Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. K., V. A. ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė, laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose; K. K. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; V. A. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

Šiuo nuosprendžiu V. A. ir E. P. išteisinti pagal BK 149 straipsnio 2 dalį nenustačius, kad kaltinamieji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Iš nuteistųjų E. P., K. K. ir V. A. priteista solidariai 8 (aštuoni) litai L. A. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. P., ir V. A. ir K. K. pirmosios instancijos teismas nuteisė už tai, kad jie 2004 m. birželio 12 d. apie 22.30 val., nukentėjusiojo L. A. name, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, grasindami prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą – jį sumušti, atvirai vertė L. A. perduoti jiems 200 litų, ir taip įvykdė turto prievartavimą.

E. P. ir V. A. dėl kaltinimo tuo, kad jie veikdami bendrininkų grupe 2004-06-12, apie 23.30 val., L. A. namo kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą, lytiškai santykiavo su N. B. prieš jos valią, išteisinti nenustačius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras dėl apkaltinamojo nuosprendžio dalies nurodo, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai E. P., K. K. ir V. A. veiksmus perkvalifikavo iš BK 181straipsnio 2 dalies į 181 straipsnio 1 dalį, t.y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nepagrįstai teismas aiškino, kad fizinis smurtas buvo panaudotas L. A. sugyventinės N. B. atžvilgiu, negalėjo išgąsdinti nukentėjusiojo, nes jis yra amžiumi vyresnis ir fiziškai stipresnis. Ši teismo išvada yra neteisinga, kadangi fizinis smurtas, kaip kvalifikuojantis BK 181 straipsnio 2 dalies požymis, laikytinas ne tik asmens, iš kurio yra prievartaujamas turtas atžvilgiu, bet ir nukentėjusiojo artimųjų atžvilgiu. Šiuo atveju fizinio smurto panaudojimas N. B. atžvilgiu, prievartaujant turtą iš L. A., laikytinas BK 181 straipsnio 2 dalies kvalifikuojančiu požymiu.

Skunde prokuroras taip pat teigia, jog V. A. ir K. K. taip pat buvo kaltinami, kad ir 2004-06-14 apie 19.30 val., tęsdami savo nusikalstamą veiką, atėjo pas nukentėjusįjį L. A. į namus, kur V. A. grasinant fiziniu smurtu - panaudoti nukentėjusiojo atžvilgiu peilį, nupjauti jam ausį bei grasinant sunaikinti jo turtą - sudeginti namą, toliau vertė L. A. perduoti turtą - 200 litų. Tačiau teismas dėl šios kaltinimo dalies jokio sprendimo nepriėmė, tuo padarydamas baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą. Ši kaltinimo dalis, prokuroro manymu, išnagrinėjus baudžiamąją bylą teisme, pasitvirtino. Nukentėjusieji L. A. ir N. B. nurodė, kad nuteistieji V. A. ir K. K. buvo atėję ir 2005-06-14. V. A. grasinant panaudoti fizinį smurtą, panaudoti peilį, jie reikalavo 200 litų. Taip pat abu nuteistieji patvirtino, kad lankėsi pas L. A. po to atvejo, kai buvo pas nukentėjusiuosius trise, kartu su E. P. 2004-06-12. Šio apsilankymo priežastį jie aiškino nenuosekliai - neva ieškant E. P. ar paimti iš L. A. 200 litų skolą, kuriuos jis buvos skolingas E. P. Tačiau nukentėjusysis L. A. bei pats kaltinamasis E. P. kategoriškai nurodė, kad jokios skolos nebuvo. Todėl keičiant nuosprendį šioje dalyje, aprašomojoje nuosprendžio dalyje, nurodant K. K. ir V. A. padarytus nusikalstamus veiksmus, būtina nurodyti ir šiuos aptartus nuteistųjų padarytus tęstinius nusikalstamus veiksmus, turto prievartavimo iš L. A. epizode.

