- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-08
- Bylos Nr.
- I-4462-790/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05063-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Raimondas Blauzdžius, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- UAB ,,Moment Credit“
- Atsakovas
- Lietuvos bankui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjo atstovei adv. pad. Jolitai Radzvilavičiūtei, atsakovo atstovėms Justinai Tarasevičienei, Rasai Cicėnienei, Daliai Karmazinienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB ,,Moment Credit“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas UAB ,,Moment Credit“ kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-10), prašydamas panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 241-171 „Dėl UAB „Moment Credit“ veiksmų sudarant vartojimo kredito sutartį su N. M.“ (toliau – ir Sprendimas); tuo atveju, jeigu šis prašymas nebūtų tenkinamas – pakeisti Sprendimą ta apimtimi, jog pareiškėjui vietoje piniginės sankcijos (baudos) būtų skiriamas įspėjimas. Nurodo, kad 2013 m. sausio 15 d. klientas N. M. (toliau – ir klientas) ir pareiškėjas pasirašė Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kredito sutartis) bendrąsias sąlygas, kuriomis pareiškėjas įsipareigojo teikti klientui kreditus, o klientas įsipareigojo grąžinti kreditus ir sumokėti kreditų kainą. Remdamasis Kredito sutartimi, 2013 m. spalio 21 d. klientas kreipėsi į pareiškėją dėl 1500 Lt kredito suteikimo. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas atliko veiksmus, reikalingus įvertinti kliento finansinį pajėgumą grąžinti kreditą. Vartojimo kreditai klientui buvo suteikti iš viso tris kartus: 2013 m. sausio 15 d. (1300 Lt kreditas), 2013 m. sausio 30 d. (2600 Lt kreditas) ir 2013 m. spalio 21 d. (1500 Lt) kreditas. Minėtus kreditus klientas grąžino tinkamai, pagal numatytus įmokų mokėjimo terminus ir galutinai atsiskaitė 2015 m. balandžio 2 d. 2014 m. gegužės 13 d. klientas buvo kreipęsis dėl dar vieno kredito suteikimo, tačiau kreditas nebuvo suteiktas, atsižvelgiant į surinktus duomenis apie kliento turimus įsipareigojimus. 2015 m. gegužės 26 d. klientas kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybą (toliau – Priežiūros tarnyba) su skundu, kuriuo nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 21 d. jam suteikė vartojimo kreditą, tačiau pagal jo gaunamas pajamas ir turimus įsipareigojimus, vartojimo kreditai jam negalėjo būti suteikti. Priežiūros tarnyba, išnagrinėjusi skundą, 2015 m. liepos 24 d. priėmė išvadą Nr. 289-9, jog pareiškėjas, naudodamas tik iš jai prieinamų duomenų bazių surinktus duomenis apie kliento įsipareigojimus finansų įstaigoms, netinkamai vykdė Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 18.2, 7.2, 7.5 ir 22 punktų reikalavimus, o taip pat nesilaikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remiantis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija. Remdamasi priimta išvada, Priežiūros tarnyba 2015 m. rugpjūčio 21 d. priėmė Sprendimą, kuriuo konstatavo nurodytą pažeidimą ir pareiškėjui skyrė 1 500 Eur baudą. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pagrįstas klaidingu atsakingojo skolinimo principo bei mokumo vertinimo tikslų aiškinimu ir taikymu (VKĮ 8 straipsnis, 2008 m. balandžio 23 d. Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnis), o taip pat iš esmės pažeidžiantis proporcingumo principą, kaip vieną iš pagrindinių viešojo administravimo principų (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktas), todėl naikintinas. Europos Sąjungos teisė ir ją įgyvendinantis nacionalinis teisinis reguliavimas numato kredito davėjo pareigą įsitikinti kitos kredito sutarties šalies kreditingumu. Esminis šios pareigos tikslas yra ne atlikti savitikslius procedūrinius veiksmus, o pasiekti rezultatą – įsitikinti kredito gavėjo mokumu, remiantis pakankamais duomenimis. Pareiškėjo nuomone, Sprendime išdėstytas Priežiūros tarnybos vertinimas yra formalus, neatitinka vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslų bei atsakingojo skolinimo principo turinio. Pareiškėjas, vertindamas kliento mokumą, elgėsi atsakingai, rėmėsi pakankamais ir patikimais duomenimis – kliento patvirtinimais ir duomenų bazių informacija, minėtus metodus laikė tinkamais ir neturėjo pagrindo jais abejoti. Priežiūros tarnyba iš esmės rėmėsi formaliomis ir su mokumo vertinimo procedūra susijusiomis aplinkybėmis, t. y. kad atskiru dokumentu ar kitu išliekamu būdu nesikreipė į klientą dėl jo mokumo. Pareiškėjas pažymi, kad klientui suteikė kreditą vadovaudamasi objektyviais ir patikimais duomenimis iš duomenų bazių, kurias savo praktikoje naudoja visi finansines paslaugas teikiantys finansų rinkos dalyviai. Klientas, sudarydamas Kredito sutartį, sutiko, kad jo mokumas būtų vertinamas gaunant jo asmeninius duomenis iš nurodytų institucijų (bendrųjų sąlygų 10.4.1 punktas). Klientas buvo informuotas apie savo pareigą pateikti kitą informaciją, reikšmingą vertinant jo finansinį pajėgumą, taip pat savo pareigą informuoti pareiškėją apie savo finansinio pajėgumo pasikeitimus (Kredito sutarties titulinis lapas, Kredito sutarties 4.1.2.1 punktas). Negaudamas jokios kitos informacijos iš vartotojo, pareiškėjas duomenų bazių teikiamus duomenis pagrįstai laikė pakankamais. Priežiūros tarnyba nevertino aplinkybės, jog Klientui vartojimo kreditas buvo suteiktas anksčiau ne kartą ir šie kreditai grąžinti tinkamai ir laiku. Pažymi, kad ilgalaikių komercinių santykių metu kliento pateikta informacija taip pat yra laikytina šaltiniu kredito gavėjo mokumui vertinti. Pareiškėjas, vadovaudamasi ankstesnėmis Priežiūros tarnybos išvadomis (2012-08-27 patikrinimo aktas Nr. 289-2), pagrįstai laikėsi pozicijos, kad jos taikoma vartojimo kreditų gavėjų mokumo vertinimo tvarka yra teisėta ir jos taikomais būdais surenkama informacija mokumo vertinimui yra pakankama, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir pažeidžia teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principą. Priežiūros tarnyba nevertino ir neatsižvelgė į akivaizdų kliento nesąžiningumą, piktnaudžiavimo turima teise ir tai, kad jis sąmoningai nevykdė jam išaiškintų ir suprantamų pareigų (Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis). Tokiu būdu buvo pažeistas ir viešojo administravimo proporcingumo principas. Pareiškėjo manymu, jei teismas nustatytų VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą jo veiksmuose, toks pažeidimas turėtų būti laikomas mažareikšmiu ir pareiškėjui neturėtų būti skiriama piniginė sankcija (VKĮ 34 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo teigimu, jo veiksmais nebuvo padaryta žalos įstatymo saugomiems interesams, klientas grąžino kreditą, padarinių trukmė, mastas yra ypač mažos apimties, nes nagrinėtas vienas konkretus kredito suteikimo atvejis. Sprendime nebuvo nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir buvo konstatuotos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 75-88) su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Viena iš esminių vartojimo kredito davėjo pareigų įtvirtinta VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir, prireikus, mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje, atlikęs patikrinimą. VKĮ įtvirtintas atsakingojo skolinimo principo įgyvendinimas detalizuojamas Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintuose Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatuose (toliau – Nuostatai), kurių reikalavimai nuo 2013 m. liepos 1 d. taikomi visiems vartojimo kredito davėjams. Sprendime VKĮ pažeidimas pareiškėjui UAB ,,Moment Credit“ buvo konstatuotas dėl to, kad jis, vertindamas N. M. mokumą, neprašė