Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. S. ir M. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 1 d., 2 d. 3 p., 70 str., 75 str. 1 d., 2 d. 4, 7 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, atliekamų per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įpareigojant dirbti ar registruotis darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

M. B. pripažintas kaltu Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta 2010 m. kovo 29 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

L. Š. iš R. S. ir M. B. solidariai priteista 258,99 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3079,75 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Valstybinės ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos iš R. S. ir M. B. priteista po 58,70 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. ir R. S. nuteisti už tai, kad 2006-09-04 apie 22.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, dėl chuliganiškų paskatų, padarė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą: M. B. pargriovė nukentėjusiąją L. Š. ant grindų bei sudavė jai rankomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių, tačiau ne mažiau septynių, į įvairias kūno vietas, po ko, M. B. nustojus ją mušti, R. S. sudavė rankomis nukentėjusiajai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių, tačiau ne mažiau keturių, į įvairias kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajai L. Š. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulo lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų R. S. ir M. B. gynėjos prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. S. ir M. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl R. S. ir M. B. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiosios L. Š. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų ir taip bendrais tyčiniais veiksmais padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p.

Su apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka abu nuteistieji, tačiau vienas iš jų – R. S., nesutinka tik su jo padaryto nusikaltimo kvalifikacija, o kitas – M. B., tvirtina išvis jokios nusikalstamos veikos nepadaręs ir smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojęs.

Iš nuteistojo R. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad pastarasis neneigia sudavęs nukentėjusiajai 3-4 smūgius, taigi iš esmės pripažįsta, kad nesunkiai sutrikdė L. Š. sveikatą, tačiau ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojančią aplinkybę – chuliganiškas paskatas. Pagal R. S. deklaruojamą versiją, konfliktas su L. Š., kada jis pastarąją sumušė, kilo dėl asmeninių priežasčių – neištikimybės ankstesnės draugystės metu. Tačiau byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma paneigia kilusio konflikto asmeninį pobūdį.

Konkrečiu atveju, atskleidžiant M. B. ir R. S. nusikalstamo sumanymo turinį, būtina išsiaiškinti jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, neapsiribojant pirmine jo forma. Kolegija atkreipia dėmesį, kad R. S. tik bylą nagrinėjant teisme iš dalies pripažino savo kaltę dėl smurtinio nusikalstamo elgesio L. Š. atžvilgiu, tačiau tvirtino pastarąją mušęs vienas. M. B., kuris apeliaciniu skundu kritikuoja nukentėjusiosios parodymus, vadindamas juos melagingais, viso baudžiamojo proceso metu neigė vartojęs smurtą prieš L. Š. ir tvirtino nematęs, kad pastarąją išvis kas nors būtų mušęs. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad ne L. Š., o nuteistųjų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nepatvirtinti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais ir paneigti nukentėjusiosios iš esmės vienodais parodymais, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai bei kiti byloje esantys įrodymai. Kolegijos nuomone, R. S., teisiamajame posėdyje prisipažinęs (t. 3, b. l. 31; 69), kad sudavė kelis smūgius (3-4 arba 2-3), mėgina sušvelninti savo teisinę padėtį ir tuo pačiu dėl nenustatytų priežasčių bando padėti M. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis M. B. savo skunde kritikuoja nukentėjusiosios parodymus ir tvirtina, kad apylinkės teismas į pastaruosius nepakankamai įsigilino, nes jie yra melagingi. Tokį L. Š. parodymų vertinimą apeliantas grindžia kito nuteistojo R. S. parodymais teisiamajame posėdyje, liudytoju apklausto nukentėjusiosios tėvo R. Š. ir liudytojos L. S. parodymais, kurie, pasak M. B., paneigia, kad nukentėjusioji į butą buvo atitemta prievarta, ir patvirtina, kad buvo mušama tik R. S.. Tokie apelianto teiginiai yra niekuo nepagrįsti. Nukentėjusioji L. Š. vienodai ir nuosekliai aiškino viso baudžiamojo proceso metu, kad į M. B. butą ji eiti nenorėjo, tačiau R. S., paėmęs ją už juosmens, į tą butą nusinešė (t. 3, b. l. 32-33). Nukentėjusioji taip pat parodė, kad prie jos buto, kuris yra vienu aukštu žemiau (4 aukšte) už butą, kur gyvena M. B., durų laiptinėje kalbėjosi dviese su R. S., taigi, nei L. S., nei R. Š. šalia nebuvo, vadinasi, jie ir negalėjo matyti, ar R. S. atsivedė, ar atsinešė L. Š. į butą. Apie tai jokių parodymų nedavė nei R. Š., kuris teigė išvis nematęs, kas atėjo, ir nežinojęs, kur dukra išėjo, tačiau patvirtino, kad tą pačią dieną po 22 val. į namus grįžo kruvina dukra ir pasakė, kad ją sumušė R. S. ir M. B. (t. 3, b. l. 34). L. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad į butą pas M. B. L. Š. atsivedė R. S. (t. 3, b. l. 33), o pats M. B. teisiamajame posėdyje nurodė, kad R. S. atsinešė L. Š. (t. 3, b. l. 32). Taigi M. B. patvirtino, ne R. S. versiją, kad jis per M. B. buto balkoną, pamatęs einančią nukentėjusiąją, pastarąją pakvietė ir ši atėjo, o L. Š. parodymus, kad ji į nuteistojo M. B. gyvenamąjį butą eiti nenorėjo.