Išteisinamojoje nuosprendžio dalyje prokuroras nurodo, jog ši nuosprendžio dalis yra nepagrįsta ir šioje kaltinimo dalyje teismo išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Todėl nuosprendis dalyje dėl E. P. ir V. A. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymus, neatkreipė dėmesio, kad N. B. išžaginimo faktas buvo išaiškintas atliekant ikiteisminį tyrimą dėl turto prievartavimo. Išties į policiją su pareiškimu dėl turto prievartavimo L. A. kreipėsi tik 2005-07-22, t.y. praėjus daugiau kaip mėnesiui po įvykio. Tačiau tiek L. A., tiek N. B. nuo pat jų pirmos apklausos paaiškino šią aplinkybę, o būtent, kad bijojo nuteistųjų, nes jie ne vieną kartą grasino. L. A. apklaustas nenurodė, kad N. B. buvo išžaginta, nors apie tai jis žinojo. Tačiau tai galima paaiškinti tuo, kad kaip matyti iš 2004-07-29 jo apklausos protokolo, jis nežinojo, kur tuo metu buvo N. B., kurią pareigūnams pavyko surasti ir apklausti tik 2004-08-25 ir apie išžaginimą jis tuo metu nutylėjo, nes jo ryšiai su N. B. buvo nutrūkę. N. B. nuo pat pirmos apklausos nurodė, kad ją išžagino E. P. ir V. A. ir pareiškė prašymą pripažinti ją dėl to nukentėjusiąja. Tai, kad ji pareiškimą dėl išžaginimo parašė tik 2004-09-17, nesudaro pagrindo jos parodymus vertinti kritiškai, nes ji bijojo nuteistųjų keršto, be to ikiteisminio tyrimo pradėjimui pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, nukentėjusiojo skundas (pareiškimas) nereikalingas. Taip pat L. A. nurodė, kad po to, kai V. A. panaudojo fizinį smurtą prieš N. B., E. P. kartu su V. A. nutempė jo sugyventinę į gretimą kambarį. Jis tuo metu nieko negalėjęs padaryti, kadangi šalia jo visą laiką stovėjo K. K. ir įsakęs jam nesikišti. L. A. girdėjo iš kambario sklindančius N. B. riksmus ir supratęs, kad ji buvo žaginama. Kai E. P., V. A. ir K. K. pasišalino, jis nuėjęs į kambarį pamatė N. B. gulinčią ant grindų, jos kelnaitės buvo numautos, ji verkė ir drebėjo. Todėl tokie L. A. parodymai patvirtina N. B. bei nuteistojo E. P. parodymus dėl išžaginimo. Be to, neteisinga teismo išvada dėl L. A. parodymų vertinimo kritiškai, kadangi nukentėjusysis pyko ant nuteistojo V. A. , nes iš E. P. buvo sužinojęs, kad pastarasis ir sudegino jo sodo namelį. Teismas neįvertino, kad L. A. apie tai E. P. pasakė tuo metu, kai ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo baigtas.

Prokuroras skunde taip pat nurodo, jog be nukentėjusiųjų parodymų, V. A. ir E. P. kaltę įrodo ir paties nuteistojo E. P. parodymai. Akistatos metu tarp nukentėjusiosios N. B. ir E. P., pastarasis patvirtino, kad 2004-06-12 N. B. buvo išžaginta. Apklaustas įtariamuoju E. P. kategoriškai nurodė, kad po to kai V. A., paėmęs N. B. už plaukų, trenkė jos galvą į grindis, jis su V. A. nutempė N. B. į kitą kambarį, kur ją paguldė ir V. A. atliko su ja lytinį aktą, o jis laikė nukentėjusiosios rankas pastarajai už galvos. Tokius parodymus nuteistasis davė ir bylą nagrinėjant teisme. Prieštaravimai, esantys E. P. parodymuose yra neesminiai ir visiškai jų atmesti kaip nepatikimų negalima. Be to, jie sutampa su nukentėjusiųjų parodymais dėl išžaginimo fakto. Teismas nurodęs, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykio vieta neapžiūrėta, neišliko rūbai, su kuriais N. B. buvo apsivilkusi įvykio vakarą, tačiau tam paaiškinti yra objektyvios priežastys - namas, kuriame buvo išžaginta N. B. 2004-07-15 sudegė, kartu su jame buvusiais nukentėjusiųjų daiktais.

Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė išvadą, kad nenustatytas išžaginimo faktas, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė E. P. ir V. A. išteisinimo pagrindą - nenustačius jų dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Šios teismo išvados neatitinka nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytam išteisinimo pagrindui.

Be to, prokuroras skunde teigia, kad teismas, paskyręs E. P. bausmę, jos nesubendrino su 2004-12-21 Vilniaus m. trečiojo apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis.

Todėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl E. P. ir V. A. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir E. P. ir V. A. pripažinti kaltais pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir nuteisti: E. P. laisvės atėmimu 2 (dviems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, o V. A. nuteisti laisvės atėmimu 4 (keturiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Nuosprendžio dalį dėl E. P., K. K. ir V. A. pripažinimo kaltais pagal BK 181 straipsnio 1 dalį prokuroras prašo pakeisti. Visų trijų nuteistųjų veikas iš BK 181 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį ir jį nuteisti: E. P. laisvės atėmimu 2 (dviems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; K. K. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; V. A. nuteisti laisvės atėmimu 3 (trims) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, taikant dalinio bausmių sudėjimo būdą, E. P. paskirtas bausmes subendrinti tarpusavyje ir su bausmėmis paskirtomis jam 2004-12-21 Vilniaus m. 3-čiojo apylinkės teismo nuosprendžiu ir galutinę bausmę E. P. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsniu V. A. taikant dalinio bausmių sudėjimo būdą V. A. paskirtas bausmes subendrinti ir subendrintą bausmę paskirti 5 (penkerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Apeliaciniame skunde nuteistasis K. K. nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas. Nuteistasis skunde teigia, kad teismas, posėdžio metu remdamasis įrodymais, nenurodė parodymų, kuriais remiantis padarė išvadą, jog jis buvo šalia kitų nuteistųjų, kai šie reikalavo iš nukentėjusiojo L. A. 200 Lt. Be to, nuteistasis skunde tvirtina, jog nuosprendyje nėra duomenų, pagrindžiančių išvadą, jog nukentėjusiojo atžvilgiu buvo grasinama pavartoti smurtą siekiant perduoti turtą. Nuteistasis nurodo, kad byloje nepaneigta, jog jis pas L. A. ėjo tik atsiimti E. P. skolos, kad skolą grąžins E. P. L. A. yra nurodęs akistatos su K. K. metu.