informacijos iš vartojimo kredito gavėjo, o naudojo tik iš jam prieinamų duomenų bazių surinktus duomenis apie N. M. pajamas ir įsipareigojimus finansų įstaigoms, o tai lėmė netinkamą N. M. finansinių įsipareigojimų apimties įvertinimą. Pastebi, kad UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazė neapima visų kreditorių išduodamų kreditų, įskaitant ir būsto paskolas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad iš duomenų bazių gautą informaciją laikė visapusiškai apimančia vartojimo kredito gavėjo finansinį pajėgumą ir įsiskolinimą, atmestini. Vertinant kliento mokumą buvo būtina surinkti informaciją ne tik iš duomenų bazių, bet ir iš paties vartojimo kredito gavėjo, šią informaciją palyginti, išanalizuoti ir priimti pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito suteikimo. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo argumentas, kad praktikoje duomenų bazes naudoja visi finansines paslaugas teikiantys finansų rinkos dalyviai, yra atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi kiekvienas vartojimo kredito davėjas naudoja skirtingas mokumo vertinimo sistemas. Be to, praktikoje dauguma vartojimo kredito davėjų tam tikra forma renka informaciją ir iš paties vartojimo kredito davėjo. Faktas, kad N. M. sutiko dėl duomenų apie jį rinkimo iš duomenų bazių, neturi jokios teisinės reikšmės Sprendime konstatuotiems teisės aktų pažeidimams, nes asmens sutikimas yra būtinas siekiant tinkamai vykdyti teisės aktus, reglamentuojančius asmens duomenų apsaugą. Vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimo pareiga nustatyta vartojimo kredito davėjui, o ne vartojimo kredito gavėjui, todėl būtent vartojimo kredito davėjas privalo aktyviai ją vykdyti, o prireikus, įrodyti, kad VKĮ nurodytos pareigos vykdomos tinkamai. Pagal VKĮ 8 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito davėjo pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą turi būti įvykdyta iki vartojimo kredito sutarties sudarymo; informacija, kurią vartojimo kredito gavėjas įsipareigoja pateikti po vartojimo kredito sutarties sudarymo, neturi reikšmės ir įtakos Sprendime nurodytų pažeidimų konstatavimui, todėl pareiškėjo nuoroda į vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.1.2.1 papunktį, pagal kurį vartotojas įsipareigoja informuoti apie finansinio pajėgumo pasikeitimus po vartojimo kredito sutarties sudarymo, neturi jokios tiesioginės įtakos vartojimo kredito davėjo VKĮ nustatytų ikisutartinių pareigų tinkamam vykdymui. Pagal VKĮ 8 straipsnio 5 dalį vartojimo kredito gavėjas neturi pareigos teikti informacijos vartojimo kredito davėjui savo iniciatyva, nes jam nustatyta pareiga pateikti tik tokią informaciją, kurios paprašė vartojimo kredito davėjas. Pareiškėjas nei tyrimo metu, nei kartu su skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad prašė N. M. pateikti kokią nors konkrečią informaciją, reikalingą jo mokumui įvertinti. Pareiškėjo argumentas, kad N. M. tinkamai vykdė turėtus įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, atmestinas dėl to, kad nors vartojimo kredito grąžinimas yra galutinis kreditavimo tikslas, tačiau vartojimo kreditų teikimo veiklą reglamentuojantys teisės aktai reguliuoja veiklą iki vartojimo kredito sutarties sudarymo. Nuostatų 21 punktu vartojimo kredito davėjas privalo nuolat vertinti, ar taikomas vartojimo kredito gavėjų mokumo procesas yra tinkamas ir veiksmingas, ir prireikus jį keisti. Taigi, pareiga vertinti naudojamos mokumo vertinimo tvarkos, kuri neabejotinai yra vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo proceso dalis, tinkamumą, veiksmingumą, atitikimą teisės aktų reikalavimams nustatyta pačiam vartojimo kredito davėjui. Priežiūros tarnyba Sprendimą priėmė atsižvelgusi į konkrečią situaciją ir visus tyrimo metu surinktus įrodymus, t. y., kad N. M. turėjo kitų