekvienam pareiškėjui apskaičiuota po 389 492 Lt PVM. Apskaičiuodamas PVM mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 3 str., 32 str. 2 d., 71 str., 123 str. 2 d. PVM apskaičiuotas nuo pajamų, gautų už žemės sklypų pardavimą. Žemės sklypai pagal jų paskirtį, apie kurią buvo žinoma ir pareiškėjams, buvo kitos naudojimo paskirties (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), todėl mokestinio ginčo metu pareiškėjų išsakomi argumentai, kad jie nežinojo, kaip žemę panaudos „Hanner“, reikšmės neturi. Pareiškėjų skundo argumentai dėl PVM vėl susiję su tuo pačiu jų teiginiu, kad jie nesivertė individualia veikla. Nustatyta, kad pareiškėjai vykdė ekonominę veiklą, todėl šis jų argumentas atmetamas. Pareiškėjas remiasi ir leidinyje Mokesčių žinios (2007 06 18 – 25 Nr. 25 (537) pateikta konsultacija. Šiame leidinyje atsako į klausimus mokesčių specialistė Aušrelė Draugelienė. Atsakyme dėl PVM taip pat nurodoma, kad PVM mokėti nereikia tuo atveju, kai gyventojas nevykdo ekonominės veiklos. Taigi ši konsultacija nesusijusi su nagrinėjamu ginču, nes šio ginčo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjai vykdo ekonominę veiklą, atitinkamai privalo mokėti ir PVM. MGK sprendimuose pagrįstai nurodyta, kad nustačius, jog pareiškėjai vykdė individualią veiklą, taip pat konstatuotina, kad vykdyta veikla atitiko PVM įstatyme įtvirtintus ekonominės veiklos požymius (PVMĮ 2 str. 6 d.).
Pareiškėjų argumentai, kad sprendžiant dėl PVM, būtina nustatyti, ar pirkėjas AB „Hanner“ atskaitė PVM, yra nepagrįsti. Pareiškėjams pareiga mokėti PVM kyla iš to, kad jie vykdė atitinkamą ekonominę veiklą. Ši pareiga negali būti paneigiama tuo, kad pavyzdžiui „Hanner“ nesiekė PVM atskaitos. Jau vien PVMĮ pažeidimu padaryta žala biudžetui, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai gali būti atleisti nuo šio mokesčio, o nuo baudos jie turi būti atleisti vadovaujantis MAĮ 141 str. 1 d. 3 punktu. Žala biudžetui padaryta tuo, kad PVM nesumokėtas laiku į valstybės biudžetą, todėl nėra pagrindo taikyti MAĮ 141 str. 1 d. 3 punkto nuostatas.
Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad MGK, nagrinėdama šį klausimą, pažeidė MAĮ 69 str. nuostatas. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, nes PVMĮ imperatyviai reikalauja tokiu atveju kaip šis sumokėti PVM.
Pareiškėjai nepagrįstai aiškina, kad AB „Hanner“ faktiškai sumokėjo PVM, todėl pareiškėjai gali būti atleisti nuo PVM baudos. Pagal MAĮ 141 str. 2 d. nuo baudos atleidžiama tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio mokėjimo terminas atidėtas ar išdėstytas. Taigi įstatymas nustato sąlygą, kad būtent tas mokesčių mokėtojas, kuriam apskaičiuotas mokestis, būtų jį sumokėjęs, o šiuo atveju taip nėra.
Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų.
Pareiškėjai ginčija papildomai apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo (toliau - VSD) įmokas, remdamiesi vien tuo, kad jie nevykdė individualios veiklos. Kadangi nustatyta, kad pareiškėjai tokią veiklą vykdė, VSD įmokos apskaičiuotos pagrįstai. Iš patikrinimo aktų matyti, kad VSD įmokos neskaičiuotus už periodą nuo 2005 08 25 iki 2007 05 10, kai pareiškėjai neatliko jokių aktyvių veiksmų, siekdami gauti ekonominę naudą. Mokesčių administratorius, skirdamas baudas, atsižvelgė ir į tai, kad patikrinimo metu Valstybinio socialinio draudimo įstatymas sumažino skiriamos baudos dydį ir pareiškėjams sankcija už ne laiku sumokėtą mokestį buvo taikoma lengvesnė, nei numatė įstatymas, kai tos įmokos turėjo būti sumokėtos.
