Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, sekretoriaujant R. M., dalyvaujant ieškovui E. B., atsakovės atstovei N. L., teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžių metu ieškovas paaiškino, kad 2005 m. į šeimos gydytoją kreipėsi dėl smulkių skrandžio problemų – priepuolių pilvo ertmėje. Nežino, kodėl siuntime buvo įrašyta patikrinti ir dėl hepatito C – tada daug kas Lukiškių kalėjime juo buvo užsikrėtę. Apie tai, kad ištyrimui į atsakovės ligoninę 2005 m. buvo nusiųstas ir dėl hepatito C, sužinojo 2018 m. iš savo medicininių dokumentų, kai darėsi jų kopiją. Kada šia liga susirgo, negali pasakyti, to nustatyti neįmanoma. Atsakovės kaltė yra ta, kad 2005 m. hepatito C ištyrimas nebuvo atliktas, iš ligoninės jis išleistas kaip sveikas, nors yra didelė tikimybė, jog užsikrėtęs galėjo būti jau tada. Priežastinis ryšys tarp šio neveikimo ir jo nurodyto sveikatos pablogėjimo yra tas, kad, jei tyrimas 2005 m. būtų buvęs atliktas, liga būtų laiku nustatyta ir laiku būtų paskirtas gydymas. Hepatitas C jam buvo nustatytas 2008 m., atliekant bendrą visų nuteistųjų patikrinimą. Po 2008 m. nuo šios ligos nebuvo gydomas, apie ligą jam nepranešta, tačiau tai yra kita istorija, dėl to ir sužinojimo apie ligą 2018 m. pretenzijų nereiškia. Neturtinė žala, dėl kurios reiškia ieškinį, jam padaryta 2005 m. 2019-10-29 teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškinio tikslinti nepageidauja, visos ieškinio sumos nepalaiko, prašo priteisti kelis tūkstančius eurų, pakaktų ir atsiprašymo. Nepalaiko ieškinio ir nereiškia pretenzijų dėl gydymo 2018 m. bei sužinojimo apie 2008 m. nustatytą susirgimą hepatitu C tik 2018 metais. Palaiko tik reikalavimą, grindžiamą atsakovės kalte 2005 m. nepadarius specialaus kraujo tyrimo ištirti hepatitui C, dėl ko jis patyrė nurodytą moralinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Iš šalių paaiškinimų ir rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal teismo nuosprendį. 2005-08-22 kalėjimo departamento prie LR teisingumo ministerijos Lukiškių TI-K gydytojo jis buvo nukreiptas į laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl gastroduodenito paūmėjimo (GERL) obstipacijos bei ištyrimui dėl hepatito. Gydymo stacionare istorijos Nr. 1848/691 (b. l. 9-17, 148) duomenys patvirtina, jog į ligoninę jis atvyko 2005-08-23, buvo nuolat stebimas bendrosios praktikos slaugytojų, konsultuotas ligoninės gydytojų, atlikti tyrimai, paskirti vaistai. 2005-08-23 medicininėje dokumentacijoje gydytojo R. K. užfiksuota, kad pareiškėjo bendra būklė patenkinama, temperatūra normali. Širdies veikla ritmiška, širdies susitraukimo dažnis 78 k/min. Arterinis kraujo spaudimas 120/89 mmHg, oda ir gleivinė įprastos spalvos. Plaučiuose alsavimas vezikulinis. Liežuvis su baltomis apnašomis. Pilvas jautrus. Diagnozė: lėtinis gastroduodenitas, obstipacija. Paskirtas tyrimų planas ir gydymas: bendras kraujo tyrimas, hemoglobinas, leukocitai, ENG, šlapimo tyrimas, FGS pilvo organų echoskopija, gydytojo odontologo konsultacija. Gydymui paskirti vaistai Ranitidin, Mezymforte, Bisacodil.

2005-08-23 atlikta fibroezogastroduodenoskopija, kurios metu gydytojas T. J. nustatė nedidelę hiatininę išvaržą, taip pat kad skrandžio sultys su gausia tulžies priemaiša, gleivinė nieko ypatingo. 2005-08-23 gydytojas R. K. fiksavo, kad ieškovo būklė patenkinama, vidurių pūtimas sumažėjęs; nustatyta objektyvi širdies būklė, nustatyta diagnozė dispepsija, nedidelė hiatininė išvarža. 2005-08-29 medicininėje dokumentacijoje gydytojo R. K. užfiksuota, kad ieškovo savijauta patenkinama, skausmas epigastryje sumažėjęs. 2005-08-30 atlikta pilvo organų echoskopija. Užfiksuota, kad kepenų kampas aštrus, neišlenda iš po šonkaulių, parenchima tolygi, stambiai grūdėta, normalaus echogeniškumo. Kepenų venos neišplėstos. Tulžies pūslė nepakitusi, sienelės storis normalus, kasa tolygi, lygiais kraštais, be patologinių pakitimų, inkstai vienodo dydžio. 2005-09-01 medicininėje dokumentacijoje užfiksuota, kad ieškovo būklė patenkinama, skundų neturi, jo būklė pagerėjusi, jis 2005-09-01 išrašytas iš ligoninės, pateikiant rekomendacijas laikytis dietos, tęsti gydymą tabletėmis Mezym forte.

