- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-84-134/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
- Nukentėjusysis
- S. B.
- Kaltinamasis
- V. K.
- Advokatai
- Darius Staškevičius, Saulius Kučys
- Kategorijos
- 2.4.6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudž.byla Nr. 1A-84-134/2015Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.2 (S) Teisminio sprendimo Nr. 1-08-3-00020-2014-1
2015 m. kovo 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
dalyvaujant nukentėjusiajai S. B., jos atstovui advokatui Sauliui Kučiui
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. B. ir išteisintojo V. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas pagal BK 140 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
S. B. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. P. V. K. iš S. B. 500 Lt (144,81 €) proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. 2014-03-17, apie 15 val...., kilusio konflikto metu supykęs, kad S. B. nesutiko su darbo drausmės pažeidimu, šaukė, grasino, griebė S. B. už rankos, ir stumdė, taip padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas žaste, nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. dėl šio nusikaltimo išteisintas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji S. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir V. K. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d., iš jo jai priteisti 10000 Lt neturtinei ir 44 Lt turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusioji skunde nurodo, kad nors V. K. niekuomet neprisipažino konflikto metu ją sugriebęs už rankos, tačiau teismas pripažino, kad V. K. atliko tokį veiksmą. Tačiau teismas nepagrįstai nusprendė, kad V. K. taip padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo, ir jį išteisino pagal BK 140 str. 1 d. Nukentėjusiosios teigimu, V. K., stipriai suspausdamas jos ranką, privalėjo suprasti, kad gali ją sužaloti, ir, nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido kilti tokiems padariniams, taigi, veikė netiesiogine tyčia. Tai, kad V. K. taip pasielgė spontaniškai, aiškindamasis konfliktinę situaciją dėl galimo darbo drausmės pažeidimo, jo baudžiamosios atsakomybės nešalina. Išteisintojo policijos kvietimas ir noras įvykio vietoje apžiūrėti jos sužalojimus, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, rodo ne jo tyčinės kaltės nebuvimą, o supratimą, kad sužalojo nukentėjusiąją.
Apeliantė pažymi, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-10-28 sprendimu pripažinta, kad ji iš UAB ,,O“ atleista neteisėtai, todėl, apeliantės teigimu, nagrinėjamoje byloje negali būti argumentuojama, kad išteisintasis aiškinosi jos galimai padarytą drausminį nusižengimą.
Apeliaciniu skundu išteisintasis V. K. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pripažįstant neįrodyta aplinkybę, kad jis buvo suėmęs S. B. už rankos ir taip jai padarė nežymų sveikatos sužalojimą.
Išteisintasis skunde nurodo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kad tokius veiksmus prieš S. B. atliko būtent jis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje liudytojais apklausti jo (išteisintojo) ir nukentėjusiosios pažįstami davė priešingus parodymus apie konflikto aplinkybes, rėmėsi nešališkų liudytojų – policijos pareigūnų J. B. ir Ž. G. parodymais. Tačiau, apelianto teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad šių liudytojų parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiosios versiją. Abu liudytojai patvirtino, kad, atvykę į įvykio vietą, ant nukentėjusiosios rankų jokių smurto žymių nepastebėjo, ji niekuo nesiskundė. Taigi, nors teismas nurodė, kad visos abejonės vertintinos V. K. naudai, tačiau padarė tam prieštaraujančią išvadą – tai, kad nukentėjusiosios rankos sužalojimai galėjo atsirasti vėliau.
Apibendrindamas apeliantas teigia, kad jis ne tik neturėjo tyčios sužaloti S. B., bet ir neatliko jokių veiksmų, dėl kurių jos rankoje atsirado kraujosruvos.
Apeliantas taip pat teigia nesutinkantis su jam iš nukentėjusiosios priteistų proceso išlaidų sumažinimu nuo 2000 Lt iki 500 Lt.