Nuteistasis K. K. skunde nurodo, jog teismas, kritiškai vertindamas proceso dalyvių parodymus, vienus atmeta, o kitais tiki. Teismas nepagrindė, kodėl vienais parodymais tiki, o kitais netiki. Esant prieštaringiems parodymams ir nesant objektyvių įrodymų, teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio.

Teismas taip pat neteisingai nurodė nuteistojo gimimo metus, o skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad įvykio metu K. K. buvo nepilnametis.

Skunde nuteistasis K. K. prašo apeliacinio teismo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis ir mano, jog nėra surinkta objektyvių, patikrintų ir neginčijamų duomenų, kad buvo padarytas turto prievartavimas.

Nuteistasis V. A. skunde nurodo, jog jis kartu su K. K. atsitiktinai sutiko E. P., kuris pasiūlė eiti pas nukentėjusįjį L. A., kuris yra skolingas jam pinigų. Pagrindo netikėti E. P. žodžiais jis neturėjo, jokio susitarimo prievartauti turtą nebuvo. Nuteistasis V. A. nurodo, jog nukentėjusysis L. A. jį apkalbėjo dėl turto prievartavimo. Taip pat nėra teisingi ir E. P. parodymai, kadangi šis nuteistasis, siekdamas save apginti, apkalbėjo apeliantą. Nuteistasis V. A. mano, jog E. P. duodamas neteisingus parodymus jam keršijo.

Nuteistasis V. A. prašo apeliacinio teismo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Tačiau, jeigu teismas manys, kad apeliantas vis gi yra kaltas, prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Apeliantas nurodo, jog jis yra pirmą kartą nuteistas, ankščiau nebuvo baustas administracinėmis nuobaudomis, turėjo darbą, gyveno kartu su tėvais.

Taip pat jeigu teismas manys, jog buvo padaryti neteisėti veiksmai, nuteistasis skundu prašo, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl jo veiksmų teisinio įvertinimo pagal savavaldžiavimo požymius. Nuteistasis mano, kad galima spręsti klausimą dėl bylos nutraukimo esant administracinio teisės pažeidimo požymiams arba, jeigu teismas manys, kad buvo nusikalstama veika, nuteistasis prašo ją kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir bausti atsižvelgiant į tai, jog jis yra teisiamas pirmą kartą, turi darbą bei šeimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistieji V. A. ir K. K. ir jų gynėjos prašo jų apeliacinius skundus patenkinti, o Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis E. P. ir jo gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų skundus atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo K. K. apeliaciniai skundai patenkinami iš dalies, o nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Šioje pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalyje kolegija iš dalies patenkina prokuroro ir nuteistojo K. K apeliacinius skundus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustato, kad apygardos teismas nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos duomenimis nustatytų bylos aplinkybių, nes nepagrįstai pašalino iš kaltinimo turto prievartavimu kvalifikuojančią aplinkybę, jog 2004-06-12 bendrininkų grupe prievartaujant turtą buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusiojo L. A. draugę – N. B. Tokia apygardos teismo išvada sąlygojo tai, kad visų nuteistųjų veikai buvo netinkamai pritaikyta BK Specialiosios dalies norma ir jų veika apygardos teismo nuosprendyje buvo kvalifikuota ne pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, o BK 181 straipsnio 1 dalį. Be to apygardos teismas, skirdamas bausmes K. K., neatsižvelgė, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, skirdamas bausmes K. K. ir E. P. nesilaikė nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių bendrosios BK dalies normų ir nesilaikė BK 63 straipsnyje 1 dalyje ir 9 dalyje esančių būtinųjų reikalavimų teismui subendrinti bausmes, jei nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio priėmimo nagrinėjamoje byloje dar padarė ir kitus nusikaltimus.

Visų pirma, nustatydamas nuteistųjų atlikto nukentėjusiojo L. A. turto prievartavimo aplinkybes, atlikto turto prievartavimo būdą, apygardos teismas nepagrįstai atmetė kaltinimuose inkriminuotą aplinkybę, jog 2004-06-12 bendrininkų grupe prievartaujant turtą buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusiojo L. A. draugę - nukentėjusiąją N. B.

