Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 199 str. 2 d. - laisvės atėmimu septyneriems metams; pagal BK 266 str. - laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas septyneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad pasitelkęs kitą asmenį - A. B. (A. B. ), kuris dėl padarytų nusikalstamų veikų nėra kaltas, kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotinių medžiagų pirmtakus (prekursorius) bei neteisėtai disponavo (įgijo, gabeno, pardavė) pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) šiomis aplinkybėmis:

R. Š. , laikotarpiu tarp 2004 m. gruodžio 3 d. ir 2005 m. sausio 11 d. vykusių daugkartinių telefoninių pokalbių metu iš anksto, bendrai su S. S. ir V. A. , kurių atžvilgiu Estijos Respublikoje priimtas apkaltinamasis nuosprendis, (S. S. naudojosi mobilaus ryšio telefonais Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini), V. A. - telefonais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), R. Š. - mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) bei taksofonu Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu Vilniuje, Laisvės pr. 43) susitarė už 8000 eurų sumą (27622,40 Lt) parduoti pastariesiems pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – fenilacetoną, ir šias medžiagas nusikalstamai, kontrabandos būdu, nugabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Estiją.

Šio nusikalstamo ketinimo realizavimui R. Š. pasitelkė A. B. , kurio atžvilgiu 2005 m. rugpjūčio 1 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, pastarajam nesant kaltu dėl šių nusikalstamų veikų, parūpino jam UAB (duomenys neskelbtini) priklausančią mobilaus telefono SIM kortelę, abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini), kad A. B. galėtų susiskambinti su atgabentą fenilacetoną priimsiančiais asmenimis - S. S. ir V. A. . 2005 m. sausio 10 d., apie 21 val. 30 min., Vilniaus autobusų stotyje, esančioje Vilniuje, Sodų g. 22, R. Š. tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis perdavė A. B. parūpintą pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – 20,26 kg fenilacetono, patalpintą keturiuose 5 litrų talpos kanistruose, įdėtuose į juodą lagaminą, bei nurodė A. B. iš anksto telefonu su S. S. ir V. A. aptartą minėto fenilacetono pristatymo būdą (naudojantis tarpmiestiniu maršrutiniu autobusu) ir vietą (Talino autobusu stotį, Estijoje). Taip pasitelkto A. B. pagalba R. Š. neteisėtai įgijo nurodytą pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių), kurį to paties A. B. pagalba laikotarpiu tarp 2005 m. sausio 10 d., 21 val. 45 min., ir 2005 m. sausio 11 d., 1.00 val., neteisėtai gabeno maršrutiniu tarpmiestiniu autobusu „Setra S228“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus autobusų stoties į Saločių pasienio punktą, Saločių sen., Pasvalio r., kur, neturėdamas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos išduoto leidimo, nepateikdamas muitinės kontrolei, pergabeno minėtą pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Toliau gabeno jį per Latvijos ir Estijos Respublikų teritorijas ir 2005 m. sausio 11 d., apie 8.00 val., 20,26 kg fenilacetono atgabeno į Talino autobusų stotį, kur A. B. pagalba už sutartą atlygį neteisėtai pardavė S. S. atgabentą pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – 20,26 kg fenilacetono. S. S. atgabentą fenilacetoną tą pačią dieną paslėpė V. A. priklausančiame garaže, esančiame Taline, (duomenys neskelbtini), garažo bokse Nr. (duomenys neskelbtini). 2005 m. sausio 11 d., 9 val. 5 min., šį pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) kratos metu, pirmiau paminėtoje vietoje, surado ir paėmė E. R. teisėsaugos pareigūnai.

Nuteistasis R. Š. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismo išnagrinėti įrodymai nepatvirtina teismo išvadų. Liudytojų S. S. , V. A. , T. L. parodymai negali būti laikomi įrodymais ir jais grindžiama jo kaltė, nes liudytojai buvo apklausti pažeidžiant BPK 242 str. nuostatas. Šie liudytojai pagal teisinės pagalbos pavedimą byloje nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Jie nebuvo apklausti ir pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu. To nepadarius, teismas negalėjo betarpiškai, išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylos aplinkybių bei sudaryti jam galimybę liudytojams užduoti klausimus. Apelianto manymu, atmetus liudytojų parodymus, kurie buvo vada ikiteisminiam tyrimui pradėti, likusių įrodymų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Taip pat apeliantas teigia, kad teismas pažeidė jo teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d., BPK 22 str. 3 d., nes neapklausus anksčiau minėtų liudytojų teisiamajame posėdyje R. Š. negalėjo užduoti jiems klausimų.

Apeliantas teigia, kad pažeista ir jo teisė pasirengti bei realizuoti gynybą, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 1 ir 3 d. bei vienodų procesinių galimybių užtikrinimo bei teisingo baudžiamojo proceso principas, numatytas BPK 48 str., nes jo gynėjas nebuvo informuotas apie galimybę dalyvauti liudytojų S. S. , V. A. apklausoje. Nurodo, kad paminėtos Konvencijos 6 str. 1 d. ir 3 d. numatytos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos, E. R. ir Latvijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių taisyklių“ 1 str., taip pat jų laikomasi ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje. Visi paminėti jo teisės į gynybą pažeidimai sukliudė apygardos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Apeliantas teigia, kad jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai: fonoskopinė ekspertizė dėl pokalbių įrašų (duota tikėtiną išvada), atlikta DNR analizė (ekspertizės aktas Nr. GE-0130-05/0310) bei daktiloskopinė ekspertizė nepateikė R. Š. kaltinančių duomenų. Tačiau dėl pirmiau nurodytų R. Š. teisinančių įrodymų pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė.

Apeliantas skunde taip pat teigia, kad nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis padarė nusikaltimą veikdamas bendrininkų grupėje. Pasak R. Š. , įstatymo leidėjas nustato, kad ši bendrininkavimo forma pagal BK 60 str. 1 d. 1 p. ne visada laikoma atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teismas, nustatęs, kad veika buvo padaryta bendrininkų grupėje, turi nustatyti bei atsižvelgti į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį. Tuo tarpu, anot apelianto, šioje byloje iš teisėtai surinktų ir teisme patikrintų įrodymų (užfiksuotų telefoninių pokalbių, A. B. , D. J. , V. V. parodymų) ir kitų įrodymų viseto negalima daryti išvados, jog jis, bendrininkaudamas su kitais asmenimis, organizavo ar kitaip įtakojo narkotinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Apeliantas taip pat teigia, jog, vadovaujantis BK 59 str. 2 d., bei įvertinus jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, turėtų būti apsvarstyta ar nėra kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. R. Š. nurodo, kad jam paskirtos bausmės dydžiui galėtų turėti reikšmės tai, kad jis 1991 m. patyrė sunkią galvos traumą, apeliantas išlaiko ir prižiūri sunkiai sergančią motiną.

Nuteistasis ir jo gynėjos prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas netenkintinas.

Nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu, R. Š. savo apeliaciniame skunde teigia, jog teismas, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi neteisėtai surinktais įrodymais. Vieni iš tokių įrodymų, kurių teisėtumu ir leistinumu abejoja apeliantas – Estijoje sulaikytų tos valstybės piliečių S. S. ir V. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams.

Iš bylos duomenų matyti, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš tiesų teismo posėdyje S. S. ir V. A. neapklausė, teismine tvarka žodžiu duodamų jų parodymų neištyrė. Ikiteisminio tyrimo metu juos kaip liudytojus bei įtariamuosius apklausė E. R. Mokesčių ir muitų departamento tardymo skyriaus pareigūnai. Paminėtose S. S. ir V. A. apklausose nei R. Š., nei jo gynėjas nedalyvavo, todėl apklausiamiems liudytojams užduoti klausimus galimybės neturėjo.