Teismo posėdyje nukentėjusioji prašė jos skundą tenkinti, išteisintojo – atmesti, gynėjas prašė nukentėjusiosios skundą atmesti, išteisintojo - tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiosios apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, išteisintojo apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas V. K. išteisino dėl nežymaus nukentėjusiosios S. B. sveikatos sutrikdymo, motyvuodamas tuo, kad nors jo veikoje buvo objektyvieji BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai – jis sugriebė nukentėjusiajai už rankos, tokiais veiksmais padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau jo veikoje nėra subjektyviosios pusės požymio – tyčios, nes išteisintasis taip pasielgė, neturėdamas tikslo sužaloti nukentėjusiąją, o spontaniškai, aiškindamasis konfliktinę situaciją dėl galimo nukentėjusiosios darbo drausmės pažeidimo. Išteisintasis ginčija šią teismo išvadą, teigdamas, kad jis nukentėjusiajai apskritai nesugriebė už rankos, o nukentėjusioji teismo sprendimą ginčija teigdama, kad išteisintasis šiuos veiksmus atliko tyčia, o ne dėl neatsargumo, todėl turi būti nuteistas pagal BK 140 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad V. K. konflikto metu sugriebė nukentėjusiąją už rankos, taip padarydamas poodines kraujosruvas žaste ir nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą. Išteisintasis skunde nepagrįstai teigia, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių jį atlikus tokius veiksmus. Šie įrodymai išsamiai aptarti ir įvertinti skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje. Teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios S. B. parodymais, kad jai ir išteisintajam jo kabinete aiškinantis jos galimo drausmės pažeidimo padarymo aplinkybes, tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu išteisintasis ją apšaukė ir grasino atleisti iš darbo, o vėliau jai bandant išeiti iš kabineto, išteisintasis ją pastūmė, po to sugriebė ranka už kairiosios rankos ir ėmė tampyti po kabinetą. Tokias pačias konflikto aplinkybes nukentėjusioji nurodė iš karto po įvykio policijai rašytame prašyme. Į įvykio vietą po konflikto atvykę policijos pareigūnai J. B. ir Ž. G. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad ant nukentėjusiosios kūno nesimatė jokių sužalojimų, tačiau ji jiems iš karto pasakė, kad išteisintasis ją tampė už rankos, nenorėdamas išleisti iš kabineto. Liudytojai I. M. ir P. M. taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji įvykio dieną jiems sakė, kad jos darbdavys V. K. konflikto dėl jos atleidimo iš darbo metu jos neišleido iš kabineto, sugriebė už rankos ir tampė po kabinetą. Pasak šių liudytojų, nukentėjusiosios ranka įvykio dieną buvo paraudusi, o kitą dieną, kuomet nukentėjusioji kreipėsi į medikus, ant jos rankos išryškėjo mėlynės. Liudytoja R. Š. taip pat parodė, kad praėjus dviems dienoms nuo įvykio ant nukentėjusiosios rankos buvo pirštų žymių mėlynės. Teismo medicinos specialisto 2014-03-18 išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiosios kairiajame žaste yra 6×2 cm ir 4,5×2 cm melsvai violetinės poodinės kraujosruvos. Taigi, šių įrodymų visuma patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie išteisintojo prieš ją panaudotą fizinį smurtą ir šio smurto pasekmes – nežymiai sužalotą kairiąją ranką.
Apeliantas skunde teigia, kad jo parodymus, kad jis konflikto metu prieš nukentėjusiąją nenaudojo jokio fizinio smurto, patvirtina tiesiogiai konfliktą mačiusios liudytojos S. P., taip pat liudytojų V. B. ir O. P. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šių liudytojų ir paties išteisintojo parodymai yra nepatikimi. Darydamas šią išvadą, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad dauguma liudytojų yra giminystės ar darbiniais ryšiais susiję su viena iš šalių : liudytojai I. M., P. M., R. Š. yra nukentėjusiosios artimieji, o liudytojai S. P., O. P., V. B. - buvusios apelianto bendradarbės, verslo partnerės. Vieninteliai pašaliniai asmenys yra į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai J. B. ir Ž. G., kurių parodymai iš esmės patvirtino nukentėjusiosios parodymus. Būtent šių liudytojų nešališkumas teismui suteikė pagrindą spręsti, kad nukentėjusiosios ir iš jos apie konflikto su išteisintuoju pasekmes sužinoję liudytojai pateikė objektyvią įvykio versiją, o apelianto ir jo versiją patvirtinę liudytojai siekė jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas pripažįsta įrodyta, kad išteisintasis atliko jam inkriminuotus veiksmus : jis šaukė, grasino nukentėjusiajai, po to sugriebė už rankos, stumdė, taip jai kairiajame žaste padarydamas poodines kraujosruvas ir nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.
Išteisintajam inkriminuotas BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčine kaltės forma, nes dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo baudžiamoji atsakomybė neiškyla. Sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu ir jam pasibaigus.
