Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 180 str. 1d. - laisvės atėmimu penkeriems metams;

pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. - laisvės atėmimu šešiolikai metų;

pagal BK 253 str. 1 d. - laisvės atėmimu ketveriems metams;

pagal BK 250 str. 1 d. - laisvės atėmimu šešeriems metams;

pagal BK 178 str. 1 d. (A. Z. telefono vagystė) - laisvės atėmimu dvejiems metams;

pagal BK 183 str. 1 d. (E. G. automobilio pasisavinimas) - laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 178 str. 2 d. (A. K. kompiuterio vagystė) – laisvės atėmimu trejiems metams;

pagal BK 180 str. 2 d. (A. S. apiplėšimas) - laisvės atėmimu ketveriems metams;

pagal BK 178 str. 1 d. (D. J. telefono vagystė) - laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 ir 2 p., 6 d. paskirtosios bausmės už nusikaltimus, kurie sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį bei labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriami skirtingoms nusikaltimų kategorijoms (BK 180 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p., 253 str. 1 d., 178 str. 1 d., 183 str. 1 d., 178 str. 2 d., 178 str. 1 d.), subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas šešiolikai metų. Ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su kitomis bausmėmis, paskirtomis už kitą labai sunkų ir sunkų nusikaltimus (250 str. 1 d. ir 180 str. 2 d.), ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas septyniolikai metų. Pirmuosius penkerius metus bausmę paskirta atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį - pataisos namuose.

1) B. D. – 13 669,28 Lt (trylika tūkstančių šeši šimtai šešiasdešimt devyni litai 28 ct) turtinei žalai atlyginti ir 300 000 Lt (trys šimtai tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginimui;

2) A. D. – 15.400,00 Lt (penkiolika tūkstančių keturi šimtai litų) turtinės žalos atlyginti;

3) Tauragės rajono policijos komisariatui – 389 Lt (trys šimtai aštuoniasdešimt devyni litai);

4) A. Z. – 1000 Lt (vienas tūkstantis litų);

5) UAB „Forvelė“ – 668 Lt (šeši šimtai šešiasdešimt aštuoni litai);

6) D. J. – 1150 Lt (vienas tūkstantis šimtas penkiasdešimt litų).

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. nuteistas už tai, kad apiplėšė ir tyčia nužudė P. D. , neteisėtai įgijo ir disponavo sprogmenimis, įvykdė teroro aktą, pagrobė svetimą (D. J. , A. Z. ) turtą, pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, panaudojęs peilį apiplėšė nukentėjusį asmenį. Nusikaltimus jis padarė šiomis aplinkybėmis:

2005-07-17, apie 20.30 val., miško kelyje prie Balžio (Šilo) ežero, Vilniuje, dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, užpuolė P. D. : medžio šaka smogęs du smūgius nukentėjusiajam į veido kairę ir dešinę puses, padarydamas kraujosruvą dešinio smilkinio–kaktos minkštuosiuose audiniuose ir smilkininiame audinyje, apatinio žandikaulio dvigubą lūžį, kairiojo skruostikaulio šakų lūžius su viršutinio žandikaulio sinuso priekinės sienelės lūžiais. Nukentėjusiajam P. D. dėl fizinio smurto mirus, tyčia jį nužudė. Kaltinamasis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pagrobė nukentėjusiojo broliui A. D. priklausantį automobilį „BMW 320“, valst. Nr. TVM 376, su signalizacijos įranga „Commanderis 3000“, kurių vertė 14 700 Lt, automobilio „CD grotuvą CQ-C1300 AN“ 700 Lt vertės, iš viso materialinių vertybių už 15 400 Lt; kartu pasisavino automobilyje buvusius P. D. mobiliojo ryšio telefonus „Nokia 6610i“, 600 Lt vertės, bei „Nokia 6100“ 1 000 Lt vertės, iš viso turto už 1600 Lt;