Teisėjų kolegija sutinka, kad tokiu būdu buvo pažeista įstatymo garantuojama įtariamojo ar kaltinamojo teisė pačiam arba per pasirinktą gynėją apklausti kaltinimo liudytojus arba prašyti, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad visiems liudytojams būtų taikomos tokios pačios apklausos sąlygos. Todėl apelianto nurodomais S. S. ir V. A. parodymais, gautais ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismas negalėjo besąlygiškai remtis, nustatydamas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tačiau tai nereiškia, kad nuosprendį priėmęs teismas aptariamų apklausų metu gautus duomenis apie R. Š. vaidmenį gabenant per valstybės sieną narkotinių medžiagų pirmtakus, privalėjo visiškai ignoruoti. E. R. piliečiai Lietuvoje tiriamoje byloje buvo apklausti kaip liudytojai, pagal teisinės pagalbos prašymą, remiantis 200-07-28 Konvencija dėl ES valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose ir jos papildomais protokolais bei 1992-11-11 pasirašyta Lietuvos Republikos, E. R. ir Latvijos Respublikos sutartimi dėl teisinės pagalbos. Šių apklausų metu S. S. ir V. A. gera valia davė informatyvius parodymus apie savo pačių bei R. Š. vaidmenį organizuojant bei vykdant prekursorių kontrabandą.

Teisėjų kolegija pasikartodama konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojų S. S. ir V. A. duoti parodymai savarankiškos įrodomosios vertės neturi. Tačiau šių parodymų analizė bendrame teisėtai surinktų duomenų kontekste neabejotinai turi reikšmės teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui, galutinai įvertinant byloje surinktus įrodymus.

Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo konstatuota, kad S. S. ir V. A. parodymai yra reikšmingi bylai teisingai išspręsti, todėl buvo organizuota šių asmenų apklausa teisme, sudarant kaltinimui ir gynybai vienodas galimybes užduoti klausimus liudytojams ir gauti atsakymus. 2006 m. kovo 20 d. ir 2006 m. balandžio 20 d. E. R. Chartumo apskrities teisme dalyvaujant prokurorui Ž. Radišauskui ir R. Š. gynėjui K. Virbickui, buvo apklausti V. A. ir S. S. Jų parodymai, remiantis BPK 276 str. 5 d., 2007 m. lapkričio 10 d. buvo perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Šių S. S. bei V. A. parodymų pripažinimas įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, jų teisėtumas ir leistinumas teisėjų kolegijai abejonių nekelia, kadangi šie duomenys gauti laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo keliamų reikalavimų, nepažeidžiant nei apelianto teisės į gynybą, nei teisės užduoti klausimus. Tokiais S. S. bei V. A. parodymais teismas gali remtis priimdamas sprendimą šioje baudžiamojoje byloje.

Nuteistojo R. Š. kaltė pagrįstai nustatyta remiantis ir telefoninių pokalbių tarp R. Š. , S. S. , V. A. bei A. B. duomenimis.

Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad Estijos Respublikos BPK 114 straipsnyje nurodyta, jog pagal prokuroro prašymą ikiteisminio tyrimo teisėjas gali priimti nutartį, kuria remdamiesi ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją. Estijos Respublikos teisėsaugos institucijų iškeltoje baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-034-05 valstybės prokuroras A. U. prašė leidimo dėl telefoninių pokalbių klausymo, ir Talino miesto teismo pirmininkas H. S. tą leidimą suteikė (t. 5, b. l. 266, 269).

Apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į Estijos Respublikos Teisingumo ministeriją su teisinės pagalbos prašymu pateikti informaciją apie tai, kada ir kokios institucijos ar pareigūnai sankcionavo R. Š. , V. A. , S. S. ir A. B. telefoninių pokalbių klausymąsi. Teismas gavo minėtų Talino miesto teismo nutarimų kopijas, iš kurių matyti, kad teismas sankcionavo (davė leidimą) slaptai klausytis S. S. ir V. A. pokalbių, peržiūrėti žinutes bei įrašyti informaciją, perduodamą jų naudojamais telefonais (nurodyti konkretūs telefonų numeriai ir IMEI numeriai, bet nurodoma ir tai, jog leidžiama kontroliuoti ir kitus telefonus, kuriais jie naudosis ateityje). Šis leidimas duotas laikotarpiui nuo 2004-12-02 iki 2005-01-02, vėliau dar pratęstas iki 2005-02-03 (t. 5, b. l. 254-262).

1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos, E. R. ir Latvijos Respublikos sutarties ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių“, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1994 m. balandžio 3 d., 13 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad dokumentai, kuriuos vienos Susitariančios šalies teritorijoje surašė arba paliudijo pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka, patvirtinant herbiniu antspaudu, teismas ar oficialus asmuo (notaras, nuolatinis vertėjas, ekspertas ir pan.) kitos Susitariančios šalies teritorijoje priimami be jokio kito patvirtinimo. Dokumentai, kurie vienos Susitariančios šalies teritorijoje laikomi oficialiais, turi ir kitos Susitariančios šalies teritorijoje oficialių dokumentų įrodomąją galią.

Taigi, kaip matyti iš pirmiau pateiktų duomenų, visos telefoninių pokalbių pasiklausymo sankcionavimo procedūros, numatytos Estijos Respublikos BPK, buvo išlaikytos, todėl nėra jokio pagrindo abejoti Estijos pareigūnų užfiskuotų S. S. ir V. A. telefoninių pokalbių teisėtumu.

Ta aplinkybė, kad leidimas buvo duotas klausytis tik S. S. ir V. A. , o ne R. Š. telefoninių pokalbių, R. Š. telefoninių pokalbių kontrolės teisėtumui reikšmės neturi. Akivaizdu, kad R. Š. telefoniniai pokalbiai buvo užfiksuoti tik dėl to, kad pastarasis kalbėjosi būtent su S. S. ir V. A. , kurių telefoniniai pokalbiai ir buvo teisėtai kontroliuojami, o ne todėl, kad buvo kontroliuojami paties R. Š. pokalbiai. Visų užfiksuotų pokalbių išklotinės buvo perskaitytos pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad tiek S. S. ir V. A. tarpusavio pokalbiai, tiek jų pokalbiai su R. Š. ir A. B. buvo užfiksuoti teisėtai ir gali būti laikomi įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.

Atlikus fonoskopinę ekspertizę neabejotinai nustatyta, kad dešimtyje iš pateiktų tyrimui telefoninių pokalbių įrašų yra užfiksuotas būtent R. Š. balsas. Tai telefoninių pokalbių įrašai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 7, 9, 10, 12, 15. Kaip matyti iš šių pokalbių stenogramų, šie pokalbiai tarp R. Š. bei S. S. ir V. A. , vyko R. Š. naudojantis mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) (pokalbių įrašai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 9, 10, 12, 15) ir taksofonu Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu Vilniuje, Laisvės pr. 43 (pokalbio įrašas Nr. 7) (t. 2, b. l. 155-174). Taigi, iš šių duomenų akivaizdu, kad pirmosios instancijos nuosprendyje nurodytu mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) ir taksofonu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi būtent R. Š. .

Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant identifikuoti Estijos teisėsaugos pareigūnų užfiksuotų telefoninių pokalbių dalyvius pagal balsą, buvo paskirta užduotis atlikti fonoskopinį šių pokalbių įrašų tyrimą. Specialistams buvo pateikti kompaktiniuose diskuose užfiksuoti tiriamieji telefoninių pokalbių įrašai bei jų stenogramos, taip pat mini diske užfiksuotas R. Š. balso įrašas, skirtas lyginamajam tyrimui.