finansinių įsipareigojimų, kurių pareiškėja neįvertino, nes nerinko tokios informacijos iš paties vartojimo kredito gavėjo. Netinkamas vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimas gali sukelti sunkias finansines pasekmes vartojimo kredito gavėjui, todėl bet koks netinkamas minėtos pareigos vykdymas negali būti laikomas tik formalumu. Be to, vadovaujantis Nuostatų 14 punktu vartojimo kredito davėjas privalo saugoti mokumo vertinimo metu surinktą (vertintą) informaciją, kad prireikus galėtų pateikti įrodymus, kad tinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo mokumą. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad skiriant pareiškėjui poveikio priemonę, buvo pažeistas proporcingumo principas. Objektyvių aplinkybių, dėl kurių Sprendimu nustatyti pažeidimai galėtų būti laikomi pateisinamais arba mažareikšmiais, tyrimo metu nenustatyta, taigi, Sprendimu skiriant poveikio priemonę buvo įvertintos visos VKĮ 34 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės.
Teismo posėdžio metu šalių atstovai iš esmės palaikė argumentus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva) preambulės 26 punkte numatyta, kad valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad paskatintų atsakingą praktiką visais kredito santykių etapais, atsižvelgdamos į konkrečias jų kredito rinkos ypatybes. <...> Svarbu – visų pirma besiplečiančioje kredito rinkoje, – kad kreditoriai nesiimtų neatsakingo skolinimo veiklos ar neišduotų kredito, prieš tai neįvertinę kreditingumo, ir valstybės narės turėtų užtikrinti reikalingą priežiūrą, kad būtų išvengta tokio elgesio, ir turėtų nustatyti reikalingas priemones nubausti kreditorius, tuo atveju, jei jie tai daro. <...> Už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai. Tuo tikslu jiems turėtų būti leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. Valstybių narių valdžios institucijos taip pat galėtų kreditoriams teikti atitinkamus nurodymus bei gaires. Vartotojai taip pat turėtų veikti apdairiai ir laikytis savo sutartinių įsipareigojimų. Direktyvos preambulės 28 punktas įtvirtina, kad vartotojų kreditingumui įvertinti kreditorius taip pat turėtų atlikti patikrinimą atitinkamose duomenų bazėse; atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, tokie patikrinimai gali būti įvairios apimties. Direktyvos 8 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014-12-18 sprendime byloje Nr. C-449/13 CA Consumer Finance SA prieš I. B., aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad Direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga siekiama numatyti kreditorių atsakomybę ir išvengti paskolų teikimo nemokiems vartotojams. Direktyvoje nenurodyta išsami informaciją, kuria remdamasis kreditorius turi įvertinti vartotojo kreditingumą. Joje taip pat nenurodyta, ar tokia informacija turi būti patikrinta ir kaip tai turėtų būti daroma. Direktyvos 8 straipsnio 1 dalimi, aiškinama atsižvelgiant į šios direktyvos 26 konstatuojamąją dalį, kreditoriui kaip tik suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais. Iš to matyti, kad kreditorius pirmiausia privalo kiekvienu atveju atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes įvertinti, ar tokia informacija yra tinkama ir pakankama, kad būtų galima įvertinti vartotojo kreditingumą. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad tai, ar tokia informacija pakankama, gali priklausyti nuo kredito sutarties sudarymo aplinkybių, asmeninės vartotojo situacijos ar sumos, dėl kurios sudaroma tokia sutartis. Tokį vertinimą galima atlikti remiantis vartotojo finansinę padėtį patvirtinančiais dokumentais, tačiau neatmestina, kad kreditorius gali atsižvelgti į iš anksto žinomą galimą gauti informaciją apie į paskolą pretenduojančio asmens finansinę padėtį. Vis dėlto paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai.