Pareiškėjai nurodo, kad neteisingai pasirinktas tikrinimo laikotarpis, nes pavedimas tikrinti išrašytas 2007 08 08, tai tikrinamas GPM laikotarpis galėjo būti tik iki 2006 12 31, kadangi už vėlesnį laikotarpį dar nesuėjo GPMĮ 27 str. 1 d. nustatytas terminas apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Užsitęsus patikrinimui, nauji pavedimai nebuvo išrašyti. Šis argumentas atmetamas, nes patikrinimo aktai surašyti 2008 07 14 ir 2008 07 18, kai jau buvo pasibaigęs mokestinis laikotarpis ir netgi laikotarpis, per kurį pareiškėjai turėjo deklaruoti ir sumokėti mokestį (iki kitų metų gegužės 1 d.). Patikrinimo aktuose nurodyta, kad tikrintas laikotarpis nuo 2005 01 01 iki 2007 12 31. Pareiškėjai metinių pajamų mokesčio deklaracijų už 2007 metus neteikė nei iki 20008 m. gegužės 1 d., nei vėliau, tai konstatuota patikrinimo aktuose, pareiškėjai to taip pat neginčija.
Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad pavedimuose tikrinti (2007 08 08 ir 2007 08 13) nenurodžius laikotarpio, už kurį buvo tikrintas mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas, padarytas pažeidimas. Patys pareiškėjai nurodo MAĮ 120 str. 1 d. 3 p. reikalavimą, kad pavedime tikrinti būtina nustatyti patikrinimo dalyką.
Pareiškėjai nurodo, kad buvo padarytas pažeidimas, kai, atlikus pareiškėjų veiklos mokestinį tyrimą, pereita prie mokestinio patikrinimo pareiškėjams nebuvo pasiūlyta ištaisyti mokestinio tyrimo metu nustatytas klaidas ir pašalinti trūkumus ar prieštaravimus. Remiasi MAĮ 136 straipsnio nuostatomis ir VMI viršininko 2004 05 28 įsakymu Nr. VA-108 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių 8.4, 10, 19, 20.7, 20.8 punktais. Visų pirma, MAĮ 135, 136 ir 137 straipsniuose nėra imperatyvaus reikalavimo, kad visais atvejais, atliekant mokestinį tyrimą, mokesčių mokėtojui turi būti įteikiamas rašytinis pasiūlymas ištaisyti klaidas, trūkumus, prieštaravimus ir kad tik po to gali būti pradėtas mokestinis patikrinimas. Antra, Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklės taip pat nenustato, kad vienintelis šio tyrimo tikslas yra nustatyti mokesčio mokėtojo padarytas klaidas, trūkumus, prieštaravimus (7 punktas), nustatyti ir kiti tyrimo tikslai. Šiose taisyklėse pateikiamas trūkumo ir/ar prieštaravimo sąvokos paaiškinimas (2006 01 24 įsakymo nr. VA-5 redakcija) iš viso neatitinka šio ginčo aplinkybių. Šiuo atveju ne dėl klaidos atsirado neatitikimas tarp mokėtojo turimų, mokesčių administratoriui pateiktų ir/ar jo turimų, įskaitant gautus iš trečiųjų šaltinių, duomenų ir/ar informacijos. Pareiškėjai sąmoningai siekė nuslėpti pajamas, gautas iš individualios veiklos, t. y. visa jų veikla mokesčių administratoriaus buvo įvertinta kitaip, nei sandoriais siekė parodyti pareiškėjai, ir tai nebuvo nei klaida, nei trūkumas minėtų taisyklių prasme. Dėl to pareiškėjams ir buvo siunčiami kitokio pobūdžio rašytiniai pasiūlymai ištaisyti trūkumus - pareiškėjams buvo siunčiami pasiūlymai įregistruoti individualią veiklą. Vietos mokesčių administratorius 2006 12 20 ir 2006 12 29 laiškais siūlė pareiškėjams įsiregistruoti, kaip asmenims vykdantiems individualią veiklą. Pareiškėjai į šiuos pasiūlymus atsakė 2007 01 04 raštu ir atsisakė registruoti individualią veiklą, neigė, kad vykdė tokią veiklą. Teismas pritaria MGK sprendimuose esančiam vertinimui, susijusiam su MAĮ 136 str. nuostatų taikymu nagrinėjamiems atvejams. Dėl to, pareiškėjams raštu atsisakius registruoti individualią veiklą, mokestinis patikrinimas pradėtas teisėtai ir pagrįstai. Kilus įtarimams dėl sandorių tikslų, mokestinio tyrimo metu mokesčių administratorius negalėtų taikyti MAĮ 69 str. 1 d. nuostatų ir teisingai apskaičiuoti mokesčių. Mokesčių administratorius privalėjo atlikti turto vertinimą, kitus veiksmus, kuriems atlikti buvo būtina pradėti mokestinį patikrinimą. Tai nėra toks atvejis kaip teigia pareiškėjai – neva tyrimo metu nenustačius klaidų, trūkumų ar pažeidimų, negalima buvo pradėti mokestinio patikrinimo. Jau tyrimo metu buvo nustatytas neatitikimas tarp pastatų kainos ir žemės sklypų kainos, o tiksliam gautų pajamų įvertinimui atlikti reikėjo mokestinio patikrinimo. Mokestinis patikrinimas buvo skirtas ne tam, kad apskritai būtų nustatytos klaidos, trūkumai, pažeidimai.