Kaip jau minėta, M. B. savo skundu siūlo remtis, jo teigimu, teisingais R. S. parodymais, neva jis su L. Š. susipyko ir pastarąją sumušė dėl neištikimybės. Nors pats teisiamajame posėdyje nurodė, kad niekas bute jokio smurto prieš nieką nenaudojo, niekas nesipyko – ,,...bent jau aš nieko nemačiau...“ (t. 3, b. l. 32), nesudavė nukentėjusiajai nei vieno smūgio, o kai pasibaigė gėrimai, teigia, su draugais išėjęs iš buto. Iš tokių apelianto teiginių matyti, kad jis pats negali nei patvirtinti, nei paneigti R. S. parodymų, nes, kaip minėta, teigė nieko nematęs, o R. S. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad nežino, kur buvo M. B., kai mušė nukentėjusiąją ,,...dėl senų santykių.“ (t. 3, b. l. 31). Taigi, be to, kad R. S. parodymai yra palankūs M. B., o pastarasis jiems pritaria, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių R. S. ir M. B. keliamas versijas. Dėl to jokių logiškų argumentų savo skunduose nenurodė nei vienas iš apeliantų.

Nukentėjusioji L. Š. teisiamajame posėdyje aiškiai ir kategoriškai nurodė, kad pirmiausia prieš ją smurtavo ne R. S., o M. B., kas paneigia apeliantų keliamą versiją apie asmeninį konflikto pobūdį tarp nukentėjusiosios ir R. S.. L. Š. nurodė, kad M. B. bute, pastarasis be jokios priežasties pradėjo šaukti, po to trenkė ar pastūmė ir ji nukrito ant žemės, o M. B. pradėjo ją mušti, suduodamas gulinčiai kumščiu ne mažiau 7 smūgių į galvą, pečius, kaklą. Pasak nukentėjusiosios, bemušant kažkas atitraukė M. B. nuo jos, o tada ant jos užsisėdo R. S. ir taip pat pradėjo daužyti kumščiais į įvairias kūno vietas, sudavė 4-5 smūgius į galvą, pečius (t. 3, b. l. 32-33). Nukentėjusioji parodė, kad mušama ji garsiai šaukė. L. Š. teigimu, ji nuo smūgių galėjo trumpam prarasti sąmonę, todėl atsipeikėjusi ir pastebėjusi, kad jos niekas nebemuša, bėgo namo, kurie yra vienu aukštu žemiau už butą, kuriame buvo sumušta, o R. S. ir M. B. ją vijosi. Liudytoja apklausta nukentėjusiosios kaimynė A. R. patvirtino, kad po 22 val. girdėjo labai garsiai šaukiančią merginą, balsas sklido iš M. B. buto (t. 3, b. l. 35-36), taip pat girdėjo, kaip laiptais žemyn nubėgo keli vyriškiai, girdėjo jų balsus, kaip vyriškiai konfliktavo su nukentėjusiosios mama. Liudytoja apklausta L. Š. motina R. Š., kuri į butą įleido parbėgusią kruviną savo dukrą, patvirtino, kad tuo pat metu iš penkto aukšto bėgo R. S. ir kaimynas M. B., kurių paklausus, ką jie padarė, R. S. išplūdo necenzūriniais žodžiais (t. 3, b. l. 34). Iš esmės tokias pat aplinkybes teisiamajame posėdyje patvirtino liudytoju apklaustas nukentėjusiosios tėvas R. Š. (t. 3, b. l. 34) ir nukentėjusiosios brolis M. Š. (t. 3, b. l. 34-35), kuris matė bėgančius žemyn iš penkto aukšto R. S. ir M. B., girdėjo, kaip R. S. jo „...mamai dar pasakė įžeidžiančio...“. Pats R. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad pabėgo iš buto, o M. B. teigė, kad pasibaigus gėrimams, tiesiog išėjo su draugais (t. 3, b. l. 31-32).