Byloje nustatyta, kad išteisintasis yra nukentėjusiosios buvęs darbdavys. Keliolika dienų prieš nagrinėjamą įvykį tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios prasidėjo konfliktas dėl nukentėjusios atleidimo iš darbo pagrindo, nes ji nesutiko su darbdavio pasiūlymu išeiti iš darbo jai asmeniškai prašant. 2014-03-17, apie 15 val. išteisintasis nukentėjusiąją pasikvietė į kabinetą, kuriame jai liepė pasirašyti darbo drausmės pažeidimo dėl pasenusio maisto produkto naudojimo aktą. Nukentėjusiajai atsisakius tai daryti, išteisintasis atliko jau aptartus jam inkriminuotus veiksmus, dėl kurių nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad išteisintasis nežymų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą padarė veikdamas dėl neatsargumo, nes už rankos ją sugriebė ne siekdamas sužaloti, o spontaniškai, aiškindamasis konfliktinę situaciją ir norėdamas jos neišleisti iš kabineto. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą pripažįsta nepagrįsta.
Konflikto metu nukentėjusiosios padėtis tiek socialiniu, tiek fiziniu požiūriu buvo žymiai silpnesnė, nes išteisintasis tuo metu buvo jos darbdavys ir už ją fiziškai stipresnis asmuo. Nukentėjusioji, atsisakydama pasirašyti po jos darbo drausmės pažeidimo faktą konstatavusiu dokumentu, jokios realios grėsmės išteisintajam nesukėlė. Ši situacija dėl nukentėjusiosios didesnio socialinio pažeidžiamumo jai buvo pavojingesnė, nes ji suprato, kad darbdavys reikalauja minėtą dokumentą pasirašyti, norėdamas išspręsti užsitęsusį konfliktą jam palankiu būdu : siekdamas ją atleisti iš darbo jam, o ne jai naudingu DK numatytu pagrindu. Nors išteisintasis nukentėjusiosios elgesį paskutiniu metu apibūdino kaip konfliktišką, tačiau byloje nustatyta nagrinėjamo įvykio eiga nesuteikia jokio pagrindo spręsti, kad išteisintasis būtent dėl nukentėjusiosios elgesio būtų buvęs labai susijaudinęs ar praradęs savikontrolę. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamas konfliktas vystėsi palaipsniui ir jo metu išteisintasis nuo žodinių grasinimų nukentėjusiajai perėjo prie fizinio smurto – sugriebimo už rankos ir tampymo po kabinetą. Tokie išteisintojo veiksmai rodo jo agresijos stiprėjimą, todėl nėra pagrindo juos vertinti kaip kilusius spontaniškai.
Kolegija, spręsdama dėl išteisintojo kaltės formos, taip pat atsižvelgia į išteisintojo nukentėjusiajai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo pasekmes. Šiame sprendime jau aptarta teismo medicinos specialisto 2014-03-18 išvada nukentėjusiosios kairiojoje rankoje nustatytos dvi poodinės kraujosruvos, dėl kurių jos sveikata sutrikdyta nežymiai. Iš teismo medicinos ekspertizės 2014-10-09 akto tiriamosios dalies matyti, kad nukentėjusiajai kairiajame žaste nustatytos ne tik dvi kraujosruvos, bet ji, judindama ranką, juto nuolatinį skausmą, dėl to jai skirti skausmą malšinantys vaistai. Ekspertizės išvadose konstatuota, kad šie simptomai nukentėjusiajai išliko iki 2014-03-24. Šios aplinkybės rodo, kad išteisintasis nukentėjusiajai už rankos sugriebė pakankamai stipriai, palikdamas fizines žymes jos kairiojoje rankoje ir jai savaitei sukeldamas kairiosios rankos skausmą, kurį jį turėjo slopinti vaistais.
Byloje nustatyta, kad po konflikto į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai. Pagal išteisintojo parodymus, pareigūnus iškvietė jis, pagal nukentėjusiosios parodymus – ji taip pat paskambino policijai, kuri jai paaiškino, kad iškvietimas į įvykio vietą gautas prieš minutę. Prie bylos prijungtoje Panevėžio apskrities VPK nagrinėjamo įvykio tyrimo medžiagoje nėra konkrečių duomenų apie policijos pareigūnus iškvietusį asmenį, todėl pripažintina, kad į policiją po įvykio kreipėsi abi šalys. Kadangi iš karto po įvykio ant nukentėjusiosios kūno akivaizdžių sužalojimo žymių nebuvo, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išteisintojo prašymas policijos pareigūnų apžiūrėti nukentėjusiąją dėl galimų sužalojimų patvirtina jo tyčios sužaloti nukentėjusiąją nebuvimą. Kolegija sprendžia, kad policijos iškvietimas rodo abiejų šalių siekį nebeleisti toliau rutuliotis konfliktui ir kiekvienai jų įtvirtinti savąją konflikto versiją, kurios patikimumas buvo nustatinėjamas ne duomenimis apie policijos iškvietimą, o kitais šiame sprendime aptartais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs konfliktiškus išteisintojo ir nukentėjusiosios santykius iki nagrinėjamo įvykio, išteisintojo fizinės jėgos prieš nukentėjusiąją persvarą, išteisintojo panaudoto smurto pobūdį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog išteisintasis nežymų sveikatos sutrikdymą padarė dėl neatsargumo, yra nepagrįsta. Remiantis nustatytomis bylos aplinkybėmis, pripažintina, kad V. K., sugriebdamas S. B. už rankos ir ją stumdydamas po kabinetą, numatė, kad yra didelė tikimybė, jog ji dėl tokių veiksmų patirs nežymų sveikatos sutrikdymą, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido šiai pasekmei kilti, taigi, nusikalstamą veiką jis padarė netiesiogine tyčia. Esant tokioms aplinkybėms, išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir V. K. pripažintinas kaltu pagal BK 140 str. 1 d.
Kolegija, skirdama V. K. bausmę, vadovaujasi BK 54 str. 2 d. išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 55 str. nuostatomis.
V. K. padarė tyčinį nesunkų, smurtinį nusikaltimą. Jo atsakomybę švelninančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. K. charakterizuojamas gerai : anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirbantis. Jam, kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, skirtina BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatyta viena iš švelnesnių bausmės rūšių, nesusijusi su laisvės atėmimu – laisvės apribojimas, kurio trukmė mažesnė už BK 48 str. 2 d. numatytą šios bausmės rūšies vidurkį. V. K. skirtinas BK 48 str. 6 d. 1 p. numatytas įpareigojimas, taip pat bausmės atlikimo metu jam galioja bendri šią bausmės rūšį atliekantiems asmenims taikomi įpareigojimai, numatyti BK 48 str. 3 d. : 1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą; 3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimą.
Nukentėjusioji S. B. pareiškė civilinį ieškinį V. K. dėl 44 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (5 b.l.).
Turtinę žalą sudaro išlaidos Valstybinei teismo medicinos tarnybai už specialisto išvados pateikimą, jų dydį – 12,74 € (44 Lt) – patvirtina mokėjimo nurodymas (11 b.l.), todėl iš V. K. nukentėjusiajai priteistini 12,74 € turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusioji nusikaltimo metu buvo sužalota nežymiai, jos fizinei sveikatai šis sužalojimas nepadarė didelės žalos, nepaliko liekamųjų reiškinių. Tačiau teismo medicinos ekspertizės aktu, nukentėjusiosios ir jos artimųjų parodymais nustatyta, kad nukentėjusioji dėl V. K. veiksmų patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir emocinį sukrėtimą, pažeminimą, nes buvęs darbdavys prieš ją smurtavo darbo vietoje, apie jų konfliktą sužinojo jos tuometiniai bendradarbiai. Teismas neatsižvelgia į nukentėjusiosios argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, susijusius su tuo, kad ji dėl V. K. veiksmų neteko darbo, nes šioje byloje nustatyti V. K. smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją nėra priežastiniu ryšiu susiję su jos atleidimu iš darbo. Teismų informacinės sistemos duomenimis, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-10-28 sprendimu civilinėje byloje dėl S. B. neteisėto atleidimo iš UAB ,,O“ buvo išspręstas ir jai buvusio darbdavio padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Esant nustatytoms aplinkybės, S. B. iš V. K. padaryta neturtinė žala vertintina 289,64 € (1000 Lt).
Panaikinus išteisinamąjį ir tenkinus S. B. skundo prašymą priimti apkaltinamąjį nuosprendį, perskirstytinos proceso išlaidos : iš S. B. V. K. jo pirmosios instancijos teisme patirtos 144,81 € proceso išlaidos nepriteistinos. Šiuo sprendimu atmetus V. K. apeliacinį skundą, jo išlaidos advokato padėjėjo pagalbai už apeliacinio skundo surašymą ir jo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme - 450 € - iš nukentėjusiosios taip pat nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
V. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., ir jį nubausti laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.
Priteisti iš V K. S. Ba 12,74 € turtinei ir 289,64 € neturtinei žalai atlyginti.
V. K. prašymą priteisti iš S. B. proceso išlaidų : 144,81 € pirmosios instancijos teisme ir 450 € apeliacinės instancijos teisme atmesti..
Dokumentus : Lengvo nelaimingo atsitikimo darbe įvykusio 2014-03-17 UAB „O“ S. B. tyrimo medžiagą grąžinti Darbo inspekcijos Panevėžio teritoriniam skyriui; medžiagą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ROIK 0114000130727 (45-At-776-14) grąžinti Panevėžio apskrities VPK.