VKĮ, įgyvendinančio Direktyvą, 8 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi vartojimo kredito suteikimo metu) numato, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą.
Remiantis Direktyvos preambulės 26 punktu, valstybių narių valdžios institucijoms suteikiami įgaliojimai kreditoriams teikti atitinkamus nurodymus bei gaires dėl vartotojų kreditingumo patikrinimo. VKĮ 8 straipsnio 4 dalis suteikia įgaliojimus priežiūros institucijai nustatyti vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principus, kuriais remiantis kredito davėjai rengia vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisykles. Tokie principai nustatyti Nuostatuose, įsigaliojusiuose nuo 2013-07-01. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualūs Nuostatuose įtvirtinti principai, kad vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti (7.2 punktas); vartojimo kredito davėjo pareiga įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgiant į vartojimo kredito gavėjo pateiktą ir vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui (7.3 punktas). Pagal Nuostatų 9 punktą laikoma, jog vartojimo kredito davėjas laikosi atsakingojo skolinimo principo, jeigu sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydis sudaro ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų.
Nuostatų 18 punktas konkretizuoja, kokią informaciją privalo surinkti ir įvertinti vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo mokumą – kredito davėjas, be kita ko, privalo surinkti ir įvertinti informaciją apie vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį (pajamų šaltinius, jų įvairovę, tvarumą, galimą kaitą ateityje ir pan.) bei vartojimo kredito gavėjo išlaidas pagal grupes, susijusias su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims (18.1, 18.2 punktai).
Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir N. M. 2013-10-21 buvo sudarytos kredito sutarties specialiosios sąlygos, pagal kurias klientui buvo suteiktas 1500 Lt vartojimo kreditas 2 mėnesių terminui (b. l. 20-21, 23). Pagal sutarties sąlygas numatytas mėnesio įmokos dydis – 841,15 Lt. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą pareiškėjas kredito gavėjo mokumą įvertino remdamasis informacija iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės, pagal kurią kliento darbo pajamų vidurkis per mėnesį sudarė 4129,54 Lt (neatskaičius mokesčių), ir informacija iš UAB „Creditinfo Lietuva“ administruojamos kreditų biuro duomenų sistemos, pagal kurią kliento prisiimti įsipareigojimai sudarė 16728 Lt, o mėnesio įmoka 492 Lt (b. l. 109-110).
N. M. 2015-05-26 kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad kredito suteikimo metu jo vienintelės pajamos buvo 2500 Lt per mėnesį, atskaičius mokesčius, o įsipareigojimai 1556 Lt per mėnesį (būsto kreditui 1360 Lt ir gyvybės draudimui 196 Lt), todėl prašė pradėti tyrimą ir išsiaiškinti, ar pagrįstai kreditų bendrovės (tarp jų pareiškėjas) jam išdavė kreditus ir tinkamai įvertino jo mokumą. Atsakovo Priežiūros tarnyba, atlikusi tyrimą pagal N. M. 2015-05-26 kreipimąsi, skundžiamu Sprendimu nubaudė pareiškėją 1500 eurų bauda už VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje, Nuostatų 7.2, 7.5, 18.2, 22 punktuose nustatytų pareigų nevykdymą 2013-10-21 suteikiant vartojimo kreditą N. M.. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, sutinka su tokiu pareiškėjo veiksmų kvalifikavimu.
