Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Lrytas“ atstovei Aušrai Ižičkienei, atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos atstovui Viktorui Popandopulai, trečiojo suinteresuoto asmens Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovei Mėtai Adutavičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Lrytas“ skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Žmogaus teisių stebėjimo institutas dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčijamu sprendimu konstatuotas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 54 str. pažeidimas gali būti padarytas žeminant ar šaipantis iš konkretaus žmogaus, o ne apskritai skleidžiant informaciją apie abstrakčius asmenis, asmenų grupę. Asmens garbė ir orumas yra pažeidžiami apie konkretų identifikuojamą asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias. Pareiškėjo pateikta nepriklausomo specialisto lingvisto išvada patvirtina, jog nėra jokio lingvistinio pagrindo teigti, kad publikacijos objektas – visos moterys kaip visuomenės grupė (skiriama lyties pagrindu). Ši išvada įrodo, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, priimtas dėl neteisingo publikacijos suvokimo, todėl naikintinas. Be to, Asociacijos komisija nei komisijos posėdžio metu, nei prašydama pateikti paaiškinimus neužsiminė, kad svarstomas galimas Kodekso 54 str. pažeidimas, todėl pareiškėja neturėjo galimybių pateikti atsikirtimų dėl kaltinimo Kodekso 54 str. pažeidimu.

Žurnalistų etikos inspektorius nėra kompetentingas vertinti informacijos atitiktį žurnalistų profesinės etikos reikalavimams, tuo tarpu Asociacija yra žiniasklaidos savireguliavimo institucija, nagrinėjanti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai bei skleidėjai. Vien ta aplinkybė, kad Žurnalistų etikos inspektorius pripažino, jog informacija nėra draudžiama skelbti, dar nereiškia, kad ji atitinka visiems žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų profesinės etikos reikalavimams.

Atsakovė sutinka su specialisto lingvisto išvada, kad publikacijoje šaipomasi iš tam tikros moterų grupės – palaido elgesio merginų. Tačiau specialistas nevertino palaido elgesio merginoms publikacijoje priskiriamų būdo bruožų ir šių bruožų priskyrimo išskirtinai moterims. Dauguma publikacijoje aprašomų laisvo elgesio merginų bruožų yra neutralūs, t. y. visuomenėje priimtini ir būdingi tiek nemažai daliai moterų, tiek vyrų. Tačiau publikacijoje abejoms lytims būdingos savybės interpretuojamos taip, kad jeigu jos būdingos moteriai, vadinasi, ši moteris yra „kekšė“.

Publikacijos atveju kalbama ne apie konkretaus asmens garbės ir orumo pažeidimą, o apie draudimą šaipytis ir žeminti. Jeigu asmens garbė ar orumas gali būti pažeisti tik konkretaus asmens atžvilgiu, tai šaipymasis ir (ar) žeminimas įmanomi ir tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos asmenų grupės (tautybė, religija, rasė, lytis) atžvilgiu. Todėl pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas šiuo atveju gina ne tik pavienius asmenis, bet ir asmenų grupes.

Iš pirmojo publikacijos paragrafo matyti, kad publikacijos objektas yra visos moterys kaip visuomenės grupė, o publikacijos tikslas – surūšiuoti šią grupę į „padorias“ ir „kekšes“ bei formuoti nuostatą, kad pastarųjų būtina vengti. Pats moterų rūšiavimas į padorias ir „kekšes“ yra žeminančio ir diskriminacinio pobūdžio. Tuo tarpu pareiškėjo pateikiama lingvistinė išvada apie publikacijos intencijas yra prieštaringa, publikacijos teiginiai neįvertinti visapusiškai. Nors Visuomenės informavimo įstatymo ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatos įpareigoja žurnalistą ir viešosios informacijos rengėją nesieti neigiamų būdo bruožų su viena konkrečia lytimi, publikacijoje abejoms lytiems būdingos savybės vertinamos neigiamai, vaizduojamos kaip išskirtinai moteriškos. Atsižvelgiant į tai, kad publikacija buvo akivaizdžiai vertinamos ir rūšiuojamos moterys kaip visuomenės grupė, ir į tai, kad žurnalistas jų atžvilgiu vartojo žeminančią kalbą, siekė iš jų pasityčioti ir pažeminti, atsakovė pagrįstai priėmė sprendimą, jog pareiškėja pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 54 str. nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2016-01-13 Žmogaus teisių stebėjimo institutas gavo fizinio asmens pranešimą dėl naujienų portale „lrytas.lt“ 2016-01-13 skelbtos publikacijos „Kaip atpažinti kekšę?“, kuriame asmuo skundėsi, jog publikacija skatina neapykantą ir pagal abejotinus subjektyvius kriterijus skirsto žmones (šiuo atveju moteris) į priimtinas ir „smerktinas“ kategorijas.

