Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2010-02-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-87-382-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-11
Bylos Nr.
1A-87-382-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Pocius (pirm.), Violeta Miliuvienė, Valentinas Janonis
Nuteistasis
E. V.
Nukentėjusysis
I. S.
Kategorijos
Pranešėjas Z. Pocius Baudž. byla Nr. 1A-87-382/2010Teisėja A. Sadauskaitė Procesinio sprendimo kategorija2.1.7.4.1. (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. vasario 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

teisėjų Valentino Janonio, Violetos Miliuvienės,sekretoriaujant Jūratei Dužinskienei,dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei,gynėjui Steponui Cirtautui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. vieneriems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujanti BK 92 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. E. V. paskirta auklėjamojo pobūdžio priemonė – elgesio apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ir mokytis arba dirbti.

Iš E. V., o jam neturint lėšų, iš jo motinos S. V. nukentėjusiajai I. S. priteista 733 Lt žalos atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 5 d., apie 12 val. 55 min., prie Puodžių g. 1-ojo namo, Klaipėdoje, priėjęs prie B. S. pareikalavo mobiliojo ryšio telefono. Šiam atsisakius atiduoti telefoną, įrėmęs nukentėjusiajam į šoną nenustatytą daiktą, grasindamas papjauti, toliau reikalavo mobiliojo ryšio telefono, po to pats ištraukė nukentėjusiajam iš kišenės I. S. priklausantį 700 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, kuriame buvo 3 Lt vertės „Labas“ kortelė ir 30 Lt vertės atminties korta, ir jį pagrobė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas. Tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio tyrimo metu jis davė vienodus parodymus, kad 2008 m. gruodžio 5 d., apie 12.55 val., prie Puodžių g. 1-o namo, Klaipėdoje, iš B. S., kurio niekada nepažinojo, jokio mobiliojo ryšio telefono nereikalavo ir nepagrobė, jokio daikto, panašaus į peilį, neturėjo ir B. S. juo negrasino. Nuo policijos bėgo todėl, kad tamsiame automobilyje sėdėjęs vyriškis keistai į jį žiūrėjo, o kai jį pradėjo vytis ir pasakė, kad yra iš policijos, jis tada sustojo. Sulaikius buvo apieškotas, tačiau be jam priklausančių 2 mobiliojo ryšio telefonų, daugiau nieko pas jį (taip pat ir peilio) nerado.

Pagal BPK 191 str. ir 192 str. reikalavimus oficialiam atpažinimui apeliantas pateiktas nebuvo. Teismas rėmėsi vien B. S. parodymais, kurie nėra tokie patikimi, kad jais būtų galima patikėti, nes jis galėjo apsirikti ir jį supainioti su kitu, taip pat apsirengusiu vaikinu. Jeigu jis ir būtų apiplėšęs B. S., tai toje pačioje vietoje nebūtų laukęs, kol atvažiuos policija ir sulaikys.

Daugiau šioje baudžiamojoje byloje objektyvių ir tiesioginių liudytojų kurie galėtų, patvirtinti, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, nėra. Kartu su B. S. buvęs jo draugas M. B. vaikino, kuris buvo priėjęs prie B. S., veido neįsidėmėjo ir nematė, kaip iš jo buvo pagrobtas telefonas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 1.1., 3.1.8 punktuose išdėstytų reikalavimų apkaltinamajam nuosprendžiui, grindė nuosprendį prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę, o visos nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Taigi jis nedalyvavo B. S. apiplėšime, todėl yra nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. Anksčiau teistas nebuvo, mokosi (duomenys neskelbtini), motina turi neįgalumą, nedirba.

Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino E. V. kaltu dėl B. S. apiplėšimo. Nuteistojo versija, kad jis B. S. neapiplėšė, visiškai paneigta teismo ištirtais įrodymais. Nukentėjusysis B. S. parodė, kad 2008 m. gruodžio 5 d., apie 12.45 val., jis su draugu M. B. ėjo iš mokyklos. Iš skersgatvio netoli kavinės „Lietuviški patiekalai“ išbėgo E. V., priėjo prie jo ir pareikalavo telefono. Jis atsisakė duoti, tada kaltinamasis įrėmė į šoną kažkokį kietą daiktą, ką konkrečiai, nematė, bet galvoja, kad tai buvo peilis, ir pareikalavo telefono. Pagrasino, kad papjaus. Jis buvo išsigandęs ir suprato, kad daiktas kurį įrėmė į šoną, gali būti peilis. E. V. viena ranka laikė įrėmęs jam į dešinį šoną kažkokį daiktą, o kita ranka iš kelnių kišenės ištraukė ten buvusį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“. Netrukus jis priėjo prie M. B., kuriam pasakė, kad ką tik iš jo atėmė mobiliojo ryšio telefoną. Tada jis paskambino mamai I. S. ir pasakė, kas nutiko. Su mama atvyko į 2-ą policijos komisariatą, kur parašė pareiškimą ir išvyko policijos darbuotojui parodyti vietą, kur viskas įvyko. Atvykus tarnybiniu automobiliu prie namo, kuriame įsikūrę „Lietuviški patiekalai“, dar neišlipus iš automobilio, jis pamatė E. V.. Jis E. V. atpažino iš veido bruožų, ūgio, bei kūno sudėjimo, apsirengimo. Apie tai jis pasakė policijos darbuotojui, kuris išlipęs iš automobilio, ėmė vytis vaikiną, tačiau E. V. pabėgo. Tuomet jie automobiliu atvyko prie kavinės „Du gaideliai“, kur netrukus vėl pastebėjo E. V.. Policijos darbuotojas ėmė vytis, o jis liko automobilyje. Po kelių minučių pamatė policijos darbuotoją, kuris vedėsi E. V.. Jis gerai atsiminė vaikiną, kuris pagrobė iš jo mobiliojo ryšio telefoną, nes buvo praėję nedaug laiko.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde bando įtikinti teismą nukentėjusiojo parodymų nepatikimumu, teigdamas, kad nukentėjusysis atpažindamas galėjo jį supainioti su kitu panašiai apsirengusiu asmeniu, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis iškart po įvykio be jokių dvejonių parodė, kad gerai įsidėmėjo jį apiplėšusį asmenį: jis buvo apie 16 m. amžiaus, 170 cm ūgio, tarp vidutinio ir smulkaus kūno sudėjimo, trumpai kirptais tiesiais šviesios spalvos plaukais, pailgo veido, buvo apsirengęs juodu sportiniu kostiumu, kurio viršutinė dalis su raudonos spalvos papuošimu bei kapišonu, ant nugaros turėjo juodos ir raudonos spalvos kuprinę (t. 1, b. l. 17), teisme parodė, kad jis praėjus neilgam laiko tarpui po apiplėšimo E. V. atpažino ne tik iš rūbų, bet ir iš veido bruožų, ūgio bei kūno sudėjimo. Taip pat pažymėtina ir ta aplinkybė, kad iš policijos pareigūno M. Y. parodymų matyti, jog būtent šis pareigūnas, kartu su nukentėjusiuoju ir jo mama nuvykęs į įvykio vietą, pirmasis pastebėjo E. V., kuris nuo automobilio ėjo 10–15 m atstumu ir atsisukęs veidu į automobilį (beje, tai patvirtina ir nuteistojo parodymai, kad jis pradėjo bėgti, nes matė, kaip į jį įtartinai žiūri vyriškis) kaip asmenį, panašų į nukentėjusiojo apibūdintą plėšiką, ir neapsiriko – nukentėjusysis, nors ir sėdėjo automobylyje, tačiau, kaip jau aptarta, nuteistąjį matė iš priekio, todėl neabejodamas jį atpažino iš anksčiau nurodytų požymių, apibūdinančių E. V., visumos. Taigi kolegijai nekyla abejonių, jog nukentėjusysis B. S. iš gerai įsidėmėtų bendrų bruožų ir vilkėtų drabužių atpažino, o policijos pareigūnas M. Y. sulaikė būtent nukentėjusįjį apiplėšusį asmenį.