Pasirinkęs tinkamą įrodymų vertinimo būdą t.y. nukentėjusiųjų parodymais tikėti ne besąlygiškai, o tiek, kiek jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus nebuvo nuoseklus ir neatsižvelgė i tai, kad apie V. A. padarytą apie N. B. sumušimą tuoj po reikalavimo perduoti 200 Lt, tvirtina ne vien nukentėjusieji. Tokias aplinkybes taip pat nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodo ir nuteistasis E. P., nukentėjusiosios burnoje išties yra matomas nuskilęs priekinis dantis. Apie V. A. atlikto smurtinio veiksmo detales, šio veiksmo motyvą nukentėjusiųjų ir E. P. parodymai pilnai sutampa. Nukentėjusieji šias aplinkybes viso proceso metu iš esmės nurodė nuosekliai, patvirtino tai akistatose, patvirtino pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu nuteistųjų K. K. ir V. A. parodymai apie tai, kokius konkrečiai veiksmus jie 2006-06-12 atliko viso proceso metu nebuvo vieningi. Ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių K. K. teigė, kad vis tik buvo užėjęs į nukentėjusiojo sodo namelio vidų, kalbėjosi su L. A. virtuvėje (1 t. b. l. 146-147,154), tuo tarpu baigiant ikiteisminį tyrimą ir teisme, jau kaip ir V. A., nurodė, kad į sodo namelį buvo įėjęs vien tik E. P. Tokiais nuteistųjų parodymais dėl jų savitarpio prieštaringumo, nenuoseklumo ir neatitikimo kitiems bylos duomenims, apeliacinės instancijos teismas nesiremia. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme ekspertas R. Raudys nustatė, kad N. B. burnoje yra rastas nuskilęs dešinės pusės pirmas viršutinis dantis, yra likę 1/8 danties vainikėlio, nuskilusio danties projekcijoje yra randas, rodantis kad danties nukėlimo vietoje yra buvusi muštinė žaizdelė, sužalojimas galėjo būti padarytas ir 2004 -06-12.

Kolegija mano, kad nėra aplinkybių ar motyvų, trukdančių pripažinti nukentėjusiųjų parodymus, E. P. parodymus ir teisės medicinos duomenis įrodymais, patvirtinančiais, kad nukentėjusiosios atžvilgiu turto prievartavimo metu buvo naudotas smurtas. Netikėtas ir brutalus fizinio smurto vartojimas prieš nukentėjusiajam artimą moterį, šiai įsikišus į pokalbį su nuteistaisiais ir bandant užstoti L. A. (pačiupimas nukentėjusiosios už plaukų ir trenkimas jos galvos į grindis), akivaizdžiai buvo skirtas įbauginti nukentėjusįjį, sustiprinti grasinimą, kad mažiau liktų tikimybės, jog nukentėjusysis, kitą kartą turto prievartautojams atėjus, atsisakys įvykdyti reikalavimą perduoti reikalaujamus 200 Lt.

Apygardos nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad L. A., neturėjo išsigąsti suduoto smūgio N. B., nes jis už nuteistuosius vyresnis ir fiziškai stipresnis, yra nepagrįsta. Imtina domėn, kad turtą iš nukentėjusiojo nakties metu sode esančiame namelyje prievartavo trys grėsmingai nusiteikę, turintys pakankamai fizinės jėgos asmenys. Turto prievartavimo eiga aiškiai rodo, kad grasinimai pavartoti smurtą, jei nuteistieji negaus pinigų, buvo ne vien tušti žodžiai. Ta aplinkybė, kad prieš patį nukentėjusįjį L. A. nebuvo vartotas smurtas, nėra aplinkybė, kuri neleistų nuteistųjų veikos kvalifikuoti pagal 181 straipsnio 2 dalį. Prokuroro skundo argumentas, jog fizinis smurtas, kaip kvalifikuojantis BK 181 straipsnio 2 d požymis, laikytinas ne tik asmens, iš kurio yra prievartaujamas turtas atžvilgiu, bet ir trečiųjų asmenų, tame tarpe ir artimų nukentėjusiajam, atžvilgiu, kolegijos manymu, yra priimtinas ir teisingas. Fizinio smurto panaudojimas N. B. atžvilgiu, prievartaujant turtą iš L. A., teisiškai įvertinant nuteistųjų veiksmus, laikytinas BK 181 straipsnio 2 dalį kvalifikuojančiu požymiu. Tai atitinka ir 1996-06-21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 7 punkto išaiškinimą, kur nurodoma, kad fizinio smurto panaudojimas turto prievartavimo atveju apima ir smūgių sudavimą, kai smurtas naudojamas ne kitais motyvais, o kaip nukentėjusiojo įbauginimo forma.

Ta aplinkybė, kad E. P. ir K. K. patys fizinio smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, nešalina jų baudžiamosios atsakomybės dėl kvalifikuoto turto prievartavimo. Visi nuteistieji veikė siekdami vieningo tikslo – išgauti iš L. A. neva skolingus E. P. 200 Lt. 2004-06-12 E. P. ir V. A. tiesiogiai pateikė nukentėjusiajam neteisėtą turtinį reikalavimą, grasino smurtu, V. A. jį panaudojo prieš nukentėjusiąją N. B., K. K. buvo šalia bendrininkų, žodžiu draudė L. A. apginti N. B. Todėl visi nuteistieji laikytini bendravykdytojais, o nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe. Tačiau ši aplinkybė teisinio vertinimo požiūriu lieka tik faktine ir negali būti pripažinta nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes apygardos teismas nuosprendyje šios aplinkybės sunkinančia nepripažino ir prokuroras skunde to neprašo. Šios aplinkybės pripažinimas sunkinančia peržengtų apeliacinių skundų ribas. Nuteistųjų padėtis negali būti pabloginama daugiau, negu to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Antra, apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis negali būti teisėta ir pagrįsta, nes apygardos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl visos V. A. ir K. K. kaltinimuose ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotos turto prievartavimo veikos. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, bylos teisminio nagrinėjimo metu daugiausiai prokuroro iniciatyva buvo aiškinamasi ir šiems nuteistiesiems inkriminuotos tęstinės nukentėjusiojo L. A. atžvilgiu 2006-06-14 padarytos turto prievartavimo veikos aplinkybės. Tačiau teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio reikalavimus, nuosprendyje nenurodė ar šios aplinkybės pasitvirtino, ką teismas nustatė šioje kaltinimo dalyje, ar tęstiniai turto prievartavimo veiksmai pripažinti įrodytais, jei ne tai kodėl. Apeliacinės instancijos teismas tokį pažeidimą vertina kaip BPK pažeidimą, kuris iš esmės sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį. Toks pažeidimas galimas ištaisyti apeliacinės instancijos teisme priimant naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas).