Kasacinėje nutartyje, priimtoje nagrinėjant šią bylą, abejojama dėl metodinių reikalavimų laikymosi atliekant fonoskopinį tyrimą. Siekdamas pašalinti visas abejones dėl specialisto išvados pagrįstumo, Apeliacinis teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė specialistę, atlikusią fonoskopinį tyrimą, t. y. vyriausiąją ekspertę Ž. P. , turinčią 12 m darbo stažą pagal „Kalbos, balso bei garso signalų ir jų įrašymo priemonių kriminalistinio tyrimo“ specialybę. Teismo posėdyje specialistė išsamiai motyvavo savo atliktą tyrimą, t. y. jo metu taikytus metodus bei gautas išvadas.

Specialistė parodė, kad identifikuojant asmenį atliekama keletas tyrimų, pirminis tyrimas yra audityvinė analizė, kurios metu yra paruošiama medžiaga tolimesniems tyrimams ir faktiškai iš klausos yra įvertinami balso bei kalbos ypatumai. Atliktus audityvinę analizę, duodamos tik tikėtinos išvados. Tam, kad galima būtų duoti kategorišką išvadą, ar tai yra to asmens balsas, ar ne, būtinai reikia panaudoti kokį nors kitą tyrimo būdą. Kaip matyti iš specialisto išvados, tai ir buvo padaryta.

Iš bylos duomenų matyti, kad tyrimui buvo pateiktas 21 garso įrašas. Jo pradžioje buvo atlikta audityvinė garso įrašo analizė, po kurios padaryta išvada, jog tikėtina, kad tyrimui pateiktuose įrašuose Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 15, 20 yra užfiksuotas R. Š. balsas. Nors tai specialisto išvadoje konkrečiai nenurodyta, tačiau sugretinus išvadoje nurodytus duomenis su specialistės parodymais Apeliaciniame teisme, matyti, kad jau po šio tyrimo etapo buvo nustatyta, jog tyrimui pateiktuose septyniuose įrašuose Nr. 6, 14, 16, 17, 18, 19, 21 nėra užfiksuotas R. Š. balsas. Tai patvirtina ir byloje esančios telefoninių pokalbių stenogramos, iš kurių matyti, kad minėti 7 pokalbiai vyksta tarp S. S. , V. A. ir A. B. (t. 2, b. l. 183-192), o R. Š. šiuose pokalbiuose nedalyvauja.

Be to, po pirmojo tyrimo etapo buvo konstatuota, kad iš trylikos balso įrašų, kuriuose tikėtina užfiksuotas R. Š. balsas, keturiuose, o būtent įrašuose Nr. 8, 11, 13, 20, kokybiškų kalbos signalų trukmė per maža, todėl nėra galimybės atlikti visų kategoriškam asmens identifikavimui pagal balsą reikalingų tyrimų. Todėl dėl šių 4 balso įrašų ir buvo duota nekategoriška išvada. Iš baudžiamosios bylos ir specialisto išvados tiriamosios dalies taip pat matyti, kad garso įrašai Nr. 8, 11, 13, 20 yra trumpi, todėl tiriamuoju aspektu neinformatyvūs. Taigi specialistės paaiškinimai dėl kategoriškos išvados negalimumo sutampa su objektyviais bylos duomenimis.

Tačiau atlikus antrą tyrimo etapą su likusiais garso įrašais Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 7, 9, 10, 12, 15, t. y. specialios programinės įrangos pagalba paskaičiavus ir palyginus tarpusavyje pagrindinio tono parametrus, padaryta kategoriška išvada, kad minėtuose garso įrašuose užfiksuotas būtent R. Š. balsas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi specialisto išvadoje pateiktus duomenis ir sugretinusi juos su kitais bylos duomenimis, tarp jų ir specialistės parodymais, duotais Apeliaciniame teisme, konstatuoja, kad paminėta specialisto išvada yra aiški, motyvuota ir neprieštaringa todėl abejoti jos pagrįstumu nėra pagrindo.

Kaip matyti iš bylos duomenų, R. Š. balso įrašą padarė pareigūnė L. Šufinskienė, neatskleisdama savo tapatybės atlikdama slaptus tyrimo veiksmus. Kad šie pareigūnės veiksmai buvo teisėti ir pokalbis tarp jos bei R. Š. įrašytas teisėtai, teismui abejonių nekyla, kadangi šiems veiksmams buvo gautas teismo leidimas. Teismo nutartyje pareigūnei buvo leista užmegzti su R. Š. ryšius ir kontakto metu slapta daryti vaizdo ir garso įrašus, pastarajam apie tai nežinant, siekiant gauti duomenų apie padarytą sunkų nusikaltimą (t. 4, b. l. 91).

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad BPK reikalavimai nebuvo pažeisti ir šį įrašą vėliau panaudojant fonoskopiniam tyrimui atlikti. Nors apelianto gynėjos teisme akcentavo tai, kad paimant R. Š. balso pavyzdžius lyginamajam tyrimui buvo nesilaikyta BPK 144 str. nustatytų šiai procesinei prievartos priemonei keliamų reikalavimų, teisėjų kolegija nesutinka su šiais gynėjų argumentais. Iš tiesų, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo tvarką nustato BPK 144 straipsnis. Tačiau šiame straipsnyje nurodytas lyginamųjų pavyzdžių paėmimo būdas nėra vienintelis. BPK III dalies XII skyrius reglamentuoja kitų (ne kardomųjų) procesinių prievartos priemonių taikymo tvarką. Šiame skyriuje be jau minėto pavyzdžių lygynamajam tyrimui paėmimo (BPK 144 str.) ir kitų priemonių yra numatytos ir tokios procesinės prievartos priemonės, kaip krata (BPK 145 str.), asmens krata (BPK 146 str.), poėmis (BPK 147 str.), pašto siuntų poėmis (BPK 148 str.), savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai (BPK 158 str.). Atliekant visus šiuos veiksmus gali būti paimami tam tikri daiktai, dokumentai, objektai ir pan. Jų paėmimas nėra savitikslis veiksmas. Šie paimti daiktai gali patys tapti daiktiniais įrodymais baudžiamojoje byloje, arba būti pateikiami tirti ekspertams ar specialistams, siekiant nustatyti juose ar ant jų užfiksuotą įvairią nusikalstamos veikos atskleidimui reikšmingą informaciją (pvz., nustatyti kam priklauso ant daikto paliktas piršto pėdsakas, kas parašė tam tikrą tekstą, kieno balsas įrašytas tam tikroje laikmenoje ir pan.). Akivaizdu, kad taikant minėtas procesinės prievartos priemones paimti daiktai ir ant jų ar juose užfiksuota informacija gali būti panaudojama ir lyginamajam tyrimui atlikti.

Teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai aiškinant minėto BPK skyriaus nuostatas, galima daryti išvadą, kad pavyzdžiai lyginamajam tyrimui paimami BPK 144 str. nustatyta tvarka tuomet, kai: 1) jų nėra gauta atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus ar taikant procesines prievartos priemones, pvz., nustatyti ar palikti pirštų pėdsakai priklauso konkrečiam asmeniui praktiškai galima tik tą asmenį daktiloskopuojant; 2) arba kai nėra galimybės to asmens atžvilgiu taikyti kitų procesinės prievartos priemonių tiems pavyzdžiams gauti, pvz., nėra teisinio pagrindo daryti liudytojo namuose kratą arba poėmį, siekiant gauti jo ranka rašyto teksto lyginamųjų pavyzdžių.