2003 metų lapkričio mėnesį Tauragėje, Alėjos gatvėje, buvusio karinio dalinio teritorijoje, radęs dvi gynybines F-1 tipo granatas su joms skirtomis fabrikinės gamybos „UZRGM“ (Rusija) rankinių granatų sprogdikliais, neteisėtai jas įgijo, nešiojo ir laikė savo namuose Tauragėje, Liepų g. 8-1, iki 2003-12-04, 1.00 val.;

2003-12-04, apie 1.00 val., Tauragėje, Gedimino g. 17, kerštaudamas Tauragės policijos komisariato pareigūnams, sukeldamas pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai, metęs F-1 tipo kovinę granatą į policijos komisariato šalutinį įėjimą iš J.T.Vaižganto gatvės, ją susprogdino; dėl sprogimo išdužus policijos komisariato durų langui ir lango stiklo paketui, apgadino pastatą, padarydamas policijos komisariatui 389 Lt materialinę žalą;

2005-04-13, apie 15.00 val., turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, Klaipėdoje, Žvejybos uosto rajone, paprašė A. Z. neva paskolinti jam mobiliojo ryšio telefoną. Nukentėjusiajam davus trumpam pasinaudoti savo daiktu, kaltinamasis, pasinaudojęs nukentėjusiojo patiklumu, šį telefoną – „Nokia 7260“, kurio vertė 1 000 Lt, - pasisavino;

2005 m. gegužės mėnesio viduryje, Vilniuje, paprašė E. G. dviems valandoms paskolinti nuosavą automobilį „Mitsubichi Galant“. Patikliam nukentėjusiajam patikėjus nuosavą daiktą kaltinamajam, šis jo automobilį, valst. Nr. PKV 440, kurio vertė 4500 Lt, pasisavino;

2005 m. gegužės 31 d., tarp 10.30–10.40 val., įsibrovęs į bendrabučio kambarį Nr. 1110b, esantį Saulėtekio al. 25, Vilniuje, pagrobė A. K. nešiojamąjį kompiuterį „Pentium 3, 650 Mhz, Micropost“, kainuojantį 800 Lt;

2005 m. birželio 7 d., apie 12.30 val., bendrabučio kambaryje Nr. 1117, esančiame Saulėtekio al. 19, Vilniuje, grasindamas peiliu A. S. , pagrobė UAB „Forvelė“ priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6230“, kainuojantį 668 Lt;

2005 m. birželio 30 d. apie 12.10 val. Vilniuje, prie parduotuvės „Rimi“, Povilaičio g. 20, priėjęs prie D. J. , paprašė neva paskolinti jam mobiliojo ryšio telefoną. Nukentėjusiajam perdavus trumpam pasinaudoti telefonu, šis, pasinaudojęs nukentėjusiojo patiklumu, jo telefoną „Nokia 6230“, kurio vertė 1150 Lt, pasisavino.

dėl P. D. nužudymo (BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. l d.),dėl A. K. kompiuterio vagystės (BK 178 str. 2 d.), irdėl A. S. apiplėšimo (BK 180 str. 2 d.).

Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šią veiką pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Apeliantas teigia su P. D. nekonfliktavęs, tik kai pastarasis sugriebė S. D. už gerklės, jis pradėjo priešintis. Todėl jokio išankstinio siekio užvaldyti svetimą turtą apeliantas teigia neturėjęs ir teismas tokios išvados pagal bylos aplinkybes padaryti negalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 punkte yra išaiškinta, jog savanaudiškos paskatos turi atsirasti prieš veikos pradžią. Apeliantas nurodo, kad siekis pagrobti automobilį, o tiksliau juo pasinaudoti, siekiant išvažiuoti iš miško, jam kilo tik po to, kai jis medžio šaka P. D. sudavė du smūgius.