Pagal aptartas Direktyvoje, VKĮ ir Nuostatuose įtvirtintas teisės normas, būtent pareiškėjui teko pareiga tinkamai atlikti vartotojo kreditingumo patikrinimą. Iš Direktyvos, VKĮ ir Nuostatų reikalavimų matyti, kad viena svarbiausių atsakingo skolinimo prielaidų yra pakankamos informacijos apie kredito gavėjo turimas išlaidas pagal grupes, susijusias su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims, turėjimas. Šios informacijos pagrindu turi būti įvertinama, ar vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. Toks vertinamas atliekamas, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar įmokos pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms dydis sudarys ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų.
Kaip minėta, Direktyvos 8 straipsnio 1 dalis, VKĮ 8 straipsnio 1 dalis, Nuostatų 7.3 punktas reikalauja, kad kredito davėjas mokumo vertinimo pareigą atliktų remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prieš sudarydamas kredito sutartį su klientu, nerinko jokios konkrečios informacijos iš paties kliento, o mokumo vertinimą atliko remdamasis dviejų duomenų bazių (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir UAB „Creditinfo Lietuva“) duomenimis. Tai lėmė, kad nebuvo surinkta reikšminga ir pakankama mokumo vertinimui informacija (visų pirma iš paties kliento) apie turimas išlaidas pagal grupes, susijusias su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims. Informacija, kurią surinko pareiškėjas iš UAB „Creditinfo Lietuva“ administruojamos kreditų biuro duomenų sistemos apie kliento turimus įsipareigojimus, šiuo atveju nebuvo pakankama mokumui įvertinti, nes nebuvo įvertinta reikšminga dalis kliento jau turimų finansinių įsipareigojimų. Iš UAB „Creditinfo Lietuva“ 2015-11-05 rašto atsakovui (b. l. 118) matyti, kad šiai bendrovei duomenis apie fiziniams asmenims suteiktų paskolų (kreditų) sumas teikė apibrėžtas juridinių asmenų ratas, o duomenis apie fiziniams asmenims suteiktų būsto kreditų sumas teikė tik viena bendrovė. Pareiškėjui kaip vartojimo kreditus teikiančiam profesionaliam rinkos dalyviui buvo žinoma ar turėjo būti žinoma ši aplinkybė.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pakankamų duomenų apie kliento turimus įsiskolinimus nesurinkimas (visų pirma iš paties kliento) ir jų neįvertinimas nebuvo tik formalus teisės aktų pažeidimas, bet lėmė konkrečiai apibrėžtas pasekmes, nes nebuvo atsižvelgta į kliento įsipareigojimus pagal būsto kredito sutartį ir, galimai, gyvybės draudimo sutartį. Kliento N. M. 2015-05-26 kreipimesi nurodytas aplinkybes apie įsipareigojimus būsto kreditui patvirtina atsakovo valdomos paskolų rizikos duomenų bazės duomenys (b. l. 119-123), kad N. M. 2008-06-02 sudarė būsto kredito sutartį (ji galiojo vartojimo kredito sutarties sudarymo metu), pagal kurią pasiskolino 55056,17 eurų sumą (sutarties suma 64585,26 eurai) ir pagal kurią numatyta kredito grąžinimo data 2033-04-11.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas netinkamai naudojosi diskrecijos teise nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, todėl atsakovo Priežiūros tarnybos skundžiamame Sprendime padaryta išvada dėl pareiškėjo nesivadovavimo Nuostatų 7.2 ir 7.5 papunkčiuose nustatytomis atsakingojo skolinimo prielaidomis, Nuostatų 18.2 papunktyje įtvirtintos pareigos netinkamo vykdymo ir, atitinkamai, Nuostatų 22 punkte ir VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakingojo skolinimo pareigos netinkamo vykdymo, pagrįsta ir teisėta.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad vertindamas N. M. mokumą, rėmėsi kliento patvirtinimais. Pareiškėjas teigia, kad klientas, sudarydamas Kredito sutartį, buvo informuotas apie savo pareigą pateikti kitą informaciją, reikšmingą vertinant jo finansinį pajėgumą, taip pat savo pareigą informuoti pareiškėją apie savo finansinio pajėgumo pasikeitimus (Kredito sutarties specialiųjų sąlygų titulinis lapas, Kredito sutarties sąlygų 4.1.2.1 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo argumentai nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas tinkamai įvertino kliento mokumą prieš sudarydamas Kredito sutartį. Kaip minėta, būtent pareiškėjui kaip kredito davėjui tenka pareiga tinkamai įvykdyti kredito gavėjo mokumo įvertinimą ir tuo tikslu surinkti pakankamą informaciją. Tai turi būti atliekama iki kredito sutarties sudarymo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo nustatyta, pareiškėjas, prieš sudarydamas Kredito sutartį, jokios konkrečios informacijos iš paties kliento dėl jo išlaidų pagal grupes nerinko, todėl kliento patvirtinimas, užfiksuotas standartinėse kredito sutarties sąlygose, kad jis atskleidė visas reikšmingas aplinkybes, galinčias įtakoti jo mokumą, pats savaime nepatvirtina pakankamos informacijos surinkimo ir neturi teisinės reikšmės Sprendime konstatuotiems teisės aktų pažeidimams.
Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog N. M., be aptariamo, 2013-01-15 ir 2013-01-30 dar buvo suteikti kiti kreditai, kuriuos klientas grąžino. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatyta Direktyvoje, kreditų davėjams mokumo vertinimo tikslu leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. Tačiau vien tik anksčiau suteiktų kreditų grąžinimo faktas, nors ir gali būti vertinamas kaip viena iš reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių kliento kredito istoriją (Nuostatų 18.3 punktas), pats savaime nepatvirtina kliento mokumo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad suteikiant klientui aptariamą kreditą buvo remtasi kokia nors papildoma informacija, vartotojo pateikta ankstesnių komercinių santykių metu (išduodant ankstesnius kreditus). Taigi pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui klientui anksčiau suteiktų kreditų grąžinimo faktas teisinės reikšmės neturi.
Iš atsakovo Priežiūros tarnybos 2012-08-27 patikrinimo akto Nr. 289-2 (b. l. 128-140) matyti, kad 2012-05-22 – 2012-05-25 buvo atliekamas pareiškėjo inspektavimas, kurio metu buvo vertinama, kaip pareiškėjas laikosi VKĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir tuo metu galiojusių Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principų, patvirtintų Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 1-33. Šio patikrinimo metu atrankos būdu buvo patikrinti pareiškėjo pateikti duomenys apie atitinkamais laikotarpiais sudarytas kredito sutartis bei atmestas kreditų paraiškas. Patikrinimo akte padaryta išvada, kad pareiškėjo taikomi vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo kriterijai atitinka Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principuose nurodytus reikalavimus mokumo vertinimui ir kad kredito gavėjų mokumo vertinimas vykdomas laikantis VKĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Pareiškėjas teigia, kad vadovaudamasis minėto patikrinimo akto išvadomis pagrįstai laikėsi pozicijos, jog jo taikoma vartojimo kreditų gavėjų mokumo vertinimo tvarka yra teisėta. Šie pareiškėjo argumentai pripažintini nepagrįstais. Visų pirma, nuo pareiškėjo minimo patikrinimo pasikeitė mokumo vertinimo teisinis reglamentavimas, t. y. nuo 2013-07-01 neteko galios Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principai ir įsigaliojo Nuostatai. Šiuose Nuostatuose įtvirtintas išsamesnis ir detalesnis mokumo vertinimo teisinis reglamentavimas, pavyzdžiui, įtvirtintas konkretus įmokų dydžio ir pajamų santykis (9 punktas), detalesnės taisyklės dėl informacijos rinkimo, kaip antai, pareiga surinkti ir įvertinti informaciją apie vartojimo kredito gavėjo išlaidas pagal grupes, susijusias su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims (18.2 punktas). Taigi pareiškėjo inspektavimo metu atsakovo padarytos išvados dėl pareiškėjo taikomų vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo kriterijų atitikties Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principuose nurodytiems reikalavimams negalėjo pareiškėjui suformuoti teisėtų lūkesčių, kad iki Nuostatų taikyta mokumo vertinimo tvarka įmonėje atitiks ir Nuostatus, įsigaliojusius nuo 2013-07-01. Antra, iš patikrinimo akto turinio matyti, kad inspektavimo metu atrankos būdu buvo įvertinta, kaip pareiškėjas laikosi mokumo vertinimo reikalavimų konkrečiai patikrintais atvejais. Pagal tuo metu surinktas faktines aplinkybes nebuvo nustatyta VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimų. Pati pareiškėjo taikoma mokumo vertinimo