Panaši situacija susiklostė ir šioje baudžiamojoje byloje. Iškilus būtinybei gauti R. Š. lyginamąjį balso pavyzdį, 2005-06-09 vykusios apklausos metu įtariamojo R. Š. buvo paklausta, ar jis sutinka, kad apklausa būtų fiksuojama filmuojant šį veiksmą vaizdo kamera. Tačiau pastarasis atsisakė tai daryti (t. 3, b. l. 151). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis tokį savo atsisakymą argumentavo nepasitikėjimu teisėsaugos institucijomis (t. 5, b. l. 24). Pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teisme R. Š. nesutiko, kad būtų paimti ir tyrimui panaudoti jo balso pavyzdžiai (t. 6, b. l. 21).

Taigi ikiteisminio tyrimo metu R. Š. atsisakius duoti balso lyginamuosius pavyzdžius, fonoskopiniam tyrimui buvo pateiktas R. Š. ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės pokalbio įrašas, darytas anksčiau, atliekant BPK 158 str. numatytus ir teismo sankcionuotus veiksmus.

Iš tiesų, teismo nutartyje dėl šių veiksmų sankcionavimo tiesiogiai nebuvo nurodyta, kad atliekamų slaptų tyrimo veiksmų tikslas yra R. Š. balso pavyzdžių paėmimas. Tuomet dar nebuvo iškilusi tokia būtinybė. Atliekant šiuos tyrimo veiksmus visų pirma siekta sužinoti iš R. Š. apie jam žinomas narkotinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) gabenimo kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną aplinkybes ir slapta, jam nežinant, įrašyti jo paaiškinimus. R. Š. tokių aplinkybių nepapasakojo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad minimoje teismo nutartyje nurodyta, jog šių slaptų tyrimo veiksmų tikslas yra ne tik nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes, bet ir išsiaiškinti bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus šį nusikaltimą padariusius asmenis (t. 4, b. l. 91). Šio tikslo ir buvo siekiama, panaudojant slaptų tyrimo veiksmų metu gautus duomenis, t. y. R. Š. ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės pokalbio įrašą, kurio pagalba, atlikus lygynamąjį tyrimą buvo nustatyta, kad dešimtyje iš pateiktų tyrimui telefoninių pokalbių įrašų kalba R. Š. .

Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad R. Š. balso įrašą, gautą atliekant BPK 158 str. numatytus slapto tyrimo veiksmus, panaudojant fonoskopiniam tyrimui atlikti nebuvo peržengtos teismo nutartyje nustatytos slaptų tyrimo veiksmų atlikimo bei jų metu gautų rezultatų panaudojimo ribos ir tikslai. Be to, nebuvo pažeisti ir BPK reikalavimai, keliami lyginamųjų pavyzdžių paėmimo procedūrai. Todėl darytina išvada, kad panaudojant minėtus lyginamuosius R. Š. balso pavyzdžius atliktas fonoskopinis tyrimas ir jo išvada yra teisėti, šie duomenys pripažintini įrodymais ir jais teismas remiasi priimdamas sprendimą šioje byloje.

Dėl įrodymų vertinimo

R. Š. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir savo apeliaciniame skunde nurodė, kad jis neorganizavo ir A. B. pagalba nevykdė narkotinių medžiagų pirmtakų gabenimo į E. R. , o dėl krovinio gabenimo su asmenimis iš Estijos bendravo paprašytas asmens, vardu Vitalikas, kuris ir rūpinosi minimo krovinio gabenimu iš Lietuvos į Estiją.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmasis asmenį vardu Vitalikas šioje byloje paminėjo A. B. , apklausiamas Estijos Respublikos teisėsaugos pareigūnų, iškart po sulaikymo Taline. Iki tol, nei S. S., nei V. A. , apklausiami Estijos teisėsaugos pareigūnų, apie tokį asmenį nebuvo net užsiminę. Tuomet A. B. nurodė, kad jam bestovint Vilniuje prie autobuso ir ketinant savo reikalais vykti į Taliną, prie jo priėjo vaikinas, prisistatęs vardu Vitalikas, ir paklausė ar A. B. negalėtų į Taliną nuvežti kelioninio krepšio. Pasak A. B. , Vitalikas iškart jam padavė šimtą litų ir krepšį, kurį A. B. įdėjo į autobusą ir kaip buvo prašoma nuvežė į Taliną. A. B. nuvykus į Taliną prie jo priėjo nepažįstamas vyriškis ir pakvietė eiti kartu. Jie abu nuėjo iki tamsios spalvos „džipo“, į kurio bagažinę įdėjo A. B. turėtą krepšį, ir, abu įsėdę į automobilį, kažkur nuvažiavo. Po kiek laiko juos sulaikė policija (t. 2, b. l. 79-80).

Pirmiau minėtus savo parodymus A. B. pats iš dalies paneigė 2005 m. liepos 4 d. apklausiamas įtariamuoju jau Lietuvoje iškeltoje baudžiamojoje byloje. Jis parodė, kad į Vilniaus autobusų stotį jis atvyko ne ketindamas vykti savo reikalais į Taliną, o norėdamas parduoti savo mobilųjį telefoną. Jam bestovint prie kioskelių, priėjo nepažįstamas vaikinas, kuriam buvo apie 30 metų, jis buvo apie 1,75 m ūgio, stamboko kūno sudėjimo, trumpų plaukų. Šioje apklausoje, skirtingai nei pirmiau minėtoje, kur jis nurodė, kad vaikinas buvo vardu Vitalikas, A. B. jau teigė, kad minimas vaikinas neprisistatė. Be to, pinigų – 100 Lt už krepšio nuvežimą nepažįstamasis taip pat iš karto nedavė, žadėjo sumokėti grįžus, o tik davė pinigų autobuso bilietui į Taliną ir atgal. A. B. nusipirkus bilietus, vaikinas dar jam davė SIM kortelę ir teigė, kad paskambins. Kitą dieną, prieš išvažiuojant autobusui, jie abu vėl susitiko Vilniaus autobusų stotyje, kur minėtas vaikinas A. B. perdavė juodą medžiaginį krepšį ant ratukų, kurį pastarasis autobusu ir nuvežė į Taliną.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios apklausos metu A. B. , paklaustas kodėl Taline vykusios apklausos metu jis davė kitokius parodymus, tarp jų ir tai, kad lagaminą Vilniuje jam perdavė asmuo vardu Vitalikas, o šioje apklausoje jau teigia, kad tai padariusio asmens jis nežino, A. B. atsakė, kad iškart po sulaikymo jis buvo išsigandęs, ne viską apklausos metu suprato, todėl davė netikslius parodymus, norėdamas, kad jį kuo greičiau paleistų (t. 3, b. l. 73-76). Kitaip tariant, A. B. patvirtino, kad asmens, perdavusio jam lagaminą, vardo jis iš tikrųjų nežinojo. Be to, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamos, t. y. Lietuvoje darytos apklausos metu A. B. nurodė tokius asmens, perdavusio jam lagaminą, požymius, kurie iš esmės atitinka nuteistojo R. Š. aprašymą (30 m. amžiaus, ūgis 1,75 m, stambus kūno sudėjimas, trumpi plaukai (t. 3, b. l. 74).

Tuo tarpu dar kartą apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. B. atsisakė ir šių savo parodymų, grįždamas prie duotų Taline, ir vėl teigė, jog lagaminą su kroviniu jam perdavė asmuo, vardu Vitalikas, o salėje esantis kaltinamasis nėra tas asmuo (t. 5, b. l. 24-26). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje tokį savo parodymų keitimą liudytojas A. B. aiškino tuo, kad nebeprisimena įvykio aplinkybių, gali klysti.