Įvertinus pirmosios instancijos teismo teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus bylos duomenis ir papildomai apeliacinės instancijos teisme patikrintas bylos aplinkybes (2 t. b. l. 160), kolegija daro išvadą, jog yra pagrįsti prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad 200 Lt turto prievartavimas iš L. A. vyko ne tik 2004-06-12, bet nuteistųjų V. A. ir K. K. pastangomis tęsėsi ir 2004-06-14 apie 19.30 val.

Iš patikrintų teisme nukentėjusiųjų L. A. ir N. B. parodymų matyti, kad V. A. bei K. K. ir 2004-06-14 vakare vėl buvo atėję į sodo namelį, kuriame tuo metu buvo abu nukentėjusieji ir vėl abu reikalavo duoti 200 litų. V. A. pačiupęs iš virtuvės peilį, grasino juo L. A. nupjauti ausį. L. A. išsigando ir nuo nuteistųjų pabėgo, pasislėpė sode. Nukentėjusiųjų parodymai tarpusavyje sutampa ir apie esminius nuteistųjų veiksmus tiek ikiteisminio bylos tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu yra nuoseklūs. L. A. dar ir patvirtinti akistatoje su K. K. (1t. b. l. 155) ir su V. A. (1 t. b. l. 208). Todėl kolegija jais remiasi. Patikrinusi bylos medžiagą kolegija nustato, kad iš pateiktame kaltinime nurodytų aplinkybių viso proceso metu nukentėjusieji nėra tvirtinę tos aplinkybės, kad 2004-06-14 buvo grasinta sudeginti sodo namelį, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina.

Tuo tarpu nuteistųjų V. A. ir K. K. parodymai apie jų veiksmus 2004-06-14 vakare prie nukentėjusiojo sodo namelio yra akivaizdžiai nenuoseklūs. Apeliacinės instancijos teisme jie abu pripažino, kad vis tik buvo prie nukentėjusiojo sodo namuko, tačiau tik todėl, kad pas nukentėjusįjį ieškojo E. P. Pats E. P. neigia, kad, kad jis kitiems nuteistiesiems būtų sakęs, jog jis 2004-06-14 vakare bus būtent pas L. A. Iš nustatytų 2004-06-12 dienos turto prievartavimo aplinkybių matyti, kad E. P. ir kitų nuteistųjų santykiai su L. A. po pastarojo atžvilgiu padaryto turto prievartavimo tikrai nebuvo draugiški. Taigi neįtikėtina, kad E. P. pas nukentėjusįjį svečiuotųsi, o kiti du nuteistieji iš anksto tai žinodami, E. P. ieškotų. Nuteistasis V. A. kolegijai negalėjo paaiškinti, kodėl jis ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju (1 t. b. l. 201) pripažino 2004-06-14 vis tik buvęs nukentėjusiojo sodo namuko viduje, turėjęs rankose peilį, o teisminio bylos nagrinėjimo metu šias aplinkybes neigia. K. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad 2004-06-14 neva ieškant E. P. vis tik buvo su L. A. kalba apie pinigų grąžinimą. Iš tokio V. A. ir K. K. parodymų nenuoseklumo, nesugebėjimo paaiškinti iškilusio nelogiškumo dėl vizito pas L. A. 2006-06-14 tikslo, parodymų prieštaringumo tarpusavyje, darytina išvada, kad jų parodymais remtis negalima, nes jie nėra nukreipti objektyvios tiesos nustatymui.

Taigi nuteistųjų veiksmai prievartaujant turtą iš L. A. neapsiribojo vienu tik 2004-06-12 atliktais nusikalstamais veiksmais. K. K. ir V. A. pinigų reikalavimas iš L. A. grasinant panaudoti fizinį smurtą peiliu tęsėsi ir 2004-06-14. Nusikaltimų nuosavybei bylose paprastai teismas kaip tęstinę nusikalstamą veiką kvalifikuoja tokią veiką, kurią sudaro keli tapatūs veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, dėl to paties nusikaltimo dalyko, grobimo atveju turtą grobiant iš to paties šaltinio, o svarbiausiai apjungti vieningu sumanymu (vieninga tyčia). Šioje byloje kaip tik ir nustatytos tokios aplinkybės. Jei nustatyta, kad asmuo padarė tęstinę nusikalstamą veiką, tai nelaikoma, kad jis padarė kelias nusikalstamas veikas (BK 63 straipsnio 10 dalis).

