- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-12
- Bylos Nr.
- e2-1791-798/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00350-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Videra“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinis dujų centras“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Videra“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinis dujų centras“ pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Videra“ iškelta bankroto byla (bylos Nr. eB2-910-883/2017),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Jungtinis dujų centras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė atsakovei UAB „Videra“ išketi bankroto bylą.Ieškovė paaiškino, kad Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. kovo 7 d. preliminariu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-3525-1042/2017, patenkino ieškovės ieškinį ir priteisė iš atsakovės UAB „Videra“ 25 139,40 Eur skolą, 429,90 Eur delspinigių, 8 proc. metines palūkanas už priteistą – 25 569,30 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė išsiėmė vykdomąjį raštą ir jį pateikė vykdyti antstoliui A. L., tačiau iki šiol net ir dalies priteistos skolos išieškoti nepavyko. Taip pat per 2017 m. ieškovė pateikė atsakovei prekių už 6 363,47 Eur bei išrašė 87,05 Eur sąskaitą už palūkanas. Atsakovė papildomai prie teismo jau priteistos skolos yra skolinga ieškovei 6 450,52 Eur už prekes pateiktas 2017 metais bei 478,46 Eur delspinigių už laikotarpį iki ieškinio surašymo dienos.Atsakovės veikla buvo mažmeninė prekyba naftos produktais ir kitomis prekėmis degalinėje, tačiau atsakovė šią veiklą nutraukė 2017 m. vasario mėn., degalinės pastatus pardavus dar 2015 m. gruodžio 11 d. sutartimi. 2017 m. birželio 30 d. įsiskolinimas VSDF biudžetui buvo 4 480,98 Eur, pradelsta skola valstybės biudžetui 2017 m. liepos 21 d. buvo 3 822,25 Eur. Atsakovė jokios veiklos nevykdo o jos skolos nuolat didėja. Pareiškėjos nuomone, UAB „Videra“ yra nemoki, todėl jai turi būti iškelta bankroto byla.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir iškėlė atsakovei UAB „Videra“ bankroto bylą, o bankroto administratoriumi paskyrė I. M..Teismas nurodė, kad atsakovei du kartus buvo siųsta 2017 m. liepos 25 d. teismo nutartis, kuria ji įpareigota pateikti teismui atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, kreditorių ir debitorių sąrašus, duomenis apie turimą turtą ir kt. Neįteikus nutarties apie teismo posėdį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei pranešta viešo paskelbimo būdu. Tai, kad atsakovei nepavyko įteikti procesinių dokumentų registracijos ir veiklos adresais, teismo vertinimu, reiškė, jog ši veiklos nebevykdė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta. Atsakovei nepriėmus procesinių dokumentų ir nepateikus jokių duomenų apie savo finansinę būklę, teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, vadovavosi ieškovės pateiktais įrodymais. Pagal 2016 m. gruodžio 31 d. balansą atsakovė turėjo turto už 279 386 Eur, iš kurių atsargos 16 419 Eur, per vienerius metus gautinos sumos 40 503 Eur, 221 295 Eur piniginių lėšų, ilgalaikio turto vertė 1 097 Eur. Atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams, pradelstos skolos vien ieškovei viršija 33 000 Eur, nemoka einamųjų įmokų VSDF ir valstybės biudžetams. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovės vadovo nebendradarbiavimas su teismu negali sudaryti prielaidų vilkinti bylos išnagrinėjimą ir neturėdamas duomenų apie atsakovės vykdomą veiklą, nustatė, jog nėra galimybių spręsti, jog atsakovė ateityje galėtų vykdyti veiklą bei mokėti įstatymuose nustatytus mokesčius, todėl įmonė yra nemoki (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 punktas). Pagrindų, įpareigojančių atsisakyti kelti bankroto bylą, nėra (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalis).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB „Videra“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartį ir nutraukti jai iškeltą bankroto bylą, taip pat prašo priimti į bylą jos balansą už 2017 m. pirmą ketvirtį.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovės turtas, pagal 2016 m. gruodžio 31 d. balansą ir pelno nuostolių ataskaitą, sudarė 279 386 Eur, pradelsti įsipareigojimai 92 328 Eur, skola VSDF 4 590,21, gautinos skolos iš debitorių 40 503 Eur, ilgalaikis atsakovės turtas 1 097 Eur, piniginės lėšos 221 295 Eur.Per 2017 m. pirmą pusmetį atsakovė sumažino savo įsiskolinimą kreditoriams nuo 92 328 Eur iki 69 517 Eur. Bendrovės turimas turtas sudaro 241 003 Eur, todėl pradelsti atsakovės įsipareigojimai neviršija pusės į atsakovės balansą įrašyto turto vertės. Nors atsakovė turi laikinų finansinių sunkumų, tačiau yra pajėgi iš savo turimo turto padengti visas skolas, tame tarpe ir ieškovės, todėl jai negali būti iškelta bankroto byla.Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad antstolis neturi galimybės išieškoti teismo priteistos skolos ar, jog vykdomasis dokumentas ieškovei yra grąžintas.Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas prašo Šiaulių apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovės UAB „Videra“ atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus.Pareiškėjo atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Atsakovės vadovas dar pirmosios instancijos teisme buvo įpareigota teismui pateikti duomenis apie įmonės mokumą (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Kartu su atskiruoju skundu nepateikus įrodymų, paneigiančių teismo konstatuotas aplinkybes, apelianto atskirasis skundas yra atmestinas. Vien balansas, be jame nurodytų duomenų patvirtinimo rašytiniais įrodymais (debitorių ir kreditorių sąrašų), nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių apie atsakovės nemokumą. Atsakovė savo veiklą nutraukė 2017 m. vasario mėn. Patikrinus duomenis Nekilnojamojo turto registre paaiškėjo, kad degalinės pastatus atsakovė pardavė dar 2015 m. gruodžio 11 d. sutartimi, tačiau veiklą juose vykdė iki 2017 m. vasario mėn. Iš Sodros tinklapyje pateiktų duomenų matyti, kad 2017 sausio 31 d. pas atsakovę dirbo 12 darbuotojų ir skolų VSDF atsakovė praktiškai neturėjo (3,49 Eur), tačiau po to atsakovės darbuotojų skaičius mažėjo, o įsiskolinimas augo. 2017 m. birželio 30 d. pas atsakovę dirbo tik du darbuotojai, o skola VSDF sudarė 4 480,98 Eur. Iš kartu su atsiliepimu pateiktų rašytinių įrodymų, matyti, kad atsakovės skola VSDF padidėjo iki 4 646,18 Eur., taigi atsakovė finansinė padėtis tik blogėja.Kaip matyti iš byloje esančių duomenų apie įsiskolinimą VSDF, kuris susidaro dėl su darbo santykiais susijusių mokėjimų, atsakovė nemoka išmokų susijusių su darbo santykiais. Ši aplinkybė taip pat leidžia teigti, kad atsakovė nemoka ir darbo užmokesčio, o tai yra savarankiškas pagrindas iškelti atsakovei bankroto bylą (ĮBĮ 4 straipsnio 1 punktas).Pagal viešai pateiktą informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI), atsakovės pradelsta skola valstybės biudžetui 2017 m. liepos 21 d. buvo 3 822,25 Eur, o 2017 m. rugsėjo 25 d., net ir nevykdant veiklos, išaugo iki 3 870,13 Eur.Atsakovei iškėlus bankroto bylą visi antstoliai perdavė teismui vykdomuosius dokumentus be jokių atžymų apie įvykdytus išieškojimus, kas reiškia, kad nei vienam antstoliui nepavyko išieškoti iš atsakovės jokių lėšų. Tai patvirtina, kad atsakovė realiai jokio turto neturi ir paneigia atskirojo skundo argumentus, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad antstolis neturi galimybės išieškoti teismo priteistos skolos.Atsakovės atsargas sudarė kuras ir prekės degalinėje, tačiau, kaip jau nurodyta, atsakovė šių metų vasario mėnesį nutraukė savo veiklą, todėl ieškinio surašymo metu atsakovė negalėjo turėti 2016 m. gruodžio 31 d. turėtų atsargų. Visas atsakovės