Hepatitas C ieškovui nustatytas 2008-05-21 Medicinos tyrimų centre Vilniuje, tyrimą užsakė jo kalinimo įstaiga Pravieniškių pataisos namai– atviroji kolonija.

Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 straipsniai), kurios institutas grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai ši prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Neteisėtu atsakovės neveikimu ieškovas įvardijo tyrimo hepatito nustatymui neatlikimą 2005 m. Ieškovo teigimu, susirgimą hepatitu nustačius 2005 m. ligoninėje, gydymas būtų pritaikytas laiku ir ieškovas būtu išvengęs šios ligos apspręstų žalingų pasekmių.

Vertinant, ar atsakovė yra kalta dėl ieškovo siuntime į ligoninę nurodyto hepatito ištyrimo neatlikimo, vadovautinasi faktinėmis bylos aplinkybėmis, 2005 m. galiojusiomis medicinos normomis bei kasacinio teismo praktikoje aptartais sveikatos priežiūros įstaigos civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų nustatymo kriterijais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, ji yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Gydytojas, kaip profesionalas, turi specialiųjų žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais žino ir gali daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę specialiąsias žinias taikyti ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus; specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją, žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009). Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui, ši prievolė turi būti vykdoma dedant maksimalias pastangas, o sprendžiant dėl gydytojų kaltės, turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos nuostatomis. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad gydytojo veiksmų standartas apima ne tik medicinos ir kitų mokslų žinias, taikytinas medicinos praktikoje, profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisykles, bet ir gydytojo veiksmų vertinimą protingumo, sąžiningumo kriterijais, konkrečiomis aplinkybėmis. Ar asmuo konkrečioje situacijoje buvo sąžiningas ir turi būti laikomas nekaltu, vertinama pagal tai, ar jis viską padarė, ko iš jo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2004). Nurodyta kasacinio teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad, sprendžiant dėl gydytojo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti vertinama, ar konkrečiomis aplinkybėmis gydytojas teikė medicinos pagalbą, dėdamas maksimalias pastangas. Kartu kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta ir tai, kad maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus, tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011). Tokiu būdu vertinant, ar gydytojo veiksmas buvo teisėtas ar neteisėtas, reikia vertinti kiekvieną konkretų, individualų atvejį, nes tas pats veiksmas arba pasiektas rezultatas vienu atveju gali būti vertinamas kaip teisėtas ir padedantis išgelbėti paciento gyvybę, o kitu atveju toks pats veiksmas arba rezultatas gali būti įvertintas kaip prieštaraujantis teisei ir kenkiantis pacientui, sukeliantis jam žalą.

Pagal 1996-09-25 Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnį, reglamentavusį gydytojo teisės verstis medicinos praktika įgijimą ir įgyvendinimą, verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją. Licencija išduodama pagal įgytą gydytojo profesinę kvalifikaciją. Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšis ir gydytojo kompetenciją nustato sveikatos apsaugos ministras.

Sprendimą, kokie tyrimai ieškovui turėjo būti padaryti atsakovės ligoninėje, priėmė jį gydęs vidaus ligų gydytojas R. K.. Sutiktina su atsakove, kad nagrinėjamu atveju atlikti specialų tyrimą hepatito nustatymui nebuvo privaloma.

Ginčo laikotarpiu vidaus ligų gydytojo funkcijas, pareigas, teises, kompetenciją ir atsakomybę nustatė Medicinos norma MN 7:1995, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1995-04-25 įsakymu Nr. 217. Remiantis jos 6.2, 7.4, 7.4.1 punktais, medicinos gydytojas privalo diagnozuoti ligas, gydyti pacientus bei rekomenduoti jiems profilaktikos priemones jam paskirtos kompetencijos ribose. MN 7:1995 skyriuje dėl virškinimo sistemos ligų įtvirtintas bendras principas, jog vidaus ligų gydytojas turi išmanyti ir mokėti atpažinti ligą bei suteikti būtinąją medicinos pagalbą.