Todėl apeliacinės instancijos teismo kolegija naujame nuosprendyje nustato, kad E. P., K. K. ir V. A., veikdami bendrininkų grupe, 2004-06-12, apie 22.30 val. nukentėjusiojo L. A. gyvenamame sodo namelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, grasindami prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą – jį sumušti, ir panaudojus fizinį smurtą, o būtent V. A. sodo namelio virtuvėje sugriebus nukentėjusiąją N. B. už plaukų ir trenkus jos galvą veidu į grindis, K. K. žodžiu draudžiant L. A. apginti N. B. V. A. panaudoto smurtavimo metu, atvirai vertė L. A. perduoti jiems 200 litų. Po to, tęsdami to paties turto prievartavimo veiksmus, 2004-06-14, apie 19.30 val. K. K. ir V. A. vėl atėjo pas nukentėjusįjį L. A. į tą patį sodo namelį, kur V. A. grasinant fiziniu smurtu: peiliu nupjauti nukentėjusiajam L. A. ausį, toliau vertė L. A. perduoti jiems turtą – 200 Lt.

Taip pat naujame nuosprendyje nustatoma, kad tęsdami to paties turto prievartavimo veiksmus, 2004-06-14, apie 19.30 val. K. K. ir V. A. vėl atėjo pas nukentėjusįjį L. A. į tą patį sodo namelį, kur V. A. grasinant fiziniu smurtu: peiliu nupjauti nukentėjusiajam L. A. ausį, toliau vertė L. A. perduoti jiems turtą – 200 Lt.

Šiame nuosprendyje nustatyta nuteistojo E. P. nusikalstama veika ir visa tęstinė nuteistųjų K. K. ir V. A. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Tenkintina K. K. apeliacinio skundo dalis dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė jo gimimo metus ir, skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, jog K. K. nusikaltimo darymo metu nebuvo sulaukęs pilnametystės. Išties pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė nuteistojo K. K. gimimo datą, t.y. 1980 m. rugsėjo 3 d. (T. 2, b.l. 97). Nuteistojo paso duomenimis nustatyta, jog K. K. yra gimęs 1986 m. rugsėjo 3 d. (T. 1, b.l. 174). Nusikaltimo darymo metu, t.y. 2004 m. birželio 12 – 14 d. jis nebuvo sulaukęs pilnametystės. Į šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia.

Kolegija, vadovaudamasi BK 54 straipsnio reikalavimais, nustato nuteistiesiems bausmes pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Nuteistųjų padarytas nusikaltimas yra baigtas, tyčinis ir sunkus, sunkinančių ir lengvinančių nuteistųjų atsakomybę aplinkybių kolegija nenustato. Tačiau atsižvelgtina, kad E. P. ir K. K. turto prievartavimą padarė būdami nepilnamečiai, jų dalyvavimo laipsnis nusikaltimo padaryme yra mažesnis negu V. A. Šiems asmenims nustatydamas bausmės dydžius, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi ne tik bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, bet ir BK XI skyriaus nuostatomis dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų.

Už BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą kvalifikuotą turto prievartavimą galima skirti tik laisvės atėmimo bausmę, kurios maksimalus dydis yra aštuoneri metai laisvės atėmimo. Visiems nuteistiesiems bausmė skiriama žemesnė, negu sankcijoje esantis bausmės vidurkis, nes būtent tokia bausmė atitinka jų padarytos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes. Atsižvelgtina, kad E. P. niekur nedirba ir nesimoko, išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, yra teisiamas ketvirtą kartą Todėl jis baustinas trumpalaike realia laisvės atėmimo bausme, neatidedant eilinį kartą jos vykdymo, nes ankstesnis bausmės vykdymo atidėjimas už plėšimus ir turto sugadinimą toje pačioje sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) nepasiteisino, E. P. ir toliau darė nusikaltimus, todėl kriminalinės bausmės tikslai nebuvo pasiekti. V. A. aktyviai dalyvavo bendrininkų padarytame turto prievartavime, ne tik grasino, bet ir naudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl baustinas realia laisvės atėmimo bausme. K. K. teisiamas antrą kartą, pirmą kartą buvo teistas už nesunkius nusikaltimus, paskirtą laisvės apribojimo bausmę atliko, dirba, duomenų, kad nuo 2004 metų būtų nusikaltęs ar traukiamas baudžiamojon atsakomybėn nėra. Todėl kolegija mano, kad K. K. skirtina laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos tikslai gali būti pasiekti atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir skiriant auklėjamojo pobūdžio priemonę- elgesio apribojimą.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas ištaiso pirmosios instancijos teismo padarytą bendrosios BK dalies normų taikymo klaidą ir vykdymams BK 63 straipsnyje 1 dalyje ir 9 dalyje esančius reikalavimus subendrinti bausmes, jei nustatoma kad asmuo iki nuosprendžio priėmimo nagrinėjamoje byloje dar padarė ir kitus nusikaltimus, E. P. ir V. A. nustato subendrintas bausmes.

Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas visiškai, o K. K. skundo dalis, kuria jis prašo jį išteisinti yra atmetami. Šių nuteistųjų teiginiai, kad nukentėjusysis L. A. išties yra skolingas nuteistajam E. P. ir pagrindo tuo netikėti jie neturėjo, yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, jog nukentėjusysis L. A. nebuvo niekam iš nuteistųjų, tame tarpe ir E. P. skolingas. Ir ta aplinkybė visiems nuteistiesiems buvo žinoma. Tai patvirtina tiek pats nuteistasis E. P. (T. 1, b.l. 56, 85, 89, 90, 92 ; T. 2, b.l. 35). Apie skolos nebuvimą viso proceso metu nuosekliai nurodo nukentėjusysis L. A. V. A. ir K. K. negali nurodyti nei vienos jų įsitikinimą apie skolą pateisinančios ar patvirtinančios aplinkybės. Nėra jokių duomenų, kad jie sąžiningai klydo manydami, kad veikia kaip asmenys, padedantys E. P. atsiimti skolą. 2004-06-14 turto prievartavimo aplinkybės rodo, kad turto prievartavimas sėkmingai vyko ir be asmens, kuriam turėjo būti gražinti tariamai skolingi 200 Lt - E. P. Kolegijos manymu, nuteistųjų V. A. ir K. K. parodymai apie nukentėjusiojo L. A. skolą E. P. vertintini tik kaip gynybinė pozicija. Visi nuteistieji reikalaudami pinigų prisidengė realiai neegzistuojančia skola.

Nuteistojo V. A. veiksmai negali būti kvalifikuojami ir pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, vertinami pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį nes nustatyti nuteistųjų veiksmai atitinka kvalifikuoto turto prievartavimo sudėtį. Nuteistieji jokio teise paremto turtinio reikalavimo nukentėjusiajam L. A. neturėjo, savavališkai jie nevykdė jokios ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos kito asmens tikros ar tariamos teisės. Jų turtinės pretenzijos nukentėjusiajam L. A. buvo akivaizdžiai neteisėtos.

Nuteistojo V. A. prašymas jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas dėl bausmės vykdymo atidėjimo, yra atmestinas, kadangi iš dalies tenkinant prokuroro apeliacinį skundą, dingsta materialieji pagrindai šiam institutui taikyti.

Motyvai dėl skundžiamos išteisinamosios nuosprendžio dalies (dėl išžaginimo)

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone prokuroro skunde esantys argumentai nepaneigia apygardos teismo padarytos išvados, jog byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu išnagrinėtais duomenimis nenustatyta, kad V. A., ir E. P. padarė jiems inkriminuotą kvalifikuotą N. B. išžaginimą. Nustatydamas tokį išteisinimo pagrindą teismas konstatavo, kad įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, jog būtent kaltinime nurodytu būdu kaltinamieji padarė nusikalstamą veiką, nepakanka. Tai, kad išteisinamosios nuosprendžio dalies motyvuose teismas naudoja sąvoką – „nenustatytas išžaginimo faktas“ ir nukentėjusiųjų L. A. ir N. B. parodymai dėl išžaginimo įvertinti nepakankamai patikimais, nepaneigia rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodyto išteisinimo pagrindo, ir nedaro išteisinamosios nuosprendžio dalies dviprasmiška. Iš apygardos teismo motyvų visumos matyti, kad išteisinamoji nuosprendžio dalis buvo priimta būtent dėl įrodymų stokos ir kartu pabrėžiant, kokie duomenys ir aplinkybės verčia abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu.

Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamųjų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Įrodymai, kuriai grindžiama kaltinamųjų kaltė, turi sudaryti vieningą vienus kitų atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Šioje byloje iš esamų duomenų visumos tokių išvadų padaryti negalima.

Visų pirma, priešingai negu anksčiau šiame nuosprendyje išnagrinėtoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje, nukentėjusiosios N. B. parodymų, dėl jos išžaginimo aplinkybių, be nenuoseklių ir ne iš karto atsiradusių proceso metu nukentėjusiojo L. A. parodymų, dalies E. P. parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Išžaginimo bylose yra privalomas įrodinėti paties prievartinio lytinio santykiavimo faktas. Jis paprastai tokio pobūdžio bylose yra įrodinėjamas pasitelkiant teisės medicinos duomenis, įvairių objektų biologinius ir kitokius tyrimus, atliekant nukentėjusiosios ir kaltininkų drabužių apžiūras ir pan. Šių tyrimų metu gauti duomenys leidžia patvirtinti ar paneigti paprastai skirtingai nukentėjusiosios ir kaltinamųjų dėstomas aplinkybes dėl prievartinio lytinio santykiavimo. Šioje byloje dėl nesavalaikio nukentėjusiosios kreipimosi į teisėsaugos organus, dėl įvykio vietos namuko gaisro, bylos tyrėjos pasirinktos duomenų rinkimo taktikos tokių įrodymų surinkimo galimybė buvo akivaizdžiai praleista. Šioje byloje prievartinio lytinio santykiavimo buvimas yra įrodinėjamas tik asmeniniais įrodymais. O tik tokio pobūdžio duomenų neabejotinai pagrįsti V. A. ir E. P. kaltei dėl išžaginimo, kolegijos manymu, nepakanka.