Taip pat apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad teismo medicinos specialistas, tyręs P. D. lavoną, konstatavo nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismo medicinos ekspertas J.Paliulis teisme patvirtino, jog tikslios P. D. mirties priežasties nustatyti neįmanoma. Taigi tiksli P. D. mirties priežastis nebuvo nustatyta, todėl teismas negalėjo S. D. pripažinti kaltu dėl nužudymo, nes jo suduoti du smūgiai P. D. teismo medicinos specialisto buvo įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Teismas, apelianto teigimu, nepagrįstai jį pripažino kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir dėl A. K. kompiuterio vagystės. Kas įsibrovė į A. K. bendrabučio kambarį Nr. 1110b nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta. Apelianto manymu, vien tai, jog ant durų staktos rasti jo piršto atspaudai, negali būti laikoma pakankamu įrodymu pripažįstant jį kaltu dėl kompiuterio vagytės. Teismas padarė nepagrįstą išvadą teigdamas, jog jo pirštų atspaudai buvo rasti kambaryje Nr. 1110b, kadangi įvykio vietos apžiūros metu to nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas šiame epizode apeliantą turėjo išteisinti, nenustačius, jog jis dalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismo nuosprendžio dalis, kuria S. D. pripažintas kaltu dėl A. S. apiplėšimo, taip pat neteisėtas ir nepagrįsta. Apelianto manymu, ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti atliktas parodymas atpažinti (ne iš fotonuotraukos) ir akistata, kurių metu būtų tinkamai ir teisėtai išsiaiškintos bylos aplinkybės. Tačiau buvo atliktas atpažinimas iš fotonuotraukos. Todėl, apelianto teigimu, buvo pažeisti BPK 192 str. 5 dalies reikalavimai. Teismas, remdamasis vien tik tuo, kad A. S. atpažino jį iš fotonuotraukos, negalėjo jo pripažinti kaltu dėl A. S. apiplėšimo, nes nepakanka byloje surinktų įrodymų, o atpažinimas iš fotonuotraukos atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus.

Apeliacinio teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras, nukentėjusieji ir nukentėjusiosios B. D. atstovas prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas, priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Šis nuosprendis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame padarytos išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu skunde nurodyti nuteistojo S. D. argumentai yra nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas taip ir nepaneigė jo versijos apie tai, kad pats nukentėjusysis puolė ant S. D. , siekdamas jį išprievartauti. Apeliantas nurodo, kad teismas, remdamasis vien tik nukentėjusiojo artimųjų ir draugų parodymais apie tai, kad P. D. buvo normalios seksualinės orientacijos ir neagresyvus, padarė išvadą, kad nukentėjusysis negalėjo užpulti pirmas. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas minėtą nuteistojo versiją, vadovavosi objektyviai nustatytais bylos duomenimis ir visus įrodymus, tarp jų ir nukentėjusiojo artimųjų bei draugų parodymus, vertino kompleksiškai, o ne atskirai. Išvadą, kad nukentėjusysis pirmas negalėjo pulti nuteistojo, teismas padarė išanalizavęs bei įvertinęs objektyviais duomenimis nustatytą įvykių eigą, o ne atsižvelgdamas vien tik į nuteistojo artimųjų parodymus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, neturi pagrindo nesutikti su šia Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kadangi ji pagrįsta byloje surinktų įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo S. D. veiksmus pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų.

