- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-03
- Bylos Nr.
- eAS-1347-602/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00876-2025-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- L. V.
- Atsakovas
- Biržų rajono savivaldybės administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. V. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Biržų rajono savivaldybės administracijai dėl leidimo statyti naują statinį panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Biržų rajono savivaldybės administracijos 2025 m. rugpjūčio 20 d. išduotą leidimą statyti naują statinį Nr. LSNS-52-250820-00023, kuriuo leista statyti gyvenamosios paskirties (įvairių socialinių grupių asmenims) pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas).
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 27 straipsnio 24 dalies nuostatomis, nurodė, kad kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, šių asmenų skundų pagrindu arba savo iniciatyva – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją. Jeigu pažeistas viešasis interesas, šios institucijos dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į prokuratūrą arba teismą.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė, jog siekiamo ginčyti Leidimo pagrindu kaimynystėje planuojama statyba pablogins jo gyvenimo sąlygas (padidės transporto judėjimas, sumažės turto vertė, susidarys daugiau atliekų). Teismas akcentavo, kad tiek iš bylos medžiagos, tiek iš viešai prieinamų šaltinių matyti, jog pareiškėjui priklausiantis sklypas ir sklypas, kuriame planuojama statyba, nėra besiribojantys, todėl teismas, nenustatęs pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo dėl pareikšto reikalavimo, sprendė, kad pareiškėjo skundas negali būti priimtas nagrinėti. Teismo vertinimu, šių aplinkybių kontekste tas pats pasakytina ir apie kitus skundo argumentus, susijusius su pastato projektinių sprendinių atitiktimi teisės aktams, t. y. iš skundo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjas siekia ginti viešąjį interesą, nors tokia teisė jam nėra suteikta.
Teismas dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnį nurodė, jog minėtoje Orhuso konvencijos nuostatoje įtvirtinta, kad „be to, ir nepažeidžiant šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minimų peržiūros procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės nariai, atitinkantys nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų pasinaudoti administracinėmis arba teisminėmis procedūromis privačių asmenų ir valstybės institucijų, pažeidžiančių su aplinka susijusias nacionalinės teisės nuostatas, veiksmams arba neveikimui užginčyti“. Teismas akcentavo, kad pagal teismų praktiką ši Orhuso konvencijos nuostata neturi tiesioginio poveikio, t. y. ji pati savaime ir tiesiogiai nesuteikia asmenims teisės kreiptis į teismą. Šis klausimas ir toliau turi būti sprendžiamas pagal nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus, kaip tai numatyta Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą nei pagal nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus (ABTĮ 5 str. 3 d. 1 p.), nei pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
III.
Pareiškėjas L. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjo teigimu, teismo išvados, kad socialinio pastato statybos gretimame žemės sklype nepažeis pareiškėjo, kaip fizinio asmens, teisių ir teisėtų interesų, yra nepagrįstos faktinėmis aplinkybėmis ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 ir 53 straipsniams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.99 straipsniui, Statybos įstatymui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui.
Pareiškėjas nurodo, kad socialinio pastato įrengimas sumažins jo nuosavybės (žemės sklypo ir gyvenamojo namo) vertę ir jų panaudojimo galimybės kokybę. Socialinio pastato sklypo vieta nesuderinama su aplinkui vystomomis veiklomis, taip pat dėl jos nebuvo tartasi su visuomene. Socialinio pastato sklypo vieta yra šalia jaunimo susibūrimo vietos, šalia yra apleisti pastatai, o tokia aplinka, pareiškėjo teigimu, negali būti laikoma saugia socialiai pažeidžiamiems asmenims. Sklypas yra toli nuo gydymo įstaigų, arti nėra nė vienos parduotuvės, įsidarbinimo galimybės pasunkėja dėl atstumo, šalia yra didelis ežeras, kuris žmonėms su negalia yra pavojingas. Socialinio pastato kaimynystėje gyvena senyvo amžiaus žmonės, taip pat jaunos šeimos su mažamečiais vaikais, kurie nebus apsaugoti nuo socialiniame pastate norimos vykdyti veiklos.
Pareiškėjo vertinimu, savivaldybė, parinkdama šią vietą socialiniam pastatui, ne tik pažeidė pareiškėjo ir kitų kaimyninių sklypų savininkų interesus, tačiau ir pačių neįgaliųjų teises. Statybos vieta yra netinkama pagal Statybos įstatymą, kuris įpareigoja statinius projektuoti taip, kad jie atitiktų visuomenės poreikius, užtikrintų saugumą, sveikatos apsaugą ir darnų aplinkos vystymąsi.
Pareiškėjas pažymi, kad jis šioje byloje gina savo asmeninį interesą į sveiką gyvenimo aplinką ir jį supančios gyvenamosios aplinkos išsaugojimą, nes išdavus Leidimą yra kėsinamasi į jo gyvenimo gerovę ir kokybę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis (pareiškėjas) neturi teisės kreiptis į teismą pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnį. Pareiškėjas nurodo, kad teismų praktikoje yra įtvirtinta, jog vienam arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų teisė ginti viešąjį interesą aplinkos apsaugos srityje suteikta su sąlyga, kad jie tuo pačiu klausimu siekia apginti ir savo subjektines teises ar teisėtą interesą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo skundžiamas Leidimas akivaizdžiai nesukelia jam jokių teisinių pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Leidimo panaikinimo, spręsdamas, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą nei pagal nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus, nei pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, nes byloje nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas dėl pareikšto reikalavimo.
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad jis šioje byloje gina savo interesą į sveiką gyvenimo aplinką ir jį supančios gyvenamosios aplinkos išsaugojimą, nes išdavus Leidimą yra kėsinamasi į jo gyvenimo gerovę bei kokybę. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas Leidimas nesukelia jam jokių teisinių pasekmių, o teisę jam ginti viešąjį interesą aplinkos apsaugos srityje suteikia Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Siekiant identifikuoti į teismą besikreipusio subjekto materialinį teisinį suinteresuotumą, yra atliekamas individualus kiekvienos ginčo situacijos vertinimas konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1333/2010, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2322/2011; kt.).
Subjektų teisė kreiptis į administracinius teismus dėl statybos santykiuose dalyvaujančių asmenų priimamų sprendimų ir veiksmų yra įtvirtinta Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje, kurioje nurodyta, kad kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, šių asmenų skundų pagrindu arba savo iniciatyva – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją. Jeigu pažeistas viešasis interesas, šios institucijos dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į prokuratūrą arba teismą. <...>
Nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad subjektai Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nustatytu pagrindu turi teisę kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, jeigu jie turi materialinį teisinį suinteresuotumą atitinkamu statybą leidžiančiu dokumentu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011; 2018 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-457-520/2018). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).
Taigi sprendžiant pareiškėjo skundo priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme klausimą, teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). Skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad Leidimo pagrindu statomas socialinės paskirties pastatas pablogins jo gyvenimo kokybę ir gerovę, sumažins jo nuosavybės (žemės sklypo ir gyvenamojo namo) vertę ir jų panaudojimo galimybės kokybę.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė, jog siekiamo ginčyti Leidimo pagrindu kaimynystėje planuojama statyba pablogins jo gyvenimo sąlygas; pareiškėjui priklausiantis sklypas ir sklypas, kuriame planuojama statyba, nėra besiribojantys, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą dėl pareikšto reikalavimo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde keliamą reikalavimą, taip pat atskirajame skunde nurodytus argumentus bei teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendžia, kad tikrinamu atveju skundo priėmimo stadijoje nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti Leidimą. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ketinamas statyti pastatas yra kitoje kelio pusėje nuo pareiškėjo gyvenamojo namo, t. y. pakankamai arti prie pareiškėjo gyvenamosios vietos. Pareiškėjas aktyviai dalyvavo statybos planavimo procese, teikė savo pastabas ir pasiūlymus, kas taip pat rodo, jog pareiškėjas yra suinteresuotas šio pastato statyba. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nėra statybos dalyvis, todėl būtent statybą leidžiantis dokumentas yra tas aktas, kurį pareiškėjas turi teisę ginčyti, nesutikdamas su statinio projektiniais pasiūlymais ir manydamas, jog statybos leidimas jam sukelia teisines pasekmes.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria jis prašo panaikinti Leidimą, kaip pažeidžiantį jo asmeninį interesą ir teises. Pareiškėjo nurodomi argumentai, kad Leidimas pažeidžia jo gyvenimo gerovę ir kokybę, turi būti vertinami nagrinėjant bylą iš esmės, nes skundo priėmimo metu nėra akivaizdu, jog išduotas Leidimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, t. y. nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Taigi šiuo atveju tik nagrinėjant bylą iš esmės bus galima išsiaiškinti Leidimo priėmimo pagrindus ir padaryti išvadą, ar iš tiesų Leidimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, bei atsižvelgiant į pastarąją išvadą spręsti, ar yra pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą pažeistų teisių teisminės gynybos būdą.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl jo siekio ginti viešąjį interesą pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, pažymi, kad šiuo aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą Orhuso konvencijos pagrindu. Nagrinėjamu atveju ginčijamame Leidime numatyta statyba nepatenka į Orhuso konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktų taikymo sritį, t. y. tokia veikla – gyvenamosios paskirties pastato statyba – nepatenka nei į Orhuso konvencijos I priede numatytų, nei nacionalinės teisės aktuose apibrėžtų didelį poveikį aplinkai darančių veiklų sąrašą (šiuo aspektu žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2683/2011; kt.). Taigi pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturėjo teisės kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą pagal Orhuso konvenciją, kitų aplinkybių ir teisės normų, suteikiančių teisę jam šiuo atveju kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą (dėl statomame socialinės paskirties būste gyvensiančių asmenų interesų nepakankamo užtikrinimo), pareiškėjas nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria jis Leidimo panaikinimą grindžia aplinkybėmis dėl pažeidžiamo viešojo intereso.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas, atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytas išvadas, perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. V. atskirąjį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo L. V. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.