Antra, prokuroras nepagrįstai nurodo, kad nukentėjusiosios parodymus pilnai patvirtina nevienkartiniai E. P. parodymai. Šis nuteistasis patvirtino tik dalį nukentėjusiosios N. B. parodymų apie inkriminuojamo prievartinio lytinio santykiavimo su N. B. eigą, viso proceso metu nuosekliai neigė, kad jis pats santykiavo su ja.

Trečia, skunde neįtikinamais motyvais bandomas paaiškinti nukentėjusiojo L. A. parodymų nenuoseklumas, kodėl pirmųjų apklausų metu jis pranešęs apie tų pačių asmenų padaryto vieno sunkaus nusikaltimo - turto prievartavimo aplinkybes, nenurodė kitose apklausose jam žinomų prievartinio lytinio santykiavimo su N. B. aplinkybių.

Ketvirta, patikrinus bylos duomenis matyti, kad nukentėjusioji išties nenuosekliai yra viso proceso metu išdėsčiusi apie savo apsirengimą įvykio metu, apie jos suplėšytus drabužius, apie tai, kada ji papasakojo apie išžaginimą L. A.

Ir penkta, iš kaltinamajame akte (t. 2 b. l. 4) esančių ir V. A. 2004-10-12 galutiniame pranešime apie įtarimą (T. 1., b. l. 220) nurodytų, jam inkriminuojamų išžaginimo padarymo aplinkybių seka, kad V. A. net nėra kaltinamas lytiškai santykiavęs su N. B., o tai daręs tik E. P. Tuo tarpu byloje esančiame E. P. kaltinime dėl išžaginimo jau dėstomos kitokios aplinkybės, čia nurodyta, kad lytiškai santykiavo abu bendrininkai. Esant tokiam prieštaringam kaltinamajam aktui tenkinti prokuroro skundą ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį tokioje apimtyje, kokioje prašo prokuroras nėra ne tik teisinio pagrindo bet ir procesinių galimybių. Dėl prieštaringo kaltinamojo akto surašymo inkriminuojamo nusikaltimo bendrininkams, skirtingų aplinkybių nurodymo V. A. ir E. P. kaltinimuose akivaizdžiai griežtinančia prasme būtinas V. A. kaltinimo keitimas teisme, kurio nei nukentėjusioji, nei prokuroras savalaikiai įrodymų tyrimo stadijose neinicijavo.

Todėl kolegija netenkina prokuroro skundo dėl išteisinamojo nuosprendžio dalies panaikinimo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo toje dalyje.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1-3 punktais, 329 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 12 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

E. P. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 2 ( dvejiems) metams.

Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, taikant bausmių apėmimo būdą, subendrinti su bausmėmis, paskirtomis 2004-12-21 d. Vilniaus m. trečiojo apylinkės teismo nuosprendžiu pagal 178 straipsnio 1 dalį (L. A. turto vagystė), 187 straipsnio 1 dalį (L. A. turto sugadinimas) ir 2004-09-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal 187 straipsnio 1 dalį (J. Stankevič turto sugadinimas) ir subendrintą bausmę E. P. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6, ir 9 dalimis šią bausmę iš dalies sudėti su bausmėmis paskirtomis 2004-09-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal 180 straipsnio 2 dalį (M. Uzelo plėšimas), 180 straipsnio 2 dalį (T. Stanulan plėšimas) ir galutinę subendrintą bausmę E. P. paskirti 2 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos darbų kolonijoje.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šios dienos ir į bausmės atlikimo laiką įskaityti laikinojo sulaikymo laikotarpį nuo 2004-07-28 iki 2004-07-30.

V. A. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos darbų kolonijoje.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šios dienos ir į bausmės atlikimo laiką įskaityti laikinojo sulaikymo laikotarpį nuo 2004-07-28 iki 2004-07-30.

K. K. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 mėnesiams. Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, taikant bausmių apėmimo būdą, subendrinti su laisvės apribojimo bausme, paskirta 2004-08-12 d. Vilniaus m. pirmos apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (tęstinė penkių a/m VW Golf posūkių žibintų vagystė) ir subendrintą bausmę K. K. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 mėnesiams.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šios dienos ir į bausmės atlikimo laiką įskaityti laikinojo sulaikymo laikotarpį šioje byloje nuo 2004-07-28 iki 2004-07-30 ir visiškai atliktą bausmę, paskirtą 2004-08-12 nuosprendžiu, kuri vadovaujantis BK 65 straipsnio taisyklėmis nustatoma vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviems laisvės apribojimo dienoms.

Taikyti K. K. BK 92 straipsnio l ir 2 dalis ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, skiriant jam auklėjamojo poveikio priemonę, elgesio apribojimą, t.y. įpareigojant K. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti, įpareigojant pirmuosius 6 (šešis) bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpio mėnesius būti namuose nuo 23 valandos vakaro iki 5 valandos ryto, uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Kitos nuosprendžio dalies nenaikinti ir nekeisti.

Nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.