turtas yra piniginės lėšos ir gautinos sumos. Atsakovės aiškinamajame rašte deklaruojama, kad iš turimų piniginių lėšų 215 313 Eur yra grynieji pinigai kasoje, tai yra lėšos esančios pas bendrovės direktorių. Atsakovės gautinos sumas 40 295 Eur sudaro paskola akcininkui (direktoriui). Taigi visas tariamai atsakovės turėtas turtas – iš apelianto gautinos lėšos. Nurodytas aplinkybes patvirtina prie atskirojo skundo pateiktas 2017 m. birželio 30 d. balansas, kuriame, vietoj turėtų pinigų 2017 m. sausio 30 d. atsakovė balanse apskaito 240 488 Eur sumą kaip gautinas skolas. Aukščiau nurodytuose paaiškinimuose gautinos sumos buvo apskaitomos tik atsakovės vadovui, kaip akcininkui, paskolinti pinigai. Neveikianti įmonė, kurios visas turtas tik reikalavimo teisės į savo akcininką ir vadovą, negali būti laikoma įmone turinčia tik laikinų sunkumų.Ieškovės teigimu, jokių piniginių lėšų atsakovės kasoje nėra. Jei atsakovė kasoje būtų turėjusi atitinkamas lėšas, ji būtų įvykdžiusi Šiaulių apylinkės teismo preliminarų sprendimą ir jis nebūtų įsiteisėjęs bei kitas savo turimas prievolės. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad piniginės lėšos, kurios turėtų būti kasoje, yra galimai pasisavintos bendrovės akcininko ir direktoriaus D. K.. Atsižvelgiant į tai, byloje yra požymių, kad atsakovė prie bankroto yra privesta tyčiniais veiksmais, tačiau šios aplinkybės galės būti įrodytos tik bankroto administratoriui perėmus visus atsakovės dokumentus.Įmonės direktoriui turint visus įmonės dokumentus ir nepateikus įrodymų apie realų įmonės mokumą, jo argumentai, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė yra nemoki yra atmestini kaip neįrodyti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymo priėmimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismui atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – 2017 m. birželio 30 d. balansą. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė naujus rašytinius įrodymus - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informaciją apie draudėjų viešuosius duomenis ir duomenis iš VMI viešos paieškos apie atsakovės skolą išrašą. Apeliantė UAB „Videra“ 2017 m. spalio 11 d. pateikė teismui kreditorių ir debitorių sąrašus ir prašė prijungti juos prie bylos. Įvertinus aplinkybes, kad teikiami dokumentai buvo sudaryti jau po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, o bankroto bylose egzistuoja viešasis interesas, spręstina, kad teikiami įrodymai yra aktualūs nagrinėjant bylą ir šalys neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau, todėl teismas juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl atsakovės nemokumo
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal šiame skunde ir atsiliepime į jį pateiktus argumentus.Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi apeliantei UAB „Videra“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus šios įmonės nemokumą. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013). Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Tačiau teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs atsakovės UAB „Videra“ turtinę finansinę padėtį atspindinčius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, pagal kurią konstatuotas atsakovės nemokumas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės mokumo situaciją, analizavo šios įmonės 2016 m. gruodžio 31 d. balansą, vykdomosios bylos dokumentus, atsakovės praleistus įsipareigojimus ir vykdomą veiklą bei pateikė pagrįstą išvadą dėl įmonės finansinės padėties. Iš pateikto 2016 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad įmonės apskaityto turto vertė sudarė 279 386 Eur, iš kurios 221 295 Eur sudarė pinigai ar jų ekvivalentai, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 92 328 Eur sumą (visa ši suma – per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). Iš su atskiruoju skundu pateikto 