- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-21
- Bylos Nr.
- e2S-85-864/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės K. S. atskirąjį skundą dėl 2020 m. lapkričio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, institucija, byloje teikianti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė K. S. (toliau ir ieškovė) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui O. Š. (toliau ir atsakovas) dėl įpareigojimo perduoti mažametį vaiką, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą O. Š. Vilniaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Tarnyba) patalpose perduoti mažametį K. Š., gim. (-), motinai K. S.; 2) nustatyti, kad atsakovui laiku neperdavus vaiko motinai, ieškovė turi teisę pasiimti K. Š. iš tos vietos, kur tuo metu vaikas yra, o atsakovas įpareigojamas perduoti vaiką ir jokiais būdais netrukdyti jo perdavimui; 3) išnagrinėti ieškinį rašytinio proceso tvarka; 4) leisti teismo sprendimą vykdyti skubiai; 5) priteisti iš atsakovo ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nepranešus atsakovui paskelbti šalių mažamečio vaiko K. Š., gim. (-), paiešką. Prašymą ieškovė motyvavo tuo, jog vaiko buvimo vieta yra nežinoma, vaiko nuo 2020 m. spalio 23 d. nematė nei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (toliau – Tarnyba) darbuotojai, nei socialiniai darbuotojai, nei vaiko motina; vaiko paieška, paskelbta ikiteisminiame tyrime dėl teismo sprendimo neįvykdymo, nutraukta, nutraukus ikiteisminį tyrimą; atsakovas į Tarnybos darbuotojų raginimus pranešti, kur yra vaikas, ir grąžinti jį motinai nereaguoja; nuo 2020 m. spalio 28 d. atsakovas į atvejo vadybos posėdžius neatvyksta; 2020 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, įpareigojančios pranešti, kur yra vaikas, atsakovas neįvykdė; atsakovas iškviestas į apklausą ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. lapkričio 4 d., neatvyko; atsakovas aiškiai deklaruoja, kad vaiko motinai neperduos, dar daugiau - kad išsiveš sūnų į Vokietiją, kur vaikas lankys darželį. Ieškovė pažymėjo, kad vaikas yra 3 metų, kuris faktiškai 1,5 mėnesio yra nematęs motinos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nuo 2020 m. spalio 3 d. sąmoningai negrąžina vaiko motinai, į tai, kad atsakovas atvirai pranešė Vaiko teisių skyriaus specialistams, jog vaiko grąžinti neketina, imasi veiksmų nuslėpti savo ir vaiko buvimo vietą, ignoruoja teismo įpareigojimą pranešti vaiko buvimo vietą, faktiškai slepiasi nuo Skyriaus specialistų, ieškovės įsitikinimu, yra didelė tikimybė, kad teismo sprendimo dėl mažamečio vaiko perdavimo atsakovas neįvykdys.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. lapkričio 19 d. priėmė nutartį, kuria netenkino ieškovės K. S. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės – nepilnamečio vaiko paieškos paskelbimas kaip laikinoji apsaugos priemonė šeimos bylose, teisės aktuose nėra numatyta.
5. Teismas pažymėjo, kad šalys turi nepilnametį sūnų K. Š., gim. (-) Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. sausio 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo nustatė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su motina bei skyrium gyvenančio tėvo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką. 2020 m. birželio 16 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria dalinai pakeitė tėvo bendravimo su vaiku tvarką. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog šalių sūnus 2020 m. spalio 2 d. yra perduotas atsakovui, kuris nuo šio laiko motinai vaiko negrąžina, o nuo 2020 m. spalio 23 d. nei vaiko, nei atsakovo buvimo vieta nežinoma.
6. Teismas nurodė, jog šalių nepilnamečio vaiko paieškos galimybė civiliniame procese nėra numatyta. Galimybę skelbti vaiko paiešką turi ikiteisminio tyrimo pareigūnai, vykdantys su vaiku susijusius ikiteisminius tyrimus. Iš teismui pateiktų prašymo priedų matyti, jog vykdant ikiteisminį tyrimą Nr. (-), 2020 m. rugpjūčio 30 d. buvo paskelbta šalių nepilnamečio vaiko K. Š. paieška, kuri 2020 m. lapkričio 12 d. nutraukta, nutraukus vykdytą ikiteisminį tyrimą. Ieškovei išaiškintina, jog nesutinkant su tokiu priimtu procesiniu sprendimu, ji turi teisę skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
7. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – šalių nepilnamečio vaiko paieškos – netenkintinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliantė K. S. (toliau ir apeliantė) pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo teismo panaikinti 2020 m. lapkričio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – paskelbti mažamečio vaiko K. Š. paiešką ir pavesti jos atlikimą Vilniaus apskrities VPK Asmenų paieškos skyriui.
9. Apeliantės teigimu, atsakovas nuo 2020 m. spalio 3 d. žinodamas apie tai, kad pažeidžia įstatymą sąmoningai negrąžina vaiko motinai, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas atvirai pranešė Tarnybos specialistams, kad vaiko nesiruošia grąžinti, imasi veiksmų tikslu nuslėpti savo ir vaiko buvimo vietą, ignoruoja teismo įpareigojimą dėl pranešimo apie vaiko buvimo vietą, faktiškai slepiasi nuo Tarybos specialistų, - yra didelė tikimybė, kad teismo sprendimo dėl mažamečio vaiko perdavimo atsakovas neįvykdys.