S. D. apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog nužudymas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. kvalifikuojamas tada, kai savanaudiškų paskatų kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Iš tikrųjų, byloje nėra duomenų apie tai, kad įvykį būtų matę jame tiesiogiai nedalyvavę asmenys, kurių parodymais būtų galima paneigti S. D. aiškinimą, jog jis nukentėjusįjį sužalojo gindamasis nuo pastarojo agresyvių veiksmų. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p. 4 pastraipoje teismams išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į vi­sas pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo ap­lin­ky­bes: nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo įran­kius, bū­dą, su­ža­lo­ji­mų kie­kį, jų po­bū­dį, vie­tą, nu­si­kals­ta­mų veiks­mų in­ten­sy­vu­mą ir jų nu­trau­ki­mo prie­žas­tis, kal­ti­nin­ko ir nu­ken­tė­ju­sio­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius, el­ge­sį įvy­kio me­tu, taip pat prieš nu­si­kal­ti­mą ir po jo pa­da­ry­mo ir kt. Būtent byloje surinkti faktiniai duomenys, apibūdinantys kaltininko asmenybę, jo padarytas nusikalstamas veikas iki P. D. nužudymo, apelianto ir nukentėjusiojo P. D. tarpusavio santykius, o ypač S. D. elgesį po minimo nusikaltimo padarymo, duoda pakankamą pagrindą išvadai apie S. D. kaltės turinį bei kryptingumą.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, S. D. iki aptariamo nusikaltimo padarymo ilgą laiko tarpą niekur nedirbo ir nesimokė, lėšų pragyvenimui įgydavo darydamas nusikaltimus, daugelį nusikaltimų jis įvykdė veikdamas pagal vienodą schemą: įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimą, apgaule užvaldydavo jo turtą.

Šioje byloje nustatytos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog S. D. , užvaldydamas P. D. automobilį bei kitą turtą, veikė tokiu pačiu būdu. Liudytojai P. M. , V. P. , M. P. ir T. M. parodė, kad įvykio dieną, t. y. 2005-07-17, apie 19.00 val., telefonu kalbėjosi su nukentėjusiuoju P. D. , kuris jiems sakė, kad laiką leidžia prie Balžio ežero ir kad važiuos padėti draugui pakeisti ratą ar padangą. Nieko įtartino ar neįprasto minėti liudytojai, kalbėdami su nukentėjusiuoju, iš jo balso ar kalbos nepastebėjo. Pats nuteistasis S. D. pripažino, kad su nukentėjusiuoju įvykio dieną, apie 19.30 val., jis iš tikrųjų buvo prie Balžio ežero. Taigi, darytina išvada, kad nukentėjusysis kaip draugą, su kuriuo jis leidžia laiką prie Balžio ežero ir kuriam vėliau reikės padėti pakeisti ratą, kalbėdamas telefonu su paminėtais liudytojais, įvardijo būtent nuteistąjį S. D. , o tai rodo, kad nukentėjusysis prieš įvykį iš S. D. pusės nejautė jokio pavojaus sveikatai ar gyvybei. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei vienas iš paminėtų liudytojų, kurie iš tiesų buvo nukentėjusiojo P. D. draugai, nepažinojo S. D. ir nenurodė jo kaip nukentėjusiojo draugo. O ir pats nuteistasis teigė, kad su nukentėjusioju susipažino tik tą patį vakarą, kuomet ir buvo įvykdytas nusikaltimas. Paminėtų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad kaip ir anksčiau padarytų nusikaltimų, taip ir P. D. nužudymo atveju, S. D. veikė pagal savo dažnai naudojamą schemą: betarpiškai bendraudamas su P. D. įgijo jo pasitikėjimą, vėliau išgalvotu rato remonto pretekstu nusiviliojo P. D. į atokią vietą, ir joje, panaudojęs prieš jį fizinį smurtą, neteisėtai užvaldė jo turtą.

Nuteistojo S. D. versiją apie tai, kad jis nužudė nukentėjusįjį P. D. ne dėl savanaudiškų paskatų, bet gindamasis nuo pastarojo užpuolimo, paneigia ir paties kaltininko veiksmai įvykio metu. Sunkiai sužalotą P. D. nuteistasis nutempė po egle ir paliko. Be to, pats S. D. parodė, jog jis suprato, kad nukentėjusysis dar buvo gyvas. Tačiau nepaisydamas to, nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų, kad nukentėjusiajam būtų suteikta pagalba, bet iš karto sėdo į jo automobilį ir nuvažiavo į degalinę, kur užsipylė degalų. Tai, kad nuteistasis veikė dėl savanaudiškų paskatų ir kad ketino naudotis pagrobtu automobiliu, patvirtina tolimesnis jo elgesys ir veiksmai. Pagrobtu nukentėjusiojo automobiliu jis važinėjosi po Vilnių, susitiko su pažįstamomis merginomis, kurioms paaiškino, kad automobilį jis nusipirko. Vėliau juo važiavo į Tauragę, Jurbarką. S. D. išmetė nukentėjusiojo dokumentus ir pardavė nukentėjusiajam priklausiusį mobiliojo ryšio telefoną bei, pasinaudojęs pagrobtu automobiliu apie 3 dienas, sužinojęs, kad paskelbta P. D. ir jo automobilio paieška, automobilį sudegino, taip atsikratydamas įkalčių.

