- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-21
- Bylos Nr.
- 1A-445-282-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00262-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- M. Ž.
- Nukentėjusysis
- H. B.
- Advokatai
- Vitalijus Metelica
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 15 MGL (1950 litų) dydžio bauda.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2012-04-23 iki 2012-04-24, vieną sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
M. Ž. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. 11.00 val., įsibrovęs į H. B. priklausantį ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą H. B. priklausantį turtą, o būtent, 1500 Lt vertės medines sūpuokles, tuo padarydamas nukentėjusiajam H. B. 1500 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Ž. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-22 nuosprendį ir jį išteisinti, bylą jo atžvilgiu nutraukti. Teigia, kad teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė nesant įrodymų, remdamasis jo prisipažinimu, išgautu panaudojus spaudimą, taip pat teismas visapusiškai neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, tinkamai neįvertino įrodymų, kurie yra prieštaringi, o nuosprendyje išdėstyti liudytojų parodymai yra nepilni ir neatspindi to, ką jie parodė teisme. Nurodo, kad jis pats atvyko į policiją, todėl nebuvo jokio pagrindo jį sulaikyti, be to, teisme liudytojas D. G. negalėjo paaiškinti, kodėl jį (apeliantą) sulaikė. Atkreipia dėmesį į tai, kad ši aplinkybė nenurodyta nuosprendyje. Mano, kad tai, jog jis atvyko pats į policiją ir buvo nepagrįstai sulaikytas, rodo, kad jo atžvilgiu buvo daromas psichologinis poveikis. Nurodo, kad liudytoja Ž. S. jau 8.30 val. žinojo apie sudarytą susitarimą su advokatu, tačiau tyrėja neužtikrino advokato dalyvavimo apklausos metu, o jo atsisakymas nuo advokato atsirado dėl psichologinio spaudimo. Atkreipia dėmesį į tai, kad jo apklausa buvo vykdoma daug vėliau, negu įrašytas laikas protokole, jis buvo apklaustas, kai pagal laiką jis dar buvo areštinėje. Teigia, kad šios jo paminėtos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog jo apklausa, sulaikymas yra neteisėti, todėl vertinti šios apklausos protokolą kaip įrodymą nėra pagrindo. Pažymi, kad jis nuteistas vien jo paties prisipažinimu, kuris vėlesnėse apklausose buvo paneigtas, nors jo versiją, kad sūpynes pirko pagal skelbimą (duomenys neskelbtini), patvirtinančių ar paneigiančių aplinkybių niekas netyrė. Teigia, kad jo parodymų nepaneigia liudytojos Ž. S. parodymai, nes ji buvo nušalinta nuo ikiteisminio tyrimo ir yra suinteresuota bylos baigtimi liudytoja. Liudytojo D. G. parodymais taip pat negalima vadovautis, nes šis liudytojas melavo, kad jam įvykio vieta nebuvo žinoma, nes D. G. kaip kriminalistas tyrė pirminę medžiagą, bendravo su nukentėjusiuoju ir viską žinojo apie įvykio vietą.
Skunde taip pat nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis vien prisipažinimu, nenustačius kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų (netyrus jo versijos dėl sūpynių pirkimo (duomenys neskelbtini)). Teigia, kad „nuosprendis yra aiškiai šališkas“, nes pirmosios instancijos teismas vertino tik kaltinimą palaikančio prokuroro įrodymus, nepasisakė dėl gynybos pozicijos ir nuosprendyje nurodė teiginius, apie kuriuos nekalbėjo nei jo gynėjas, nei prokuroras, todėl mano, kad tai pažeidžia įrodinėjimo principus ir teisingą kaltės nustatymą. Nurodo, kad keistos teismo išvados, jog susitaikymo institutas gali būti traktuojamas kaip kaltės įrodymas, nors nė vienas iš liudytojų (M. Ž. giminaičių) neturi teisinio išsilavinimo ir negali žinoti apie byloje galimą susitaikymą, o tokią versiją tyrėjai iškėlė liudytoja V. Ž.. Dėl to teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesurinko pakankamai įrodymų kaltei pagrįsti, todėl mano, kad jo atžvilgiu turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl M. Ž. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
Teisėjų kolegija nenustatė, kad bylą išnagrinėjo ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė šališkas teismas, nes iš bylos matyti, kad nušalinimas bylą nagrinėjusiam apylinkės teismo teisėjui nebuvo pareikštas (177 b. l.). Pastebėtina, kad nuosprendis, kaip procesinis dokumentas byloje, negali būti aiškiai šališkas, kaip skunde teigia nuteistasis, o gali būti vertinamas kaip nepagrįstas ar neteisėtas. Iš skundo argumentų matyti, kad nuteistasis šališkumą sieja su byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų vertinimu, tačiau byloje surinktų duomenų vertinimas ir pripažinimas įrodymais yra išimtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais. Manyti, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas, nėra pagrindo, nes iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse, nurodė nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų visuma, padarė išvadas dėl M. Ž. kaltės padarius skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.
Nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes pirminėje apklausoje duotų parodymų vėlesnėse apklausose jis atsisakė. BPK 276 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, ir jie yra reikšmingi tikrinant bei vertinant teisme duotus parodymus bei vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Ikiteisminio tyrimo metu M. Ž. prisipažino pavogęs sūpuokles iš H. B. garažo, nurodė būdą, kaip pateko į ūkinį pastatą, kad sūpuoklių krėslą parnešė į sugyventinės namus, pritvirtino sūpuoklių rėmą ir pastatė kieme (27–28 b. l.). Tokius parodymus nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje, nurodydamas vietas, kur įsibrovė į ūkinį pastatą ir iš kur pavogė sūpuoklių krėslą, kur nunešė sūpuoklių krėslą (31–36 b. l.). Šių procesinių veiksmų metu M. Ž. nereiškė jokių pastabų, papildymų. Teisme kaip liudytoja apklausta tyrėja Ž. S. parodė, kad pirminės apklausos metu M. Ž. prisipažino pavogęs sūpuoklių krėslą, nurodė visas įvykio aplinkybes savo noru, ji jam jokio spaudimo nedarė. Liudytoju apklaustas tyrėjas D. G. taip pat neigė naudojęs smurtą M. Ž. atžvilgiu ir nurodė, kad M. Ž. pats savo valia parodė nusikaltimo vietą, mintis dėstė aiškiai, nesipainiodamas, dėl to jam nekilo jokių įtarimų, jog nuteistasis gali meluoti. Be to, nuteistojo pirminėje apklausoje duotus parodymus, jog jis žinojo, kad sodybos savininkas miręs, todėl buvo tikras, jog toje sodyboje žmonių nėra, patvirtina nukentėjusiojo H. B. parodymai, jog (duomenys neskelbtini) jis lankosi retai ir apie jo turimą nuosavybės teise valdomą sodybos dalį (duomenys neskelbtini) gyventojai mažai žinojo, kad kitas sodybos savininkas mirė 2012 m. gruodžio mėnesį. Be to, nukentėjusysis parodė, kad važiuodamas pro (duomenys neskelbtini), jis pamatė kitame kieme stovinčias iš jo pavogtas sūpuokles, kadangi jas pats buvo padaręs, todėl jas ir atpažino. Taigi, įvertinus parodymų patikrinimo vietoje metu ir M. Ž. pirminės apklausos metu užfiksuotus parodymus bei paaiškinimus, šiuos duomenis sugretinus su byloje surinktais įrodymais, daroma išvada, kad M. Ž. parodymai parodymų patikrinimo vietoje metu atitinka ne tik jo parodymus pirminės apklausos metu, bet ir nukentėjusiojo H. B. parodymus. Dėl to M. Ž. pirminėje apklausoje duoti parodymai apie nusikalstamą veiką yra nuoseklūs, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus ir tokiais M. Ž. parodymais netikėti nėra pagrindo. Taigi, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas ir M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką), BPK 20, 301 straipsnių nuostatų nepažeidė.
Nepagrįsti nuteistojo skundo teiginiai, kad teismas negalėjo jo kaltės grįsti liudytojų Ž. S. ir D. G. parodymais, nes Ž. S. yra suinteresuota bylos baigtimi liudytoja, apklausdama jį nedalyvaujant advokatui, darė jam psichologinį spaudimą, o D. G. neteisėtai jį sulaikė bei melavo, jog jam įvykio vieta nežinoma. Liudytojai Ž. S. ir D. G. sūpuoklių krėslo vagystės momento nematė, o tik patvirtino M. Ž. parodymus, duotus pirminės apklausos metu, t. y. kad apeliantas prisipažino įvykdęs vagystę, parodė nusikaltimo vietą ir tai darė savo valia, nepageidavęs, kad apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje metu dalyvautų gynėjas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, Ž. S. ir D. G. veiksmai dėl M. Ž. apklausos nedalyvaujant jo gynėjui, dėl apklausos protokole klaidingai nurodyto laiko ir taip apeliantui daryto psichologinio spaudimo prisipažinti įvykdžius vagystę buvo įvertinti jų atžvilgiu atliekant ikiteisminį tyrimą (134–135, 160–161, 173–175 b. l.). Teisėjų kolegija, susipažinusi su prokuroro (134–135 b. l.) bei teismų nutartyse (160–161, 173–175 b. l.) dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo išdėstytais argumentai ir jiems pritardama, daro išvadą, kad Ž. S., apklausdama M. Ž. nedalyvaujant jo gynėjui, BPK nuostatų nepažeidė. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas D. G. taip pat nepažeidė BPK 140 straipsnio nuostatų laikinai sulaikydamas M. Ž., nes 2012-04-23 nutarime laikinai sulaikyti asmenį nurodyta, kad asmenį būtina sulaikyti, kadangi jis trukdys procesui, darys naujus nusikaltimus (20–21 b. l.). Taigi, M. Ž. buvo laikinai sulaikytas esant BPK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytiems pagrindams ir sąlygoms. Be to, iš bylos matyti, kad D. G. laikinai sulaikė M. Ž. ir dalyvavo pastarojo parodymų patikrinimo vietoje metu (20–21, 22, 31–36 b. l.), o nukentėjusiojo H. B. pareiškimą dėl vagystės priėmė ir įvykio vietos apžiūrą atliko tyrėjas Ž. S. (3, 4–7 b. l.), todėl M. Ž. teiginys, jog D. G. melavo teisme, kad jam įvykio vieta yra nežinoma, yra nepagrįstas.