Liudytojai R. Š., R. Š., M. Š. vienodai patvirtino, kad įvykio dieną parbėgusi nukentėjusioji aiškiai nurodė, kad ją sumušė R. S. ir M. B.. Tą patį teisiamajame posėdyje patvirtino ir pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai A. B. ir V. P. (t. 3, b. l. 36), pasak kurių, L. Š. pasakė, kad ją sumušė du vaikinai – M. B. ir R. S., nurodė butą, kuriame buvo sumušta, o bute matėsi grumtynių pėdsakai – buteliai mėtėsi ant grindų, stalas netvarkingai nustumtas į šoną, kilimas sujauktas ir pan.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios L. Š. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, patvirtinti ne tik liudytojais apklaustų jos šeimos narių parodymais, bet ir kitų liudytojų – policijos pareigūnų, kaimynės A. R. parodymais, specialistų tyrimų išvadomis (t. 1, b. l. 13; 28), kuriomis nustatyta, kad nukentėjusiajai sužalojimai, atitinkantys įvykio laiką, yra nebūdingi griuviminei traumai ir padaryti ne mažiau 9 trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais daiktais paveikus veidą, sprandą, dešinį petį, abu žastus, kairę nugaros pusę ir dešinę krūtinės ląstos pusę. Tai akivaizdžiai paneigia R. S. teiginius, kad jis vienas mušė nukentėjusiąją ir sudavė 2-3 arba 4-5 smūgius.

Aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma aiškiai paneigia abiejų apeliantų keliamas versijas ir neabejotinai patvirtina, kad L. Š. tyčia mušė tiek R. S., tiek M. B.. Nuteistojo R. S. teiginius, kad jis nukentėjusiąją sumušė dėl asmeninių nesutarimų, paneigė L. Š., kurios parodymais, kaip jau aptarta anksčiau, nėra pagrindo netikėti, o be to, nelogiška, kad nesutarimus dėl ankstesnės R. S. ir nukentėjusiosios draugystės imtųsi ,,spręsti“ kitas asmuo – M. B., kuris, kaip nustatyta, pirmasis mušė L. Š..

Chuliganiškos smurto paskatos nebūtinai siejamos su viešąja vieta, į ką savo skundu atkreipia dėmesį nuteistasis R. S.. Konkrečiu atveju byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad L. Š. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas visai be dingsties, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, o tai atitinka chuliganiškų paskatų turinį ir nesvarbu, kokioje vietoje smurtas buvo naudojamas. Taigi nėra jokio pagrindo perkvalifikuoti R. S. padarytą nusikaltimą į Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., o M. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., nes apeliantų veikoje nustatyti visi būtini nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. S. ir M. B. pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., todėl šioje dalyje nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį. Tai, kad M. B. atžvilgiu buvo priimtas pastarajam nepalankus apkaltinamasis nuosprendis, nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (BPK 369 str. 3 d.), kaip skunde nurodo apeliantas.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems R. S. ir M. B. bausmes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną apysunkį tyčinį smurtinį nusikaltimą), nusikaltimo padarymo aplinkybes (be dingsties du vyrai sumušė jiems gerai pažįstamą merginą, su kuria R. S. ankščiau draugavo, ir kuri buvo M. B. kaimynė), įvertino jų asmenis apibūdinančius duomenis (R. S. nusikalto išnykus teistumui, o M. B. būdamas neteistas, abu bausti administracine tvarka, policijos nuovados pareigūnų apibūdinami kaip asmenys, galintys daryti nusikalstamas veikas), atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos dvi jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.) ir apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jų nusikalstamam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Be to, teismas įvertino, kad R. S. po skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo (2006-09-04) naujų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl skirtingai nei M. B., bausmės vykdymą atidėjo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo R. S. ir M. B. už inkriminuotą nusikaltimą (BK 138 str. 2 d. 8 p.) paskirtos bausmės neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, yra tinkamai individualizuotos ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos, todėl keisti nuosprendžio ir šioje dalyje nėra juridinio pagrindo.