Pareiškėjai aiškina, kad mokesčių administratoriui pažeidus Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių nuostatas, vadovaujantis šių taisyklių 25 p., jie turi būti atleisti nuo baudos. Šis taisyklių punktas negali būti taikomas, nes jame kalbama apie tuos atvejus, kai mokesčių mokėtojas per nustatytą terminą pašalina konkrečius šiame punkte nurodytus trūkumus. Pareiškėjai, nors buvo siūloma, individualios veiklos neįregistravo, todėl jiems šios taisyklių nuostatos netaikytinos. Be to, baudos skiriamos vadovaujantis MAĮ 139 str. 1 dalies nuostatomis ir bauda skiriama iš karto nustačius pažeidimą. Šioje normoje nenumatytas rašytinių pasiūlymų sumokėti mokestį, jį deklaruoti teikimas mokesčių mokėtojui. Nagrinėjamu atveju nėra MAĮ 141 straipsnyje numatytų pagrindų atleisti pareiškėjus nuo baudų, baudos, atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, paskirtos minimalios – 10 procentų dydžio (Vilniaus AVMI sprendimai, kuriais patvirtinti patikrinimo aktai).
Pareiškėjai skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjų skundas tenkintas iš dalies, jie turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, 44 str. 1 d., 2 d., 6 d.). Įvertinus, kiek pareiškėjų naudai yra priimtas teismo sprendimas, darytina išvada, kad pareiškėjams gali būti atlyginta 1/10 patirtų išlaidų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-05-17 konsultacija Nr. 02-03-1071, Biuletenis Nr. 5, p. 265). Vadovaujantis ABTĮ 45 str. 1 d. gali būti priteisiamos tik pagrįstos išlaidos. Pareiškėjų išlaidas pagrindžia tik įmokos mokėjimo kvitas, patvirtinantis žyminio mokesčio sumokėjimą (t. I, b. l. 2). Dėl atstovavimo išlaidų nėra įrodymų, byloje yra tik atstovavimo sutartys, kurios nepatvirtina, kiek advokatams buvo sumokėta už atstovavimo paslaugas. Dėl to pareiškėjams priteistina 10 Lt patirtų teismo išlaidų, kurias atlyginti privalo atsakovas. Pareiškėjų prašymu buvo atlikta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė (t. III, b. l. 1-179, t. IV, b. l. 1-85), kurios išvados patvirtino mokesčių administratorių sprendimuose nustatytas aplinkybes dėl atskirų objektų kainų dirbtinio padidinimo ir sumažinimo. Mokesčių administratoriai mokesčius paskaičiavo remdamiesi turima UAB „Impeksservis“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažyma, nes pareiškėjai jiems nepateikė kitokių pagrįstų nekilnojamojo turto vertės paskaičiavimų, dėl to išlaidos už eksperto išvadą tenka tik pareiškėjams. Skiriant ekspertizę, pareiškėjai į teismo specialiąją sąskaitą įmokėjo 2000 Lt. Ekspertas S. Raslano personalinė įmonė „Skriemulys“ pateikė sąskaitą-faktūrą 10 000 Lt sumai (t. III, b. l. 2), dėl to pareiškėjai įpareigotini į teismo specialiąją sąskaitą įmokėti 8000 Lt (ABTĮ 43 str. 7 d.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR ABTĮ 85 str.- 88 str., 89 str. 2 d., 44 str., 45 str., 43 str. 7 d., 127 str., kolegija
nusprendė:
Pareiškėjų A. D. ir J. D. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 02 21 sprendimo „Dėl A. D. 2008 12 15 skundo“ Nr. S-46(7-331/2008) dalį, kuria patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 11 20 sprendimo Nr. 68-275 dalis, kuria patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 09 19 sprendimas Nr. (21.26)-256-229 dalyje dėl gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžių ir su šiais mokesčiais susijusių delspinigių ir baudų apskaičiavimo už 2005 metus, ir šioje dalyje perduoti A. D. skundą nagrinėti iš naujo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 02 21 sprendimo „Dėl J. D. 2008 12 15 skundo“ Nr. S-47(7-332/2008) dalį, kuria patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 11 20 sprendimo Nr. 68-274 dalis, kuria patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 09 19 sprendimas Nr. (21.26)-256-228 dalyje dėl gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžio ir su šiais mokesčiais susijusių delspinigių ir baudų apskaičiavimo už 2005 metus, ir šioje dalyje perduoti J. D. skundą nagrinėti iš naujo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Kitus pareiškėjų skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.
Priteisti iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos pareiškėjų naudai 10 Lt (dešimt litų) teismo išlaidų.
Įpareigoti pareiškėjus A. D. ir J. D. į teismo specialią sąskaitą LT487044060001354712 įmokėti 8000 Lt (aštuonis tūkstančius litų) už ekspertizės atlikimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.