Tai, kad S. D. užuolė pats nukentėjusysis, paneigia ir kiti byloje surinkti įrodymai. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusįjį pažinoję liudytojai apibūdino jį kaip ramų, paslaugų, neagresyvų žmogų. Be to, jokių sužalojimų ant S. D. kūno nebuvo rasta ir dėl jų pats nuteistasis į medicinos įstaigas nesikreipė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad net jei ir iš tikrųjų nukentėjusysis būtų puolęs S. D. jo nurodytomis aplinkybėmis, tai net ir tuomet P. D. veiksmai pagal paties apelianto parodymus nebūtų buvę tokie intensyvūs ir pavojingi, kad reikėtų nuo jų gintis masyvia lazda suduodant stiprius smūgius į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą. Juolab kad niekas S. D. netrukdė pasitraukti iš įvykio vietos. Jo aiškinimas, kad to jis nepadarė todėl, kad nepažinojo vietovės, kurioje vyko grumtynės, yra naivus ir neįtikinantis. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, įvykio vieta yra netoli Vilniaus, įvykis vyko šviesiu paros metu. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors nuteistasis teigia nepažinojęs vietovės, tačiau su iš nukentėjusiojo pagrobtu automobiliu jis sėkmingai, be jokių problemų pasiekė degalinę, o vėliau ir Vilniaus miestą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. D. parodymai nėra nuoseklūs ir dėl kitų įvykio aplinkybių. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo automobilį jis pasiėmė tam, kad galėtų išvažiuoti iš miško, nors, kaip minėta, automobilio jis ir grįžęs į Vilnių, t. y. išvažiavęs iš miško, nepaliko, bet juo naudojosi apie 3 dienas. Tuo tarpu apklaustas ikiteisminio tyrimo metu S. D. aiškino, kad po įvykio automobiliu iš karto nutarė važiuoti į Tauragę.

Apeliantas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde tvirtino, kad jis po grumtynių su nukentėjusiuoju buvo šoko būsenos. Tačiau tokios jo būsenos bei dėl to pasikeitusio jo elgesio nepatvirtina kiti bylos duomenys. Iš bylos medžiagoje esančių liudytojų ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad tiek įvykio metu, tiek po jo S. D. gerai orientavosi aplinkoje, jo elgesys nebuvo keistas ar sutrikęs, jis veikė kryptingai, tikslingai, racionaliai: nutempė nuošaliau nukentėjusiojo kūną, sėdo į jo automobilį, važiuodamas pakeliui išmetė jo dokumentus, degalinėje įsipylė benzino, susitiko su drauge ir jai pamelavo apie automobilio įsigijimo aplinkybes, pasak liudytojų, S. D. elgėsi normaliai, aplinkiniai nieko neįprasto jo elgesyje nepastebėjo. Be to, nuteistojo aiškinimus dėl šoko būsenos paneigia ir ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvados, kuriose nurodyta, kad objektyvių duomenų, kad S. D. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, nėra, jis galėjo teisingai suvokti įvykio aplinkybes.

Neigdamas savo kaltę dėl P. D. nužudymo, nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo nustatyta nukentėjusiojo mirties priežastis, o jo P. D. padaryti sužalojimai teismo medicinos eksperto buvo įvertinti tik kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami.