Kartu su apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. pateikė duomenis, rodančius, kad nuo 2010 m. gegužės 3 d. jis dirba UAB (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 98). Tai teigiamai apibūdina apeliantą, tačiau nemenkina jo kaltės ir padaryto nusikaltimo pavojingumo, todėl nėra pagrindu švelninti jo teisinę padėtį, tuo labiau, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam buvo atidėtas.

Skundu nuteistasis R. S. taip pat prašo sumažinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos atlyginimą, apeliuodamas į nedidelį savo atlyginimą ir į tai, kad M. B. neturi pajamų.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK 44 str., reglamentuojantis asmens teisių apsaugą baudžiamajame procese, nustato, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Lietuvos Respublikos CK 6.283 str. 1 d. numatyta, kad jei fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Įstatymas nenumato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tačiau, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant neturtinę žalą pinigais, privalu siekti maksimaliai teisingiausios kompensacijos nukentėjusiam asmeniui už patirtus negatyvius išgyvenimus, skausmą, prarastą gyvenimo kokybę ir pan. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos ir įgyvendinant skirtingų interesų (kaltininko ir nukentėjusiojo) pusiausvyrą, būtina atsižvelgti ir į nuteistojo turtinę padėtį, tačiau tai negali būti lemiamas kriterijus, nusprendžiant dėl mažesnės neturtinės žalos dydžio. Neturtinės žalos turinio esmę sudaro dėl neteisėtų kaltininko veiksmų atsiradę neigiami padariniai, pasekmės, liekamieji ar trunkamieji negatyvūs reiškiniai, įtakojantys nukentėjusiojo tolimesnį gyvenimą ir jo kokybę.

Nukentėjusioji L. Š. pateiktame ieškinyje ir teisiamajame posėdyje tvirtino, kad dėl pavartoto smurto prieš ją patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus dėl subjaurotos išvaizdos ir ilgo gydymosi, iki šiol patiria baimę ir ją persekioja nesaugumo jausmas (t. 3, b. l. 8-11; 32-33). Nukentėjusiosios įvardinti patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai kolegijai nekelia abejonių ir atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad L. Š. neturtinė žala atsirado dėl nusikalstamų R. S. ir M. B. veiksmų, todėl pagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš jų solidariai. Apylinkės teismas, spręsdamas apie priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nukentėjusiajai sukeltas pasekmes, sužalojimų mąstą, nusikaltimo padarymo aplinkybes, o taip pat, siekdamas išlaikyti skirtingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgė į kaltininkų turtinę padėtį, ir prašomą priteisti 30000 Lt neturtinę žalą sumažino iki 20000 Lt. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus ir nėra per didelis. Darydama tokią išvadą kolegija įvertina ir apeliantų padaryto nusikaltimo prieš nukentėjusiąją aplinkybes, kai nukentėjusiąją pažįstamo kaimyno bute be jokios dingsties sumuša kaimynas ir dar jos buvęs vaikinas, kas leidžia spręsti apie nukentėjusiosios patirtus itin didelius dvasinius išgyvenimus ir ilgai trunkančią emocinę depresiją.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, tenkinti apelianto R. S. prašymą sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį taip pat nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų R. S. ir M. B. apeliacinius skundus atmesti.