Taigi, išanalizavus A. B. parodymus, darytina išvada, kad jų dalis dėl Vilniaus autobusų stotyje lagaminą perdavusio asmens nėra nuoseklūs, jų keitimo motyvai neįtikinami, todėl šie parodymai negali būti pripažinti patikimais, kad remiantis vien jais būtų galima vienareikšmiškai patvirtinti arba paneigti faktą, jog asmuo, perdavęs A. B. lagaminą su kroviniu, buvo ne R. Š. , o vaikinas, vardu Vitalikas.

Vertindamas nuteistojo R. Š. parodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jo parodymai neigiant, nutylint jam nepalankias įvykio aplinkybes, nurodant kitus asmenis, jų nekonkretizuojant, yra siekimas švelninti savo kaltę ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, dar kartą išanalizavusi R. Š. parodymus bei jį apklaususi teisiamajame posėdyje, sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau mano, kad apygardos teismas nepakankamai įsigilino ir neįvertino tų R. Š. parodymų, kur jis kalba apie asmens, vardu Vitalikas, vaidmenį padarant nusikaltimą.

Visų pirma, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šio asmens atsiradimo R. Š. parodymuose momentą bei aplinkybes. Kaip minėta, pirmasis duodamas parodymus Estijos teisėsaugos pareigūnams, Vitaliką paminėjo A. B. . Tačiau pastarojo parodymai dėl šio asmens buvo itin nenuoseklūs ir prieštaringi. R. Š. gi, iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, apskritai neigė bet kokį savo ryšį su tiriamu įvykiu ir jame dalyvavusiais asmenimis, o S. S. ir V. A. parodymuose asmuo vardu Vitalikas atsirado dar vėliau, kuomet jie buvo apklausti teismo pavedimu, kai byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka. Tik baigus ikiteisminį tyrimą ir R. Š. susipažinus su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (taip pat ir joje buvusiais A. B. parodymais, kuriuose minimas ir Vitalikas), bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas pradėjo duoti parodymus apie įvykio aplinkybes, paminėdamas ir asmenį, vardu Vitalikas. Žinoma, atsisakyti duoti parodymus arba duoti juos netikslius yra įtariamojo (kaltinamojo) teisė, naudojimasis kuria negali būti vertinamas, kaip asmens kaltės įrodymas. Tačiau šiuos parodymus, kokie jie bebūtų, būtina įvertinti kitų byloje surinktų duomenų kontekste.

Pirmosios instancijos teisme R. Š. pripažino, kad pažįsta ne tik Estijoje gyvenantį asmenį, vardu Vadikas, bet teigė iš matymo pažįstąs ir asmenį, vardu Vitalikas. Pasak R. Š. , minėtas Vitalikas paprašė paskambinti Vadikui į Estiją, nes turėjo jam kažkokią prekę. Kokia tai buvo prekė R. Š. teigė nežinojęs ir nesidomėjęs. Pasikalbėjęs su Estijoje esančiais pažįstamais R. Š. perdavė Vitalikui, kad šie prašo atvežti minimą prekę. Po to, pasak R. Š. , su estais bendravo pats Vitalikas. Apibendrinant R. Š. parodymus pirmosios instancijos teisme, galima būtų manyti, kad ne R. Š. , o asmuo vardu Vitalikas buvo narkotinių medžiagų prekursoriaus gabenimo į Estiją iniciatorius ir vykdytojas, o R. Š. buvo tik nieko apie krovinio turinį nežinantis tarpininkas. Tačiau tokius R. Š. parodymus paneigia kiti byloje surinkti įrodymai.

Visų pirma, paties R. Š. parodymų analizė leidžia pagrįstai suabejoti asmens vardu Vitalikas egzistavimu ir dalyvavimu tiriamame nusikaltime. Nors apeliantas pirmosios instancijos teisme tvirtino pažįstantis Vitaliką ir būtent per R. Š., S. S. ir V. A. ieškojo kontaktų su Vitaliku, tačiau tiek apygardos teisme, tiek ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme R. Š. be šio asmens vardo negalėjo nurodyti jokių kitų duomenų (išskyrus ūgį ir apytikrį amžių). R. Š. negalėjo pasakyti nei šio asmens pavardės, adreso, telefono numerio nei kitokių identifikuojančių duomenų. Apeliacinės instancijos teisme R. Š. negalėjo paaiškinti ir kitų svarbių su Vitaliku susijusių aplinkybių. Jis teisme teigė estams perdavęs Vitaliko telefono numerį, tačiau negalėjo paaiškinti kodėl šiuo metu jo nebegali nurodyti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliantas teigė buvęs tik tarpininkas, o krovinio gabenimo iniciatorius ir vykdytojas buvo būtent Vitalikas, jis teisme nesugebėjo paaiškinti, kodėl, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė jokio Vitaliko, kodėl nei jo, nei estų telefonų atmities blokuose nebuvo jokio Vitaliko numerio, tačiau R. Š. ir net jo sugyventinės telefono numeriai pas estus telefonų atminties blokuose buvo, kodėl byloje užfiskuoti pokalbiai, kuriuose aptariami visi ,,švęsto vandens“ atgabenimo, kiekio, kainos, atsiskaitymo klausimai, vyksta tarp R. Š. ir S. S. bei V. A. ir kodėl joks Vitalikas tuose pokalbiuose neminimas ir nedalyvauja. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad R. Š. , kaip pats nurodo būdamas tarpininkas, susitaręs su estais dėl visų krovinio gabenimo detalių, būtų perdavęs šią informaciją jo pačiam iniciatoriumi įvardintam Vitalikui.

Kad ne Vitalikas, o būtent R. Š. tarėsi su estais dėl narkotinių medžiagų prekursoriaus gabenimo į Estiją ir būtent jis, o ne tas pats Vitalikas įgyvendino šį susitarimą, įrodo ir kiti byloje surinkti duomenys, S. S. ir V. A. parodymai, telefoninių pokalbių išklotinės, fonoskopinio tyrimo išvada ir kt.

Kaip minėta pirmiau šioje nutartyje, ne visi S. S. ir V. A. parodymai, esantys šioje baudžiamojoje byloje, gali būti pripažinti tinkamais įrodymais. Šių asmenų parodymai, duoti Estijos ikiteisminio tyrimo pareigūnams tiek jų iškeltoje baudžiamojoje byloje, tiek pagal Lietuvos teisinės pagalbos prašymą negali būti pripažinti tinkamais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, tačiau šiose apklausose yra užfiksuoti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas perskaitė teismo posėdyje. Todėl jais remiantis gali būti tikrinami kiti byloje surinkti įrodymai (BPK 276 str. 4 d.). Tam, kad šių duomenų pagalba būtų galima patikrinti kitus įrodymus, tarp jų ir pačių S. S. ir V. A. parodymus, duotus Estijos ikiteisminio tyrimo teisėjui, būtina juos išanalizuoti.

Iš 2005-06-01 V. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, matyti, jog pastarasis Vilniuje turi tik vieną pažįstamą, vardu Robertas, jis pas jį yra lankęsis. Šio procesinio veiksmo metu V. A. parodžius fotonuotraukas, jis nurodė į R. Š. , kaip į asmenį, labai panašų į jo minėtą pažįstama Robertą. Šios apklausos metu V. A. taip pat nurodė turįs Roberto telefono numerį, pripažino, jog galimai kalbėjo su Robertu telefonu. Šiuose parodymuose V. A. apie kokį nors kitą pažįstamą Vilniuje, vardu Vitalikas, nieko neužsiminė.

Vėliau, V. A. buvo 2 kartus apklaustas pas teisėją Estijoje. Pirmoje apklausoje, kurioje nedalyvavo R. Š. gynėjas, V. A. iš esmės patvirtino pirmiau minėtus parodymus, teigdamas, kad pažįsta asmenį iš Lietuvos vardu Robertas, su juo buvo susitikęs Taline, patvirtino, kad girdėjo, kaip šalia jo buvęs S. S. kalbėjo telefonu su Robertu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios apklausos metu tiesiogiai paklaustas ar pažįsta Lietuvoje gyvenantį asmenį vardu Vitalikas, V. A. atsakė neigiamai (t. 5, b. l. 131-133).

Antros V. A. apklausos metu jau dalyvavo proceso dalyviai iš Lietuvos, tačiau jos metu V. A. duoti parodymai labai neinformatyvūs, į klausimus dažniausiai atsakoma žodžiais „nežinau“, „neprisimenu“. Paklaustas ar jam girdėtas asmuo vardu Vitalikas, V. A. atsakė taip pat „nežinau, neatsimenu“, tačiau patikslino, kad kažkas jam siūlė vandenį (kaip minėta, taip buvo vadinamas prekursorius), tačiau jis nebuvo tuo suinteresuotas ir pasitraukė į šalį, todėl ar tai buvo Vitalikas ar ne, nežino. Paprašytas dar kartą patikslinti, ar vis dėl to jis pažįsta tokį asmenį, ar ne, V. A. vėl labai nekonkrečiai atsakė, kad kažkas prie jo buvo priėjęs, tačiau ar tai buvo Vitalijus, ar Vitalikas, jis nežino, bet panašus vardas buvo (t. 5, b. l. 143-145). Tokie abstraktūs V. A. parodymai, ypač sugretinus juos su pirmiau minėtais parodymais, byloje esančiais telefoninių pokalbių įrašais, fonoskopinės ekspertizės išvadomis, byloje nustatytais A. B. , S. S. bei V. A. realiai atliktais veiksmais, vertintini kritiškai, kaip siekis padėti išvengti atsakomybės R. Š. . Šių parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

S. S. , apklaustas 2005-06-01 pagal prokuratūros teisinės pagalbos prašymą, parodė, kad Vilniuje jis pažįsta žmogų vardu Robertas, su juo bendravo telefonu. Jo telefono numerį sužinojo iš lietuvių Švedijoje. Roberto telefono numeris yra jo mobiliojo telefono, kuris paimtas per kratą, atminties bloke. Robertą Lietuvoje žino tik vieną. Su juo periodiškai telefonu susisiekdavo nuo 2004 m. lapkričio mėnesio. S. S. pirmas paskambino Robertui ir paprašė jo gauti skysčio, kurį žinojo „ketono“ pavadinimu. Robertas atsakė, kad pabandys gauti. Vėliau jie susiskambindavo, aptarinėjo, kaip ketonas bus atgabentas į Estiją. Jie su Robertu sutarė, kad ketoną 20 litrų talpos kanistre maršrutiniu „(duomenys neskelbtini)“ autobusu atveš kažkoks žmogus. Robertas S. S. pasakė telefono numerį to žmogaus, kuris atveš ketoną, ir kad pastarasis asmuo turėsiąs juodą krepšį su ratukais. 2005 m. sausio 11 d. jis ryte laukė šio asmens Talino autobusų stotyje. Jį pasitikti jis atvažiavo džipu, kuris priklauso T. L. . Juodą krepšį jie įdėjo į džipą ir trise nuvažiavo link garažo Hiarma gatvėje, kur juos sulaikė policija. Perklausęs pokalbių įrašus, patvirtino, jog tai jo pokalbiai su Robertu apie fenilacetono, vadinto „švęstu vandeniu“, atgabenimą į Estiją (t. 1, b.l. 28-30).

Taigi, kaip matyti iš šių S. S. parodymų, jis dėl prekursoriaus atgabenimo iš Lietuvos į Estiją, tarėsi su R. Š. , su juo derino ir atsiskaitymo klausimus. Šiuose S. S. parodymuose nėra jokių duomenų, jog jis dėl prekursoriaus atgabenimo dar būtų taręsis telefonu ar betarpiškai su asmeniu vardu Vitalikas ar kokiais nors kitais asmenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie tokį asmenį, vardu Vitalikas, S. S. neužsiminė ir apklausiamas Estijos teisėsaugos pareigūnų jam iškeltoje baudžiamojoje byloje. Ten taip pat S. S. davė analogiškus pirmiau minėtiems parodymus, įvardindamas Robertą kaip asmenį, su kuriuo ir buvo tariamasi ir kuris suorganizavo prekursoriaus atgabenimą į Estiją.

Šią baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme, pagal teisinės pagalbos prašymą S. S. buvo apklaustas Talino teisme, dalyvaujant R. Š. gynėjui ir prokurorui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklausos metu teisėjui perskaičius S. S. ankstesnius parodymus (kurie aptarti pirmiau šioje nutartyje), pastarasis pareiškė patvirtinantis tik tą perskaitytų parodymų dalį, kurioje jis pripažįsta savo kaltę. Tačiau įvertinus pirmiau minėtus S. S. parodymus, galima teigti, kad visi jo anksčiau duoti parodymai iš esmės yra jo kaltės pripažinimas, nes juose jis pasakoja visas jam žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes, tarp jų ir apie R. Š. dalyvavimą tiriamame nusikaltime. Todėl nelabai aišku kokia apimtimi S. S. tvirtina savo ankstesnius parodymus. Tačiau vėliau, paklaustas teisėjos, ar perskaitytuose parodymuose yra kas nors, kas neatitinka tikrovės, S. S. patikslina, kad parodymuose minimi telefonų numeriai ir telefoniniai pokalbai gali būti klaidingi, numeriai nuolat keisdavosi, visi kalbėjo su akcentu, todėl jis galėjo ir suklysti. Po to S. S. teigia, kad dėl krovinio jis kalbėjosi su Robertu, tačiau galėjo kalbėtis ir su Vitaliku. Be to, S. S. , priešingai nei pirmiau duotuose parodymuose, pareiškė, kad Robertas nusikaltimo iniciatoriumi nebuvo, jis rekomendavo Vitaliką.

Tokie S. S. parodymai, kaip ir V. A. , vertintini kritiškai, kaip siekis padėti R. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Akivaizdu, kad S. S. , keisdamas savo pirmiau duotus parodymus, kaip ir R. Š. , bando visą kaltę už prekursoriaus įgyjimą ir atgabenimą į Estiją suversti nenustatytam asmeniui, vardu Vitalikas, kurio jokių kitų duomenų, kurie leistų šį asmenį identifikuoti, niekas nežino ir nurodyti negali.

Nors S. S. duodamas parodymus teisėjai teigia dėl kalbėjusių asmenų akcento ir dažnai besikeičiančių telefonų numerių galėjęs suklystį ir kalbėtis ne tik su Robertu, bet ir su Vitaliku, byloje atliktas fonoskopinis tyrimas ir kiti duomenys šią galimybę, taigi ir tokius S. S. parodymus, paneigia.