Dėl Publikacijos 2016-01-14 Žmogaus teisių stebėjimo institutas su skundu kreipėsi į Visuomenės informavimo etikos asociaciją, Žurnalistų etikos inspektorę ir Lygių galimybių kontrolierę, prašydamas pagal kompetenciją ištirti skundą ir imtis priemonių.

Lygių galimybių kontrolierės tarnyba 2016-02-01 informavo, jog prašymą nagrinėti atsisako, nes straipsnių ar kitų viešų publikacijų galimai diskriminuojančios informacijos nagrinėjimas nėra priskirtas Tarnybos veiklos kompetencijai.

Žurnalistų etikos inspektorė 2016-01-25 raštu Nr. (SK-10) S-41 informavo Žmogaus teisių stebėjimo institutą, jog dėl publikacijos pradėjo tyrimą savo iniciatyva.

Žurnalistų etikos inspektorė 2016-04-25 priėmė sprendimą Nr. (SK-10) SPR-45, kuriuo baigė tyrimą, neradus Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto skundą posėdyje išnagrinėjusi Asociacija 2016-05-30 priėmė sprendimą Nr. EKS-8/16, kuriuo pripažino pareiškėją pažeidus Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 54 straipsnį, nes publikacijoje buvo įžeidžiai ir neetiškai kalbama apie moteris kaip visuomenės grupę, formuojama nuomonė, jog tam tikros neigiamos asmens savybės yra būdingos tik moterims ir (ar) smerktinos vien dėl jų lyties, gilinami lyčių stereotipai.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Visuomenės informavimo etikos asociacijos sprendimo, kuriuo pripažinta, kad publikacijoje „Kaip atpažinti kekšę?“ („lrytas.lt“, 2016-01-13) buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 54 str., teisėtumo bei pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Visuomenės informavimo įstatymas, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas bei Komisijos darbo reglamentas. Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 1 d. nustato, kad Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – Asociacija) savo veikla siekia užtikrinti Kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau šiame straipsnyje – Komisija) – kolegialus Asociacijos sprendimus pagal šio straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priimantis organas (Visuomenės informavimo įstatymo 46¹ str.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja ginčija ne tik Visuomenės informavimo etikos asociacijos 2016-05-30 sprendimo Nr. EKS-8/16 turinį, tačiau taip pat teigia, kad sprendimas priimtas pažeidžiant nustatytą procedūrą, teismas, analizuodamas ginčijamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pirmiausia įvertins Komisijos sprendimo priėmimo procedūrą, jos atitiktų teisės aktų reikalavimams.

Komisijos veikla reglamentuota Visuomenės informavimo įstatyme (toliau – VIĮ) ir jos pačios 2015-03-23 sprendimu patvirtintame Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamente (toliau – Reglamentas). VIĮ 461 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad: Komisija nagrinėja asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Etikos kodekso nuostatas (3 dalies 3 punktas); į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys (4 dalis); Komisija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais teisės aktais, taip pat Etikos kodeksu, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“ (5 dalis); Komisija dirba pagal Komisijos patvirtintą darbo reglamentą, priimdama sprendimus, turi teisę pasitelkti nepriklausomų ekspertų (6 dalis); viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali dėl jų kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą (7 dalis).

Reglamento 32 punkto e) papunktyje nustatyta, kad Komisijos posėdžio protokole nurodoma Komisijos narių svarstymo ir pasisakymų santrauka, o 41 punkte nustatyta, kad Komisijos sprendimas susideda iš įžanginės, konstatuojamosios ir rezoliucinės dalies, Komisijos sprendime turi būti glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, apskundimo tvarka. Nurodytas VIĮ ir Reglamento nuostatas įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, konstatuotina, kad Komisijai nagrinėjant Žmogaus teisių stebėjimo instituto skundą kilo pareiga laikytis Reglamente įtvirtintos tokių sprendimų priėmimo tvarkos, o jos priimto Sprendimo turinys privalo atitikti Reglamente keliamus reikalavimus be kita ko jame turi būti išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai. Nagrinėjamu atveju Komisijos sprendime yra glaustai nurodyta svarstytų klausimų esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, nurodytas teisinis reglamentavimas bei sprendimo apskundimo tvarka, todėl pripažintina, jog jis atitinka sprendimo formai keliamus reikalavimus, priimtas pagal nustatytą tvarką, o pareiškėjos argumentai, kad ginčijamas Komisijos sprendimas priimtas pažeidžiant nustatytą procedūrą objektyviai nepagrįsti.