Tos aplinkybės, kad nukentėjusysis po įvykio praėjus 1–2 val. atpažino E. V. realioje gyvenimiškoje situacijoje ir jį vėliau atpažino per akistatą, neabejotinai apsirengusį kitais drabužiais, rodo, kad jo parodymas nukentėjusiajam atpažinti būtų akivaizdžiai formali procedūra, todėl nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad be šios procedūros atlikimo nėra pagrindo tikėti nukentėjusiojo parodymais, yra nepagrįstas.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra objektyvių ir tiesioginių liudytojų, kurie galėtų patvirtinti, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Nors liudytojas M. B. ir negalėjo atpažinti E. V., nes dėl išgąsčio ir prasto regėjimo neįsidėmėjo jį apibūdinančių požymių, tačiau jis patvirtino, kad įvykio metu jis su nukentėjusiuoju B. S. ėjo kartu, nepažįstamas vaikinas iššoko iš kiemo ir priėjo prie nukentėjusiojo, jis buvo apsirengęs juodais drabužiais ir ant pečių turėjo kuprinę, po to, kai vaikinas nubėgo, prie jo priėjo nukentėjusysis B. S., jis buvo išsigandęs, o vėliau pasakė, kad iš jo vaikinas pagrobė telefoną. Taigi minėtas liudytojas M. B., nors ir ne visiškai, tačiau iš dalies patvirtino nukentėjusiojo parodymus.

Nuteistojo kaltės dėl įvykdyto nusikaltimo nepaneigia ir aplinkybė, jog sulaikant pas jį nebuvo rastas pagrobtas telefonas. Iš bylos matyti, kad E. V. netoli įvykio vietos buvo pastebėtas praėjus 1–2 val. po nusikaltimo padarymo, pirmą kartą sugebėjo pabėgti nuo policijos pareigūno M. Y., tačiau praėjus neilgam laiko tarpui kitoje vietoje vis dėlto buvo sulaikytas. Įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, kad po apiplėšimo E. V. turėjo pakankamai daug laiko atsikratyti pagrobtu telefonu, todėl paties pagrobto telefono neradimo faktas nėra pagrindu abejoti nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiojo parodymais, kad telefoną pagrobė būtent nuteistasis.

Iš nukentėjusiojo parodymų, kuriais, kaip jau aptarta, nėra pagrindo netikėti, apie tai, kad tuo metu, kai E. V. įrėmė į šoną kažkokį kietą daiktą ir pagrasino, kad papjaus, jis suprato, kad daiktas, kurį įrėmė į šoną, gali būti peilis, ir išsigandęs bijojo pajudėti, akivaizdu, kad nukentėjusiajam tokie E. V. veiksmai atrodė realūs ir jis nesipriešino apieškomas. Kolegijai nekyla abejonių, kad už nukentėjusįjį žymiai vyresnis E. V. suvokė, jog tokių jo veiksmų pakaks palaužti mažamečio pasipriešinimą bei pagrobti telefoną, ir būtent tokio tikslo siekė, grasindamas pavartoti fizinį smurtą kaip priemonę svetimam turtui pagrobti.

Visiškai neįtikima ir nuteistojo versija, jog jis pamatęs, kad automobilyje sėdintis žmogus į jį įtariai žiūri, pradėjo bėgti, nes bijojo būti sumuštas. Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo argumentais, paneigiančiais šią nuteistojo versiją, ir jų nebekartoja.

Kaip niekinius kolegija vertina ir nuteistojo samprotavimus, neva nelogiška yra tai, kad jis apiplėšęs mažametį dvi valandas buvo nusikaltimo vietoje. Akivaizdu, kad nuteistasis atsidūrė netoli nusikaltimo vietos, pernelyg pasitikėdamas savimi ir aiškiai nesitikėdamas, jog gali būti atpažintas ir sulaikytas. Be to, netoli yra mokykla, kurioje jis mokėsi.

Taigi nuteistojo E. V. kaltė dėl B. S. apiplėšimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę plėšimo būdu pagrobus svetimą turtą. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas ir teisėtas ir naikinti ar keisti jį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas PociusTeisėjai Valentinas JanonisVioleta Miliuvienė