- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-15
- Bylos Nr.
- P-143-51-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Telšių rajono apylinkės teismui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Kategorijos
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I10-1705/2002 pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Telšių rajono apylinkės teismui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. J. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos Vyriausybę per trečiąjį suinteresuotą asmenį Lietuvos Respublikos finansų ministeriją skirti atsakovui Telšių rajono apylinkės teismui lėšų jo atlyginimų kompensavimui nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o atsakovą Telšių rajono apylinkės teismą – pašalinti daromą pažeidimą ir mokėti jam darbo užmokestį, mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d., bei išmokėti jam atlyginimo skirtumą.
Pareiškėjas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. vasario 3 d. įstatymu Nr. I-76 ,,Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ pavedė atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti teisėjų tarnybinius atlyginimus iki bus patikslinti atitinkami įstatymai. Vykdydama įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ,,Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ nustatė teismo pirmininko, skyrių pirmininkų bei teisėjų tarnybinių atlyginimų ir jų priedų už ištarnautus metus dydžius, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ buvo padidinti 2,5 karto nuo 1997 m. liepos 1 d. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimui 1999 m. gruodžio 23 d. 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu Nr. VIII-1503 patvirtinus Lietuvos Respublikos 2000 m. valstybės biudžetą, Telšių rajono apylinkės teismui buvo patvirtintos išlaidos, kurių dydis neužtikrino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto tarnybinio atlyginimo dydžio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ tarnybinių atlyginimų koeficiento padidinimas nuo 2,5 karto buvo sumažintas iki 1,75 karto. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą Nr. VIII-1904, kuriuo teisėjų, teismo pirmininkų darbo užmokestis (pareiginė alga ir priedas) buvo dar kartą žymiai sumažintas. Pareiškėjo nuomone, teisėjų atlyginimų sumažinimas prieštarauja Konstitucijos normoms bei neatitinka Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose bei 2000 m. sausio 12 d. sprendime įtvirtintų nuostatų dėl teismų finansavimo bei teisėjų darbo užmokesčio mažinimo antikonstitucingumo. Pareiškėjo teigimu, nurodytu 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu darbo užmokesčio lėšos yra tiesiogiai paskirtos atsakovui Telšių rajono apylinkės teismui, jis yra šių lėšų tvarkytojas, todėl įpareigotinas mokėti jam darbo užmokestį, nustatytą paminėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689. Todėl šis atsakovas įpareigotinas išmokėti darbo užmokesčio skirtumą nuo 2000 m. sausio 1 d. iki sprendimo priėmimo dienos, o atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kaip valstybės biudžetinių asignavimų valdytojas, įpareigotinas skirti Telšių rajono apylinkės teismui lėšų, reikalingų atlyginimui kompensuoti nuo 2000 m. sausio 1 d.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pareiškėjo nuomone, teisėjo ir teismo pirmininko darbo užmokesčio sumažinimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu Nr. VIII-1904, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, 112, 114 straipsniuose įtvirtintam teismų nepriklausomumo principui vykdant teisingumą bei draudimui valstybės valdžios ir valdymo institucijoms kištis į teismų veiklą. Papildomai teismų finansavimo ir teisėjų darbo užmokesčio mažinimo prieštaravimas Konstitucijai bei įstatymams įtvirtintas Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose bei 2000 m. sausio 12 d. sprendime. Tačiau, teismo nuomone, remtis vien tik principu, kad teisėjų atlyginimų mažinti negalima, ir kuris nekvestionuojamai įtvirtintas tiek Konstitucijoje, tiek paminėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose, yra negalima. Teismas konstatavo, jog nagrinėjant šį ginčą būtina nuosekliai išsiaiškinti teisės aktų, kurie buvo priimti iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priėmimo, turinį, o taip pat Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime padarytas išvadas. Visų pirma teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. vasario 3 d. įstatymu Nr. I-76 nustatė, jog iki kol bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimai nustatomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šį įstatymą vykdė ir 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 patvirtino Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimus. Toliau 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus teisėjų tarnybinius atlyginimus. 1999 m. gruodžio 28 d. šis nutarimas buvo iš dalies pakeistas, sumažinant koeficiento padidinimą iki 1,75 karto. Paminėto 1993 m. vasario 3 d. įstatymo, laikinai pavedančio Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti teisėjų bei kitų valstybės pareigūnų atlyginimo dydžius, teismo nuomone, nuostata vertintina teisės Lietuvos Respublikos Vyriausybei reguliuoti su teisėjų atlyginimų nustatymu ir mokėjimu susijusius santykius suteikimas. Taigi, iki kol Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, teisėjų atlyginimų dydžių nustatymas buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Dėl 1993 m. vasario 3 d. įstatymo atitikimo Konstitucijos normoms nebuvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, o šiuo metu jis yra nebegaliojantis. Teisėjų atlyginimams skiriamos lėšos kasmet numatomos Lietuvos Respublikos Seimo priimame Biudžeto įstatyme. Teismas akcentavo, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą, kuriuo buvo ištirtas kai kurių Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo, 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo pakeitimo įstatymo, o taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 ir 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 nuostatų konstitucingumas. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, iš dalies pakartodamas 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimų nuostatas, nustatė vykdomajai valdžiai draudimo kištis į teisingumo vykdymą bei teisėjų atlyginimų mažinimo negalimumo principus. Prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo normos ta apimtimi, kuria įteisintas valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų kišimasis į teismų veiklą, pažeidžiant valdžių padalijimo bei teismų ir teisėjo nepriklausomumo principą. Nutarime konstatuota, kad minėti principai įstatyme buvo pažeisti siekiant sureguliuoti teisėjų darbo užmokesčio nustatymo ir mokėjimo mechanizmą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad priėmus šį Konstitucinio Teismo nutarimą iš dalies buvo pasiekti tikslai, kuriais yra grindžiami pareiškėjo skundo reikalavimai. Tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499, 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 bei 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Konstitucijai. Taip pat nutraukta pradėta teisena dėl 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 priedėlio ir 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio atitikties Konstitucijai. Taigi Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nenustatyta, kad prašomas ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494, kuriuo teisėjų atlyginimo koeficiento padidinimas sumažintas iki 1,75 karto, prieštarautų Konstitucijai. Šio nutarimo galiojimas tęsėsi iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo įsigaliojimo. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 18 straipsniu (1996 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. I-1475 redakcija), ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas Konstituciniam Teismui priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti, o administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama spręsti bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 16 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, jog tai, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktai atitinka Konstituciją ir įstatymus, sprendžia tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str. 1 d. 1 p.). Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatomi teisėjų atlyginimo dydžiai buvo siejami su kiekvienais metais priimamais valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais, nustatančiais teisėjų darbo užmokesčiui skirtų lėšų dydį. Konstitucinis Teismas nutraukė pradėtą teiseną dėl 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Konstitucijai, kadangi bylos nagrinėjimo metu šis įstatymas jau nebegaliojo. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, 20 straipsnį, lėšų, skiriamų kiekvieno teismo teisėjų darbo užmokesčiui, dydį nustato tik įstatymas, todėl jį ir pakeisti galima tik įstatymu. Teismo manymu, atsakovai šioje byloje tokių įgalinimų neturi, todėl jų įpareigojimas skirti lėšų pareiškėjo atlyginimui, mokėti darbo užmokestį, mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d., išmokėti susidariusį atlyginimo skirtumą pažeistų Biudžeto sandaros įstatymo nuostatas, o taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 543 ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ 17 punktą, nustatantį, kad naudoti valstybės biudžeto lėšas be patvirtintos valstybės išlaidų sąmatos draudžiama. Atsižvelgdamas į tai, kad teisėjo pareigos yra siejamos su valstybės tarnyba, nes jis, kaip teisingumą vykdančios valdžios atstovas, yra skiriamas bei atleidžiamas iš pareigų Lietuvos Respublikos Prezidento, teismas pažymėjo, jog teisėjo atlyginimas yra nustatytas įstatymo ir mokamas iš valstybės biudžeto, todėl nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš administracinių, o ne civilinių teisinių santykių. Dėl šios priežasties, teismo nuomone, šiuo atveju negali būti taikomas ir Civilinio kodekso 2.1 straipsnyje bei kitose normose įtvirtintas visokeriopų civilinių teisių gynimo principas.
III.
Pareiškėjas 2007 m. liepos 12 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I10-1705/2002 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 punktais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P8-204/2007 atnaujino procesą pareiškėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo pirmininko administracinėje byloje. Nutartyje yra nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą ir taikydamas materialinės teisės normas, nesiaiškino aplinkybių, kokia buvo valstybės ekonominė ir finansinė būklė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimo metu. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie šalies ekonominius ir finansinius rodiklius, apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolas. Nėra aišku, ar toks atlyginimų mažinimas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo atliktas tik paminėtame nutarime nurodytiems pareigūnams ir valdininkams, ar ir kituose valstybės sektoriuose dirbantiems asmenims. Pareiškėjas pažymi, jog šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos ir jo administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis yra pagrindas atnaujinti procesą jo byloje (ABTĮ 156 str. 1 d.). Be to, draudimas mažinti teisėjų atlyginimą kitais pagrindais (ne dėl šalies ekonominių ir finansinių rodiklių blogėjimo) yra nurodytas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. bei 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Procesas atnaujintinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Nors pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktais, tačiau jo prašyme nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą. Pagal šią teisės normą, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P8-204/2007, kuria remiasi pareiškėjas prašydamas atnaujinti procesą šioje byloje, atnaujindamas procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ teisėjų atlyginimų sumažinimas argumentuotas šalies ekonominės ir finansinės situacijos pablogėjimu. Konstitucinis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad toks sumažinimas (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt. atvejais) iš esmės neprieštarauja Konstitucijai, tačiau tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą ir taikydamas minėtas materialinės teisės normas, nesiaiškino aplinkybių, kokia buvo valstybės ekonominė ir finansinė būklė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimo metu. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie šalies ekonominius ir finansinius rodiklius, apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolas. Nėra aišku, ar toks atlyginimų mažinimas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo atliktas tik šiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nurodytiems pareigūnams ir valdininkams ar ir kituose valstybės sektoriuose dirbantiems asmenims. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėjęs pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio (teisėjo atlyginimo) už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. priteisimo, neišsiaiškino nurodytų reikšmingų aplinkybių. Tai, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime išdėstytu teisės normų aiškinimu, galėjo turėti įtakos neteisingam materialinės teisės normų taikymui administracinėje byloje.
Kaip matyti, nurodytos aplinkybės nebuvo nagrinėjamos ir šioje administracinėje byloje. Todėl siekiant užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką taikant paminėtas materialinės teisės normas, nagrinėjamos bylos procesas yra atnaujintinas (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).
Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo ar turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (ABTĮ 156 str. 1 d.). Pareiškėjas šio termino nepraleido (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta 2007 m. gegužės 10 d., o prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiųstas paštu 2007 m. liepos 12 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįstas įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, todėl procesas atnaujintinas, o byla perduotina Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I10-1705/2002 pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Telšių rajono apylinkės teismui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl pažeistų teisių gynimo.
Perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.