2017 m. birželio 30 d. balanso nustatyta, jog 2017 metų pirmą ketvirtį atsakovė nurodė, kad bendrovė turėjo turto už 242 000 Eur, tačiau tik 515 Eur iš jų sudarė pinigai ar jų ekvivalentai, o 241 003 Eur per vienerius metus gautinos sumos. ĮBĮ 9 straipsnio pirmoje dalyje yra nurodyta, kad atsakovės vadovas turėjo teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Atsakovė, kaip jau minėta, pirmos instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, susijusių su savo skolininkais ir jų atsiskaitymo terminais ar galimybėmis, o tai savo ruožtu teismui reikėjo laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).Apeliacinės instancijos teismas, pažymi, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Akcentuotina, jog apeliantė nepateikė įrodymų, kaip 2017 m. birželio 29 d. K. B. tapo skolingas įmonei ženklią 240 000 Eur sumą. Neturint išsamių duomenų apie šiuos santykius, apeliacinis teismas negali konstatuoti, jog apeliantė disponuos iš fizinio asmens gautina suma. Ieškovė, priešingai, pateikė įrodymus, kad atsakovė nebeturi patalpų vykdyti veiklą ir laikyti atsargas, VSDFV / VMI pažymas apie atsakovės skolas ir kitus duomenis patvirtinančios jos poziciją dėl atsakovės nemokumo, kurių atsakovė nenuginčijo. Net ir su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikti įrodymai patvirtina atsakovės sisteminį finansinės būklės blogėjimą.Atmestini atsakovės argumentai, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad antstolis neturi galimybės išieškoti teismo priteistos skolos ar, jog vykdomasis dokumentas ieškovei yra grąžintas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad, kaip nurodė ieškovė, atsakovei iškėlus bankroto bylą antstoliai perdavė teismui vykdomuosius dokumentus be jokių atžymų apie įvykdytus išieškojimus, kas reiškia, kad nei vienam antstoliui nepavyko išieškoti iš atsakovės jokių lėšų.Bankroto bylų nagrinėjimas turi viešąjį interesą iš verslo rinkos pašalinti būtent realiai nemokias įmones, kuo efektyviau apginti kreditorių, o taip pat paties skolininko interesus – užkirsti kelią tolesniam tokios įmonės skolų didėjimui, todėl nustačius, kad įmonė eilę metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant 1/2 balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1162/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1665/2011).Atsakovas nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams, nes pagal 2017 m. rugsėjo 30 d. Įmonės skolų (kreditorių) sąrašą skolos sudaro 60 729, 91 Eur, o skola ieškovei sudaro 32 019,83 Eur. Atsakovas yra skolingas ženklias pinigų sumas tiek valstybės biudžetui (3870,13 Eur), tiek valstybinio socialinio draudimo biudžetui. Atsakovo įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo biudžetui nuo 2017 m. sausio mėn. nuosekliai vis auga ir 2017 m. spalio 10 d. sudarė 4646,18 Eur, tuo tarpu įmonės darbuotojų skaičius nuo 2017 m. sausio 31 d. iki šios dienos sumažėjo nuo 12 iki 2. Analizuojamu atveju, nors atsakovės pateiktame 2017 m. birželio 30 d. balanse nurodoma, kad jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams neviršija pusės jos turimo turto, tačiau teismo vertinimu įmonės padėtis neatitinka nurodyto pradelstų įsipareigojimų ir turto masės balanso, o atsakovė nėra pajėgi įvykdyti savo finansines prievoles.Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo iškelti UAB „Videra“ bankroto bylą teisingumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neleidžia manyti, kad apeliantė bus pajėgi įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyvia rinkos dalyve.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog įmonė pajėgi vykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015). Taigi, atsakovei pavykus atsiskaityti su kreditoriais, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos nutraukimo ĮBĮ 27 straipsnio pagrindu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.