Šiaulių apygardos teismo nutartis

2019-06-11 · Civilinė byla Nr. e2S-426-368/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-11
Bylos Nr.
e2S-426-368/2019
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-02394-2019-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Mockevičius
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-426-368/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02394-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1.; (S) 3.1.18.1.1.2.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 11 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) BUAB „Colis“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Bauleta“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5774-1051/2019.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Šalies argumentai

2. Ieškovas BUAB „Colis“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Bauleta“, (toliau - ieškovas) kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Kelko“ (toliau - atsakovas) 9578,00 Eur dydžio nuostolius už negrąžintas transporto priemones, 2532,97 Eur skolą pagal neapmokėtą nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. balandžio 10 d.; po 11,00 Eur + PVM dydžio sumą periodinėmis išmokomis už kiekvieną dieną, skaičiuojamą nuo šio ieškinio pateikimo dienos iki atsakovas visiškai atlygins ieškovui transporto priemonių vertę, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – už 12110,97 Eur dydžio sumą areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis.

Prašymą grindė tuo, jog prašoma priteisti suma yra didelė, atsakovas gali bandyti iššvaistyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, atsakovas ne tik be jokio teisinio pagrindo valdo ieškovui priklausančias 4 (keturias) transporto priemones, bet ir vengia mokėti nuomos mokestį, todėl toks nesąžiningas ir neatsakingas atsakovo elgesys lemia didesnę riziką dėl teismo sprendimo neįvykdymo ateityje, jei ieškovo reikalavimas būtų patenkintas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė.

4. Teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes ir argumentus, kuriais grindžiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sprendė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių realios grėsmės teismo procesinio sprendimo įvykdymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

5. Atskiruoju skundu apeliantas (ieškovas) BUAB „Colis“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Bauleta“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia esminiu argumentu, jog egzistuoja abi būtinos sąlygos, kurioms esant teismas turėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui. Nurodo, kad su atsakovu sudarytos keturių transporto priemonių nuomos sutartys, tačiau atsakovas ne tik neatliko nei vienos nuomos mokesčio įmokos, bet ir nutraukus visas nuomos sutartis, atsakovas iki šiol negrąžino ieškovui nuosavybės teise priklausančių transporto priemonių. Ieškinys yra pagrįstas rašytiniais įrodymais patikslintame ieškinyje išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad atsakovas neįvykdė savo, kaip nuomininko, pareigos. Pažymi, kad atsakovui nuosavybės teise nepriklauso absoliučiai joks registruotas turtas, t. y. nei transporto priemonės, nei nekilnojamasis turtas. Tokios aplinkybės, apelianto nuomone, sudaro pagrindą teigti, kad pareikšto ieškinio suma atsakovui yra didelė ir atsakovas neturi turto, kurį realizavus, būtų galima padengti apeliantui palankaus teismo procesinio sprendimo atveju priteistą daugiau nei 12 tūkst. Eur dydžio sumą. Tokiu atveju egzistuoja reali grėsmė būsimo apeliantui palankaus teismo procesinio sprendimo neįvykdymui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovo nekilnojamam ir kilnojamam turtui, o jo nesant piniginėms lėšoms ar turtinėms teisėms, priklausančioms atsakovui ir esančias pas atsakovę arba pas trečiuosius asmenis, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Ieškovas atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neanalizavo galimybės priimti (nepriimti) apeliantui palankų teismo sprendimą, neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus ir nesiaiškino atsakovo turtinės padėties.

9. Akcentuotina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abejoms šioms sąlygoms (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.e2-63-516/2017). Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka asmeniui, teikiančiam tokį prašymą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-441/2013).

10. Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2‑1040/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013).

11. Kaip ne kartą pasisakyta nuosekliai formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Taigi, teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

12. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, akivaizdu, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir konkrečiai teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovės pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Savo ruožtu ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės, tuo labiau, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014) ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo.

13. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog preliminariai įvertinus pareiškimu pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą, t. y. faktinį bei teisinį pareiškimo pagrindą, spręstina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, dėl ko galėtų būti savarankiškas pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

14. Tačiau, kaip minėta, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

15. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje, priešingai nei nurodo ieškovai, yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2‑769/2014; 2016 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2‑1092‑943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2‑50-464/2017).

16. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad prašoma priteisti suma atsakovui iš tiesų laikytina didele, nenurodė jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas yra nesąžiningas - ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik išreiškė savo nuomonę, kad atsakovas vengia mokėti ieškovui už transporto priemonių nuomą ir jų negrąžina, kas neva rodo atsakovo nesąžiningumą, dėl ko nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, tačiau jokių įrodymų teismui nepateikė. Taip pat ieškovas nepateikė duomenų, kad iki ieškinio teismui pateikimo dienos išreiškė atsakovui reikalavimą dėl nuostolių, skolos, palūkanų ir kitų mokėjimų priklausančių pagal tarp šalių sudarytą sutartį, atlyginimo (prie ieškinio pridėtų tokių duomenų nėra; Liteko duomenys; CPK 179 str. 3 d.), todėl ieškovo teiginiai, kad atsakovas vengia atlyginti nuostolius atsiradusius iš automobilių nuomos, vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio. Taigi, atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovų prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

17. Apibendrinant konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 12 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjas Egidijus Mockevičius