- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-13
- Bylos Nr.
- 1A-21-334/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04418-2022-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė, Danutė Švitinienė
- Nuteistasis
- M. J.
- Nukentėjusysis
- I. K., Š. S.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Donato Jatužio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams, uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį lankytis (duomenys neskelbtini) ir bendrauti su nukentėjusiaisiais I. K. ir Š. S..
Priteista iš M. J. Panevėžio teritorinei ligonių kasai 75,15 Eur žalos atlyginimo už I. K. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
Priteista iš M. J. nukentėjusiajai I. K. ir nukentėjusiajam Š. S. po 800 Eur kiekvienam neturtinės žalos atlyginimo.
Priteista iš M. J. nukentėjusiajai I. K. 1900 Eur advokato paslaugoms apmokėti.
Iš M. J. priteista 127,44 Eur proceso (pašto) išlaidų valstybei.
Kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki bausmės vykdymo pradžios palikta nepakeista, bausmę pradėjus vykdyti – panaikintina.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. J. pripažintas kaltu už tai, kad tyčia smurtaudamas sukėlė dviem žmonėms nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y.: 2022 m. vasario 7 d., apie 13⁰⁰ val., (duomenys neskelbtini), atvykęs į įrenginėjamą negyvenamą namą, priklausantį V. V., žodinio konflikto dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų su Š. S. metu, tyčia su kakta trenkė Š. S. į kaktos sritį, sudavė kumščiu į galvą, kairį šoną, po suduoto smūgio Š. S. nukritus ant grindų, Š. S. užgulė, smūgiavo kumščiais Š. S. į galvos sritį nenustatytą kiekį kartų, pagriebė žirkles nuo grindų ir grasino jomis, o žirkles atėmus I. K. ir jai bandant atitraukti M. J. nuo gulinčio ant grindų Š. S., M. J. nuo grindų pagriebė statybinį kabiamušį ir jį stipriai metė bei juo pataikė į veidą I. K.; visais šiais smurtiniais veiksmais M. J. nukentėjusiajam Š. S. padarė odos nubrozdinimą keliuose, dešinėje alkūnėje, juosmens dešinėje pusėje ir kairėje plaštakoje, viršugalvio minkštųjų audinių sumušimą, taip padarydamas Š. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajai I. K. padarė poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, kairiame skruoste ir smakro kairėje pusėje, muštinę žaizdą akiduobės srities išorinėje pusėje, taip padarydamas nukentėjusiajai I. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. J. prašo Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. lapkričio 10 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
3. Apeliantas skunde teigia, kad teismas vertindamas įrodymus, nepagrįstai nukentėjusiųjų parodymams suteikė išskirtinę reikšmę, o liudytojų parodymus vertino kritiškai vien to dėl, kad jie yra apelianto draugai ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas bei padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltumo. Apeliantas skunde nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad smurtinius veiksmus pirmas pradėjo nukentėjusysis Š. S., o jis tik gynėsi nuo jo. Gindamasis jis sudavė Š. S. ir šis nugriuvo. Tada Š. S. atsistojo ir vėl puolė jį. Kad išvengti smurto veiksmų jis pastūmė Š. S. ir jis vėl nugriuvo. Tada Š. S. pagriebė ant grindų buvusį statybinį kabiamušį ir metė į jį, tačiau jis pasilenkė, todėl į jį nepataikė. Nugriuvus ant žemės, grumtynių nebebuvo, S. S. jokių smūgių nebesudavė, į I. K. statybinio kabiamušio nemetė ir jos nesužalojo. Apelianto teigimu, jo nurodomas aplinkybes patvirtina ir liudytojų T. S., R. J., T. K., buvusių įvykio vietoje, parodymai, jog kabamušį metė ne jis, o Š. S. ir būtent pastarojo metamas kabamušis pataikė į I. K. bei ją sužalojo. Taip pat apeliantas nurodo, kad jo parodymus patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodoma, jog Š. S. nustatyta tik viena edema viršugalvyje be poodinių kraujosruvų; dešinėje alkūnėje, juosmens dešinėje pusėje, kairėje plaštakoje dešinio kelio srityje nustatyti odos nubrozdinimai. Apelianto teigimu, nukentėjusysis Š. S. tvirtino, kad jam apeliantas ne tik trenkė iš galvos į galvą, bet ir sudavė du kartus kumščiu į veidą, tačiau iš teismo medicinos eksperto pateiktos išvados matyti, kad jokių sužalojimų Š. S. veide nenustatyta, kas visiškai paneigia Š. S. parodymus, jog apeliantas galva trenkė jam į galvą, o jam nukritus, apeliantas užvirto ant jo ir daužė nukentėjusįjį. Apelianto teigimu, specialisto išvadoje nukentėjusiajam nustatyti nubrozdinimai galėjo atsirasti Š. S. du kartus griūnant ant grindų - pirmą kartą, kai apeliantas gindamasis jam sudavė, o antrą kartą, kai nukentėjusysis vėl puolė apeliantą, o apeliantas jį pastūmė. Apeliantas mano, kad teismas suteikdamas išskirtinumą nukentėjusiųjų parodymams, neatsižvelgė į tai, kad jie yra sugyventiniai, augina bendrą vaiką, todėl jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, o įvertinus dar ir tai, kad konfliktas įvyko dėl statybinių įrankių, kurių Š. S. neatiduoda, matyti ir materialinį suinteresuotumą.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į nuteistojo M. J. apeliacinį skundą, nukentėjusieji Š. S. ir I. K. nesutinka su apeliacinio skundo reikalavimais ir prašo M. J. apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn T. S., R. J. ir T. K. už melagingų parodymų davimą. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
4.1. Nukentėjusieji analizuoja nuteistojo M. J., liudytojų T. S., R. J., T. K. parodymus ir teigia, kad visų jų parodymai yra nenuoseklūs, jie nesutampa, todėl nėra pagrindo tikėti jų parodymais, kad pirmasis puolė Š. S., o M. J. tik gynėsi. Nurodo, kad minėtų asmenų parodymai nesutampa tiek dėl įvykio aplinkybių – M. J. teigė, kad žirkles atėmė iš Š., tuo tarpu T. S. teigė, kad tas pačias žirkles jis atėmė iš I. K., R. J. matė kaip I. K. bandė įbesti žirkles M. J., o T. K. iš vis nematė žirklių nors visi stovėjo ratu l m. spinduliu; tiek ir dėl bendro susitarimo - visi teigė, kad tą dieną susitiko netikėtai ir po daugybės nesimatymo laiko, net neturėjo vienas kito numerio, todėl važiavo kartu, kad galėtų pabendrauti, nors prieš tai bendraudavo kas dieną ir iš anksto viską planavo, tai įrodo nukentėjusiojo Š. S. su T. S. susirašinėjimas žinutėmis.
4.2. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nėra pagrindo tikėti ir tuo, jog I. K. ir Š. S. pateikė melagingus parodymus iš anksto susitarę, kadangi byloje pateiktas pagalbos skambučio 112 skambučio įrašas neabejotinai patvirtina, jog I. K. prisiskambinus į pagalbą ir papasakojus visas įvykio aplinkybes, dar girdisi, kaip kaltinamasis su liudytojais tuo metu šalinasi iš įvykio vietos, o tai parodo, kad nukentėjusieji neturėjo laiko kada susitarti dėl parodymų davimo. Be to, iškart po to, kai į įvykio vietą atvyko medikai, I. buvo išgabenta į ligoninę ir ten policijos pareigūnams davė parodymus, o Š. davė parodymus likęs namuose. Tuo tarpu kaltinamasis su liudytojais įvykio dieną sulaikyti nebuvo, jie visą kelionę nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) važiavo viename automobilyje, taip pat T. S. ir kaltinamasis M. J. gyvena kartu, todėl turėjo begale laiko iki sekančios dienos kada buvo kviečiami į policijos komisariatą viską susitarti.
4.3. Nors M. J. pateiktame skunde taip pat teigia, kad po smūgių į veidą, Š. S. turėjo likti sužalojimai, tačiau teismo ekspertas to nenustatė, visgi, akivaizdu, kad ir M. J. kūne sužalojimų visiškai nebuvo nustatyta, nors kaip jis ir jo tariami liudytojai (bendrininkai) nurodė - pirmas puolė Š. ir smūgiavo ne kartą, kas rodo, jog sužalojimo padariniai priklauso nuo smūgio jėgos.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdyje nuteistojo M. J. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusieji prašė M. J. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl prašo jį išteisinti.
7. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Skundžiamu nuosprendžiu M. J. pripažintas kaltu dėl to, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, tyčia su kakta trenkė Š. S. į kaktos sritį, sudavė kumščiu į galvą, kairį šoną, po suduoto smūgio Š. S. nukritus ant grindų, Š. S. užgulė, smūgiavo kumščiais Š. S. į galvos sritį nenustatytą kiekį kartų, pagriebė žirkles nuo grindų ir grasino jomis, o žirkles atėmus I. K. ir jai bandant atitraukti M. J. nuo gulinčio ant grindų Š. S., M. J. nuo grindų pagriebė statybinį kabiamušį ir jį stipriai metė bei juo pataikė į veidą I. K.; visais šiais smurtiniais veiksmais M. J. nukentėjusiajam Š. S. padarė odos nubrozdinimą keliuose, dešinėje alkūnėje, juosmens dešinėje pusėje ir kairėje plaštakoje, viršugalvio minkštųjų audinių sumušimą, taip padarydamas Š. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajai I. K. padarė poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, kairiame skruoste ir smakro kairėje pusėje, muštinę žaizdą akiduobės srities išorinėje pusėje, taip padarydamas nukentėjusiajai I. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.
8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. J. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia M. J. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatė.
9. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nuteistojo subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).
10. Kaip matyti, apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, jog apylinkės teismas visiškai nepagrįstai liudytojų T. S., R. J., T. K. parodymus vertino kritiškai, o nukentėjusiųjų Š. S. ir I. K. parodymus vertino kaip patikimus ir jais grindė jo kaltę. Tačiau teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Priešingai nei teigia apeliantas, įvertinęs apelianto minėtų liudytojų parodymus ir byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojų parodymus ir motyvuotai pagrindė kodėl šiuos parodymus atmeta kaip nepatikimus, o kitais grindžia nuteistojo M. J. kaltę. Tuo tarpu, pasisakant dėl nukentėjusiųjų Š. S. ir I. K. parodymų, pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaravo, be to, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl jais abejoti ar laikyti juos nepatikimais, teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, neturi jokio objektyvaus pagrindo.
11. Bylos duomenimis vienareikšmiškai nustatyta, kad nukentėjusieji Š. S. ir I. K. bei nuteistasis M. J. kartu su liudytojais T. S., R. J. ir T. K. buvo kaltinime nurodytu laiku ir vietoje. To neginčija nei vienas iš proceso dalyvių. Tačiau įvykio aplinkybes minėti asmenys nurodo iš esmės skirtingas. Kaip matyti, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad smurtinius veiksmus pirmasis pradėjo nukentėjusysis Š. S., o jis tik gindamasis sudavė Š. S., po ko šis nugriuvo. Tada Š. S. atsistojo ir vėl puolė jį, tačiau jis Š. S. pastūmė ir šis vėl nugriuvo. Tada Š. S. pagriebė ant grindų buvusį statybinį kabiamušį ir metė į jį, tačiau jis pasilenkė, todėl į jį nepataikė – kliuvo I. K.. Nugriuvus ant žemės, grumtynių nebuvo, S. S. jokių smūgių nebesudavė, į I. K. statybinio kabiamušio nemetė ir jos nesužalojo. Visgi, tokia nuteistojo keliama įvykio versija apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, netiki ir vertina ją kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi ją paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusieji Š. S. ir I. K. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jiems nustatyti sužalojimai buvo sukelti būtent nuteistojo M. J. veiksmais ir nurodė detalias šių sužalojimų atsiradimo aplinkybes. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, iškart po įvykio, nukentėjusioji I. K. parodė, kad M. J. puolė jos draugą Š., trenkė jam, jie susigrūmė. Minėtas asmuo buvo pasiėmęs žirkles, kurias ji iš šio atėmė. Ji bandė ginti savo draugą, grumtynių metu M. J., paėmęs name buvusį įrankį metė jai į veidą, taip padarydamas jai kirstinę žaizdą ties kaire akimi (1 t., b. l. 43-45). Akistatos su M. J. metu, nukentėjusioji I. K. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, detaliai nurodydama, kad J. iš kaktos trenkė Š. į kaktos sritį, tada sudavė kumščiu į galvą į šoną kairės pusės, po ko Š. nukrito ant žemės. J. užšoko ant Š., apžergė kojomis. Tada ji pribėgo, bandė atitraukti J. nuo Š., o T. S. laikė ją už rankų. Kai traukė rankas, matė, kaip J. pusiau atsisėdęs atsisuko į ją ir rankoje laikydamas kabiamušį smogė jai į veido kairės pusės sritį šalia kairės akies (1 t., b. l. 166-169). Akistatos su liudytoju T. S. metu, nukentėjusioji I. K. taip pat nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, t. y. kad M. J. trenkė iš galvos Š. į galvą, tada smūgiavo rankomis, po ko Š. nukrito ant žemės. M. J. apžergė Š. ir toliau smūgiavo. Tada ji bandė ginti Š. norėdama nustumti M., tačiau T. S. užlaužė jai rankas. Tuo metu M. J. pakilo ir rankoje turėtu kabiamušiu trenkė jai į kairę veido sritį (1 t., b. l. 171-176). Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji I. K. nurodė ir apklausiama apylinkės teismo posėdyje. Be kita to, analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis Š. S.. Nukentėjusysis Š. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tarp jo ir T. S. kilo žodinis konfliktas dėl netinkamai atliktų ir nepabaigtų darbų. Kartu buvęs M. J. reikalavo atiduoti įrankius, o jam nesutikus, konflikto metu M. J. galva trenkė jam į galvos sritį, paskui du kartus kumščiu trenkė jam į veidą. Jam parkritus ant grindų, M. J. jį užgulė ir pradėjo kumščiu daužyti galvą. Jis gynėsi, o kai pamatė, kad M. J. rankoje laiko žirkles, užsidengė galvą. Jo draugė I. K. puolė jį ginti, atėmė iš M. J. žirkles. Jis liepė draugei kviesti policiją. Atsistojęs nuo grindų pamatė sužalotą savo draugės veidą. Kaip sužalojo draugę jis nematė, nes buvo laikomas prie grindų (1 t., b. l. 69-71). Tokių parodymų nukentėjusysis Š. S. laikėsi ir akistatos su M. J. metu (1 t., b. l. 155-161). Apklausiamas apylinkės teisme nukentėjusysis Š. S. taip pat nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, t. y. M. J. galva trenkė jam į galvą, jis nukrito, M. J. užvirto ant jo ir ėmė jį daužyti, stengėsi ginti savo daužomą galvą, nematė, kaip draugę sužalojo, nes tuo metu ant jo buvo užgriuvęs M. J. ir mušė; žirkles turėjo M. J., jis perdūrė delną. Taigi, abiejų nukentėjusiųjų parodymai nuo pat įvykio pradžios išliko nuoseklūs, jie nekito viso proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai juos laikė patikimais ir vadovavosi.
13. Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiųjų parodymų patikimumą lėmė ir tai, kad byloje surinkti ir ištirti bei įvertinti rašytiniai įrodymai patvirtino nukentėjusiųjų Š. S. ir I. K. nurodytas aplinkybes: Š. S. ir I. K. nustatyti sužalojimai, tą patvirtina asmens apžiūros protokolai (1 t., b. l. 56-57; 82-83) ir Valstybinės teismo medicinos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 114, 121). Šiuose dokumentuose nurodyta, kad nukentėjusiajam Š. S. padarytas sužalojimas - odos nubrozdinimai keliuose, dešinėje alkūnėje, juosmens dešinėje pusėje ir kairėje plaštakoje, viršugalvio minkštųjų audinių sumušimas padaryti kieto buko daikto poveikyje; nukentėjusiajai I. K. - poodinė kraujosruva kairės akies apatiniame voke, kairiame skruoste ir smakro kairėje pusėje, muštinė žaizda kairės akiduobės srities išorinėje pusėje padaryta kieto buko daikto poveikyje. Nukentėjusiųjų I. K. ir Š. S. parodymus ir patį jų sužalojimo faktą patvirtino ir apylinkės teisme apklaustas ekspertas G. Serbenta, kuris patvirtino savo išvadas ir teigė nematantis prieštaravimų - nurodė, kad Š. S. kairės plaštakos pirmo piršto (nykščio) vidiniame paviršiuje susidaręs odos nubrozdinimas galėjo būti padarytas žirklėmis, o dėl kabiamušio - mesi ar trenksi kabiamušiu – kontaktas yra tas pats ir sveikatos sutrikdymo mastas I. K. nesikeistų. Be to, nukentėjusiųjų Š. S. ir I. K. sužalojimus patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos (1 t., b. l. 59-61; 85-88). Nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina ir nukentėjusiųjų Š. S. ir I. K. parodymai, duoti 2022-03-21 – 2022-03-23 parodymų patikrinimo vietoje metu, kuomet jie detaliai ir aiškiai nurodė, kas ir kur stovėjo, kokius veiksmus atliko (2 t., b. l.46-48; 50-54; 56-58; 60-68); reikalaujamų daiktų dokumentų pateikimo protokolas bei objektų apžiūros protokolas, foto lentelės, kuriuose užfiksuota, kad buvo apžiūrėtas I. K. pateiktas kabiamušis ir metalinės žirklės (2 t., b. l. 118-120; 122-124; 128-132) bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 29-38). Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji I. K., dar nepasišalinus nuteistajam M. J. iš įvykio vietos, skambino BPC ir nurodė, kad „T. S. švogeris (M. J.) jai prakirto prie akies veidą“; sujungus su policijos ekipažu - Š. S. nurodė, kad jį puolė; tas iš kažko kaip davė žmonai į akį, prakirto“ (3 t., b. l. 101). Pažymėtina ir tai, kad I. K. iškart po įvykio, t. y. 13.00 val., buvo nuvežta į sveikatos priežiūros įstaigą, o po apžiūros, t. y. 14.51 val. pateikė protokolą-pareiškimą, kuriame nurodė esmines įvykio aplinkybes, o būtent tai, kad M. J. ją sužalojo (1 t., b. l. 1-4). 2022-02-08 nukentėjusysis Š. S. pareiškimu kreipėsi į policiją dėl prieš jį įvykdytos nusikalstamos veikos ir nurodė, kad konflikto metu M. J. puolė jį, iš galvos trenkė jam į galvos sritį, paskui du kartus kumščiu trenkė į veidą (1 t., b. l. 8-9). Taigi visų šių įrodymų visuma neabejotinai paneigia nuteistojo M. J. versiją, jog nukentėjusieji apkalba jį norėdami nepagrįstai jį apkaltinti. Įvertinus įvykio laiką, pirminius nukentėjusiųjų paaiškinimus BPC darbuotojai, policijos pareigūnui, taip pat nukentėjusiosios I. K. parodymus duotus iškart po įvykio, nukentėjusiojo Š. S. parodymus, nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusieji būtų galėję ir/ar turėję galimybę iš anksto suderinti savo parodymus ir tokiu būdu nepagrįstai apkaltinti M. J.. Dėl esminių faktinių aplinkybių, fizinio smurto panaudojimo aplinkybių, kaip jau minėta, nukentėjusiųjų parodymai išliko nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, juos patvirtina ir kiti objektyvūs bylos įrodymai, todėl juos laikyti nepatikimais, kaip to prašo apeliantas, ir jais netikėti, nėra jokio pagrindo. Esant aukščiau išdėstytų įrodymų visumai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusiesiems Š. S. ir I. K. konstatuoti sužalojimai yra M. J. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiuosius pasekmė.
14. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojų T. S., R. J. ir T. K. parodymus. Kaip matyti, liudytojų parodymai nesutampa nei tarpusavyje, nei su nuteistojo M. J. parodymais, tokie liudytojų parodymai prieštarauja ir byloje nustatytoms aplinkybėms. Nors, kaip nustatyta, visi liudytojai buvo kartu ir stovėjo 1 metro atstumu, tačiau jie visi skirtingai aiškino įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. S. nurodė, kad Š. S. pirmas kumščiu trenkė M. J. į veidą, jie susikibo ir abu nugriuvo ant žemės, matė, kaip Š. S. pačiupo žirkles, o M. J. jas atėmė ir numetė ant žemės, tuo tarpu teisiamajame posėdyje liudytojas nurodė, kad Š. sudavė M. į veido sritį, o M. jam atgal. Tada pagriuvus Š., M. užvirto ant jo. I. K. ėjo su žirklėmis link Š. S. ir M. J., kurie gulėjo ant žemės, o jis ėjo link I. tam, kad atimti žirkles. Liudytojas R. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip Š. S. čiupo M. J. už krūtinės ir smogė M. J. pataikydamas į veidą, jie pradėjo smūgiuotis tarp savęs, paskui kažkaip S. suklupo, o M. kojomis apkabino Š. ir spaudė prie žemės, matė, kaip Š. S. pačiupo žirkles, o M. J. jas atėmė, tuo tarpu teisiamajame posėdyje liudytojas nurodė, kad pirmas smūgiavo Š. S., jie smūgiavosi tarpusavyje ir Š. S. parkrito nuo M. J. smūgio, abu vartėsi, tampėsi, taip pat matė, kaip moteris (I. K.) čiupo žirkles ir trankė M. J. per nugarą, bandė jam įbesti. Liudytojas T. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė, kaip vyras su barzda (Š. S.) sudavė T. draugui (M. J.) į veidą, o jis sudavė atgal ir Š. S. nugriuvo, matė, kad Š. S. griebė žirkles, o M. J. jas atėmė, tuo tarpu teisiamajame posėdyje liudytojas jau nurodė, kad tas vyras su barzda (Š. S.) puolė stambų vyrą (M. J.), trenkė jam (M. J.) iš galvos, o apie žirkles nieko negali pasakyti, taip pat negali pasakyti ar moteris bandė atitraukti M. J. nuo Š. S.. Taigi, iš šių liudytojų parodymų visumos matyti, kad jų parodymai skiriasi tiek dėl neva Š. S. suduoto smūgio M. J. (kumščiu ar galva), tiek dėl žirklių buvimo vietos, tiek ir dėl I. K. atliktų veiksmų. Šie liudytojų parodymai nesutampa ir su nuteistojo M. J. parodymais, kuriuose jis nurodė, kad Š. S. užgulęs nebuvo, ant žemės grumtynių nebuvo, kuomet Š. S. gulėjo – jis stovėjo. Be to, minėtų liudytojų parodymai, tiek ir nuteistojo parodymai dėl Š. S. suduoto smūgio M. J., prieštarauja ir byloje esantiems objektyviems įrodymams – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadai Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad M. J. kūne išorinių sužalojimų nerasta (2 t., b. l. 150). Be kita ko, teisėjų kolegijos vertinimu, Š. S. smūgis galva M. J. į galvą nebūtų įmanomas ir dėl tarp šių asmenų esančio ūgio ir kūno sudėjimo skirtumų.
15. Aptariamu atveju pastebėtina ir tai, kad liudytojų parodymai nesutampa ir dėl nukentėjusiosios I. K. sužalojimo aplinkybių. Nuteistasis M. J. tvirtino, kad jis nepamena kur stovėjo I. K. ir nematė kaip ji buvo sužalota, tačiau nurodė, kad Š. S. stodamasis nuo žemės metė kabiamušį atžagare ranka į jį, jis pasisuko ir kabiamušis pataikė I. K. į akį. Jam T. S. sakė, kad I. K. stovėjo jam (M. J.) už nugaros šalia jo (T. S.). Liudytojai T. S., R. J. ir T. K. taip pat tvirtino, kad būtent Š. S. metė kabiamušį ir pataikė I. K. į veidą. Visgi, įvertinus visą įvykių seką, liudytojų išsidėstymą smurtinių veiksmų atlikimo metu, nukentėjusiųjų I. K. ir Š. S. parodymus, jų parodymus duotus parodymų patikrinimo vietoje ir pateiktus planus-schemas (2 t., b. l. 55, 69), taip pat liudytojo T. S. parodymus, kad jis ranka skyrė I. K. nuo M. J., neabejotina, kad kabiamušio metimo metu, I. K. ne stovėjo M. J. už nugaros, o bandė jį atitraukti nuo Š. S., kuris dengėsi galvą nuo M. J. suduodamų smūgių, ji buvo nedideliu atstumu nuo jų, o tai rodo, kad Š. S. tuo metu vis dar gulėjo ant žemės užgultas M. J. ir Š. S. nebūtų turėjęs nei laiko nei galimybių pagriebti kabiamušį ir mesti jį. Kita vertus, jei M. J. būtų stovėjęs, kaip, kad teigia, ir kabiamušis būtų pataikęs I. K. į veidą būtent tuo metu kai jis pasitraukė, neabejotina, kad I. K. padarytą sužalojimą jis būtų pastebėjęs iškarto. Tuo tarpu pagal nuteistojo M. J. parodymus, jis nei matė kur stovėjo I. K., nei žino kaip ji buvo sužalota. Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino kritiškai ir vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, kurie, kaip minėta aukščiau, dėl esminių M. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtina ir objektyvūs bylos įrodymai.
16. Be viso to, abejoti liudytojų T. S., R. J. ir T. K. parodymų objektyvumu, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, leidžia ir tai, kad jie visi yra draugai, nuteistasis į nusikaltimo vietą važiavo turėdamas aiškų tikslą – išspręsti nesutarimus su nukentėjusiuoju Š. S.. Tai patvirtina byloje esantys „Messenger“ susirašinėjimai tiek tarp Š. S. su T. S., tiek ir Š. S. su M. J. (2 t., b. l. 1-28; 30-35). Nors liudytojas T. K. tvirtino, kad nukentėjusįjį iš matymo žino, tačiau jo nepažįsta, visgi, iš byloje esančių telefono abonento išklotinių matyti, kad laikotarpiu nuo 2022-01-18 iki 2022-01-29 T. K. net 12 kartų kontaktavo su Š. S. (2 t., b. l. 79), o tai leidžia manyti, kad nesutarimus su nukentėjusiuoju minėti asmenys bandė spręsti dar iki susitikimo nusikaltimo vietoje. Abejoti liudytojų ir nuteistojo keliama versija, jog jie visi netikėtai susitiko kavinėje (duomenys neskelbtini), o kadangi buvo senai nesimatę, nusprendė kartu važiuoti į (duomenys neskelbtini) pasiimti ten esančius įrankius, leidžia ir tai, kad liudytojai T. K. ir R. J. bei nuteistasis M. J. su liudytoju T. S. skirtingai aiškina susitikimo aplinkybes – vieni teigia, kad susitiko kavinės viduje, kiti - prie kavinės, liudytojai T. K. ir R. J. tvirtino, kad jie jau buvo kavinėje kai atvyko T. S. su M. J., tuo tarpu pastarieji tvirtina, kad būtent jie jau valgė kai prie jų staliuko priėjo T. K. su R. J.. Nors liudytojas T. S. taip pat tvirtino, kad R. J. kartu su T. K. važiavo norėdami pažiūrėti atliktus statybos darbus, nes R. J. norėjo, kad T. S. remontuotų R. J. namus, tačiau tokia versija visiškai neįtikima, juo labiau, kad T. S. puikiai žinojo, kad atlikti darbai yra netinkamos kokybės ir nesutarimai su nukentėjusiuoju Š. S. kilo būtent dėl netinkamai atliktų darbų ir už tai gauto atlygio. Manyti, kad T. S. su M. J. būtų pasiūlę galimam būsimam darbdaviui (R. J.) vykti pasižiūrėti nekokybiškai atliktų darbų, yra nelogiška. Todėl esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, taip pat minėtų liudytojų parodymų prieštaringumui ir nenuoseklumui, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo.
17. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai bei teisėtai M. J. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
18. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį M. J., sudaro 93,33 Eur ir jos priteistinos iš nuteistojo valstybės naudai (3 t., b. l. 141-144).
19. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.
20. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. J. interesus gynė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas advokatas A. Cemnolonskas, taip pat į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie sunkią M. J. turtinę padėtį, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas išieškoti iš M. J. proceso išlaidas, susijusias su jam valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę ir rezultatą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad prašoma priteisti už M. J. suteiktą teisinę pagalbą išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga jo turtinei padėčiai. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistojo M. J. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
21. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais, nėra jokio pagrindo. Todėl nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. lapkričio 10 d. nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo M. J. valstybės naudai 93,33 Eur (devyniasdešimt tris eurus ir 33 ct) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.