- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-20
- Bylos Nr.
- 2S-326-343/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pran.), Jolita Cirulienė, Arvydas Žibas
- Pareiškėjas
- S.D.
- Suinteresuotas asmuo
- Tauragės apskrities viršininko administracijai, Jurbarko rajono savivaldybės administracijai, J.K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S.D. atskirąjį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S.D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Tauragės apskrities viršininko administracijai, Jurbarko rajono savivaldybės administracijai, J.K. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šakių rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 11 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą areštuoti durpinę, (duomenys neskelbtini), ir mėšlidę, (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), kol bus nustatytas nurodyto turto valdymo faktas. Teismas nurodė, kad iš prašymo nematyti, jog ginčo pastatai priklauso kuriam nors iš suinteresuotųjų asmenų, kurie ginčija pareiškėjos prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, byloje nėra duomenų kieno vardu įregistruotos ir ar apskritai įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo pastatus, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikyti nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Pareiškėja nurodė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad yra kilęs ginčas dėl nurodytų pastatų, pretenzijas į tą patį turtą reiškia suinteresuotas asmuo J.K., pritaikius laikinąsias apsaugos priemones tik šio asmens atžvilgiu nebūtų pilnai pasiekti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslai, išliktų grėsmė, jog turtas gali būti įregistruotas trečiojo asmens vardu, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas. Laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma identifikuojamo turto atžvilgiu. Ginčo turtas suformuotas kaip atskiras objektas, turi savo unikalų numerį, o aplinkybė, jog turtas neįregistruotas konkretaus asmens vardu, negali būti pagrindu atsisakyti šį turtą areštuoti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo J.K. nurodo sutinkąs su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kartu išdėstydamas savo poziciją, kodėl pareiškėjos pareiškimas dėl daikto valdymo fakto nustatymo turėjo būti paliktas nenagrinėtas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Kolegija išnagrinėjo atskirąjį skundą neperžengdama jame nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
Iš bylos medžiagos matyti, jog prašoma areštuoti nekilnojamojo turto objektus, kurie, nors ir turi po atliktų kadastrinių matavimų suteiktus unikalius numerius, nėra registruoti nekilnojamojo turto registre. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. 2 d., daikto arešto faktas gali būti įregistruojamas net ir tuo atveju, kai registre neįregistruotos nuosavybės teisės į turtą. Todėl kaip nepagrįstas vertintinas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti atmestas vien tuo pagrindu, jog nėra pateikti duomenys apie areštuotino nekilnojamojo daikto registraciją. Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumas privalo būti vertinamas analizuojant galimą grėsmę galimai pareiškėjai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas sietinas su prielaida, jog egzistuoja tam tikra grėsmė galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo realumui, t.y., CPK 144 straipsnio normos pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas teisme reiškiamo pagrindinio reikalavimo pagrįstumo, atsižvelgdamas į galimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėja prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, jog tarp jos ir trečiojo asmens J.K. kilęs turtinis ginčas, netaikant ribojimų tretysis asmuo gali įregistruoti turtą savo vardu, taip apribodamas galimybę įvykdyti pareiškėjai galimai palankų sprendimą. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 4 d., daiktai, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai su savo unikaliu numeriu, negali būti registruojami kaip priklausiniai. Tuo tarpu daiktinių teisių į savarankišką nekilnojamojo turto objektą registravimo pagrindu, vadovaujantis CK 4.255 str. ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str., nagrinėjamoje situacijoje gali būti tik įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, kuris yra visiems privalomas (CPK 18 str.), todėl draudimas jį vykdyti, nesant ginčo dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo, būtų vertintinas tik kaip nepagrįsta abejonė teismo priimtu procesiniu dokumentu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tretysis asmuo nagrinėjamoje byloje J.K. savo teises taip pat gina teisminiu būdu, Šakių rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal jo reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo S.D. įtraukta trečiuoju asmeniu, t.y. jai suteikta teisė ginti savo interesus dalyvaujant tame procese. Be to, pagal savo juridinę reikšmę J.K. prašoma pripažinti nuosavybės teisė yra aukštesnė nei savarankiška daikto valdymo teisė, kurios įregistravimo tikslu pareiškėja kreipėsi į teismą, todėl tuo atveju, jeigu J.K. ieškinys bus išnagrinėtas ir teismo procesinis sprendimas toje byloje įsiteisės anksčiau, nei bus išnagrinėtas S.D. pareiškimas, tolesnė nagrinėjamos bylos eiga iš esmės priklausys nuo aptarto procesinio sprendimo turinio. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas ribojimų pagrindas nepatvirtina grėsmės galimai pareiškėjai palankaus teismo procesinio sprendimo vykdymu, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas. Nors, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas savo nutartį motyvavo netinkamai, iš esmės klausimas išspręstas teisingai, pareiškėjos prašymas atmestas pagrįstai. Kadangi CPK 328 str. draudžia naikinti nutartį formaliais pagrindais, atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Kadangi nagrinėjamoje byloje atskirasis skundas pateiktas dėl nutarties, kuria spręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, o pareiškimo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 137 str, 443 str. 1 d.), pareiškimo priėmimo pagrįstumo vertinimas išeina už apeliacijos ribų (CPK 320 str.), todėl teisėjų kolegija dėl suinteresuoto asmens argumentų, jog pareiškimas turi būti paliktas nenagrinėtas, nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Šakių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.