tvarka (modelis) nebuvo vertinama. Galiausiai, iš patikrinimo akto matyti, kad 2012 m. inspektavimo metu apskritai nebuvo tirta aplinkybė, ar pareiškėjo naudojama duomenų bazė apima visus finansinius kreditų gavėjų duomenis. Remiantis Nuostatų 21 punktu pareiškėjui kyla pareiga nuolat vertinti, ar taikomas vartojimo kredito gavėjų mokumo procesas yra tinkamas ir veiksmingas, ir prireikus jį keisti. Taigi negalima pripažinti, kad ta aplinkybė, jog Priežiūros tarnybos 2012-08-27 patikrinimo akte Nr. 289-2 nebuvo nustatyti VKĮ 8 straipsnio ir Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principų, patvirtintų Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 1-33, pažeidimai, suformavo pareiškėjo teisėtą lūkestį, jog ateityje kredito gavėjo mokumo vertinimas remiantis vien Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir kreditų biuro informacija, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, nebus laikomas VKĮ ir Nuostatų pažeidimu. Pastebėtina, kad aplinkybė, jog 2012 m. patikrinimo metu nebuvo nustatyti VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai, buvo įvertinta kaip pareiškėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Pažeidimo padarymo metu galiojusios redakcijos VKĮ 34 straipsnio 1 dalis numatė, kad už šio įstatymo nuostatų pažeidimus priežiūros institucija gali skirti nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų baudą <...>. Jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos. Parenkant baudos dydį, atsižvelgiama į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą (VKĮ 34 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju Priežiūros tarnyba Sprendimu pareiškėjui skyrė ženkliai mažesnio dydžio, nei sankcijoje numatytas vidurkis, baudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, skirdamas mažesnio dydžio nei sankcijos vidurkis baudą, pagrįstai atsižvelgė į pažeidimų trukmę ir mastą, t. y. į tai, kad pažeidimas buvo padarytas suteikiant vieną konkretų vartojimo kreditą. Teisėjų kolegijos manymu, atsakovas pagrįstai atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikė pareiškėjo ketinimą ateityje įgyvendinti priemones, kad būtų galima gauti iš pačių vartotojų pakankamai duomenų mokumui įvertinti, taip pat jau aptartą aplinkybę, kad atsakovo Priežiūros tarnybos 2012-08-27 patikrinimo akte Nr. 289-2 nebuvo konstatuotas VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Vis dėlto, teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu, kadangi buvo pažeista esminė VKĮ įtvirtinta kredito davėjo pareiga skolinti atsakingai, nesurinkta pakankama informacija, reikalinga mokumui įvertinti, neatsižvelgta į didelę dalį kredito gavėjo jau turimų finansinių įsipareigojimų, o tai, akivaizdu, sukėlė neigiamas finansines pasekmes kredito gavėjui. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendime teisingai įvertino visas baudos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė VKĮ 34 straipsnio nuostatas ir paskyrė adekvačią ir proporcingą padaryto pažeidimo pobūdžiui baudą, kurios mažinti nėra teisinio pagrindo.
Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovo Priežiūros tarnyba skundžiamu Sprendimu teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai jas įvertino, teisingai aiškino ir taikė VKĮ, Nuostatus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kurio naikinti pagrindo nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis). Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo UAB ,,Moment Credit“ skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.