Nors nuteistasis neigia pavogęs sūpuoklių krėslą ir tvirtina jį pirkęs pagal skelbimą (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius jo parodymus. Nuteistasis versiją, kad jis sūpuoklių krėslą pirko, nurodė jau būdamas paleistas iš laikino sulaikymo (2012-04-25 Šiaulių rajono apylinkės prokuratūroje gautame savo pareiškime), tačiau nepateikė jokių duomenų (pvz., skelbimo kopijos, nenurodė pardavėjo, iš kurio neva pirko sūpuoklių krėslą, ar bent jo telefono numerio ir pan.), kuriuos būtų galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių sūpuoklių krėslo teisėtą įsigijimą, nebuvo galimybės patikrinti tokią apelianto versiją. Be to, liudytojai D. U. ir D. U., V. Ž., J. U. ir A. U. tvirtino žinoję, kad M. Ž. pirko sūpuoklių krėslą, tačiau šią aplinkybę nurodė ne iš karto po įvykio, o praėjus porai mėnesių (2012-06-20) bei teisme, t. y. tuo metu, kai M. Ž. jau buvo paleistas po laikino sulaikymo. Tai leidžia manyti, kad nuteistasis suderino su liudytojais sūpuoklių krėslo pirkimo versiją. Pastebėtina, kad nei vienas iš šių liudytojų kartu su M. Ž. perkant sūpuoklių krėslą nedalyvavo, todėl sūpuoklių įsigijimo faktą žino tik iš paties M. Ž.. Be to, vertinant šių liudytojų parodymus, būtina atsižvelgti ir į jų ir apelianto tarpusavio ryšius – V. Ž. yra nuteistojo sesuo, D. U. – draugė, o liudytojai J. U., A. U., D. U. yra nuteistojo draugės artimieji. Dėl to, įvertinus tai, kad liudytojai yra susiję su nuteistuoju draugystės, giminystės ryšiais, kad nė vienas iš liudytojų sūpuoklių krėslo pirkime nedalyvavo, kad nuteistasis nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių sūpuoklių krėslo pirkimo faktą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. Ž. versiją, jog jis pirko sūpuoklių krėslą pagal skelbimą, vertino kaip jo pasirinktą gynybos versiją, o liudytojų J. U., A. U., D. U., D. U. ir V. Ž. parodymais nesirėmė. Taip pat būtina įvertinti tai, kad liudytojai A. U. ir J. U. nurodė, kad tik iš policijos pareigūnų sužinojo, jog sūpuoklių krėslas vogtas, kadangi manė, kad jį pagamino pats M. Ž. (13 b. l.). Tačiau nelogiška tai, kad liudytoja A. U. iš karto po to, kai policijos pareigūnai paėmė sūpuoklių krėslą, ėjo pas nukentėjusįjį pasiaiškinti dėl sūpuoklių bei tartis, nors iki tol H. B. nepažinojo. Teisme liudytoja A. U. nurodė, kad nukentėjusiojo adresą jai pasakęs jos vyras J. U., tačiau pastarasis neigė žmonai pasakęs adresą, kur reikia eiti. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad pas jį buvo atėjusi ne tik A. U. tartis dėl susitaikymo, bet jam skambino ir nuteistojo sesuo ar draugė. Liudytoja V. Ž. parodė, kad ji kartu su M. Ž. vyko pas nukentėjusįjį. Šios paminėtos aplinkybės, jog pas nukentėjusįjį iš karto po sūpuoklių krėslo gražinimo H. B. bei vėliau buvo eita tartis dėl susitaikymo, o ne tyrėja pasiūlė M. Ž. susitaikyti su nukentėjusiuoju, rodo, kad M. Ž. ėjo tartis dėl susitaikymo su nukentėjusiuoju ne be pagrindo.
Taigi, byloje surinktų ir teisme ištirtų duomenų visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl M. Ž. kaltės pavogus nukentėjusiajam H. B. priklausančių sūpuoklių krėslą įsibrovus į ūkinį pastatą, dėl to nėra pagrindo apelianto išteisinti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmės yra neteisinga. Iš bylos matyti, kad nuteistasis padarė vieną apysunkį nusikaltimą, veikdamas tyčia, jo padarytas nusikalstimas yra baigtas. M. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas nuteistajam bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į M. Ž. asmenybę – dirba, baustas administracine tvarka, neteistas. Atsižvelgus į šias paminėtas aplinkybes bei vadovaudamasi BK 55 straipsnio nuostata, numatančia, jog pirmą kartą teisiamam asmeniui už apysunkį nusikaltimą paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskirdamas su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei už apysunkį nusikaltimą skiriamas baudos vidurkis, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Taigi, nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi bei dydžiu nėra per griežta, todėl M. Ž. paskirtos bausmės nėra pagrindo švelninti. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
atmesti nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžio.