Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. J. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-01 nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal:

LR BK 182 str. 1 d. 1 metų laisvės atėmimo bausme;LR BK 182 str. 2 d. (dėl apgaule įgyto didelės vertės svetimo turto iš D. V.) 2 metų laisvės atėmimo bausme;LR BK 182 str. 2 d. (dėl apgaule įgyto didelės vertės svetimo turto iš J. K.) 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., galutinė subendrinta bausmė paskirta – 4 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 5 d. ir 2 d. 8 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant D. A. J. per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis LR BK 67 str. 1 d., 2 d. 4 p., D. A. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 1 metus 6 mėnesius atlyginti nukentėjusiajam J. K. padarytą turtinę žalą.

Iš D A. J. priteista 52 500 Lt (15 205,05 eurų) turtinei žalai atlyginti J. K. naudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir G. G., tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

D A. J. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. liepos 30 d., (duomenys neskelbtini), susitikimo metu sutarė, jog renovuos V. Ž. priklausančio namo stogą ir, kad V. Ž. paskolins jam pinigų. Piktnaudžiaudamas V. Ž. pasitikėjimu dėl stogo remonto ir paskolos grąžinimo, iš jo paėmė 5 000 Lt, 2009 m. liepos 30 d. pakvitavime pažymėdamas, jog iš šių pinigų 3 000 Lt paimti kaip avansas už sutartus rangos darbus, o 2 000 Lt, V. Ž. pareikalavus, jis įsipareigoja grąžinti iki 2009 m. spalio 1 d.. Neketindamas vykdyti sutartų darbų bei grąžinti 3 000 Lt avanso ir 2 000 Lt paskolos, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. rugpjūčio 15 d., D A. J. atvyko pas V. Ž. į jo namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir apgaulingai įtikino V. Ž., jog darbus pradės vykdyti po to, kai atliks kitam užsakovui vykdomus darbus bei paprašė paskolinti dar 2 500 Lt. V. Ž. pasitikėdamas ir būdamas suklaidintas, papildomai paskolino 2 500 Lt, o D A. J. šios paskolos faktą patvirtino 2009 m. rugpjūčio 15 d. pakvitavimu, įsipareigodamas pasiskolintus pinigus grąžinti iki 2009 m. spalio 1 d.. Sutartų rangos darbų kaltinamasis neįvykdė, avanso ir paskolos negrąžino, tokiu būdu, apgaule savo naudai įgijo svetimą, V. Ž. priklausantį, turtą – 7 500 Lt.

Taip pat, kad jis būdamas komercijos direktoriumi ir atstovaudamas UAB „N“, registruotos (duomenys neskelbtini), 2009 m. rugpjūčio 27 d. su D. V. sudarė rangos sutartį, pagal kurią UAB „N“ įsipareigojo iki 2010 m. balandžio 1 d. pastatyti rastinį namą pagal pateiktą projektą, o D. V. įsipareigojo už atliktus darbus sumokėti 65 000 Lt. Neketindamas vykdyti įsipareigojimų ir piktnaudžiaudamas D. V. pasitikėjimu, dar iki rangos sutarties pasirašymo iš D. V. kaltinamasis paėmė 47 500 Lt avansą (2009 m. birželio mėn.- 17 500 Lt, 2009 m. liepos mėn. – 10 000 Lt), bei 2009 m. rugpjūčio 27 d. rangos sutarties pasirašymo metu – 20 000 Lt. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, kaltinamasis įtikino D. V., jog darbus pradės 2010 m. pavasarį. Piktnaudžiaudamas nukentėjusios pasitikėjimu, siekdamas įtikinti D. V., jog ketina vykdyti savo įsipareigojimus ir sustiprinti pasitikėjimą juo, (duomenys neskelbtini), 2010 m. rugpjūčio 11 d., imitavo rangos darbų pradėjimą, bei pareikalavo 3 500 Lt, kuriuos D. V. pasitikėdama kaltinamuoju, perdavė. Kaltinamasis darbų pagal pasirašytą rangos sutartį nevykdė, avanso negrąžino, 51 000 Lt iš D. V. paėmė neišrašydamas UAB „N“ pinigų priėmimo kvito ar kasos pajamų orderio, šių pinigų neapskaitė UAB „N“ buhalterinėje apskaitoje, tokiu būdu, jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, D. V. priklausantį, didelės vertės turtą.

Taip pat D A. J. 2011 m. birželio 22 d., (duomenys neskelbtini) sudarė rangos sutartį su J. K., pagal kurią kaltinamasis įsipareigojo iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. pastatyti rąstinį namą, o J. K. įsipareigojo už atliktus darbus sumokėti 61 000 Lt. Neketindamas vykdyti įsipareigojimų ir piktnaudžiaudamas J. K. pasitikėjimu, kaltinamasis 2011 m. birželio 22 d. iš J. K. paėmė 30 500 Lt avansą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir piktnaudžiaudamas J. K. pasitikėjimu, 2011 m. liepos mėn., kaltinamasis paprašė 5 000 Lt avanso medienos pirkimui. J. K., pasitikėdamas ir būdamas suklaidintas, 2011 m. liepos 24 d. (duomenys neskelbtini) perdavė kaltinamajam 5 000 Lt. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, toliau piktnaudžiaudamas J. K. pasitikėjimu ir naudodamas apgaulę, 2011 m. lapkričio 24 d., kaltinamasis papildomai paprašė J. K. 4 000 Lt avanso traktoriaus remontui. J. K., pasitikėdamas kaltinamuoju ir būdamas suklaidintas, 2011 m. lapkričio 24 d. perdavė kaltinamajam 4 000 Lt. 2012 m. vasario mėn., kaltinamasis paprašė J. K. paskolinti pinigų, pasiūlęs už tai pastatyti pirtį. J. K., pasitikėdamas kaltinamuoju ir būdamas suklaidintas dėl tikrųjų pastarojo ketinimų, 2012 m. vasario 6 d., kaltinamajam paskolino 13 000 Lt. Paskolos gavimo metu kaltinamasis pasirašė paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo iki 2012 m. balandžio 6 d. sumokėti J. K. 13 000 Lt. Kaltinamasis nei namo, nei pirties nepastatė, gauto avanso – 39 500 Lt bei paskolintų – 13 000 Lt negrąžino, tokiu būdu, jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, J. K. priklausantį, didelės vertės turtą.

Apeliacinius skundu nuteistasis D A. J. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 201506-01 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, J. K. ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nurodo, kad apylinkės teismas nuteisdamas jį dėl apgaule įgyto svetimo, V. Ž. priklausančio 7 500 Lt vertės turto, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, neteisingai nuosprendyje išdėstė jo ir nukentėjusiojo V. Ž. teisiamajame posėdyje duotus parodymus. Mano, kad teisme jo duotus parodymus apie įvykio aplinkybes patvirtino tiek pats nukentėjusysis, tiek liudytojai M. K., A. N., kurie parodė, kad mediena buvo atvežta ne po 70 cnt, o po 3 metrus, naktį ją iškrovė, o dieną pastebėjo, kad drebulė supuvusi, apie tai buvo pranešta V. Ž., kuris nieko apie tai nenorėjo girdėti. Teigia, kad jam nukentėjusysis dėl darbų pradžios neskambino, 2010 m. kreipėsi Į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir preliminariu sprendimu prisiteisė 7 500 Lt. Pažymi, kad nukentėjusiojo pareiškimas policijai, kad jis iš jo paėmė 7 500 Lt neatitinka tikrovės, o teisiamajame posėdyje V. Ž. pripažino, kad jam perdavė tik 4 000 Lt avansą, patvirtino faktines aplinkybes apie medienos (drebulės) atvežimą į jo darbovietę, kad tai buvo naktį, patvirtino jos rūšį ir kiekį, išmatavimus, kad mediena buvo be dokumentų, kad jis nereikalavo už medieną grąžinti pinigus. Todėl mano, kad tarp jo ir V. Ž. akivaizdžiai susiklostė civiliniai teisiniai, o ne baudžiamieji santykiai. Teigia, kad jo veiksmuose nebuvo nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalies sudėties, nes jis jokios apgaulės nenaudojo, gaudamas iš nukentėjusiojo 4 000 Lt, pasirašė vekselį 7 500 Lt, gavo supuvusią medieną, mediena atvežta supuvusi ir be dokumentų ir jos V. Ž. nereikalavo.

Teigia, kad teismas neteisingai išdėstė liudytojo M. K. parodymus, kuris teismui patvirtino, kad atvežta drebulė buvo supuvusi. Tuo tarpu teismas nuosprendyje parašė, kad M. K. teigė, jog pastarajam dirbant pas jį, 2009 m. iš Kaišiadorių r. buvo atvežta mediena, kuri tiesiog gulėjo, ją naudojo malkoms.

Nesutinka su teismo liudytojų - UAB „N“ darbuotojų parodymų įvertinimu. Nurodo, kad jų parodymus motyvuojamoje dalyje ištraukė iš konteksto, pažymėdamas, kad liudytojų teigimu, V. Ž. atvežta drebulės mediena buvo skirta tik stogų dengimui, o ne sienojams, kuriems naudojama kitos rūšies mediena.

Nesutinka su teismo išvada, kad jis apgaule iš D. V. įgijo didelės vertės svetimą turtą. Nurodo, kad su D. V. sutarė jai pastatyti namą iš pušinių rąstų. Už gautus pinigus buvo nupirkta mediena, tačiau 2009 m. lapkričio mėnesį buvo apvogta jo įmonė, pavogti visi įrankiai ir dokumentacija. Apie vagystę jis informavo D. V. ir paprašė paskolinti 5 000 Lt, ji paskolinti pinigų atsisakė, todėl jis pirko įrankius už avansą. Rąstai D. V. namui buvo atvežti, pasamdyta brigada, kuriai sumokėta už darbus, jų gamybinėje bazėje buvo suręsti du su puse vainiko. Medienai buvo išleista apie 23 000 – 24 000 Lt. Mediena atvežta 2010 metais, ją turėjo pjauti žiemą, o žiema buvo šalta. D. V. buvo įspėta, kad esant šaltai žiemai ji turės palaukti. Vėliau ji pareikalavo grąžinti pinigus, tačiau jie jau buvo išleisti įrankiams, medienai, darbuotojų darbo užmokesčiui, todėl jų negalėjo grąžinti. D. V. dėl pinigų priteisimo kreipėsi civilinio proceso tvarka, jie pasirašė taikos sutartį pagal kurią jis dalį skolos yra grąžinęs. Jei D. V. būtų sutikusi tęsti projektą, tai namas jau būtų buvęs užbaigtas. Jai nesutikus tęsti projekto, mediena supuvo, nes jis nebeturėjo panašių užsakymų, todėl nebuvo galimybės panaudoti supjautų rastų. Skunde nurodytus argumentus grindžia apylinkės teismui pateiktu oficialiu raštu apie vagystę iš jo įmonės, nukentėjusiųjų J. K., V. Ž., D. V. ir liudytojų M. K. bei A. N. parodymais, byloje esančia vaizdo ir foto medžiaga, kurie patvirtino jį turėjus didelę gamybinę bazę, o apie jo atliktus darbus sužinoję iš patenkintų klientų. Atkreipia dėmesį, kad 2009 metais, tai krizės metai, kurie taip pat turėjo įtakos jo verslui. Todėl mano, kad teismo motyvas, jog jis darbus atlikinėjo tik dėl vaizdo, niekuo nepagrįstas ir prieštarauja byloje suriktiems įrodymams.

Pažymėjo, kad teismas rėmėsi teisme betarpiškai neištirtai įrodymais, o būtent liudytojos L. G. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kuri teisme apklausta nebuvo. Be to, nurodo, kad ši liudytoja tik vieną kartą buvo atvykusi pas jį su D. V. ir matė kiek darbų jis yra atlikęs surenkant nukentėjusiosios namą. Atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje liudytojos L. G. parodymais laikė įrodytus jo sukčiavimus visų nukentėjusiųjų atžvilgiu.

Nurodo, kad apylinkės teismas buvo šališkas nes pažeidė proceso rungimosi principą, jo teisę į gynybą, nes: nuosprendį grindė jį kaltinančiais L. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir teisme neapklausė bei nesirėmė jį teisinančiais liudytojos M. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuri patvirtino, jog jis jai 2010 m. pastatė namą.

Nesutinka su teismo išvada, kad jis apgaule įgijo iš J. K. didelės vertės svetimą turtą. Nurodo, kad su J. K. 2011 m. susitarė už 61 000- 63 000 Lt jam pastatyti namą. Už sutartą sumą turėjo būti nupirkta mediena ir surinktas namas ant nukentėjusiojo paruoštų pamatų. Už gautą 39 000 Lt avansą nupirko medieną ir 2012 metų žiemą ją supjovė, sumokėjo pinigus už medienos išpjovimą. Tačiau nukentėjusiajam nepatiko medienos kokybė, jis ją paprašė išdžiovinti arba keisti, tai teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir pats J. K.. Jis tai padaryti atsisakė, nes tai buvo neįmanoma pagal technologiją, arba namo savikaina padvigubėtų. Taigi, nukentėjusysis buvo nepatenkintas medienos kokybe, bet ne tuo, kad jis sukčiauja. Nukentėjusysis vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo grąžinti pinigus. Taip pat nesutinka, kad 13 000 Lt iš J. K. pasiskolino panaudodamas apgaulę, nes jau skolindamasis J. K. nurodė, jog pinigai reikalingi užstatui už G. G. ir jie buvo sumokėti į generalinės prokuratūros sąskaitą. Kaip prievolės užtikrinimą, pasirašė vekselį.

Nesutinka su teismo motyvu, kad jis aiškindamas nukentėjusiesiems, jog jis dėl pavogtų darbo įrankių, blogų oro sąlygų, sugedusio traktoriaus ar asmeninių problemų negali pradėti namų statybų ir dėl to jam reikalingi pinigai, patvirtina sistemingą jo veikimą, siekiant gauti nukentėjusiųjų pinigus, net neplanuojant vykdyti įsipareigojimų. Nurodo, kad tai tik subjektyvi teismo nuomonė, kuri paneigta faktinėmis aukščiau minėtomis aplinkybėmis: J. K. pats nutraukė sutartį likęs nepatenkintas tuo, kad jis atsisakė džiovinti jo namui paruoštus rąstus; D. V. buvo nepatenkinta terminais.

Taip pat nesutinka su teismo motyvu dėl jo nemokumo, nes vertėsi namų statyba, 2008-2011 metais sėkmingai dirbo, antstolių išieškojimai buvo seni, skola siekė tik 6 905,22 Lt. Tai patvirtino ir liudytoja M. P..

Skunde cituoja teismų praktiką dėl nusikalstamo sukčiavimo atribojimo nuo civilinių teisinių santykių ir teigia, kad jis apgaulės prieš nukentėjusiuosius, siekiant įgyti (užvaldyti) jų turtą ar išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti, nenaudojo. Turėjo gamybinę bazę, buvo pastatęs daug namų skirtingiems asmenims, nukentėjusieji tai matė, matė medžiagas, gamybos įrankius ir darbininkus, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių vienašališkai nutraukė tolimesnį susitarimų vykdymą.

Teismo posėdyje nuteistasis D. A. J. bei jo gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl D. A. J. pripažinimo kaltu pagal LR BK LR BK 182 str. 1 d., 182 str. 2 d. yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos patikimais, atitinkančiais LR BPK 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Nuteistasis D. A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas dėl svetimo turto ir didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule ir teigė, jog patys nukentėjusieji atsisakė jo paslaugų, būdami nepatenkinti medienos kokybe bei darbų terminais.

Tokią apelianto versiją nuneigia byloje surinkti įrodymai: nukentėjusiųjų J. K., V. Ž., D. V. parodymai, liudytojų parodymai bei kita rašytinė medžiaga. Kolegijos nuomone, šie įrodymai, priešingai nei teigia nuteistasis skunde, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą. Matyti, kad tiek liudytojų, tiek nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas jais vadovavosi.

Apeliantas neneigia su nukentėjusiaisiais sudaręs rangos sutartis dėl statybos darbų, skolinęsis iš jų pinigus, tačiau skunde nurodo nesukčiavęs, nes patys nukentėjusieji atsisakė jo paslaugų, būdami nepatenkinti tai medienos kokybe, tai darbų terminais. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje apklaustų tiek nukentėjusiųjų tiek liudytojų parodymus ir padarė tinkamą išvadą dėl nuteistojo D. A. J. kaltės, kad pastarasis būtent ir siekė nevykdyti savo įsipareigojimų nukentėjusiesiems, negrąžinti jiems pinigų.

Bylos medžiaga patvirtina, kad nors apeliantas buvo sudaręs susitarimus dėl būsimų statybos darbų atlikimo, tačiau nei vienam iš nukentėjusiųjų sutartų darbų neatliko. Šiuo atveju nukentėjusieji nurodė analogiškas aplinkybes, kad D. A. J., įgijęs jų pasitikėjimą ir žadėdamas sutartus darbus atlikti, prašydavo jam sumokėti avansą ir paskolinti pinigų jo asmeniniams poreikiams (miško įsigijimui, darbo įrankių įsigijimui, traktoriaus taisymui, užstatui, kitoms iškilusioms asmeninėms problemoms spręsti).

Apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji D. V. paaiškino 2009 metų birželio mėn. sutarusi su D. A. J., kad šis pastatys namą. Ji ketino tvarkytis dokumentus paskolai, tačiau jis (D. A. J.) ją spaudė, skubino, kad reikia pinigų jo reikmėms, sumokėjo jam avansą 17500 Lt, paskui dar 10 000 Lt, ką pažymėjo ant popieriaus lapo. Paskui jis (D. A. J.) vėl jai paskambino, kad reikia 20 000 Lt, tikino, kad namą tikrai pastatys, kad pasitikėtų, žadėjo įvairias nuolaidas medžiagoms, jo įtikinta, ji prašomą pinigų sumą sumokėjo. Vėliau skambino J., norėdama paklausti, ar jis jau pjauna medį, neprisiskambino jo telefonu, tada nuvažiavo į J. darbo vietą, (duomenys neskelbtini), ten nieko nerado. Pašto dėžutėje paliko jam raštelį, kad susisiektų, nes jei jis nesusisieks, kreipsis į policiją, nes buvo neramu. Po kelių savaičių jis paskambino iš kito telefono numerio ir pasakė, kad jo įmonė yra apvogta ir klausė ar nukentėjusioji galėtų duoti 5000 Lt įrankiams įsigyti, tačiau ji nesutiko. Vėliau jis (D. A. J.) vis žadėjo, kad tikai namą pastatys, nurodė įvairias priežastis, kad lyg darbininkų nėra, nors jų kontaktų nedavė. 2010 metų pavasarį prašė jo (D. A. J.), kad atvyktų pamatus išsimatuoti, po kiek laiko atvažiavo su G., jie abu matavo, bet nukentėjusiajai tapo aišku, kad matavo tik todėl, kad norėjo ją nuraminti. Paskui jis (D. A. J.) po kiek laiko vėl paskambino tą patį vakarą ir paprašė atvežti jam pinigų, nes pritrūko degalų važiuojant iš Klaipėdos link Vilniaus, nukentėjusioji nesutiko. 2010 metų vasarą, gal rugpjūčio 11 d. nuvykusi pasižiūrėti, kaip vyksta darbai, pamatė tik pirmo rąsto vainiką. Jis (D. A. J.) labai įsakmiai reikalavo pinigų, kadangi sutartyje buvo tokia pastaba, kad prasidėjus darbams nukentėjusioji turi sumokėti jam 3500 Lt. Ji pasakė, kad jau daug sumokėjo, kad ilgai laukė ir nebegali juo pasitikėti, bet jis pasakė, kad būtina tai padaryti, nes darbai toliau nevyks. Paveikta jo reikalavimų , ji sumokėjo dar jam tuos 3500 Lt, jis pasirašė ant rangos sutarties, kad juos paėmė. Vis atvažiuodavo į vietą pažiūrėti, kaip vyksta darbai, tai niekas nebuvo pajudėję, pirmas rastų vainikas jau juodavo (b.t. 3, b.l. 194-196).

Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji D. V. nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, kad D. A. J. tik iš trečio karto paprašytas atvažiavo išmatuoti jos namo pamatus, matavo netiksliai, kas leido jai suprasti, kad tai darė tik dėl to, jog ją įtikintų, jog namą tikrai pastatys. Kaltinamasis pastatęs pirmą namo konstrukciją pareikalavo sumokėti 3500 Lt, motyvuodamas tuo, kad tai numatyta rangos sutartyje ir jeigu ji nesumokės, tai darbai toliau nebus vykdomi. Gavęs minėtą pinigų sumą ją įtikinėjo, kad namą pastatys, bet toliau darbai nebuvo vykdomi (b.t. 1, b.l. 55, 59-61).

Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja L. G. paaiškino su drauge D. V. važiavusi perduoti pinigus D. A. J., iš pačios D. V. žinanti, kad ji sumokėjo ir dar daugiau pinigų ir vis tiek D. A. J. namo jai nepastatęs.

Tokios pačios aplinkybės nurodomos ir liudytojos L. G. apklausos protokoluose ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji nurodė, kad D. A. J. vengė atlikti su D. V. sutartus darbus, vis atidėliojo terminus, melavo ir išsisukinėjo nuo įsipareigojimų (b.t. 1, b.l. 75-76).

Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis V. Ž. taip pat paaiškino, kad buvo sutaręs su D. A. J., jog šis jam pastatys namo stogą, tačiau D. A. J. statė kitą namą, o jam žadėjo pabaigęs darbus, pradėti jų sutartus darbus. Vėliau jo paprašė avanso dėl šeimoje iškilusių problemų, tačiau sutartų darbų vis tiek neatliko (b.t. 3, b.l. 54-57, 63-64).

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai išdėstė jo ir nukentėjusiojo V. Ž. parodymus, kadangi tvirtina iš nukentėjusiojo skolinęsis tik 4000 Lt, o ne 5000 Lt, kaip nurodė teismas, ką patvirtino ir pats nukentėjusysis, tačiau iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis V. Ž., apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad buvo sutaręs su D. A. J., jog šis jam pastatys namo stogą. D. A. J. paprašius avanso, davė 5000 Lt ir atvežė medienos, kurios kaina 2500 Lt (b.t. 3, b.l. 54-57, 63-64).

Byloje esantis rašytinis įrodymas – 2009-07-30 pakvitavimas taip pat patvirtina, kad D. A. J. iš V. Ž. pasiskolino 5000 Lt (3000 Lt avansu pasilieka už darbą, o 2000 Lt įsipareigoja grąžinti iki spalio 1 d.) (b.t. 1, b.l. 46). Byloje esantis 2009-08-15 pakvitavimas patvirtina, kad D. A. J. iš V. Ž. pasiskolino dar 2500 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2009-10-01 (b.t. 1, b.1. 47). Tokiu būdu, nepagrįstas apelianto skundo tas argumentas, kad jis pirmosios instancijos teismo šiame epizode buvo nuteistas už nukentėjusiajam V. Ž. priklausančio turto – 7500 Lt įgijimą savo naudai, nesant faktinių aplinkybių.

Nukentėjusysis J. K. parodė, kad su D. A. J. buvo sudaręs sutartį, pagal kurią pastarasis už 61 000 Lt įsipareigojo jam pastatyti namą, todėl sumokėjo 30 500 Lt avansą. Vėliau D. A. J. paprašytas paskolino jam 5000 Lt miško pirkimui, 4000 Lt traktoriaus remontui ir 13 000 užstatui už žmoną. Kiekvienas jo prašymas paskolinti pinigų, atrodė tiesiogiai susijęs su nukentėjusiojo namu, manė, kad iškils rizika namo statybai, jeigu nukentėjusysis neduos pinigų. D. A. J. nurodydavo įvairias priežastis, dėl kurių jis negali pradėti darbų (b.t. 3, b.l. 30-32).

Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2012-02-06 neprotestuotinas vekselis, iš kurio matyti, kad D. A. J. įsipareigojo J. K. sumokėti 13 000 Lt; pakvitavimas, iš kurio matyti, kad J. K. D. A. J. pagal 2011-06-22 rangos sutartį 2011-06-22 sumokėjo 30 500 Lt, 2012-07-24 – 5000 Lt, 2011-11-24 – 4000 Lt (b.t. 2, pridėtame voke).

Liudytojas M. K. patvirtino, jog jam dirbant pas D. A. J. 2009 metais iš Kaišiadorių r. buvo atvežta mediena, kuri tiesiog gulėjo, ją naudojo malkoms (b.t. 3, b.l. 56).

Liudytojas A. N. parodė, kad J. K. namui buvo paruošti ne visi rąstai, pusė buvo miške, bet pusę namo galėjo pastatyti (b.t. 3, b.l. 56-57).

Kolegijos nuomone, šios tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymuose užfiksuotos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina tikrąją apelianto valią, sutarus dėl statybos darbų, jų neatlikti, o paėmus pinigus kaip avansą bei asmeninę paskolą, jų negrąžinti, o pasisavinti. Be to, šias aplinkybes taip pat patvirtina ir kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai, kurie pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuoti ir aptarti tinkamai.

Apeliantas- nuteistasis D.A. J. skunde nurodo skolindamasis iš nukentėjusiųjų pinigus nurodydavęs tikrąją priežastį ir taip nesukčiavęs, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad jis užvaldė nukentėjusiųjų pinigus , jų paėmimą iš nukentėjusiųjų siedamas su pažadais įvykdyti savo prievoles jiems. Nukentėjusieji, įtikinti nuteistojo D. A. J. , kartas nuo karto jo prašymu jam mokėję jo prašomas pinigų sumas, tikėjosi , kad jis atliks savo sutartinius įsipareigojimus, ir taip prieš savo valią jie apgaule buvo įtraukti į tokią situaciją, kai D. A. J. įgijo jų svetimą turtą, bet savo prievolės nukentėjusiesiems neatliko. LR BK 182 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą, t. y. pagal šį įstatymą atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės, arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti ar turtinei teisei įgyti, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apeliantas skunde kaip tik ir ginčija, kad apgaulės jo veiksmuose nebuvo, todėl jie neturėtų būti vertinami baudžiamosios teisės kontekste, o greičiau kaip civiliniai teisiniai santykiai.

Atkreipiamas dėmesys, kad apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Iš subjektyviosios pusės šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, jog neteisėtais veiksmais, suklaidindamas teisėtą turto savininką ar valdytoją, įgijo svetimą turtą ir siekė tą turtą neteisėtai įgyti.

Nagrinėjamu atveju apgaulė pasireiškė tuo, kad nuteistasis D. A. J., įgijęs nukentėjusiųjų pasitikėjimą, suklaidinęs nukentėjusiuosius pasirašytomis sutartimis dėl įsipareigojimų atlikti statybos darbus, tokiu jų pasitikėjimu piktnaudžiavo , nes, paėmęs pinigus už būsimus statybos darbus, sutartyse numatytų statybos darbų atlikti neketino. Nuteistasis D. A. J. savo veiksmais apgaule, prisidengdamas su nukentėjusiaisiais sudarytomis statybos rangos sutartimis, iš anksto turėjo ketinimus pasisavinti nukentėjusiųjų pinigus, neatlikus sutartinių prievolių. Teisingų asmens duomenų nurodymas sutartyse, esant kitiems nusikalstamų veikų požymiams , savaime nepaneigia apgaulės panaudojimo (kasacinė nutartis 2K-508/2012). Šiuo atveju D. A. J., sudarydamas su nukentėjusiaisiais statybos darbų sutartis, suvokė ir žinojo, kad jokių statybos darbų nevykdys, suprato, kad gaus neteisėtą finansinę naudą, užvaldant svetimą turtą, todėl jo veiksmai akivaizdžiai buvo nukreipti į baudžiamojo įstatymo ginamą vertybę – turtines teises. Civiliniai teisiniai sandoriai, priešingai, yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią, rodo tikruosius jų ketinimus. D. A. J. pats pripažino, kad jį nukentėjusiesiems rekomendavo kiti asmenys, todėl jis, įgijęs nukentėjusiųjų pasitikėjimą, juo piktnaudžiavo. Gavęs iš nukentėjusiųjų avansą, sutartinių įsipareigojimų nevykdė, nuolat prašydavo dar pinigų, nurodydamas įvairias priežastis (įrankių vagystę, traktoriaus gedimą ir kt.) ir taip iš nukentėjusiųjų įgijo dideles pinigų sumas. Kuomet nukentėjusieji nuspręsdavo apeliantui pinigų nebeduoti, kadangi darbai nebuvo atliekami, pastarasis apgaulingais veiksmais vėl įgydavo jų pasitikėjimą, įtikinėdamas ir žadėdamas nukentėjusiesiems, jog darbai bus atlikti. Kaip nurodė nukentėjusysis J. K., kiekvienas D. A. J. prašymas paskolinti pinigų, atrodė tiesiogiai susijęs su namu, todėl manė, kad iškils rizika namo statybai, jeigu neduos pinigų (b.t. 3, b.l. 30-32). Taigi, nagrinėjamu atveju, piktnaudžiavimas pasitikėjimu ir yra viena D. A. J. naudotos apgaulės formų. Nuteistasis D. A. J., neigdamas savo veiksmų apgaulę, dėl jo neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų kaltina nukentėjusiuosius : V. Ž. neva apgavęs jį su mediena, pristatęs jam supuvusią medieną, J. K. atveju iškart nebuvo tinkamos medienos, po to neva nereikalingas pretenzijas pastarasis kėlęs dėl medienos kokybės, o paskiau mediena, kuri būtų panaudota J. K. namo statybai, supuvo ir pan., visi nukentėjusieji, tame tarpe ir D. V., paskubėję su savo reikalavimais policijai ar teismui, jie neįvertino, kad tuo metu buvo sunki jo šeiminė bei materialinė padėtis , vėliau jis būtų pastatęs namus, kuriuos buvo sutarę. Teismas tokią nuteistojo poziciją vertina kritiškai, kaip vengimą baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys, kad visi nukentėjusieji iškart tikėjo nuteistojo laikinais sunkumais, mokėjo jo prašomus pinigus, tikėjo jo pažadais įvykdyti sutartinius įpareigojimus ir tik praėjus visiems nuteistojo nurodytiems terminams, pradėjus jam slapstytis nuo jų, neatsakinėti telefonu ir pan. , nevykstant jokiems darbams , kreipėsi į policiją ir į teismą.

Nuteistasis D. A. J. tiek teisme, tiek skunde nurodė vertęsis medinių namukų statyba ir nukentėjusieji apie tai žinojo, tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2013-12-31 D. A. J. nebuvo įsigijęs verslo liudijimo, nevykdė veiklos pagal pažymą, nebuvo įregistravęs juridinio asmens. D. A. J. metinių pajamų deklaracijų už 2009-2013 m. mokestinį laikotarpį nėra pateikęs (b.t. 2, b.l. 76). Taip pat laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2014-09-01 bendra D. A. J. draudžiamųjų pajamų suma – 1474.26 Lt (b.t. 2, b.l. 123-124). D. A. J. turi vieną banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri atidaryta 2008-04-30 (b.t. 1, b.1. 94), nuo sąskaitos atidarymo dienos (nuo 2008-04-30 iki 2014-09-03) neatlikta nei viena finansinė operacija (b.t. 1, b.l. 98). Antstolių kontorose vykdomos bylos dėl išieškojimo iš skolininko D. A. J., sumos didelės, neišieškotos (b.t. 1, b.l. 118-119, 124-125, 127-138). Šie duomenys patvirtina, kad apeliantas D. A. J. pinigus iš nukentėjusiųjų ėmė žinodamas, kad negalės įvykdyti įsipareigojimų, nesiruošdamas atlikti jokių statybos darbų, kadangi žinojo savo finansinę padėtį, jog yra nemokus, kad antstoliai vykdo ne vieną išieškojimą. Šiuos duomenis apeliantas, pasirašydamas statybų darbų sutartis ir imdamas iš nukentėjusiųjų pinigus – avansą nutylėjo, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo konstatuota, kad D. A. J. nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia pasinaudodamas žmonių pasitikėjimu ir pagrįstais lūkesčiais, bei suprasdamas, kad nukentėjusiesiems bus apsunkintas pinigų susigrąžinimas. Tokiu būdu, jo nusikalstami veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal LR BK 182 str. 1 d., 182 str. 2 d.

Nors apeliantas skunde nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pažeisti rungimosi bei nešališkumo principai, nes teismas visiškai nesivadovavo liudytojos M. P. parodymais, kuri paaiškino buvusi patenkinta apelianto darbu, kolegija sprendžia, kad šios liudytojos duoti paaiškinimai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apeliacinės instancijos teisme nei patvirtina, nei paneigia D. A. J. kaltę. Liudytoja M. P. apklausta apeliacinės instancijos teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir paaiškino, kad namukas jai buvo pastatytas, nors ir pavėluotai (b.t. 3, b.l. 196-197). Šie liudytojos parodymai niekaip nesusiję su byloje minimais nukentėjusiaisiais.

Nuteistasis D.A. J. skunde nurodė, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino liudytojų M. K., A. N. parodymus, tačiau jų užrašyti parodymai teisiamojo posėdžio protokole atitinka skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes. Nuteistasis nėra pareiškęs pastabų dėl posėdžio protokolo , todėl teigti, kad protokole šių liudytojų parodymai užfiksuoti neteisingai, nėra teisinio pagrindo.

Kitų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutarė :

atmesti nuteistojo D A. J. apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.