Byloje atliktu ir pirmiau aptartu fonoskopiniu tyrimu nustatyta, kad 10-yje iš tyrimui pateiktų pokalbių neabejotinai yra užfiskuotas R. Š. balsas, o dar 4-iuose pokalbiuose tikėtina, kad kalba R. Š. . Jis šiuose pokalbiuose kalba su S. S. ir V. A. . Šie pokalbiai užfiksuoti S. Š. naudojantis mobilaus ryšio telefonu Nr. 37258012379 bei taksofonu Nr. 52467331, esančiu Vilniuje, Laisvės pr. 43. Taigi, šie duomenys rodo, kad S. S. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose neklydo, pasakodamas apie prekursoriaus atgabenimo detalių derinimą būtent su R. Š. , o ne su Vitaliku.

Išanalizavus pokalbių išklotinių turinį matyti, kad jis iš esmės atitinka pirminius ikiteisminio tyrimo metu S. S. ir V. A. duotus parodymus. Apie asmenį vardu Vitalikas ne tik, kad nekalbėta, bet apie jį net neužsiminta nei viename užfiskuotame telefoniniame pokalbyje, todėl nepagrįstas ir S. S. teisme išsakytas teiginys, jog R. Š. nebuvo prekursoriaus atgabenimo iniciatorius, nes pastarasis parekomendavo Vitaliką.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad R. Š. iki nusikaltimo su S. S. bendravo tik telefonu, tačiau nei viename pokalbyje nėra užfiksuota, kad R. Š. rekomenduotų dėl prekursoriaus atgabenimo tartis su kokiu kitu asmeniu, nei jis pats.

Taigi, visi 14 pokalbių iš 21 (7 pokalbiai vyksta tarp S. S. ir V. A. , A. B. ) vyksta tik su R. Š. . Šiuose pokalbiuose nei R. Š. , nei S. S. , nei V. A. nė vienu žodžiu neužsimena apie kokį nors kitą asmenį. Iš pokalbių turinio galima padaryti pakankamai kategorišką išvadą, kad R. Š. , kalbėdamasis su S. S. ar V. A. , derina fenilacetono gabenimo klausimus ne kokio nors kito asmens naudai ir veikia ne kito asmens, bet savo vardu.

Iš operatyvinių paieškos veiksmų protokolo ir prie protokolo pridedamų stenogramų, užfiksuotų telefoninių pokalbių, vykusių laikotarpiu nuo 2004-12-03 iki 2005-01-11, tarp R. Š. ir V. A. , R. Š. ir S. S. , S. S. ir V. A. bei S. S. ir A. B. , matyti, kad šių telefoninių pokalbių turinys pilnai patvirtina buvusį susitarimą su R. Š. , o ne su kitu asmeniu, vardu Vitalikas, apie prekursoriaus, kuris pokalbiuose vadinamas „švęstu vandeniu“, pergabenimą iš Lietuvos į Estija.

Šių telefoninių pokalbių metu R. Š. tariasi su V. A. ir S. S. apie pastarųjų užsakomo fenilacetono, kuris pokalbiuose vadinamas „šventu vandeniu“, „vandeniu“, kiekį, įvardindamas jį litrais ir skaičiumi „dvidešimt“, kalba apie atsiskaitymą ir pinigu sumokėjimą už fenilacetoną. Citatos iš telefoninių pokalbių: „Aa, iš karto duosite pinigų?“, „Bet, klausyk, a, štai, tarkim, jeigu, štai, taip padaryti, kad, e, fu, nors pusę pinigų iš karto, todėl kad man nors išlaidas, žinai, reikia padengti“ (R. Š. žodžiai, 2004-12-03, 18.22 val., pokalbis); į V. A. klausimą „Bet, ar reikia tau pinigų tada siųsti ar kaip tu...?“, R. Š. atsako: „Nu, taip, reikia, todėl, kad man reikia atsiskaityti, tai man dėl pinigų čia, žinai, ne taip ir mažai pinigų, žinai, man labai...“ (2004-12-17, 14.19 val., pokalbis).

Iš byloje užfiksuotų pokalbių akivaizdu ir tai, kad R. Š. žinojo apie kokią prekę kalba ir pats asmeniškai nedelsiant pokalbio metu sprendė įvairius ne tik su apmokėjimu, bet ir su kiekiu bei pristatymu susijusius klausimus, ko nebūtų galėjęs daryti, jei iš tiesų būtų buvęs tik tarpininkas, nežinantis apie vežamą prekę, jos kiekį, kainą ir kt. Vieno iš pokalbių su V. A. metu:

„V. A. : (...) per vieną kartą kiek tu gali, kokį kiekį (...)?

R. Š. : nu, štai, galvoju 20.

V. A. : a, nu aišku, tada paklausiu tuoj, tiksliai sužinosiu. A šita, jis norėjo aplamai 80 (rusiškas keiksmažodis), žinai.....

R. Š. : Ne, bet tai galima, bet tik, nu ne iš karto, nu.“ (t. 2, b. l. 179-180).

„S. S. : Šitą patį, nu ką, tai su vandeniu būtų neblogai ten....

R. Š. : Ger-gerai, aš žinau, kad tu... Kiek ten jums, ee, realiai, kiek, ee, litrų?

S. S. : Aš manau, kad dvidešimt.

R. Š. : aišku, supratau, gerai“ (t. 2, b. l. 185).

Iš vėlesnių pokalbių matyti, kad R. Š. pats kuo puikiausiai žinojo, kaip į Estiją S. S. ir V. A. bus pristatytas sutartas kiekis prekursoriaus, kas, kada ir kur jį atgabens. 2005-01-10, 12,25 val. pokalbis su S. S. :

„R. Š. : Klausyk, aš šiandien dar vėliau perskambinsiu. Ten viską patikslinsiu, taip.

S. S. : Mch-vch.

R. Š. : ...kaip, kas ir kur. Bet rytoj ryte tada ten ateis žmogelis.

S. S. : m...

R. Š. : Bet jūs iš karto turėsite, šitą patį, ten pinigų, todėl, kad jis iš karto nori išvažiuoti...

R. Š. : Taip, taip, taip, taip“ (t. 2, b. l. 186).

Iš 2005-01-10 vykusių pokalbių matyti (pokalbių pradžia 12.25 val., 23.28 val., 23.41 val.), kad rytoj atvažiuos žmogus („Bet rytoj ryte tada ten ateis žmogelis“), kurio telefono numerį R. Š. S. S. atsiųs žinute, nurodoma, jog šio žmogaus S. S. nepažįsta ir kad su juo prieš atvažiavimą, prieš valanda reiks susiskambinti („Nu, šitą patį, aš tau atsiųsiu, ee, šito telefono numeri, žinute, taip“, „Ir prieš šitą, prieš atvažiavimą ir iki šito dar susis....valandą prieš tai susiskambinkite su juo ir ten galinėje stotelėje, ten žodžiu, su juo, nu, pasimatysite ten“).

Iš 2005-01-10, 23.46 val., prasidėjusio pokalbio matyti, kad R. Š. padiktuoja S. S. atvyksiančio asmens telefono numerį (duomenys neskelbtini)“, pasako vardą „Andrej“, nurodo šiam paskambinti 7 valandą, paprašo S. S. po to jam paskambinti. Šiame pokalbyje taip pat kalbama apie reisą, kuris vadinamas žodžiu „euro“.

Kiti užfiksuoti 7 pokalbiai vyksta tarp S. S. ir V. A. , 2 iš jų – tarp S. S. ir A. B. . S. S. ir V. A. kalbasi mobilaus ryšio telefonais, kurie sulaikymo metu iš jų buvo paimti bei apžiūrėti. Abonentinių numerių priklausomybės, kuriais vyko kontroliuojamas pokalbis, S. S. ir V. A. neneigė. Lygiai tais pačiais iš S. S. ir V. A. paimtais mobilaus ryšio telefonais vyko pastarųjų asmenų kontroliuojami pokalbiai ir su R. Š. . Byloje esantys pokalbiai tarp S. S. ir V. A. vyksta iš esmės po prieš tai buvusių pokalbių su R. Š. , juose aptarinėjamos tos pačios aplinkybės, apie kurias prieš tai buvusio pokalbio metu buvo kalbama su R. Š. (pvz.: 2004-12-18, 00.23 val., pokalbis tarp jų vyksta praėjus 7 minutėms po V. A. pokalbio su R. Š. ; S. S. ir V. A. kalbasi apie fenilacetono kiekį - 20 litrų, apie kurį prieš tai buvo pokalbis su R. Š. ). Tas pats pasakytina ir apie kitus pokalbius tarp S. S. ir V. A. .

Du byloje užfiskuoti pokalbiai vyksta tarp S. S. ir A. B. . 2005-01-11, 07.28 val. prasidėjusio pokalbio metu kalbama apie A. B. atvykimą į Talino autobusų stotį, pokalbio metu A. B. įvardijamas vardu Andrėj. 2005-01-11, 07.57 val. prasidėjusio pokalbio metu A. B. , jau atvykęs į Talino autobusų stotį, apibūdina save S. S. , kaip apsirengusį juoda striuke, turintį juodą krepšį su ratukais. Vėliau apklaustas A. B. patvirtino, kad šie pokalbiai vyko tarp jo ir asmens, kaip nustatyta S. S. , kuriam jis perdavė atgabentą krepšį. S. S. taipogi neneigė kalbėjęs telefonu su asmeniu, kuris jam perdavė krepšį su atgabentu fenilacetonu.

Būtent po 2005-01-11, 08.02 val. pokalbio su A. B. , 08.02 val. S. S. , kaip ir buvo sutarta ankstesnių pokalbių metu, paskambino ir pranešė apie A. B. atvykimą ne kam kitam, o R. Š. (t. 2, b. l. 151-192).

Iš pirmiau pateiktos byloje surinktų duomenų analizės galima daryti neabejotiną išvadą, kad R. Š. vykdant narkotinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrabandą nebuvo tik atsitiktinis asmuo, tarpininkavęs byloje nenustatytam asmeniui Vitalikui ir Estijoje veikusiems S. S. bei V. A. . Priešingai, išanalizuoti duomenys leidžia konstatuoti, kad apeliantas žinojo kas, kada ir kam bus gabenama, suprato, jog jis neteisėtai įgis, perduos ir, pasinaudodamas asmeniu, kuris dėl šios veikos nėra kaltas (A. B. ), kontrabanda gabens 20,26 kg fenilacetono, t. y. narkotinės medžiagos pirmtako (prekursoriaus). R. Š. , paprašytas Estijos piliečio S. S. , pats betarpiškai rūpinosi narkotinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) gavimu, jo pervežimu į E. R. , daugkartinių pokalbių telefonu metu aiškinosi kokio minimos medžiagos kiekio reikia užsakovams (S. S. ir V. A. ), kaip ją jiems pristatyti, derino šios medžiagos kainą, apmokėjimo tvarką, nurodė užsakovams kaip prekė bus įpakuota (kanistruose), prekės atgabenimo būdą, vietą, laiką, taip pat ją atgabensiančio asmens vardą ir telefono numerį. Paties R. Š. prašymu jis S. S. buvo informuotas telefonu apie sėkmingą šios medžiagos pristatymą ir perdavimą.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. Š. kaltu dėl to, kad jis, pasitelkęs kitą asmenį, A. B. , kuris dėl šių nusikalstamų veikų nėra kaltas, kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotinių medžiagų pirmtakus (prekursorius) bei neteisėtai disponavo (įgijo, gabeno, pardavė) pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais). R. Š. neteisėti veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 199 str. 2 d. ir BK 266 str.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad atlikta DNR analizė (ekspertizės aktas Nr. GE-0130-05/0310) bei daktiloskopinė ekspertizė nepateikė R. Š. kaltinančių duomenų, o dėl šių įrodymų pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė. Iš tiesų, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje šių apelianto minimų įrodymų šaltinių ir juose užfiksuotų duomenų neaptarė. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad atliekant DNR ekspertizę apskritai nebuvo tiriama ar ant tyrimui pateiktų objektų yra biologinių medžiagų, atitinkančių R. Š. DNR. Tyrimas buvo nukreiptas į S. S. ir V. A. biologinių medžiagų suradimą ant tyrimui pateiktų objektų. Todėl ši R. Š. minima ekspertizės išvada neturi jokio ryšio su jo kaltės ar nekaltumo įrodymais. O atlikus daktiloskopinį tyrimą buvo konstatuota, kad ant tyrimui pateiktų kanistrų nėra identifikavimui tinkamų pėdsakų. Ši išvada taip pat nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nuosprendyje ir neišskyrė.

Dėl bausmės

Apeliantas skunde ginčyja ir jam paskirtos bausmės dydį. R. Š. teigia, kad jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas nepagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Tačiau šią aplinkybę apeliantas ginčyja, argumentuodamas tuo, kad jis apskritai nepadarė inkriminuotų nusikalstamų veikų, todėl bendrininkavimas jam apskritai negalėjo būti inkriminuotas.

Dėl R. Š. kaltės bendrininkaujant su S. S. ir V. A. įvykdžius BK 199 str. 2 d. ir BK 266 str. numatytas veikas pasisakyta pirmiau šioje nutartyje, todėl teismo motyvai dėl R. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių įrodymo nebekartojami. Kaip matyti iš pirmiau nurodytų argumentų, R. Š. vaidmuo darant jam inkriminuotą nusikalstamą veika buvo lygiavertis kitų bendrininkų atliktiems veiksmams, R. Š. aktyviai dalyvavo organizuojant fenilacetono išgabenimą į Estiją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bendrininkavimą R. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir atsižvelgė į ją skirdamas bausmę.

Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas turėtų apsvarstyti ar nėra kitų, BK 59 str. 1 d. nenumatytų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nurodo konkrečias aplinkybes, kurias, jo manymu, derėtų pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis. R. Š. nurodo autoįvykio metu patyręs sunkią galvos traumą su liekamaisiais reiškiniais, taip pat teigia išlaikantis sunkiai sergančią motiną. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad įstatymų leidėjas, numatydamas teismui galimybę pripažinti kitas BK 60 str. 1 d. punktuose neišvardintas aplinkybes atsakomybę lengvinančiomis, turėjo galvoje tokias aplinkybes, kurios vienaip ar kitaip įtakojo asmens daromą nusikalstamą veiką, jį pastumėjo nusikalsti, tačiau kurios nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės. Tokią išvadą leidžia daryti BK 60 str. 1 d. punktuose numatytų lengvinančių aplinkybių analizė. Tuo tarpu R. Š. nurodytos aplinkybės nėra niekaip susijusios su jo padaryta nusikalstama veiką, t.y. jos niekaip neįtakojo apelianto neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo jų pripažinti R. Š. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Tai yra tiesiog jo asmenybę charakterizuojantys duomenys, kurie nėra pakankamai reikšmingi, kad nusvertų kitas pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, todėl vien jų pagrindu teisėjų kolegija negali sušvelninti K. Š. paskirtos bausmės.

Šiuo atveju nėra pagrindo R. Š. skirti ir švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę, kadangi byloje nėra tam reikalingų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų sąlygų.

Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, vadovaudamasis BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertinęs visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė R. Š. teisėtą ir teisingą bausmę, kurios švelninti Apeliacinis teismas neturi teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.