2005 m. nebuvo specialaus teisės akto, reglamentuojančio lėtinio virusinio hepatito C diagnostiką ir ambulatorinį gydymą. 2012-10-24 sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-621 „Lėtinio virusinio hepatito C diagnostikos ir ambulatorinio gydymo kompensuojamaisiais vaistai tvarkos aprašo“ 2016-05-13 įsakymo Nr. V-621 redakcija apibrėžia, jog hepatitas C (toliau – LVHC) – hepatito C viruso (toliau – HCV) sukeltas ilgiau nei šešis mėnesius besitęsiantis kepenų uždegimas, galintis pasireikšti besimptome ligos forma ar nespecifiniais simptomais, kuriam būdingas nuolatinis ar persistuojantis aminotransferazių aktyvumo padidėjimas, aptinkama HCV RNR kraujo serume, histologiniai kepenų pokyčiai, o progresuojant ligai gali pradėti formuotis kepenų cirozė ir (ar) kepenų ląstelių vėžys. Pagal cituojamo įsakymo 4 punktą, LVHC diagnozuojamas, esant šiems kriterijams: aptinkama HCV antikūnų (toliau – anti-HCV) ir yra teigiami HCV RNR kraujo serume tyrimo rezultatai arba neaptinkama anti-HCV ir nustatomi teigiami HCV RNR kraujo serume tyrimo rezultatai (aptinkama HCV RNR). HCV RNR tyrimas atliekamas polimerazės grandininės reakcijos (toliau – PGR) metodu, kurio aptikimo riba yra lygi 20 TV/ml arba mažesnė (4.1 p.); yra morfologinių arba, kai yra kepenų biopsijos kontraindikacijų, elastografinių fibrozės požymių kepenyse (4.2 p.).

Minėta, kad ieškovo medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuoti jokie objektyvūs kepenų pažeidimo (uždegimo) požymiai. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas vidaus ligų gydytojas R. K. parodė, kad sprendimą, kokius tyrimus reikia atlikti, jis priėmė kaip ieškovą gydęs gydytojas. Visus siuntime nurodytus tyrimus atlikti nėra būtina. Kaip įprasta, juos ieškovui paskyrė pagal nusiskundimus ir surinktą anamnezę. Į ligoninę ieškovas buvo nukreiptas pirmiausiai dėl skrandžio problemų, todėl paskirti standartiniai šios srities tyrimai. Rizikos faktorių įtarti hepatitą nebuvo (pacientas neigė narkotikų, alkoholio vartojimą, nebuvo duomenų apie traumas, tatuiruotes, homoseksualius santykius) (pažymėtina, jog teismo posėdžių metu jis irgi akcentavo tik virškinimo sutrikimus kaip patekimo į ligoninę priežastį, apie siutime nurodytą ištyrimą dėl hepatito teigė nežinojęs). Paciento kepenys ir kasa buvo be pakitimų, bendrieji kraujo, šlapimo tyrimai nepriekaištingi, nebuvo pagrindo įtarti hepatitą, kurio tuo metu buvo žinoma apie 20 tipų. Ligoninėje dirba infektologė, ligos istorijoje jos nurodymų nėra. Buvo nustatyta tik dispepsijos diagnozė be pakitimų vidaus organuose, pacientas išrašant iš ligoninės pretenzijų neturėjo.

Tuo remiantis teismas sprendžia, kad, nesant nei objektyvaus (ieškovo nusiskundimai ir atlikti tyrimai), nei anamnezės duomenimis motyvuoto pagrindo įtarti susirgimą hepatitu, neskirdamas specifinio tyrimo šiai ligai nustatyti, ieškovą gydęs gydytojas savo kompetencijos ribose veikė kaip atidus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, tuometinių teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis. Minėta, kad maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus, tokiu būdu kaltės prezumpciją atsakovė paneigė.

Kita vertus, hepatito C diagnozė ieškovui buvo nustatyta 2008 metais. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog šia liga jis sirgo ir prieš patekdamas į atsakovės ligoninę 2005 m., todėl, jei ir būtų galima daryti prielaidą, jog tyrimą atlikti buvo būtina dėl paciento socialinės terpės specifikos, didinančios užsikrėtimo riziką, tarp fakto, jog atsakovės įstaigoje 2005 m. ieškovui nebuvo atliktas tyrimas hepatitui nustatyti ir jo nurodomų pasekmių nėra priežastinio ryšio. Pažymėtina, jog nėra įrodyti ir ieškovo išvardinti negalavimai kaip neturtinės žalos pagrindas. Ieškovui neįrodžius atsakovės neteisėto neveikimo ir priežastinio ryšio tarp neatlikto tyrimo ir ieškinyje įvardintų negalavimų, ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas, ieškovui neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad šios kategorijos bylose ieškovai yra atleisti nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, todėl ieškinį atmetus, teismo turėtos išlaidos į valstybės biudžetą nepriteisiamos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 263 straipsniais, 269 straipsnio 1 dalimi, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.