Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-25 · Administracinė byla Nr. I-8726-244/2016

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-11-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-12-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-25
Bylos Nr.
I-8726-244/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03278-2016-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
M. O.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. 1-8726-244/2016 Proceso Nr. 3-61-3-03278-2016-2 Procesinio Teisminio sprendimo kategorijos 15.2.3.2; 3.21

(S)(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjui M. O., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. O. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b.l. 1-5) nurodė ir posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2001-12-20 iki 2008-07-03, buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose buvo tamsu, prasta ventiliacija, apšvietimas, trūko oro, smirdėjo, visi kaliniai rūkė. Kamerose buvo pilna parazitų ir tarakonų, sienos su pelėsiu ir grybeliu. Kamerų langai maži, per juos neišsivėdindavo kamera, patekdavo mažai šviesos. Nepilnai atitvertas nuo kameros sanitarinis mazgas, tokiu būdu jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus nemokamai. Kamerose buvo laikomas kartu su ŽIV ir tuberkulioze sergančiais asmenimis. Kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir vertina 100 000 Eur. Pareiškėjas nurodo, jog šiuo atveju negali būti taikomas senaties tenninas, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnyje tai nenumatyta.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 13-17) nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pripažįsta, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų, ginčo laikotarpiu, atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji galėjo būti laikomi mažesnio, nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto normą, kamerose, tačiau nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, taip pat nurodė, jog visada stengiamasi, kad tai truktų kuo trumpesnį laiko tarpą. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Akcentavo, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau - ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį {ir., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą {žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-l50/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris, jo teigimu, prasidėjo nuo 2001-12-20 ir tęsėsi iki 2008-07-03. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016- 08-10 (b.l. 11). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdj, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta skundą teismui pateikė 2016 metais. Pagal CK

straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas - Lukiškių tardymo izoliatorius- kalėjimas (b.l. 13-17).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Asn-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties tenninas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus, emocinę depresiją. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl 2001-12-20 - 2008-07-03 laikotarpiui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK

str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi nusprendžia:

Pareiškėjo M. O. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaLiudmila Zaborovska