Kadangi pareiškėja taip pat nesutinka su sprendimo turiniu, t. y. ta aplinkybe, kad pareiškėja pripažinta padariusi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus publikacijoje „Kaip atpažinti kekšę?“ („lrytas.lt“, 2016-01-13), teismas vertins, ar toks sprendimas pripažįstant pareiškėją įvykdžius Kodekso pažeidimus, yra teisėtas bei pagrįstas.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d. numato, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – Kodeksas) nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. nustato, kad visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje skleidžiama karo propaganda, kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu.

Žurnalistų profesinės etikos taisyklės, kurių laikymąsi prižiūri Komisija, įtvirtintos Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse (toliau – ir Etikos kodeksas). Etikos kodekso 54 str. nustatyta, kad žurnalistui, viešosios informacijos rengėjui draudžiama žeminti ar šaipytis iš žmogaus pavardės, rasės, tautybės, etniškumo jo religinių įsitikinimų, amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios ar fizinių trūkumų net tada, kai tas žmogus yra nusikaltęs.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ši teisė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena iš svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas teisės skleisti informaciją turinį (Konvencijos 10 str.), yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Taigi, Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y., neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 1976 m.; Obsertver ir Guardian prieš Jungtinę Karalystę, 1991 m.; De Haes ir Gijsels prieš Belgiją, 1997 m.; Lingens prieš Ausriją, 1986 m., bylose). Pastebėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio prasme viešosios informacijos rengėjams nedraudžiamas vaizduojamo objekto savybių padidinimas, perdėjimas, perkeltinės reikšmės pasakymas (hiperbolizavimas), tai patvirtinama ir Lietuvos teismų praktikoje, kurioje nurodoma, kad teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. S. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2003).

Teismo vertinimu, iš publikacijos turinio matyti, kad joje aprašomos moterys, kurios pagal joms būdingus publikacijoje aprašytus požymius gali būti priskiriamos nepadorioms („kekšėms“). Taigi publikacijoje, pagal autoriaus nustatytus kriterijus, moterys, atitinkančios nurodytus kriterijus, priskiriamos palaido elgesio moterų grupei. Todėl laikytina, kad publikacijos objektas yra ne visos moterys kaip visuomenės dalis, tačiau tik ta moterų grupė, kuri atitinka publikacijoje nurodytus nepadorioms moterims priskirtus kriterijus. Atkreiptinas dėmesys, kad iš publikacijos turinio matyti, kad nepadorioms moterims („kekšėms“) gali būti priskirtinos tik tos moterys, kurios atitinka visus straipsnyje nurodytus kriterijus, o ne pavienius. Nors Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 54 str. nuostatos draudžia žurnalistui, viešosios informacijos rengėjui žeminti ar šaipytis iš žmogaus lyties, teismo vertinimu straipsniu nėra siekiama pažeminti ar šaipytis iš visų moterų dėl jų lyties. Publikacijos turinys suponuoja, kad šiuo straipsniu buvo siekiama sudaryti šokiruojantį, trikdantį įspūdį taip pritraukiant skaitytojų dėmesį į aprašomą temą dėl atitinkamo publikacijoje aprašomo moterų elgesio, tačiau ne vien dėl jų lyties, t. y. moterys priskiriamos nepadorioms ne dėl to, kad jos yra moteriškos lyties, o dėl to, kad elgiasi pagal autoriaus publikacijoje nurodytus kriterijus.

Pabrėžtina ir tai, kad vertinant publikacijos atitiktį Kodekso reikalavimams, atsižvelgtina ir į straipsnio žanrą. Teismo vertinimu ginčo objektu esanti publikacija nėra informacinio, tačiau humoristinio, ironiško pobūdžio. Todėl tokiam straipsniu būdingas humoristinis stilius, ironizavimas, hiperbolizavimas, satyra, kitos vaizdingos išraiškos priemonės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad publikacijos turinys neperžengė teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomonę ribų, ja nebuvo siekiama diskriminuoti, įžeisti ar pažeminti visų moterų jų lyties pagrindu, todėl Visuomenės informavimo etikos asociacijos 2016-05-30 sprendimas Nr. EKS-8/16 dėl pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus publikacijoje „Kaip atpažinti kekšę?“ („lrytas.lt“, 2016-01-13) naikintinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 str. 1 d., dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėja nepateikė duomenų pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, šių išlaidų nenurodė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, o pareiškėja turi teisę per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti prašymą kartu su išlaidų pagrindimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Lrytas“ skundą tenkinti.

Panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos 2016-05-30 sprendimą Nr. EKS-8/16 dėl pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus publikacijoje „Kaip atpažinti kekšę?“ („lrytas.lt“, 2016-01-13).

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.