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1674/05 (01) matyti, kad tiksli P. D. mirties priežastis nebuvo nustatyta dėl objektyvių priežasčių – lavono stipraus suirimo. Tačiau tai nereiškia, kad P. D. mirė ne dėl apelianto nusikalstamais veiksmais padarytų kūno sužalojimų. Pats S. D. pripažino, kad panaudodamas lazdą sudavė nukentėjusiajam 2 smūgius į galvą. Šie jo parodymai visiškai sutapo su teismo medicinos ekspertų išvadomis dėl nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų lokalizacijos bei jų padarymo mechanizmo. Paminėtoje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai P. D. galvoje padaryti esant mažiausiai dviem trauminiams poveikiams: po vieną į veido dešinę ir kairę puses.

Teismo medicinos ekspertas J.Paliulis paaiškino, kad nors tiksli P. D. mirties priežastis ir nenustatyta, tačiau tikėtina, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko dėl jo atžvilgiu pavartoto fizinio smurto – dviejų smūgių į nukentėjusiojo galvą.

Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiajam sužalojimus būtų padarę kokie nors kiti asmenys. Jokių kitų sužalojimų jo kūne neaptikta. Pats S. D. parodė, kur paslėpė sužaloto P. D. kūną ir kokioje pozoje jį paliko (gulintį ant nugaros). Toje vietoje ir buvo rastas nukentėjusiojo P. D. lavonas, gulintis toje pačioje pozoje, t. y. ant nugaros.

Taigi iš teismo medicinos specialisto išvados bei eksperto J.Paliulio parodymų (t. 1, b. l. 39, t. 5, b. l. 16) seka, kad P. D. padaryti kūno sužalojimai įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas tik todėl, kad jie nebuvo susieti priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis. Iš eksperto parodymų matyti, kad po gautų sužalojimų P. D. mirties įvykio mechanizmas galėjo būti dvejopas: 1) nuo smūgių galėjo sutrikti sąmonė, įvykti smegenų sutrenkimas, kraujo išsiliejimas po smegenų dangalais arba 2) kraujavimas į nosiaryklę ir į plaučius, paspringimas krauju. Tai reiškia, kad bet kuriuo atveju nukentėjusiojo P. D. mirtis įvyko dėl S. D. padarytų galvos sužalojimų. Tik tiksliai nenustačius, kuriuo iš paminėtų dviejų būdų vystėsi komplikacijos, sukėlusios nukentėjusiojo mirtį, nebuvo nustatyta ir tiksli mirties priežastis. O nenustačius tikslios mirties priežasties, su ja priežastiniu ryšiu nesusieti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai ir buvo kvalifikuoti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. D. kaltu dėl P. D. nužudymo dėl savanaudiškų paskatų ir nuteisė jį pagal BK 129 str. 2 d. 9 p.

Nepagristas ir apeliacinio skundo teiginys jog S. D. nepagrįstai pripažintas kaltu dėl A. K. kompiuterio vagystės. Apelianto kaltė padarius šį nusikaltimą padarymo grindžiama įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada bei kitais bylos duomenimis. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jo pirštų atspaudai buvo rasti kambaryje Nr. 1110b, iš kurio ir buvo pagrobtas A. K. kompiuteris. S. D. neigia apskritai buvęs šiame kambaryje. Tačiau byloje surinktais duomenimis nustatyta priešingai.

Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, įvykio vietoje be kitų pėdsakų, kurie buvo netinkami identifikuoti, ant vidinės durų staktos apatinės dalies buvo aptikti 3 rankų pėdsakai, kurie buvo užfiksuoti ant daktiloskopinių plokštelių, pažymėtų numeriais 1, 2 ir 3. Atlikęs kriminalistinį tyrima Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistas nustatė, kad vienas rankos pėdsakas, nukopijuotas ant daktiloskopinės plokštelės Nr. 2, tinka asmeniui identifikuoti. Patikrinus ADIS duomenų bazėje buvo nustatyta, kad šis piršto pėdsakas paliktas būtent S. D. . Taigi nors S. D. teigė niekada šiame kambaryje nebuvęs, tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina S. D. buvimo šiame kambaryje faktą.