10. Nurodo, kad šiai dienai vaiko motina, Tarnyba ir socialinė darbuotoja nežino apie vaiko K. Š. buvimo vietą. Nuo 2020 m. spalio 3 d. vaiko niekas nematė. Ikiteisminis tyrimas dėl teismo sprendimo neįvykdymo nutrauktas, o dėl vaiko pagrobimo ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti. Faktiškai jokia institucija nežino apie mažamečio vaiko buvimo vietą ir vaiko paieškos nevykdo.
11. Nurodo, kad laikinųjų ieškinio apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis ir esant įrodytai aplinkybei, kad mažamečio vaiko, dėl kurio perdavimo vaiko motina kreipėsi į teismą, buvimo nėra žinoma bei tai, kad atsakovas aiškiai deklaravo savo valią slėpti vaiką - yra pagrindas paskelbti mažamečio K. Š. paiešką. Ieškovė įrodė aplinkybę, kad ėmėsi visų įmanomų priemonių tikslu nustatyti vaiko buvimo vietą, nes kreipėsi su pareiškimas dėl vaiko pagrobimo, tačiau ikiteisminis tyrimas pradėtas nebuvo, o pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl teismo sprendimo neįvykdymo – nutrauktas; taip pat kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą civilinėje byloje dėl tėvo valdžios apribojimo su prašymu taikyti laikinąsias ieškinio apsaugos priemones ir įpareigoti atsakovą per 2 darbo dienas pranešti apie savo ir vaiko buvimo vietą, tačiau teismo nutarties atsakovas neįvykdė.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas O. Š. prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
13. Pažymi, kad atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ginčo šalių santykius šiuo metu reglamentuoja įsiteisėjęs 2020 m. sausio 21 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus teismo rūmų sprendimas civilinėje byloje Nr. (-). Esant nurodytam teismo sprendimui ieškovė neturėjo teisės kelti reikalavimo dėl vaiko perdavimo, nes šalių santykiai turi būti sprendžiami vykdymo procese. Kad ieškovė tai supranta įrodo faktas, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme vyksta pasirengimas civilinės bylos Nr. (-) nagrinėjimui. Nurodytoje byloje antstolis pareiškė prašymą skirti atsakovui baudą dėl vaiko K. Š. neperdavimo motinai taip, kaip tai nustatyta 2020 m. sausio 21 d. įsiteisėjusiame teismo sprendime. Ieškovė nurodytoje byloje dalyvauja.
14. Nurodo, kad ieškovė nėra tikėtinai įrodžiusi savo reikalavimų pagrįstumo. Priešingai, ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų analizė (atsižvelgiant į tai, kad šalių santykius teismas yra išsprendęs įsiteisėjusiu sprendimu ir pakeitimai galimi tik keičiant sprendimą arba atliekant išieškojimo procedūrą vykdymo procese) rodo, kad reikalavimai nepagrįsti. Yra aiškus pagrindas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių netaikyti.
15. Pažymi, kad nėra pagrindo tvirtinti, kad atsakovas vaiką paslėps ir reikės jo paties ar vaiko ieškoti. Tai, kad atsakovas teismine tvarka bando apginti vaiką nuo motinos psichologinio smurto, nereiškia, kad nebus vykdomas teismo sprendimas byloje, kurioje siekiama įsiteisėjusio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (-) pakeitimo (bylos Nr. (-).
16. Paaiškina, kad negalima suprasti ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės tikslingumo, nes ieškovė, galimai, yra klaidingai įsitikinusi, kad policija nesant teismo sprendimo ir nesibaigus šalių teisminiams ginčams vaiką iš tėvo paims prievarta.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai) .
18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – 2020 m. lapkričio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
19. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalys turi nepilnametį sūnų K. Š., gim. (-) 2020 m. sausio 21 d. Vilniaus regiono apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo nustatė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su motina bei skyrium gyvenančio tėvo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką. 2020 m. birželio 16 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria dalinai pakeitė tėvo bendravimo su vaiku tvarką. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog šalių sūnus 2020 m. spalio 2 d. yra perduotas atsakovui, kuris nuo šio laiko motinai vaiko negrąžina.
20. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
21. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-252-330/2017)
22. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų bei proceso šalių interesų pusiausvyros.
23. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis yra speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sutiktina, kad nors pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies nuostatas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, tačiau laikinosios apsaugos priemonės – nepilnamečio vaiko paieškos paskelbimas kaip laikinoji apsaugos priemonė šeimos bylose, teisės aktuose nėra numatyta. Šalių nepilnamečio vaiko paieškos galimybė civiliniame procese nėra numatyta. Galimybę skelbti vaiko paiešką turi ikiteisminio tyrimo pareigūnai, vykdantys su vaiku susijusius ikiteisminius tyrimus. Iš teismui pateiktų prašymo priedų matyti, jog vykdant ikiteisminį tyrimą Nr. (-), 2020 m. rugpjūčio 30 d. buvo paskelbta šalių nepilnamečio vaiko K. Š. paieška, kuri 2020 m. lapkričio 12 d. nutraukta, nutraukus vykdytą ikiteisminį tyrimą. Ieškovei išaiškintina, jog nesutinkant su tokiu priimtu procesiniu sprendimu, ji turi teisę skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
25. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai ir pateikti atsikirtimai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
26. Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutarė:
apeliantės K. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.