Be to, atsižvelgiant į durų sugadinimo pobūdį bei įvykio vietoje rastų avalynės bei rankų pėdsakų lokalizaciją, galima daryti išvadą apie tokį įsibrovimo į kambarį Nr. 1110b mechnizmą: kojos spyriu (spyriais) sulaužius apatinę durų dalį buvo padaryta anga (pačios durys atidarytos nebuvo ir spyna nesugadinta), pro šią angą ir buvo patekta į kambarį. O atsižvelgus į tai, kad S. D. piršto pėdsakas ir buvo rastas ant vidinės durų staktos apatinės dalies, darytina išvada, kad būtent jis išspyrė angą minėto kambario duryse, o po to, įsikibdamas rankomis į vidinę staktos pusę, pralindo į kambario vidų, iš kur ir pagrobė nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtą – kompiuterį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad, pripažindamas S. D. kaltu ir dėl A. S. apiplėšimo, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų taip pat nepažeidė ir teisminės klaidos nepadarė. Teismo nuosprendis pagrįstas byloje surinktų įrodymų visetu. Apeliantas nepagrįstai skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti atliktas parodymas atpažinti (ne pagal fotonuotrauką) ir akistata, kurių metu būtų tinkamai ir teisėtai išsiaiškintos bylos aplinkybės. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad, vadovaujantis BPK 172 str. 1 d., ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas, atlikdamas ikiteisminį tyrimą, turi teisę atlikti visus BPK numatytus veiksmus, išskyrus tuos, kuriuos gali atlikti tik prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas. Taigi pats ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, atsižvelgdami į tyrimo poreikius, sprendžia, kokius konkrečiai ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti. Be to, vadovaujantis BPK 178 str. 1 d., įtariamasis ar jo gynėjas turi teisę raštu prašyti prokurorą atlikti BPK numatytus veiksmus. Jokių prašymų nei pats S. D. , nei jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu nepateikė. S. D. duoti parodymus dėl šio epizodo atsisakė, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai šiuo konkrečiu atveju pasirinko atpažinimo iš fotonuotraukos veiksmą, kuris gali būti atliktas vadovaujantis BPK 192 str. 5 d. Šiame straipsnyje numatyta, kad atpažinimas gali būti daromas iš asmens nuotraukos, jeigu jo paties parodyti negalima. Įstatyme nesukonkretinta kuo turi pasireikšti negalimumas parodyti patį asmenį, todėl darytina išvada, kad netgi esant formalioms kliūtims (pvz., asmuo laikomas suimtas kardomojo kalinimo vietoje, o norint jį iš ten atvežti būtina atlikti nemažai formalumų, užimančių pakankamai daug laiko) gali būti laikoma, kad paties asmens parodyti negalima. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, parodymas atpažinti iš fotonuotraukos buvo atliktas 2005 m. rugpjūčio 19 d., t. y. S. D. esant suimtam Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime. Taigi šiuo atveju, nesant galimybės parodyti paties S. D. , ikiteisminio tyrimo operatyvumo sumetimais buvo atliktas jo atpažinimas pagal fotonuotrauką. BPK įtvirtinti šio veiksmo atlikimo reikalavimai pažeisti nebuvo, nukentėjusiajam, be paties S. D. fotonuotraukos, buvo parodytos 5 (ne mažiau kaip trys) kitų asmenų nuotraukos, iš kurių A. S. atpažino S. D. , kaip jį apiplėšusį asmenį. Be to, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad A. S. ir teisminio posėdžio metu kategoriškai nurodė, kad būtent teismo salėje esantis S. D. yra tas asmuo, kuris jį apiplėšė. Taigi teismas, pripažindamas S. D. kaltu ir dėl A. S. apiplėšimo, rėmėsi ne tik atpažinimo pagal fotonuotrauką protokolu, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, bet ir nukentėjusiojo parodymais teisminio posėdžio metu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo S. D. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo S. D. apeliacinį skundą atmesti.